Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) - sunki lėtinė užkrečiamoji liga, kurią sukelia retrovirusas. Ligos metu virusas sunaikina žmogaus imuninę sistemą iki kritinės ribos. Virusas neturi metabolizmo sistemos, todėl turi gyvuoti gyvosiose (žmogaus imuninėse) ląstelėse. Žinomi 2 žmogaus imunodeficito virusai: ŽIV-1 ir ŽIV-2. ŽIV-1 pasaulyje yra labiau paplitęs ir jis labai greitai kinta. Skiriami 8 ŽIV-1 variantai. Read More

Abscesas (lot. abscessus - votis, skaudulys) -  ↑ Pūlinys.

Absorbatas - absorbuota medžiaga.

Absorbcija (sugėrimas, sugertis) - chem.: 1) medžiagos sugėrimas iš dujų arba skysčių visu absorbento tūrių; 2) su medžiaga sąveikaujančios spinduliuotės sugėrimas; 3) suvirškintų medžiagų pernaša iš virškinamojo kanalo į kraują ir limfą. (Term. žr. plč. Absorbcija.)

Absorbentas (sugėriklis) - skystis, sugeriantis kitą medžiagą.

Absorberis (absorbcijos aparatas) - įrenginys kuriame vyksta absorbcija.

Absorbtyvas - absorbuojamos dujos.

Absorbuoti - sugerti, susiurbti; pasisavinti, įsisavinti.

Abstinencija (lot. abstinentia - susilaikymas) - 1. Visiškas alkoholinių gėrimų nevartojimas (↑ blaivybė). 2. Lytinis susilaikymas (↑ seksualinė abstinencija). 3. Fizinė ir psichinė narkomano (pvz., alkoholiko, morfinisto) būsena, kitaip ↑ Abstinencijos sindromas. Abstinencija yra sąmoningas nevartojimas stimuliuojančių arba svaiginančių medžiagų. Jei žmogus įpratęs šias medžiagas vartoti, jų nevartojimas sukelia abstinencijos sindromą - įvairius psichologinius, neurologinius ir Read More

Abstinencijos sindromas - fizinių ir (arba) psichikos sutrikimų sindromas, kuris išsivysto priklausomiems nuo narkotikų (alkoholio) pacientams praėjus tam tikram laikui po vaisto (narkotinės medžiagos, alkoholio) vartojimo nutraukimo ar jo dozės sumažinimo. (Term. žr. plč. Abstinencijos sindromas.)

Abstinentas (lot. abstinens, kilm. abstinentis - susilaikantis) - 1. Šalininkas susilaikyti nuo ko nors, dažniausiai tai  blaivininkas, žmogus, visiškai negeriantis alkoholinių gėrimų, nevartojantis kitų svaiginamųjų medžiagų. Vieni abstinentais tampa sąmoningai jaunystėje, kiti - po gydymo, daugiausia nuo alkoholizmo. 2. Abstinencijos sindromas - fizinių ir (arba) psichikos sutrikimų sindromas, kuris išsivysto priklausomiems nuo narkotikų pacientams praėjus Read More

  Aceruloplazminemija - pakankamai reta paveldima liga (Vilsono Konovalovo liga), kuri atsiranda dėl tam tikro geno, koduojančio varį pernešančio baltymo (ceruloplazmino) sintezę, mutacijos. Sutrinkus ceruloplazmino biosintezei, sumažėja jo koncentracija, arba sintetinamas nenormalusis apoceruloplazminas. (Term žr. plč. Aceruloplazminemija.)

Acidemija - pernelyg didelis kraujo rūgštingumas (kraujo pH sumažėja - pH<7,34). Sutrikimas (liga) atsiranda (išsivysto) padidėjus rūgščių kiekiui kraujyje (nedisocijuotoje formoje arba anijonų pavidalu), kurių normos būsenoje kraujyje neaptinkama arba būna aptinkamos (jų buvimas) tik itin mažais kiekiais, ir/arba atsiranda kraujyje sumažėjus šarmų kiekiui. (T.p. žr. tem. ↑ Acidozė)

Acidozė - rūgščių padidėjimas organizmo audiniuose ir kraujyje, organizmo vidinės terpės parūgštėjimas. (Term. žr. plč. Acidozė.)

Adaptacija (lot. adaptatio - pritaikymas) - organizmo prisitaikymas, t. y. jo sandaros ir funkcijų pasikeitimas, pakitus aplinkai; prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų. Padeda palaikyti homeostazę. (Term. žr. plč. Adaptacija.)

Adaptacijos sindromas (prisitaikomasis sindromas) - žmogaus ar gyvūno organizmo savigynos reakcijos į stiprius ir ilgai trunkančius nepalankius veiksnius - stresorius. Stresoriaus sukelta funkcinė organizmo būsena vadinama stresu. (Term. žr. plč. Adaptacijos sindromas.)

Adekvatus (lot. adaequatus - prilygintas, prilygstantis) - tolygus, tapatus, atitinkantis, pvz., visiškai atitinkantis tikrovę.

Adenozilkobalaminas - ↑ 5'-deoksiadenozilkobalaminas.

Adenozintrifosfatazė - fermentas, katalizuojantis ATP hidrolizę. (Term. žr. plč. ↑ ATPazės.)

Adonitolis - alditolis, alkoholis ribitolis; chem. forml. - C5H12O5.

Adsorbatas - adsorbuota medžiaga (adsorbento sugerta medžiaga).

Adsorbcija - chem.: įgertis. Medžiagos sugėrimas iš dujų arba skysčių adsorbento paviršiumi, t.y. paviršinis sugėrimas, ištirpusių arba dujinių medžiagų iš supančios aplinkos sugėrimas kieto arba skysto kūno paviršiumi.  (Term. žr. plč. Adsorbcija.)

Adsorbcinis junginys - junginys, chemosorbcijos metu susidarantis ant kieto adsorbento.

Adsorbcinis sluoksnis - ant paviršiaus adsorbuotas vienos ar kelių molekulių (atomų) storio medžiagos sluoksnis.

Adsorbentas - adsorbuojančioji medžiaga (medžiaga kuri sugeria, jos paviršiuje vyksta adsorbcija). Adsorbentai yra naudojami valant vandenį nuo metalų ir priemaišų, dujokaukėse, kaip katalizatorius išvalant dujas, aliejus, perdirbant naftą, medicinoje sugerti dujas ir nuodus.

Adsorberis - įrenginys, kuriame vyksta adsorbcija.

Adsorbtyvas - adsorbuojamoji medžiaga (sugėrimo fazėje esanti medžiaga).

Afektas (lot. affectus-susijaudinimas) - ūmus, smarkus, trumpas susijaudinimas, jausmų protrūkis. T. y. stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės. (Žr. plč. Afektas.)

Aglikonas - nesacharidinė glikozido molekulės dalis.

Agliutinacija ( agregacija) - stambių molekulių ar koloidinių dalelių sukibimas.

Agonija (gr. agonia - kova) - ↑ Merdėjimas.

Agregacija (agliutinacija) - stambių molekulių ar koloidinių dalelių sukibimas.

Agregatas - chem.: 1) vieno ar kelių mineralų sankaupa; 2) vidinė micelės dalis; tech.: 1) kelių mašinų, prietaisų arba įrenginių junginys (sąranka) bendram darbui atlikti, pvz., arimo agregatas; 2) tam tikrą funkciją atliekantis savarankiškas sudėtingos mašinos mazgas, pvz., pavarų dėžė.

Agregatinė būsena - chem.: medžiagos kietoji, skystoji, dujinė ar plazminė būsena.

Agregatinis patvarumas - chem.: koloidinių dalelių polinkis nesulipti.

Agregatinis virsmas - chem.: agregatinės būsenos pakitimas.

Agresija - (lot. aggressio - užpuolimas) 1. Priešiškas elgesys, kurio tikslas yra ką nors (pvz., kitą žmogų) fiziškai sužaloti ar psichiškai traumuoti (įskaudinti, priversti kentėti, paveikti). Agresyviais veiksmais paprastai mėginama išsivaduoti iš nemalonios, įtemptos psichinės būsenos ar konfliktinės situacijos. Daugiausia agresyvi būsena esti supykusiam žmogui, dėl to jis negali kontroliuoti savo veiksmų, būna impulsyvus, įtarus, Read More

Agresinai - (med.) patogeninių mikroorganizmų gaminamos medžiagos, kurios didina tų mikrobų virulentiškumą, padeda jiems įsiskverbti į organizmą, daugintis ir plisti. Tai mikrobų fermentai ir nenuodingi mikrobų paviršiaus komponentai (pvz., pneumokokų kapsulės). Agresinai yra baltymai arba polisacharidai, gerai tirpstantys organizmo skysčiuose. Kai kurie iš jų slopina fagocitų migraciją į uždegimo vietą, silpnina fagocitozę.

Agresorius - vykdantis, naudojantis agresiją (pvz., fizinę jėgą, prievartą, psichologinį smurtą, šantažą ir pan. savo tikslams pasiekti ir pan.).

Agresyvioji aplinka - 1. individą (pvz., žmogų, gyvūną, augalą) supanti aplinka, kurioje jam nesaugu, pavojinga, žalinga, yra galimybė nukentėti ar būti sužalotam (fiziškai ar psichologiškai) ar net netekti gyvybės; (chem.): 2. aplinka, sukelianti arba spartinanti koroziją; 3. terpė, chemiškai ardanti medžiagas.

Agresyvus - agresyviai besielgiantis; naudojantis agresiją (pvz.,fizinę jėgą, prievartą arba psichologinį smurtą) ; karingas.

Agresyvus elgesys – agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys įvairios: bejėgiškumas, kai reikia įveikti kliūtis (frustracija), siekimas išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas kitam, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt. Agresyvus elgesys išmokstamas, jis būna ir gynimosi priemonė.

AIDS - įgytas imunodeficito sindromas (Acquired immune deficiency syndrome - AIDS). Tai paskutinė, akivaizdi ŽIV infekcijos išsivystymo stadija. ŽIV virusas patekęs į žmogaus organizmą atakuoja imuninės sistemos ląsteles (T-limfocitus) ir silpnina imuninę sistemą. Šiam virusui progresuojant žmogaus imuninė sistema nusilpsta iki tokio lygio, kad ŽIV infekcijos fone kiti susirgimai įgauna negrįžtamą lemtingą poveikį, kuris paprastai Read More

Akceptorius - objektas (medžiaga, dalelė ir pan.), gaunantis (priimantis) ką nors nuo kito objekto (vadinamu donoru). Šį terminą galima sutikti įvairiose srityse, pvz., biolg. - medžiaga, priimanti elektronus arba vandenilį nuo oksiduojamų junginių ir perduodanti juos kitoms medžiagoms; chem. - atomas (grupė), priimantis elektronų porą, protoną ir kt., arba, medžiaga, reaguojanti tik antroje indukuotosios reakcijos Read More

Akių ligos - akies obuolio ir jo sudedamųjų dalių (junginės, ašarų liaukų, akies judinamųjų raumenų, akiduobės) ligos. (Term. žr. plč. Akių ligos.)

Aksioma (gr. axioma - priimtas teiginys) - kokios nors mokslinės teorijos teiginys (sakinys), kuris, ją kuriant, toje teorijoje laikomas pradiniu, neįrodinėjamu, ir iš kurio (arba iš kurių visumos) išvedami visi kiti teorijos teiginiai pagal joje įprastas išvedimo taisykles. Kasdienybėje terminas naudojamas kaip savaime suprantama akivaizdi tiesa ar teiginys. (Term. žr. plč. Aksioma.)

Aktyvacija - sužadinimas, apdorojimas, parengimas ar pan., kad kažkoks veiksmas (reakcija, savybė, būsena, kitimas, virsmas ir pan.) vyktų lengviau, sparčiau, stipriau ir t.t.

Aktyvacijos energija - (chem.) dalelėms (1 mol atomų ar molekulių) suteikta energija, kurios reikia reakcijai prasidėti, t. y. mažiausia energija, reikalinga reakcijai vykti.

Aktyvatorius - žr. ter. ↑ aktyviklis.

Aktyviklis (aktyvatorius) - chem., medžiaga, aktyvinanti reagentą arba procesą.

Aktyvinimas - 1. Medžiagos pavertimas aktyvesne. 2. Radioaktyvumo sužadinimas švitinimu.

Aktyvinti - daryti aktyvų.

Aktyviosios azoto formos (RNS angl. reactive nitrogen species) - aktyvieji azoto junginiai (pvz., azoto oksidas (NO•), azoto dioksidas (NO2•), nitrito rūgštis (HNO2), nitroksianijonas (NO-), peroksonitritas (ONOO-) ir kiti) priskiriami aktyviosioms deguonies formoms, kurie organizme laikomi laisvaisiais radikalais. Aktyviųjų deguonies formų padidėjimas organizme sukelia oksidacinį ląstelės stresą. (Term. žr. plč. Aktyviosios deguonies formos.)

Aktyviosios deguonies formos - šias medžiagas sudaro radikalai ir chemiškai aktyvūs deguonies ar azoto junginiai  (angl. reactive oxygen species - ROS).  Aktyviųjų deguonies formų padidėjimas organizme sukelia oksidacinį ląstelės stresą. Deguonis ląstelėje tam tikrų sąlygų metu gali sukelti oksidacinius procesus, lemiančius įvairias ligas. Aterosklerozės, vėžio, artritų, taip pat organizmo senėjimo atvejais aktyvieji deguonies junginiai yra Read More

Aktyvumas - 1. Medžiagos gebėjimas reaguoti. 2. Efektyvioji koncentracija - koncentracijos funkcija, priklausanti nuo medžiagų prigimties ir tirpalo joninės jėgos. 3. Radioaktyviųjų skilimų skaičius medžiagoje per vienetinį laiką.

Akva- - chem., 1) dėmuo, rodantis sąsają su vandeniu; 2)H2O molekulė - ligandas.

Akvakobalaminas - organizme esanti viduląstelinė vitamino B12 forma. Akvakobalaminas (kaip ir hidroksikobalaminas) gali būti organizme perdarytas į biologiškai aktyvias kofermentines formas: metilkobalaminą ir  5'-deoksiadenozilkobalaminą. (Žr. plč. Vitaminas B12.)

Akvakompleksas - chem., kompleksinis neutralus junginys arba jonas, turintis H2O molekulių - ligandų.

Akvapolijunginys - chem., izo- ir hetero- polijunginys, turintis daug kristalizacinio H2O.

Alaninas, IUPAC pav. - 2-aminopropano rūgštis; pakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - CH3CH(NH2)COOH; sutrumpintas žymėjimas -Ala; A. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Pakeičiamosios aminorūgštys.).

Albuminas - chem., paprastasis (globulinis), nedidelės molekulinės masės baltymas; tirpstantis vandenyje; kristalizuojasi sočiajame Na2SO4 tirpale; prijungia vandenį, metalų jonus ir kitas medžiagas. Albumino molekulę sudaro viena ilga polipeptidinė grandinė, kurios N-gale yra asparto rūgštis, o C-gale - alaninas. Struktūroje yra 585 aminorūgščių liekanos, 17 disulfidinių jungčių. Molekulinė masė 35 000-70 000 Da, pl - 4,7. Read More

 Alergenas (gr. allos-  kitas + ergeia - veikimas + genos - giminė, kilmė) - antigenas, galintis organizme sukelti alerginių antikūnų gamybą, o vėl patekęs - alerginę reakciją arba alerginę ligą. Alergenas susideda iš įvairių baltymų ir angliavandenių.  Alergenais vadinami ir medicininiai preparatai (įvairių medžiagų ištraukos), vartojami alerginėms ligoms diagnozuoti ir gydyti. (Term. žr. plč. Alergenas.)

Alergenų ekstraktas (alergenų ištrauka) - standartizuotas skystis, kuriame yra alergenų, išskirtų iš gamtinės kilmės šaltinių, pvz., medžių, žolės, gyvūnų plaukų. Alergenų ekstraktas naudojamas skiepyti nuo alergijų, odos testui, dirginimo testui, tyrimams in vitro sąlygomis.

Alergija (gr. allos - kitas + ergeia - veikimas) - pakitęs organizmo imuninis atsakas į alergeną, pasireiškiantis specifinių antikūnų ir įjautrintų limfocitų gamyba. Organizmo gebėjimas ypatingai jautriai reaguoti į vėl patekusį alergeną, į kurį kiti visai nereaguoja. Alergija gali būti nulemta antikūnų arba ląstelių. Alergija t. p. vadinama padidėjęs jautrumas bet kokiems išoriniams veiksniams. (Term. Read More

Alergikas - žmogus, kurio jautrumas alergenams yra pakitęs (dažn. padidėjęs).

Alerginė bronchinė astma - lėtinė kvėpavimo takų uždegimo liga, kurios kilmę ir eigą lemia alergenai. Uždegimui padidinus bronchų reaktyvumą, atsiranda bronchų obstrukcija, paprastai vėliau išnykstanti. Ji pasireiškia pasikartojančiais švokštimo, dusulio, krūtinės veržimo ar kosulio simptomais, praeinančiais savaime ar gydant. Alerginė bronchinė astma pagal eigą gali būti protarpinė arba pastovi.

Alerginė reakcija - reakcija, kurios metu atsipalaiduoja biologiškai aktyvios medžiagos, sukeliančios alerginių ligų simptomus. Alerginė reakcija, išryškėjanti tuoj po pakartotinio alergeno patekimo, vadinama ūmaus padidėjusio jautrumo reakcija. Kontaktinė alerginė reakcija priklauso lėtosioms padidėjusio jautrumo reakcijoms. Ją lemia specifinių T ląstelių pagalbininkių, tiesiogiai veikiančių ląstelių imunitetą, monocitų ir (ar) makrofagų sąveika bei šių ląstelių išskiriami mediatoriai. Read More

Alerginės ligos - ligos kurias sukelia alerginė reakcija. Šios ligos yra pasireiškiančios padidėjusiu jautrumu įvairiems aplinkos veiksniams, audinių uždegimu ir sutrikusia organų bei imuninės sistemos funkcija. Alerginės ligos pobūdį lemia tai, kuriame organe labiausiai reiškiasi alerginė reakcija. Visų priimtos alerginių ligų klasifikacijos nėra. Žinomiausios alerginės ligos: šienligė, anafilaksinis šokas, bronchinė astma, dilgėlinė, seruminė liga. (T. Read More

Alergologija (gr. allos - kitas + ergeia - veikimas + logos - mokslas) - medicinos šaka, tirianti alerginių reakcijų ir alerginių ligų priežastis, mechanizmą, eigą ir pasekmes, diagnostiką, gydymą ir profilaktiką; imunologijos dalis. Eksperimentinė alergologija tiria alergines reakcijas, sukeltas eksperimentiniams gyvūnams (šunims, pelėms, žiurkėms, jūros kiaulytėms), klinikinė alergologija - alerginių ligų vystymosi dėsnius. Atsirado XX Read More

Alimentai - materialinė parama (lėšos), kurias pagal įstatymą teikia (moka) artimojo neįgaliam šeimos nariui, vaikams. Pvz., tėvai moka vaikui (vaikams) arba vaikai tėvams išlaikyti.

Alimentinis - 1. Susijęs su alimentais. 2. Susijęs su mityba, maistu.

Alkalemija - pernelyg didelis šarmų kiekis kraujyje, kraujo pH padidėja - pH>7,44. Sutrikimas gali būti susijęs su padidėjusia šarmų koncentracija ir/arba su sumažėjusia rūgščių koncentracija kraujyje. (Tp. žr. term. ↑ Alkalozė.)

Alkalozė - rūgščių ir šarmų pusiausvyros organizme sutrikimas, per didelis šarmų kiekis žmogaus kūno skysčiuose ir audiniuose. (Term. žr. plč. Alkalozė.)

Alodinija – skausminis atsakas į neskausminį dirgiklį. Tai yra skausmas dėl dirginimo (stimulo, jutimo, lietimo ir pan.), kuris paprastai jo nesukelia. Tai reiškia, kad skausta dėl neskausminio dirgiklio, pvz., į tą vietą pučiant vėjui, ima skaudėti. Pažeidimas, atsiradęs dėl šiluminio arba mechaninio poveikio, dažnai sukelia alodiniją sužalojimo vietoje. Alodinija skiriasi nuo hiperalgezijos - padidėjusio skausmingo Read More

Alzheimerio liga - degeneracinė smegenų liga, kelianti atminties, mąstymo ir elgesio sutrikimus. Dažniausiai ligos metu nustatoma nervų sistemos β-amiloidozė. Ja dažniausiai susergama 65-70 metų ir prasideda progresuojančiu atminties sutrikimu. (Term. žr. plč. Alzheimerio liga.)

Amenorėja (gr. a- - neigimo priešdėlis + men - mėnuo + rheo - teku) - menstruacijų (mėnesinių) nebuvimas. Amenorėja būna fiziologinė (mėnesinių nebūna vaikystėje, nėščiajai, žindyvei, po klimakso) ir patologinė. Pastarąją gali sukelti centrinės nervų sistemos, belatakių liaukų ligos, lytinių organų ligos ir raidos anomalijos (pvz., neišsivysčiusios kiaušidės ar gimda), medžiagų apykaitos sutrikimai, nervinė įtampa, Read More

Amfoterinis tirpiklis - chem., tirpiklis, lengvai atskeliantis ir prijungiantis protonus.

Amfoteriškumas - chem., medžiagos gebėjimas prisijungti ir atskelti protonus, reaguoti ir su šarmais, ir su rūgštimis. (Term žr. plč. Amfoteriškumas.)

Amiloidas - patologinis baltyminis kompleksas, įvairiuose organizmo organuose ir audiniuose sukaupta tarp ląstelių. Amiloidas yra ne cheminė medžiaga, o grupė būdingu būdu struktūriškai susijusių baltymų, fibrilinės prigimties baltyminė medžiaga. Žinomi du pagrindiniai ir keletas minorinių cheminių amiloido tipų. Susikaupus tokios panašios struktūros baltymams, atsiranda grupė sutrikimų, kuri vadinama amilaidoze. (Term. žr. plč. Amiloidas.)

Amiloidozė - įvairių ligų atsiradimas, kurios pagrindu yra baltymų biosintezės metu susidariusios baltymų sankaupos, kurios vadinamos amiloidais. Amiloidai kaupimasis audiniuose. Amiloidozės pažeisti organai ar audiniai padidėja, juose apsunkinama medžiagų apykaita, amiloidai išstumia organo ar audinio funkcionalius elementus, audinių ląstelinė struktūra pakinta, dėl to jų funkcijos sutrinka, atrofuojasi ir audinys gali žūti. Amiloidai gali kauptis inkstuose, Read More

  Amimija (gr. a...- neigimo priešdėlis + mimos - mėgdžiojimas) - veido raumenų išraiškingumo nebuvimas arba susilpnėjimas, t. y. mimikos nebuvimas, paprastai dėl veido nervų paralyžiaus, parkinsonizmo. (Term. žr. plč. Amimija.)

Aminoacidemija - aminorūgščių pagausėjimas kraujyje virš normos ribos. (Term. žr. plč. Aminoacidemija.)

Amorfinės medžiagos - kietieji kūnai (pvz., vaškas, gintaras, stiklas, plastikas, derva), kurie neturi kristalinės struktūros. Jų dalelės išsidėsčiusios netvarkingai ir nesudaro periodiškai pasikartojančios struktūros. Šildomos amorfinės medžiagos minkštėja, kol virsta skystomis (neturi apibrėžtos lydymosi temperatūros). Dažnai amorfinės medžiagos laikomos didelio klampumo skysčiais, kurių klampumas šylant mažėja. Amorfinės medžiagos pasižymi izotropija. (Tp.žr. Kietasis kūnas)

Amorfinis - 1) beformis, neturintis aiškios, apibrėžtos formos; 2) chem. kietosios medžiagos, neturinčios taisyklingos struktūros, neturinčios kristalinės sandaros, nekristalinės; 3) lingv., neturintis, neparodantis gramatinių formų (linksnio, skaičiaus, asmens, laiko), pvz., amorfinės kalbos (dabar vadinamos izoliacinėmis kalbomis).

Anabolizmas (gr. anabole - pakilimas; atitikmuo - asimiliacija) - iš aplinkos paimtų maisto medžiagų įsisavinimas organizmui augti, vystytis, atsinaujinti. Tai yra metabolinių sintezės reakcijų visuma, medžiagų apykaitos dalis, kai iš aminorūgščių, cukrų, riebiųjų rūgščių, azotinių bazių molekulių sintetinami sudėtingi stambiamolekuliniai ląstelių komponentai (baltymai, polisacharidai, lipidai, nukleino rūgštys).   (Term. žr. plč. Anabolizmas.)

Anatoksinai (gr. ana - panašiai kaip + toxikon - nuodai; sinonimas - toksoidai) - imunogeninės ir antigeninės medžiagos, gaunamos iš kai kurių biologinės kilmės nuodų (pvz., bakterijų, egzotoksinų, kuriuos išskiria gyvi mikroorganizmai), panaikinus arba labai susilpninus jų kenksmingumą. Vartojami skiepyti nuo stabligės, difterijos, ir kitų ligų, antitoksiniams serumams gauti.

Anemija (gr. an- - neiginio priešdėlis + haima - kraujas; atitikmuo: mažakraujystė) - patologinė organizmo būklė, kai jame sumažėja hemoglobino ir eritrocitų kiekis. Anemijos atsiradimą gali įtakoti įvairūs faktoriai, kuriuos kai kada net sunku nustatyti, o dažniausiai pasireiškiantys anemijos simptomai yra tokie kaip  silpnumas, nuovargis, kartais dusulys (net lengvo fizinio krūvio metu), taipogi blyškumas, didėja Read More

Anestetikai (gr. anaisthetos - nejautrus) - skausmo jutimą slopinantys (anesteziją sukeliantys) vaistai. (Term. žr. plč. Anestetikai.)

Anestezija (gr. anaisthetos - nejautrus) - med., nejautra, dalinis arba visiškas jautrumo netekimas; jautrumo nuslopinimas vaistais. (Term. žr. plč. Anestezija.)

Anesteziologija (gr. anaisthesia - nejautra + logos - mokslas), medicinos šaka, tirianti ligonio rengimą operacijai ir anestezijai, anestezijos sukėlimą, gyvybinių organizmo funkcijų reguliavimą per operaciją ir po jos. Šiuolaikinės anesteziologija tikslas - tai ne tik sukelti anesteziją (nejautrą) operacijos metu, bet ir palaikyti ligonio gyvybę - prieš operaciją, per ją ir po jos reguliuoti kraujotaką, Read More

Angio- (gr. angeion - indas) - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su kraujagyslėmis, limfagyslėmis, gyslomis bei jų sistemomis (žmogaus, gyvūno, augalo), pvz., angiospazmas.

Angliavandeniai (sacharidai, karbohidratai) - monosacharidai, oligosacharidai (arba disacharidai) ir polisacharidai. Angliavandeniai yra polimerai, t. y. gamtiniai polimerai arba dar vadinami biopolimerai, kurie aptinkami gamtoje. Bendroji angliavandenių formulė: Cn(H2O)m. Gliukozė ir fruktozė yra labiausiai gamtoje paplitę angliavandeniai. (Term. žr. plč.↑ Angliavandeniai.)

Anhidridas - cheminis junginys, organinių ir neorganinių rūgščių dariniai, susidarantys joms dehidratuojant, t.y. gaunamas iš kito junginio pašalinus vandenį, pvz., sieros trioksidas (SO3) yra sieros rūgšties anhidridas (H2SO4). (⇡ Rūgšties anhidridas)

Anijonas - chem.: jonas, turintis neigiamąjį krūvį, atsiradusį, kai atomas reakcijoje prisijungia elektronų (dabar jis turi daugiau elektronų negu protonų). Kai kurie anijonai sudaro atomų, prisijungusių elektronų, grupes, t. y. atomas arba atomų grupė, turintys neigiamąjį krūvį. Anijonas yra dalelė, prie kurios prisijungė elektronas arba keli elektronai, įgauna neigiamą krūvį. Atomai, atidavę elektronus, virsta teigiamaisiais Read More

Anizotropija - medžiagos fizikinių savybių nevienodumas skirtingomis kryptimis, t.y. tam tikras fizikinių savybių (pvz., elektros, šilumos laidumas) priklausymas nuo krypties.

Ankilozė (gr. ankylosis - susirietimas, sulinkimas) - sąnario nejudrumas suaugus kaulų sąnariniams paviršiams. (Term. žr. plč. Ankilozė.)

Antagonistas – priešingai veikiantis veiksnys arba veikėjas (pvz., priešininkas, varžovas). Biologijoje antagonistas yra raumuo, veikiantis priešingai negu raumuo agonistas, t. y. veikia priešingai nei raumuo esantis priešais, pvz., lenkiantysis ir tiesiantysis raumenys yra antagonistai (bicepsas ir tricepsas). Medicinoje, antagonistas paprastai gali būti gydomoji medžiaga arba hormonas, kuri veikia priešingai, negu kita medžiaga arba hormonas. Pavyzdžiui, Read More

Antagonistinis - nesutaikomai priešiškas (žr. ↑ antagonizmas).

  Antagonizmas - interesų priešingumas, nesutaikomas prieštaravimas. Terminas naudojamas nusakant dviejų reiškinių, medžiagų arba organizmų neigiamą sąveiką arba priešpriešą, kuri pasireiškia arba tiesiogiai - jų tarpusavio sunaikinimu arba susilpninimu, arba netiesiogiai - kokio nors biologinio objekto priešingoje reakcijoje į kiekvieną iš šių veiksnių. Pvz., dviejų mikrobų priešprieša jiems augant palankioje jiems terpėje, kai vienas slopina Read More

Anti...-  dėmuo, reiškiantis - priešingybę, priešiškumą kam nors; priešingumui ar priešiškumui reikšti (atitinka liet. prieš); chem.  1. priešingą medžiagos savybę; 2. E-izomerą (anti-); 3. bicikloalkano tiltelinio atomo pakaito padėtį, kai šis pakaitas nukreiptas į priešingą pusę nuo mažiausio numerį turinčios atšakos.

Antidotas, -ai (gr. antidoton - priešnuodis) - medžiaga (t. p. vaistai), neutralizuojanti nuodų veikimą arba mažinanti jų poveikį organizme, t. y. slopina nuodų plitimą organizme, šalina jų kenksmingumą, greitina išsiskyrimą iš organizmo. (Term. žr. plč. ↑ Priešnuodžiai.)

Antienzimas - ↑  Antifermentas.

Antifermentas (antienzimas, antizimas) - baltymas ar polipeptidas, veikiantis kaip fermento inhibitorius, t. y. turi fermentus slopinančių savybių. (Plč. žr. Antifermentas.).

Antigenas (gr. anti- - priešingybės priešdėlis + gennao - kurti, gaminti) - genetiškai svetima organizmui medžiaga, kuri, patekusi į organizmą, sukelia imunines reakcijas: sąveiką su ląstelės receptoriais, jų atpažinimą ir perdirbimą, ląstelių diferenciaciją ir proloferaciją, antikūnų sintezę, atminties ląstelių atsiradimą. Antigenu gali būti baltymai, polisacharidai, fosfolipidai, hormonai, įvairūs metabolitai. Antigeninių savybių neturi pavieniai cheminiai elementai, Read More

Antikūnai - glikoproteinai, gebantys atpažinti ir surišti atitinkamus antigenus. Imuninė sistema panaudoja antikūnus svetimiems objektams, pvz., bakterijoms arba virusams, atpažinti ir neutralizuoti. Juos sintetina subrendę B limfocitai - plazminės ląstelės po stimuliacijos imunogenu. Antikūnai yra ypač svarbūs humoralinio imuniteto komponentai, atliekantys dvi pagrindines antigeno surišimo ir efektorinės molekulės funkcijas, pvz., komplemento aktyvinimo ir sąveikos su Read More

Antimetabolitas - biologiškai aktyvus junginys, inhibuojantis metabolizmo fermentus. (Term. žr. plč. Antimetabolitas. )

Antioksidantai - medžiagos, sulėtinančios arba stabdančios oksidaciją. (Term. žr. plč.  Antioksidantai.)

Antioksidantinio poveikio fermentai - fermentai, saugantys ląsteles nuo aktyvių deguonies formų susidarymo, jiems priskiriama superoksido dismutazė, katalazė ir glutationo peroksidazė. (Term. žr. plč. Antioksidantinio poveikio fermentai.)

Antioksidatorius - medžiagos, kurios neleidžia arba sulėtina oksidaciją molekuliniu deguonimi; žmogaus ir gyvūno organizme jie yra būtini visų audinių ir ląstelių komponentai, apsaugantys biologinius substratus nuo savaiminės oksidacijos. (T. p. žr. term. ↑ Antioksidantai.)

Antiseptika (gr. anti- - priešingybės priešdėlis + septikos - puvimo, pūdantis) - visuma priemonių mikrobams žaizdoje ir aplinkiniuose audiniuose, kūno paviršiuje bei ertmėse naikinti ir jų veiklai slopinti. Chirurgijoje antiseptika derinama su aseptika. (Term. žr. plč. Antiseptika.)

Antiseptikai (gr. anti- - priešingybės priešdėlis + septikos - puvimo, pūdantis) - dezinfekuojančios ir konservuojančios (mikroorganizmus naikinančios) medžiagos. (Term. žr. plč. Antiseptikai.)

Antivitaminas - vitamino antimetabolitas, inhibuojantis vitamino biosintezę. Antivitaminai yra vitaminams priešingo veikimo junginiai; tai įvairios medžiagos, kurios mažina arba naikina vitaminų biologinį poveikį, trikdo medžiagų apykaitos reakcijas.  Patekę į organizmą antivitaminai per ilgesnį laiką gali sukelti atitinkamų vitaminų trūkumą. Antivitaminai gali būti įvairios svetimos medžiagos, nuodai, vaistai, biologinės kilmės medžiagos (fermentai, baltymai) ir kiti junginiai, Read More

Antizimas - ↑ Antifermentas.

Antocianidinas - antocianino aglikonas, pirilio darinys.

Antocianinas - augalų ląstelių spalvinė medžiaga, antocianidino glikozidas.

Ap(si)nuodijimas, intoksikacija (lot. in-į vidų + gr. toxikon - nuodai) - liguista būsena, dėl į organizmą patekusių nuodų, bei fiziologinių organizmo funkcijų sutrikdymas, kuris gali kelti pavojų gyvybei. T.y. organizmo gyvybinės veiklos sutrikimas, kuris atsiranda patekus į organizmą nuodams arba toksinams, taipogi poveikis, kuris sukelia tokį susirgimą. Dažniausiai apsinuodijama chem. medžiagomis (pvz., stipriomis rūgštimis, šarmais, Read More

Apatitas - Ca5[(F,OH)|(PO4)3]; gamtoje aptinkamas mineralas. (Term. žr. plč. Apatitas.)

Apoferitinas - baltymas, kuris prisijungia geležį, esančią geležies hidroksido ir fosforo rūgšties kompleksinio junginio pavidale. Apoferitino pagalba geležis yra rezorbuojama žarnyne ir saugoma organizme. Šis baltymas aptinkamas blužnyje, kepenyse ir žarnyno gleivinėje. (Plč. žr. Geležies apykaita organizme.)

Apofermentas - sudėtinių fermentų baltyminė dalis (komponentas).

Argininas, IUPAC pav. - 2-amino-5-guanidinopentano rūgštis; nepakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - H2NC(=NH)NH(CH2)3CH(NH2)COOH; sutrumpintas žymėjimas - Arg, R. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Nepakeičiamosios aminorūgštys.).

Argumentas - 1. teiginys, kuriuo siekiama ką nors įrodyti, pagrįsti, t.y.tam tikras įrodomasis teiginys, kuris turi būti pagrįstas teisingumu, teisybe. Argumento pagrindimui pasitelkiami tam tinkami įrodymai (pvz., tam tikras logiškas paaiškinimas, dokumentas, užfiksuota medžiaga, bandymai, išvados ir pan.); 2.mat. - nepriklausomas kintamasis dydis; laisvai kintantis dydis.

Artritas (lot. arthritis<gr. arthron - sąnarys) - sąnarių uždegimas. Gali pažeisti vieną sąnarį (monoartritas) ar daugelį sąnarių (poliartritas). Artritą sukelia mikrobai (pvz., stafilokokai, gonokokai, bruceliozės, tuberkuliozės, sifilio sukėlėjai), traumos, medžiagų apykaitos sutrikimai. Dažniau susergama, sumažėjus organizmo atsparumui (pvz., peršalus). Artritas yra svarbiausias reumatoidinio artrito, Bechterevo ligos, podagros požymis. (Term. žr. plč. Artritas.)

Artrozė (lot. arthrosis<gr. arthron - sąnarys) - lėtinė distrofinė sąnarių liga. (Term. žr. plč. Artrozė.)

Aseptika (gr. a... - neigimo priešdėlis + septikos - pūdantis) - visuma priemonių, kurios per gydymo ar tyrimo procedūrą saugo nuo aplinkos mikrobų ligonio žaizdą, audinius, organus ir kūno ertmes. (Term. žr. plč. Aseptika.)

Asfiksija (gr. asphyxia - pulso nebuvimas) - uždusimas. Asfiksija yra patologinė būsena, pagrįsta stipria arba stiproka hipoksijos ir hiperkapnijos eiga, t. y. sunki ar apysunkė deguonies stoka arba visiškas jo nebuvimas, kuris pasireiškia sunkiais nervų sistemos, kvėpavimo ir kraujotakos veiklos sutrikimais. Šis medicininis terminas dažnai naudojamas ir kriminalistikoje bei teisminėje medicinoje, kur reiškia sunkią būklę Read More

Asim- - žodžio pradžia, rodanti struktūros asimetriškumą.

Asimetrija -  (nelygumai, skirtumai, iškreiptas, kreivas) visiškas simetrijos nebuvimas arba jos pažeidimas. Biolog. terminas reiškia organizmo arba jo dalių struktūros (sandaros) simetrijos nebuvimą arba pažeidimą. Ji gali būti kaip normalus reiškinys - būdingas tam tikrai gyvūnų rūšiai, giminei arba šeimai, kuris atsirado kovoje už būvį eigoje, ir kaip patologinis reiškinys - būdingas tik atskiriems individams, Read More

Asimetrinė molekulė - ↑ Chiralinė molekulė.

Asimetrinis atomas - ↑ Chiralinis atomas.

Asimiliacija (lot. assimilatio - supanašėjimas) - terminas, be biologijos mokslo, naudojamas ir kitose srityse, pvz., lingvistikoje, etnografijoje ir kt.; apibendrintai galėtų reikšti - supanašėjimas, susiliejimas, suvienodinti, absorbuoti, įsisavinti, suvirškinti. (Term. žr. plč. ↑ Anabolizmas.)

Askorbininė rūgštis - ntk. ↑askorbo rūgštis.

Askorbino rūgštis - ntk. ↑askorbo rūgštis.

Askorbo rūgštis - chem., 2,3-dehidro-L-gulono rūgšties γ-laktonas; HOCH2CH(OH)CHC(OH)=C(OH)C(=O)O; vitaminas C (antioksidantas). Vitaminas C aptinkamas dvejose formose: redukuota (askorbo rūgštis) ir oksiduota (dehidroaskorbo rūgštis). Askorbo rūgštis yra reduktorius ir oksiduojasi iki dehidroaskorbo rūgšties. Abi šios formos gali grįžtamai virsti viena kita ir kaip kofermentai dalyvauja oksidacijos-redukcijos reakcijose. (Plč. žr. term. Vitaminas C.)

Asocialus – antivisuomeniškas, nevisuomeniškas, pažeidžiantis visuomenės teises ir interesus, kenkiantis visuomenei, abejingas visuomeniniams santykiams.

Asparaginas, IUPAC pav. - 2-amino-3-karbamoilpropano rūgštis; pakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - H2NCOCH2CH(NH2)COOH; sutrumpintas pavadinimas - Asn, N, Asp-NH2. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Pakeičiamosios aminorūgštys.).

Aspartatas - plč.žr. ↑ Asparto rūgštis.

Asparto rūgštis (ntk. asparagino rūgštis), IUPAC pav. - aminobutano dirūgštis; pakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - HOOCCH2CH(NH2)COOH; sutrumpintas pavadinimas - Asp, D. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Pakeičiamosios aminorūgštys.).

Astenija (gr. astheneia -silpnumas) - bendras fizinis ir psichinis silpnumas, bejėgiškumas, nuovargis, negalavimas. Organizmo padidėjusio jautrumo, dirglumo, dažnos nuotaikų kaitos, sutrikusio miego, greito išsekimo ir nuovargio būsena. (Term. žr. plč. Astenija.)

Astma (gr. asthma- dusulys) - dusulio priepuolis, atsirandantis dėl bronchų spindžio susiaurėjimo ( ↑ Bronchinė astma.) arba dėl ūminio širdies, ypač jos kairiojo skilvelio, nepakankamumo (↑ Širdies nepakankamumas.). Pasikartojančio ūmaus dusulio priepuolio metu ligoniui sunku kvėpuoti, atsiranda švokštimas krūtinėje, ligonis  jaučia oro trūkumą. Įgimtos astmos dažnos priežastys yra neinfekciniai veiksniai (dulkės, žiedadulkės, cheminės medžiagos, gyvulių Read More

Aterosklerozė (lot. atherosclerosis < gr. athere - manų košė + skleros - standus, kietas) - lėtinė liga, pažeidžianti arterijas ir sutrikdanti vietinę ir bendrąją kraujotaką.) Aterosklerozės metu arterijų sienelėse (vidiniame arterijų sluoksnyje) kaupiasi (nusėsta) riebalų (lipidų, paprastai cholesterolio) ir kalcio plokštelės (aterosklerozinės plokštelės), išveši jungiamasis audinys, todėl siaurėja kraujagyslių spindis (gali ir visai užsikimšti). (Term. Read More

Atomas – mažiausia elemento dalelė, turinti visas jo savybes. Atomą sudaro branduolys ir elektronai. Centre yra teigiamo krūvio branduolys, kurio sudedamosios dalys – protonai (teigiamąjį krūvį turinčios dalelės) ir neutronai (neturinčios krūvio dalelės), bei aplink branduolį yra elektronai – neigiamo krūvio dalelės. Elektronai apie branduolį yra išsidėstę sluoksniais ir aplink jį juda orbitalėmis (plč.žr.↑Orbitalė). Elektronų Read More

Atominis skaičius - protonų skaičius atomo branduolyje; simbolis Z.

ATPazės - adenozintrifosfatazės;  hidrolazių klasės fermentų grupė, katalizuojančios atskėlimą nuo adenozintrifosfatinės rūgšties (ATP) vieno arba dviejų fosforo rūgšties liekanų kartu išlaisvinant energiją, kuri naudojama raumens susitraukimų, medžiagų pernašoje per membrana, įvairių junginių biosintezės procesuose. (Term. žr. plč. ATPazės.)

Atrofija (gr. atrophia-nuvytimas) - žmogaus arba gyvūnų ląstelių, audinių ar organų apimties sumažėjimas arba visiškas sunykimas. (Term. žr. plč.  Atrofija.)

Atvirkštinė emulsija (emulsija V-A) - chem., emulsija, kurioje hidrofilinė medžiaga emulguota angliavandenilyje.

Auto- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti savaiminį procesą. Taip pat yra pirmoji žodžių dalis, reiškianti: 1. savo, savas, savęs, paties, pačių, pvz., autobiografija, autoportretas ir pan. 2. automatinis, pvz., autovežimėlis. 3. susijęs su automobiliu, automobilizmu, pvz., autobazė, autogaražas ir pan.

Autobiotikai - organizme susidarantis junginys, pvz., tulžies pigmentas bilirubinas. (Term. žr. plč. Autobiotikai.)

Autogeninis - 1.Kilęs dėl vidinių priežasčių, savarankiškas, savaiminis. 2. Pagrįstas savitaiga (pvz., treniruotė).

Autoinfekcija (gr. autos - pats + infektio - užkratas) - organizmo užsikrėtimas savais, organizme besiveisiančiais sąlygiškai patogeniniais mikrobais. Kiekviename organizme yra tam tikra normali flora (vad. automikroflora) - mikrobai (bakterijos, grybeliai, pirmuonys), kurie dauginasi odos, gleivinių paviršiuje, bet organizmui nekenkia arba net yra naudingi (pvz., žarnyno mikroflora). Sumažėjus organizmo atsparumui (nušalus, nudegus), susižeidus odą arba Read More

Autointoksikacija (gr. autos - pats + intoxicatio - apsinuodijimas) - organizmo apsinuodijimas jame susidariusiomis nuodingosiomis medžiagomis. (Term. žr. plč. Autointoksikacija.)

Azoto dioksidas - raudonai rudos, savito kvapo, labai nuodingos dujos, cheminė formulė NO2. Verda 21,5 °C temperatūroje. Tik 140 °C ir aukštesnėje temperatūroje būna grynos NO2 dujos, nes tarp šaldomo NO2 ir bespalvio dimero N2O4 yra dinaminė pusiausvyra (azoto monoksidas ir azoto rūgštis). Veikiamas šviesos NO2 reaguoja su deguonimi ir sudaro NO bei ozoną.

Azoto monoksidas - azoto oksidas, bespalvės, vandenyje mažai tirpios dujos, cheminė formulė NO. Jos reaguodamos su O2 sudaro azoto dioksidą. Azoto monoksidas iš azoto ir deguonies susidaro aukštoje temperatūroje vykstant endoterminei reakcijai, pavyzdžiui, susidarant elektros išlydžiui (perkūnijos metu), automobilių variklių cilindruose. Ore esantis NO yra nepageidaujamas teršalas. Organizme azoto monoksidas susidaro iš aminorūgščių. Organizme azoto Read More

Azoto oksidas - žr. ↑ Azoto monoksidas.

Baltymai - gamtinis polimeras, stambiamolekuliniai junginiai, pagrindinė statybinė ir atstatomoji ląstelių medžiaga. Jie sudaryti iš α-aminorūgščių liekanų susijungusių peptidiniais ryšiais. Žmogaus organizmo baltymai yra labai specifiški, pasigaminami iš gaunamų su maistu aminorūgščių, kurių yra 20. Dalį šių aminorūgščių žmogaus kepenys verčia tomis aminorūgštimis, kurių tuo metu organizmui trūksta. Tai pakeičiamosios aminorūgštys. Kitos dalies aminorūgščių organizmas Read More

Barterio sindromas - reta genų mutacija, kurią sudaro Hengle kilpos defektas. Visų pirma, jį sukelia pokyčiai genuose, kurie koduoja baltymus, transportuojančius jonus inkstų kanalėliuose. Sindromas paveldimas autosominiu recesyviniu būdu. Pradinė patogenezės priežastis - inkstų nebegebėjimas sulaikyti kalį. (Term. žr. plč. Barterio sindromas.)

Bazedovo liga (lot. morbus Basedowi), difuzinis toksinis gūžys, tirotoksikozė, liga, kai dėl padidėjusios skydliaukės funkcijos organizmas apnuodijamas jos gaminamu hormonu tiroksinu. (Term. žr. plč.  Bazedovo liga.)

Benz-, benz(o)-  - 1. C6H5 - grupė; 2. =CHCH=CHCH= arba -CH=CHCH=CH- grupė, prisijungusi prie gretimų žiedo atomų.

Bi-, bi(s)- dėmuo, reiškiantis, kad kas nors susideda iš dviejų dalių, turi du fragmentus.

Bilirubinas - (lot. bilis - tulžis + ruber raudonas) chem. form. C33H36N4O6, tulžies pigmentas, hemo irimo produktas. Organizme bilirubinas susidaro suirus seniems eritrocitams. Kepenų, blužnies ląstelėse iš eritrocitų išsiskyręs hemoglobinas skyla į globiną, geležį ir žalsvos spalvos pigmentą biliverdiną, kuris kepenyse perdaromas į rausvos spalvos pigmentą bilirubiną. Suaugusio žmogaus kraujo normali bendrojo bilirubino yra 3,4 Read More

Biliverdinas - chem. form. C33H34N4O6, tulžies pigmentas, hemo irimo produktas. Organizme biliverdinas susidaro suirus seniems eritrocitams. Kepenų, blužnies ląstelėse iš eritrocitų išsiskyręs hemoglobinas skyla į globiną, geležį ir žalsvos spalvos pigmentą biliverdiną, kuris kepenyse perdaromas į rausvos spalvos pigmentą bilirubiną. Padidėjusi bilirubino koncentracija kraujyje pasireiškia geltos požymiais.

Bio- dėmuo, žodžio pradžia, reiškianti sąsają su gyvybės procesais, gyvenimu, gyvybe.

Bioelementai - cheminiai elementai, randami gyvuose organizmuose. (Term žr. plč.  Biogeniniai elementai.)

Bioflavonoidai - ↑ Flavonoidai.

Biogeninė medžiaga - organizmų gyvybinės veiklos produktas.

Biogeninės nuosėdos - organinės kilmės nuosėdos.

Biogeniniai aminai - biologinės kilmės junginiai, turintys aminogrupę. (Term. žr. plč. Biogeniniai aminai.)

Biogeniniai stimuliatoriai - biologiškai aktyvios medžiagos, atsirandančios tam tikruose augalo arba gyvūno audiniuose dėl nepalankių aplinkos sąlygų (pvz., šalčio, tamsos ir kt.) ir padedančios prie jų prisitaikyti. Patekę į organizmą, jie stimuliuoja gyvybinius procesus, įskaitant regeneraciją ir augimą, kas gali būti panaudota, pavyzdžiui, audinių terapijoje. Manoma, kad patekę į organizmą biogeniniai stimuliatoriai skatina visų organų Read More

Biogeninis (bio- + geninis) - 1. Atsirandantis (kilęs) iš gyvo organizmo (susijęs su juo) natūralių procesų eigoje, bet nėra mineralizuotas arba gaunamas iš mineralų; turintis biologinę kilmę; atsirandantis organizmų gyvybinės veiklos rezultate arba dėl jos. 2. Turintis stimuliuojantį poveikį organizmui;  stimuliuojantis organizmą ir skatinantis jo gyvybingumą. Pvz., biogeniniai stimuliatoriai – medžiagos, kurios tam tikromis sąlygomis Read More

Biokatalizatorius - ↑ Fermentai.

Biologija (gr. bios - gyvybė + logos - mokslas) - mokslas apie gyvybę, kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos dėsnius. (Žr. term. plč. ↑Biologija. )

Biologinis - susijęs su biologija, su gyvybe, organizmų veikla.

Biotinas - 2'-okso-3,4-imidazolin-2-tetrahidrotiofenpentano rūgštis; (O=)C5H7N₂S(CH₂)4COOH; vitaminas H arba B7. Biotinas yra svarbus daugeliui fermentinių karboksilinimo reakcijų, jis yra karboksigrupių nešiklis; biotino turi tam tikri fermentai, pvz., acetil-KoA karboksilazė, propionil-KoA karboksilazė, piruvato karboksilazė ir kt. (Žr. plč. Vitaminas B7(H).)

Biotransformacija - cheminių medžiagos virsmų ląstelėje ar organizme visuma, įskaitant fermentinį dalyvavimą (t. y. cheminis medžiagos pakeitimas gyvame organizme, veikiant fermentams). Toks pokytis gali inaktyvuoti medžiagą (cheminį junginį) arba paversti iš pradžių neaktyvų junginį aktyviu metabolitu.  Biotransformacija gali vykti pagal paprastą schemą (oksidacija-redukcija, hidrolizė) arba skatinti naujo junginio sintezę (pvz., sulfatų susidarymas, acetilinimas, metilinimas). Biotransformacija Read More

Bis- - dar kartą, pakartoti antrą kartą, dukart(prašymas pakartoti atliktą pasirodymą, pvz., muzikos kūrinį, vaidinimą, dainą ir pan.); chem. - dėmuo, reiškiantis, jog kompleksiniame junginyje yra du sudėtingi polidentatiniai ligandai (↑;Di-,↑Bi-).

Blaivybė - alkoholinių gėrimų nevartojimas, blaivaus gyvenimo būdo vedimas ir propagavimas.

Blastoma (gr. blastos — auglys, išauga) - navikas, auglys. (Term. žr. plč. ↑ Navikas.; ↑ Vėžys.)

Boras - cheminis simbolis B; periodinės elementų sistemos III A grupės cheminis elementas; nemetalas; elemento pavadinimas kilęs iš žodžio bor (ax+carb)on - panašus į anglį; žemės plutoje yra ~9 ppm. (Term.žr.plč. ↑ Boras.)

Bradikardija (gr. bradys - lėtas + kardis - širdis), lėtas širdies plakimas (mažiau 60 tvinksnių per min). (Term. žr. plč. Bradikardija.)

Branduolys - terminas naudojamas daugelyje sričių, juo nusakoma vidinė (centrinė) kokio nors objekto, reiškinio, daikto dalis, vieta, pvz., fiz. ir chem. - centrinė atomo dalis; biol. - ląstelės struktūrinis elementas.

Bromas - simbolis Br, molekulinė formulė Br2, agregatinė būsena - skystis; priklauso halogenams, kaip ir fluoras, chloras ir jodas - VIIA grupės elementai. Bromas sudaro 2,5 · 10-4 % Žemės plutos masės. Laisvasis bromas pavojingas - jo garai nuodingi. Bromas ir jo junginiai naudojami pramonėje, medicinoje; priskiriamas mineralinėms medžiagoms, mikroelementams. (Term. žr. plč. Bromas)

Bronchinė astma (lot. asthma bronchiale) - lėtinė, alerginė, uždegiminė kvėpavimo takų liga, kuri reiškiasi dusulio ir (arba) kosulio priepuoliais, padidėjusiu bronchų jaudrumu įvairiems dirgikliams. (Term. žr. plč. Bronchinė astma.)

Ceruloplazminas - kraujo plazmos baltymas, turintis Cu2+. (Term. žr. plč. Ceruloplazminas.)

Charakteringas, -asis - būdingas, -asis.

Charakterinis - būdingas, turintis ryškių ypatybių.

Charakteris - 1. būdas, žmogaus individualių elgesio ypatybių visuma, išreikšta jo santykiais ir veiksmais su kitais žmonėmis, taipogi jo asmeninės (veiklos, elgesio, požiūrio ir kt.) savybės; 2.asmeniniai, saviti asmens būdo, įvaizdžio, elgesio bruožai, savitumas; kitoks, skirtingas nei dauguma esančių.

Charakteristika - 1. apibūdinimas, skiriamųjų ypatybių, savybių, pranašumų, trūkumų nusakymas; 2.dokumentas, apibūdinantis žmogų (asmeninių būdo bruožų, veiklos, darbo, išsilavinimo vertinimas); 3. mat. - dešimtainio logaritmo sveikoji dalis.

Charakterizuoti - duoti, pateikti žmogaus charakteristiką; ką nors apibūdinti.

Charakterologija - mokslas, tiriantis žmogaus charakterį, jo struktūrą, vystymąsi.

Chemija - mokslas, tiriantis medžiagas, jų sudėtį, sandarą, savybes ir kitimus (vienų medžiagų virtimą kitomis). Pagrindinis chemijos uždavinys – suprasti medžiagos prigimtį.

Cheminė formulė - cheminio elemento, junginio sandoros išraiška simboliais ir indeksais.

Cheminė lygtis - cheminės reakcijos užrašas cheminėmis formulėmis ir (jeigu reikia) koeficientais; rodo kiek ir kokios medžiagos reaguoja, kiek ir kokių medžiagų susidaro.

Cheminė medžiaga - bet kuris cheminis elementas, cheminis junginys arba jų mišinys, egzistuojantis natūraliai arba pagamintas. Dauguma medžiagų, su kuriomis susiduriama kasdien, yra mišiniai, pvz., oras, lydiniai ir pan. Cheminių medžiagų pavyzdžiai: vanduo, druska, cukrus, deguonis, gyvsidabris ir pan.

Cheminė reakcija (cheminis virsmas) - vienų medžiagų virtimas kitomis.

Cheminė sintezė - (↑Sintezė) vienų cheminių junginių gavimas iš kitų cheminių junginių ar cheminių elementų.

Cheminės savybės - medžiagos savybės (ypatybė), išryškėjančios (pasireiškiančios) joms reaguojant su kitomis medžiagomis (vykstant cheminei reakcijai).

Cheminis - 1. susijęs su chemijos tiriamais reiškiniais ir procesais; 2. susijęs su cheminių metodų taikymu ir gaminių gamyba šiais metodais (pvz., cheminiai preparatai); 3. sintetinis, nenatūralus, (dažnai gali būti kenksmingas sveikatai, pvz., pesticidai).

Cheminis elementas - atomų rūšis, turinti vienodą branduolio krūvį.

Cheminis junginys - medžiaga sudaryta iš cheminiais ryšiais susijungusių skirtingų elementų atomų.

Cheminis reagentas - reaguojanti medžiaga; grynas cheminis junginys, griežtai nustatytos sudėties mišinys ar tirpalas, vartojamas analizei ir tyrimams.

Cheminis ryšys - atomų savitarpio sąveika, dėl kurios susidaro molekulė arba kristalas.

Cheminis simbolis - cheminio elemento sutartinis ženklas.

Cheminis virsmas (cheminė reakcija) - vienų medžiagų virtimas kitomis.

Chemo- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti (reiškianti) ryšį su chemija.

Chemosorbcija - chem.: sorbcija, atsirandanti dėl sorbato ir sorbento molekulių cheminės sąveikos.

Chinonai - organiniai junginiai iš chinono. Vitaminas K yra chinono darinys, todėl jie dažnai vadinami chinonais. T. y. panašios struktūros ir funkcijos junginiai, K1 ir K2 paprastai laikomos pagrindinėmis šios grupės medžiagomis. Vitaminų K šeimą chemiškai pagrinde sudaro 2-metil-1,4-naftochinono dariniai su kintamu kiekiu alifatinėmis šoninėmis (izoprenoidinėmis) grandinėmis.

Chinonas - aromatinis organinis junginys; 1,4-benzchinonas, p-benzchinonas; 2,5-cikloheksadien-1,4-dionas; C6H4(=O)2.

Chiralinė molekulė (asimetrinė molekulė) - veidrodinės simetrijos ašies neturinti molekulė.

Chiralinis atomas (asimetrinis atomas) - nesimetrinis atomas – tri-, ketur- arba šešiavalentis atomas, kurio visi pakaitai yra skirtingi.

Chirališkumas - objekto nesutapatinamumas su jo veidrodiniu atspindžiu.

Chirurgija (gr. cheir - ranka + ergon - veiksmas, darbas) - med. šaka, tirianti ligas, kurios gydomos mechaniškai (instrumentais, rankomis, specialiais aparatais) veikiant patologinį procesą, kurianti tų ligų gydymo būdus, operacijų metodus. Chirurgijos tikslas - atitaisyti normalią organizmo audinių ir organų fiziologinę būklę ir veiklą. (Term.žr. plč. Chirurgija.)

Chloras - cheminis elementas, priklauso halogenams, VІІA grupės elementas (kaip ir fluoras, bromas ir jodas). Chloro molekulinė formulė Cl2. Chloras yra žalsvai gelsvos spalvos, troškios, pažeidžiančios kvėpavimo organus dujos. Chloras sudaro 0,19 % Žemės plutos masės, randamas mineraluose: akmens druskoje NaCl, silvinite, karnalite, taip pat aptinkamas jūrų ir sūriųjų ežerų vandenyse, gyvūnų skrandyje (HCI), ląstelių Read More

Chloridai - chem.: elementų junginiai (metalų ir nemetalų) su chloru, bendra formulė MCl. Junginiai, gaunami chlorui jungiantis su kitu elementu. Nemetalų chloridai (pvz., vandenilio chloridas) yra kovalentiniai junginiai, paprastai skysčiai arba dujos. Metalų chloridai, pvz., natrio chloridas (NaCl), paprastai yra kietos, vandenyje tirpios medžiagos, joniniai junginiai sudaryti iš chlorido anijono (Cl-) ir metalo katijono.

Cholekalciferolis - pas gyvūnų ir žmonių aptinkama vitamino D forma - vitaminas D3. 7-dehidrocholesterolis yra cholekalciferolio provitaminas. Iš 7-dehidrocholesterolio, esančio žmogaus odoje, veikiant ultravioletiniams spinduliams susidaro vitaminas D3, taip pat, kai kurie jo kiekiai yra aptinkami ir gyvulinės kilmės maiste (pvz., jūrų žuvyse, kepenyse, kiaušinio trynyje ir kt.). (Žr. plč. Vitaminas D. )

Chondrogenezė - kremzlinio audinio susidarymas.  (T.p. žr. plč. Kaulų formavimasis ir augimas.)

Chromas - cheminis simbolis Cr, priklauso VIB grupės elementams (kaip ir molibdenas Mo ir volframas W), metalas. Jo kiekis Žemės plutoje yra 0,0122 % masės. Chromo pagrindiniai mineralai yra chromitas, krokoitas ir kiti. Chromas taipogi yra mineralinė medžiaga, kuri tam tikrais kiekiais yra reikalinga gyviems organizmams. (Tp. žr. Chromas.)

Chromoproteinai - baltymai, turintys pigmento. T. y. sudėtiniai baltymai, susidedantys iš paprasto baltymo ir su juo susijungusiu nebaltyminiu spalvotu komponentu (prostetinė grupė). (Term. žr. plč. Chromoproteinai.)

Chromosominės ligos - įgimtos ligos, atsirandančios dėl genominių (visumos genų, esančių haploidiniame chromosomų rinkinyje) arba chromosominių mutacijų. (Term. žr. plč. Chromosominės ligos.)

Chroninis -  ilgalaikis, trunkantis ilgą laiką, lėtinis, pasikartojantis (pvz., liga).

cian(o)- - chem., 1) N=C-grupė; 2) CN- ligandas.

Ciankobalaminas - vitamino B12 forma. Vandenyje tirpus vitaminas, įeina į kai kurių fermentų sudėtį, kurie reikalingi baltymų, angliavandenių ir riebalų apykaitoje, metionino ir nukleorūgščių biosintezei; reikalingas kraujodarai. (Žr. plč. ↑ Vitaminas B12.).

Ciklinis junginys - chem., junginys, turintis molekulėje žiedų.

 Cinkas - cheminis simbolis Zn; periodinės elementų sistemos II B grupės cheminis elementas; pereinamasis metalas; cinko lotyniškas pavadinimas kilęs iš žodžio cinco (reiškia baltą apnašą dėmę). Cinkas blizgantis, sidabriškai baltos spalvos, minkštas metalas. Jis taipogi yra pakankamai svarbus mineralinis elementas žmogaus organizmui. (Tp.žr. Cinkas.)

Cirkadinis ritmas - organizme vykstantys ir reguliariai maždaug kas 24 - 28 valandas pasikartojantys biologiniai procesai. Tai tokie procesai kaip hormonų išskyrimas, mityba, miegas ir panašiai. Šiuos procesus reguliuoja vadinamasis ,, biologinis laikrodis”, kuris priklauso nuo šviesos ir tamsos (dienos ir nakties) pokyčių aplinkoje. Pvz., šviesos ir tamsos pokyčiai veikia daugelį mūsų organizmo ciklų: miego/būdravimo, Read More

Cis-izomeras - stereoizomeras, kurio du pakaitai prie skirtingų atomų yra toje pačioje dvigubojo ryšio arba žiedo plokštumos pusėje.

Cisteinas, IUPAC pav. - 2-amino-3-merkaptopropano rūgštis; pakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - HSCH2CH(NH2)COOH; sutrumpintas pavadinimas - Cys, C. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Pakeičiamosios aminorūgštys.).

Cito- -  pirmasis sudurtinių žodžių dėmuo, rodantis sąsają su augalų ar gyvūnų ląstelėmis; nurodo ryšį su ląstele ir ląstelinėmis struktūromis: citologija, citoplazma ir t.t.

Citochemija - biologijos mokslas, tiriantis ląstelės ir jos sudedamųjų dalių cheminę sandarą, taip pat apykaitos procesus ir chemines reakcijas, kurios yra ląstelių gyvybingumo pagrindas.

Citochromai - baltymai, turintys hemą ir pernešantys elektronus, t. y. gebantys prisijungti ir atiduoti elektronus; hemoproteinai. (Term. žr. plč. Citochromai.)

Citochromoksidazė - (citochromo c-oksidazė) fermentas, turintis hemą ir oksiduojantis citochroma. Ankščiau buvo oksidoreduktazių klasės fermentas EC 1.9.3.1 , dabar perklasifikuotas į EC 7.1.1.9; katalizuoja, oksidacinio fosforilinimo procese, galutinį elektronų pernašos deguoniui etapą. (Term. žr. plč. Citochromoksidazė.)

Citochromreduktazė - fermentas, turintis hemą ir redukuojantis citochromą.

Citratas - chem.: citrinų rūgšties druska arba esteris.

Cukrinis diabetas - (lot. diabetes mellitus) pasaulyje labai paplitusi, sunki, endokrininė liga, kartais dar vadinama cukraligė. Ligos atsiradimo faktorių yra daug, ligą sukelią ne vienas kuris nors, bet įvairūs jų deriniai. Atsiradimo rizikos faktoriai: paveldėjimas, nutukimas, nesubalansuota ir netinkama mityba, nesaikingas alkoholio vartojimas, rūkymas, psichinės traumos, virusinės ligos, ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas. Liga prasideda Read More

De- (dez-) - priešdėlis, reiškiantis atskyrimą, pašalinimą, panaikinimą; judėjimą žemyn, smukimą.

Debilas - žmogus, kuriam būdingas nedidelis protinio atsilikimo laipsnis - ↑ Debilumas.

Debilumas (lot. debititas < debilis - silpnas, bejėgis) - lengviausia įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas - oligofrenija. Jie sugeba mokytis specialiose pagalbinėse mokyklose, gali įgyti nesudėtingų darbo įgūdžių. (Term. žr. plč. Debilumas.)

Defektas - trūkumas, yda; tam tikras pažeidimas.

Deficitas - 1. Ko nors trūkumas, stoka. 2. Nuostolis; padėtis, kai išlaidos viršija pajamas.

Deformacija - ⇡ Deformavimas.

Deformavimas - (deformacija) kūno formos arba matmenų keitimas išorinėmis jėgomis. Ji skirstoma į rūšis: tempimo, gniuždymo, lenkimo, šlyties ir sukimo. Kai nustojus veikti, t.y. pašalinus priežastį, deformuotas kūnas atgauna pradinę formą, sukelta deformacija vadinama tampriąja (arba grįžtamąja), jeigu lieka deformuotas - plastine (arba liekamąja). Nedeformuoto kūno dalelės svyruoja apie padėtis, kuriose jų sąveikos jėgų atstojamoji Read More

Degeneracija (lot. degenero – išsigimstu) - išsigimimas, suprastėjimas. Biolog., organizmo ar jo dalių, funkcijų prastėjimas ar nykimas, išsigimimas. Biologinių organizmo savybių pablogėjimas, prisitaikomumo, vaisingumo, atsparumo ligoms sumažėjimas, susijęs su nepalankių aplinkos sąlygų veikimu, ilgalaike savidulka ir pan.. Taipogi, degeneracija pastebima esant pakitimams, atsirandantiems, sutrikus medžiagų apykaitai (distrofija). (Term. žr. plč. Degeneracija.).

Degeneratas (lot. degeneratus - išsigimęs) - žmogus, turintis fizinio arba psichinio išsigimimo požymių; išsigimėlis.

Degeneruoti - išsigimti, prastėti.

Dehidratacija - chem., vandens at(si)skyrimas iš junginių; vandens pašalinimas arba praradimas iš medžiagų, junginių. (Term. žr. plč. Dehidratacija.)

Dehidratavimas - chem., vandens atskėlimas iš junginio.

Dehidratorius - chem., junginys, atskeliantis vandenį iš kito junginio.

Dehidrinimas - chem., vandens atskėlimas.

Dehidroaskorbo rūgštis (DHA) - oksiduota askorbo rūgšties forma (vitamino C). Askorbo rūgštis yra reduktorius ir oksiduojasi iki dehidroaskorbo rūgšties. Abi šios formos gali grįžtamai virsti viena kita ir kaip kofermentai dalyvauja oksidacijos-redukcijos reakcijose. (Plč. žr. term. Vitaminas C.)

Dekarboksilazės (karboksiliazės) - fermentai, katalizuojantys CO2 atskėlimą nuo substrato; grupė fermentų priskiriamų liazių klasei (EC 4.1.1). Fermentai katalizuoja keto- ir aminorūgščių dekarboksilinimo (CO2 atskėlimo) reakcijas. Kofermentas, kuris įeina į karboksiliazių sudėtį (dekarboksilinančios ketonorūgštis), yra tiamino difosfatas (vit.B1), o karboksiliazėse, kurios katalizuoja aminorūgščių dekarboksilinimą - piridoksalio fosfatas (vit. B6).

Dekarboksilinimas - CO2 atskėlimas iš HOOC- grupės. Dekarboksilinamos ketonorūgštys ir aminorūgštys. (Term. žr. plč. Dekarboksilinimas.)

Delinkvencija - (lot. delinquens - nusižengiantis) (psich.) jaunimo polinkis nusikalsti, nesilaikyti priimtinų egzistuojančių elgesio normų. Atsiradimo galimos priežastys yra įvairios: ydingas auklėjimas šeimoje, vaikų įtraukimas į nusikalstamą veiklą, socialinis nesubrendimas, sociopatija, charakterio nukrypimai (akcentuacijos), psichopatija, lytiniai iškrypimai. Daugiausia nusikalsta 15-16 metų paaugliai, nors delinkvencija pasireiškia daug anksčiau – 8-10 metais. Ji vystosi pamažu, kol delinkventas Read More

Delinkventas - (psich.) žmogus, kurio elgesys yra labai nenormalus (neatitinka normoms) ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas.

Demencija (lot. dementia beprotybė) - įgyta silpnaprotystė arba mąstymo pajėgumo susilpnėjimas, atsirandanti dėl aukštųjų psichinių funkcijų nepakankamo išsivystymo arba visiško išnykimo. Skiriama pirminė ir antrinė ∆. Pirminė ∆ - nepakankamas intelekto išsivystymas dėl paveldimos ligos, įgimtų kenksmingų veiksnių ar kūdikio vystymosi ankstyvuoju periodu trūkumų. Antrinė ∆ atsiranda dėl psichinių funkcijų atrofijos; tos funkcijos atrofuojasi, jeigu Read More

Deoksi- - (dezoksi-) dėmuo, reiškiantis HO- grupės pakeitimą vandeniliu.

5'-deoksiadenozilkobalaminas - (5'-adenozil-B12; adenozilkobalaminas - Ado-B12) kofermentinė vitamino B12 forma, dalyvaujanti izomerizacijos reakcijose. 5'-deoksiadenozilkobalaminas yra svarbus vidumolekuliniams persitvarkymams ir ribonukleotidų redukcijai; jis yra metilmalonil-KoA mutazės kofaktorius (pvz., nelyginio anglies atomų skaičiaus riebalų rūgščių oksidacija).  (Žr. plč. Vitamino B12 kofermentai.)

Depersonalizacija (lot. de - neigimo priešdėlis+persona - asmenybė) - 1. Savimonės pakitimas - žmogus jaučiasi netekęs savojo Aš, skausmingai išgyvena emocinių santykių su artimaisiais atšalimą, domėjimosi darbu praradimą. Depersonalizaciją dažniausiai patiria psichinėmis ligomis sergantys, ribinių būsenų apimti žmonės. Lengvos formos ∆ pasitaiko ir sveikiems žmonėms (padidėjus emocinei įtampai, sergant somatinėmis ligomis ir kt.). ∆ dažnai Read More

Depresija (lot. depressio - prislėgtumas) - liguistas emocijų sutrikimas, prislėgtos psichikos būsena, kuriai būdinga prasta nuotaika, mąstymo ir judesių slopinimas (sulėtėjimas). Esant depresinėje būsenoje nebedomina kažkada mėgiami užsiėmimai ar veikla, fizinis aktyvumas greit gali tapti pastoviu nuovargiu ir silpnumu, nerimas, blogos mintys ir savęs nuvertinimas, polinkis save žaloti ar net mintys apie savižudybę ir t.t. Read More

Dermatitas (lot. dermatitis<gr. derma – oda) - odos uždegimas. (Žr. term. plč. Dermatitas.)

Dermatologija (gr. derma, kilm, dermatos - oda + logos - mokslas) - medicinos šaka, nagrinėjanti odą ir odos ligas. Bendroji ∆ tiria sveikos ir nesveikos odos sandarą, funkcijas, bendruosius odos ligų raidos dėsnius, gydymo ir profilaktikos principus. Specialioji ∆ nagrinėja atskiras ligas, ligų grupes, sindromus, jų priežastis, vystymosi mechanizmus, ligų simptomus, diagnostikos metodus, gydymą ir Read More

Dermatozė (lot. dermatosis<gr. derma, kil. dermatos - oda) - ↑ Odos ligos.

Desorbcija - chem.: sorbuotos medžiagos at(si)skyrimas.

Desorbentas - chem.: garai ar dujos, leidžiamos per sorbentą, sorbatui atskirti.

Deviacija (lot.deviatio - nukrypimas) - toks elgesys, kuris laikomas netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas.

Deviantinis elgesys – visuomenės teisinių ir dorovinių normų neatitinkantis elgesys, jų nesilaikymas. 

Dez- - ↑ de-.

Dezoksi- - ↑ Deoksi-.

Dezorientacija - 1. (su-) klaidinimas; teisingos orientacijos pakirtimas, sutrikdymas. 2. aplinkos, laiko, erdvės, situacijos nuovokos praradimas.

Dezorientuoti - blogai orientuoti, trikdyti, klaidinti.

Di- (bis-) - dėmuo, reiškiantis dvigubą, turintis dvi vienodas grupes ar du vienodus fragmentus; dvi dalis arba požymius.

Diagnostika -  diagnozės nustatymo procesas, t. y. reiškinio, proceso, būsenos išaiškinimas, atpažinimas ir apibūdinimas (pvz., med., ligų nustatymas; diagnozės nustatymas ar pan.). Diagnostika taip pat yra kaip mokslas apie ligų nustatymo metodus, o technikoje tai yra įrangos esamų ir potencialių gedimų vietos nustatymas, išankstinis būklės prognozavimas.

Diagnozė (gr. diagnosis - pažinimas, nustatymas) - med., ligos nustatymas - gydytojo išvada dėl ligos esmės ir ligonio būklės, pagrįsta visapusišku ligonio ištyrimu. T. y. ligos pobūdžio, kilmės, aplinkybių ir ligonio būklės nustatymas, remiantis atliktais įvairiais medicininiais tyrimais. Biolog., organizmo pagrindinių požymių aprašymas, apibūdinantis kurią nors augalų arba gyvūnų sisteminę grupę, pvz., rūšį, šeimą, gentį Read More

Dializatas - preparatas, gautas dialize.

Dializatorius - įrenginys mažamolekuliams junginiams pašalinti iš koloidinio arba polimero tirpalo dializės būdu.

Dializė - chem., mažamolekulinių junginių pašalinimas iš koloidinio arba polimero tirpalo difuzija per puslaidę membraną. T. y. santykinai didelių koloidinių dalelių atskyrimas nuo mažesnių, tokių kaip jonai ar mažos molekulės, naudojant puslaidę membraną. Puslaidė membrana praleidžia vandens ir kitas nedideles molekules bei jonus, bet sulaiko koloidus. Maišelį iš puslaidės membranos (celofano arba pergamento) su koloidinio Read More

Diamagnetikai - medžiagos atomo arba molekulės magnetinis momentas, nesant išorinio magnetinio lauko lygus nuliui. (Term. žr. plč. Diamagnetikai.)

Diamagnetizmas - bet kurios medžiagos savybė išoriniame magnetiniame lauke įmagnetėti prieš lauko kryptį.

Diarėja (gr. diarrheo - prateku) - ↑ Viduriavimas.; padažnėjęs tuštinimasis skystomis išmatomis. Diarėją gali sukelti vaistai, mikrobai, apsinuodijimas (pvz., maistu), parazitai, ligos ir kt.

Diastereomerai - erdviniai izomerai, kurie nėra vienas kito veidrodinis atspindys, o fizikinės savybės skiriasi.

Dielektrikas - chem., medžiaga, kurios atomai, jonai ar molekulės poliarizuojasi veikiant elektriniam laukui, bet susidarę dipoliai  yra orientuoti netvarkingai.

Dietologija (gr. diaita - gyvensena + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti racionalią ligonių mitybą. Jos svarbiausias uždavinys - dietos sudarymas ir jos trukmės nustatymas, atsižvelgiant į ligos priežastis, jos ypatumus, gydymą specifinėmis priemonėmis (antibiotikais, hormonais, radioaktyviosiomis medžiagomis); mitybos racionų nustatymas pagal ligonio judėjimą, atliekamą darbą, alergenų, esančių maiste, išaiškinimas.

Diferenciacija - vienodos visumos skaidymas(-is), skirstymas(-sis) į daugeriopas, skirtingas formas, pakopas, dalis.

Diferencijuoti - 1. Skaidyti, skirstyti į dalis; ką nors sudėtingą skirstyti į paprastesnius elementus. 2. Rasti, apskaičiuoti diferencialą ar išvestinę.

Diferencinis - pagrįstas skirtumu, susijęs su skirtumais; skirtuminis; skirtingas.

Difuzija - 1. sklidimas, plitimas, sklaidymasis, skverbimasis; 2. chem. savaiminis medžiagos sklidimas dėl atomų, molekulių ar kitų dalelių judėjimo toje pačioje medžiagoje arba susiliečiančiose medžiagose. (Term. žr. plč. Difuzija.)

Difuzinis toksinis gūžys - ↑ Bazedovo liga.

Dihidrochinonas - ↑ Hidrochinonas.

Dikumarolis - dar vadinamas dikumarinu, 4-hidroksi kumarino darinys, netiesioginio poveikio antikoaguliantas. Jo veikimas pasižymi vitamino K fermento epoksido reduktazės inhibicija, kuris atstato vitaminą K iš epoksido į dihidrochinoną. Turi kumuliacinį poveikį ir gali sukelti kraujavimą. Dikumarolis buvo vartojamas trombozių profilaktikoje, bet eigoje buvo išstumtas neodikumarinu, varfarinu ir kitais mažiau toksiškais preparatais. Jei lyginti vitamino K Read More

Dinaminė klampa - chem., 1) dydis, skaitine verte lygus dviejų sluoksnių trinties jėgai, kai tų sluoksnių plotai ir judėjimo greičio gradientai lygūs 1; 2) klampa.

Dirgiklis - veiksnys, sukeliantis organizmo kokią nors reakciją, dirglumą. Bet kuris materialus veiksnys (išorinis ar vidinis, suvokiamas ar nesuvokiamas), pasiekęs tam tikrą laipsnį ir greitį, sukelia (sužadina) organizmo (organo, audinio) veiklos ir būklės pakitimus.

Dirginimas - faktorių arba veiksnių (dažniausiai išorinių) poveikis, kuris sukelia (sužadina) ląstelės arba audinio būklės pokyčius ir keičia funkciją. Organizmo organai ir ląstelės reaguoja į įvairius išorės ir vidaus dirgiklius biologinėmis reakcijomis. Silpniausias dirginimas, kuris sukelia minimalų atsaką, vadinamas slenkstiniu. Priešslenkstinis dirginimas atsako nesukelia, bet pakartotas kelis kartus gali jį sukelti. Todėl reakciją sukelia tik Read More

Dirglumas - viso organizmo, jo organų, audinių ar ląstelių reagavimas į aplinkos poveikį (t. y. dirgiklius) fiziologinės būklės pokyčiu. Minimalus dirgiklio intensyvumas, galintis sukelti tą pokytį, vadinamas dirglumo slenksčiu. Dirglumas - svarbiausia gyvų sistemų savybė, skirianti jas nuo negyvų. Net patiems paprasčiausiems  (pvz., vienaląsčiams) organizmams yra būdingas dirglumas.

 Dis- - priešdėlis, reiškiantis neigimą, priešingumą (pvz., disproporcija), atskyrimą, išskirstymą (pvz., dislokacija), sutrikimą (pvz.,disgrafija).

 Disociacija (atskyrimas, suskaldymas) - 1. visumos susiskaidymas, suirimas; 2. chem., molekulės, radikalo ar jono skilimas į kelias mažesnės molekulinės masės daleles. Paprastai šis terminas reiškia atskyrimą, suskaldymą, susiskaidymą, suirimą; pvz., cheminio proceso metu vienos medžiagos (junginiai, kompleksai, molekulės) skyla ar išsiskiria į mažesnes ar paprastesnes molekules, atomus, radikalus arba jonus.

Dispersija (išsklaidymas, išbarstymas) - sklaida; iš(si)skirstymas aplinkoje į smulkias dalis. 1. bangų ar medžiagų sklaida; 2. atsitiktinio dydžio sklaidos apie to dydžio vidurkį matas; 3. ↑ dispersinė sistema.

Dispersinė fazė - chem., disperguotos medžiagos dalelės, pasklidusios terpėje.

Dispersinė sistema (dispersija) - chem., sistema, susidedanti iš dispersinės fazės ir dispersinės terpės (aplinkos).

Dispersinė terpė - chem., medžiaga, kurioje pasklidusi dispersinė fazė.

Dispersiškumas - chem., dydis, atvirkščiai proporcingas vidutiniam dispersinės sistemos dalelių skersmeniui.

Disproteinozė - baltyminė distrofija, kai audinių ląstelėse ir tarpląsteliniame tarpe kaupiasi kokybiškai ir kiekybiškai pakitę baltymai bei jų apykaitos produktai. Dažniausios disproteinozės yra amiloidozė, hialinozė, raginė distrofija ir kt.

Distonija (dis- + gr. tonos - įtempimas) - tonuso sutrikimas, pvz., raumenų ar kraujagyslių tonuso nukrypimas nuo normos. Distonija yra patologinis tonuso pakitimas bet kuriuose audiniuose, kuris pagal pasireiškimo sritį gali pasireikšti padidėjusiu organizmo nuovargiu, raumenų silpnumu, nemiga ir t.t. Kaip pavyzdys, raumenų nestabilumas, raumenų tonuso kintamumas su periodiniais spazmais. Tokiu atveju dažniausiai pasireiškia nevalingas Read More

Distresas - nemalonus, kenksmingas, trikdantis veiklą stresas.

Distrofija - audinių, organų arba viso organizmo mitybos (metabolizmo - medžiagų apykaitos) sutrikimas. (Žr. plč. Distrofija.)

  Distrofikas - sergantis ↑ Distrofija.

Distrofinis -  susijęs su distrofija; nepalankus mitybai.

Dizestezija – nenormalus jutimas, spontaniškas ar sukeltas, visada nemalonus, kuris nėra objektyviai pagrįstas tam tikru stimuliu (dirginimu). Iškreiptas dirginimo suvokimas, pojūčio pobūdžio pakitimas, pavyzdžiui, kai temperatūros dirginimas suvokiamas kaip skausmingas, o skausmingas - kaip šaltis ar karštis. Tokie nenormalūs, kartais nemalonūs pojūčiai, kuriuos patiria žmogus, pvz., liečiant odą, dažnai pasireiškia turintiems dalinį jutimo nervų skaidulų Read More

Donoras - imant bendrai, tai objektas atiduodantis (duodantis, dovanojantis) kažką tai kitam objektui (dažniausiai akceptoriui arba recipientui). Pvz., medicinoje donoru laikomas asmuo, kuris duoda savo kraujo perpilti kitam asmeniui, arba persodinti organus kitam asmeniui. Šis terminas gali būti vartojamas ir daugelį kitų sričių, pvz., chem., fizk. 1. atomas arba molekulės dalis, atiduodanto elektroną, protoną ir Read More

Donorinis-akceptorinis ryšys - ↑Koordinacinis ryšys .

Edema - skysčio susikaupimas audiniuose, daugiausiai tarpląstelinėje terpėje dėl limfos ir kraujo apytakos sutrikimų.

Efuzija - chem. lėtas dujų tekėjimas iš indo pro mažą angą.

Egzema (lot. eczema<gr. ekzeo - užverdu) - neužkrečiamas, dažnai pasikartojantis alerginis odos uždegimas. (Term. žr. plč. Egzema.)

Egzo- - sudurtinių žodžių dėmuo, reiškiantis sąsają su išorę.

Egzoftalmas (gr. exo - išorėje + ophthalmos - akis) -  akies obuolio pasislinkimas į priekį. ( ↑ Išverstakumas.)

Egzogeninis - sukeliamas išorinių priežasčių, veiksnių, kilęs iš išorės.

Egzotoksinas - nuodingas baltymas, kurį gamina ir išskiria į aplinką tam tikros bakterijos. Daugeliu atveju egzotoksinai gali būti nunešti iš įsiskverbimo vietos į kitus kūno audinius ar ląsteles, kuriose jie veikia. Egzotoksinai yra specifiškesni ir toksiškesni nei endotoksinai, tai yra stipriai veikiantys nuodai, turintys neigiamą poveikį tam tikriems audiniams. Paprastai egzotoksinai yra nestabilūs, greitai praranda Read More

Eklampsija (lot. eclampsia<gr. eklampsis - įsiliepsnojimas) - sunkiausia nėštumo toksikozės išraiška. Dažniau pasitaiko pirmą kartą gimdančioms moterims, kai jau yra kitų nėštumo toksikozių (preeklampsija, nefropatija). Paprastai prasideda per gimdymą, rečiau antrojoje nėštumo pusėje arba po gimdymo. Sutrinka svarbiausios organizmo funkcijos: medžiagų apykaita, inkstų veikla, belatakių liaukų, smegenų, kepenų, inkstų, gimdos ir kitų organų kraujotaka ir Read More

Ekskrementai - (išmatos, mėšlas, fekalijos) žmogaus ir gyvūno per žarnyną praėjusio ir suvirškinto (ir nesuvirškinto) maisto likučių bei žarnyno gleivinė ląstelių likučių mišinys, šalinamas į išorę per išangę.

Ekskretas (ekskrecija) - fiziologinis procesas, kai iš organizmo išskiriami (šalinami) galutiniai apykaitos produktai (šlapimas, išmatos, prakaitas), šalutinės ir kenksmingos medžiagos, taipogi ir medžiagų perteklius (vanduo, mineralinės medžiagos ir pan.).

Ekstra - 1. skubus, neatidėliotinas, pvz., ekstra užduotis ; 2. nepaprastas; geriausias, aukščiausios rūšies.

Ekstra- (lot. extra - per daug, pervirš, už (ribų), virš) - 1. pirmoji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti nepaprastumą, išimtinumą, išskirtinumą, pvz., ekstravagancija; 2. priešdėlis, reiškiantis buvimą už ko nors ribų, virš, anapus, pvz., ekstragalaktinis.

Ekstrahavimas - mišinio komponento atrankusis ištirpinimas ir atskyrimas parinktu tirpikliu.

Ekstrahentas - ekstrahavimui naudojamas tirpiklis.

Ekstrakcija - medžiagų išskyrimas iš mišinio, panaudojant skystus tirpiklius.

Ekstrakcinis - susijęs su ekstrakcija; gautas ekstrakcijos būdu iš augalų arba gyvūnų audinių.

Ekstraktas - 1. Tirpalas, gautas ekstrakcijos būdu - ↑  ištrauka. 2. Augalinių ar sintetinių tanidų tirpalas odoms rauginti.

Ekstraktorius - ekstrahavimo aparatas.

Ekstraktyvas - medžiaga, ekstrahavimo metu ištirpstanti ekstrahente.

Elastanas - ypač elastingas sintetinis pluoštas iš poliuretano, kurio grandinės sudarytos iš periodiškai pasikartojančių lanksčių ir stangrių atkarpų.

Elastinas - svarbus jungiamojo audinio baltymas (fibrilinis), įeinantis į sausgysles, plaučius, aortos sienelės ir kt., t. y. įeina į elastinių savybių turinčių audinių sudėtį. Mažesnių jo kiekių randama odoje, ausų kremzlėse ir kituose organuose. Šių fibrilinių baltymų struktūra leidžia audiniui išsitempti kelis kartus daugiau nei yra jo paties normalus ilgis ir po to sugrįžti į Read More

Elastingumas - medžiagos (ppr. gumos) savybė įgauti dideles grįžtamąsias deformacijas veikiant palyginti silpnai išorinei jėgai.

Elastozė - elastinių skaidulų išvešėjimas; terminas naudojamas ir kaip bendras dermatozių pavadinimas.

Elektrochemija - chemijos šaka, tirianti reiškinius, kuriuose cheminė ir elektros energija virsta viena kita. 

Elektrocheminis elementas (↑Galvaninis elementas, Elementas) - cheminis elektros energijos šaltinis, kuriame elektrocheminių reakcijų energija verčiama elektros energija. 

Elektrolitas - 1.medžiaga, tirpiklyje disocijuojanti į jonus; 2.elektrolito tirpalas. Medžiagos, kurių vandeniniai tirpalai arba lydalai praleidžia elektros srovę, vadinamos elektrolitais. Medžiagos, kurių vandeniniai tirpalai arba lydalai nepraleidžia elektros srovės, vadinamos neelektrolitais. Elektrolitai yra medžiagų tirpalai, kai jos ištirpintos arba išlydytos skyla (disocijuoja) į jonus. Elektrolitų tirpalų osmosinis slėgis yra didesnis už tos pačios molinės koncentracijos Read More

Elektrolitinė disociacija - ištirpintos medžiagos virtimas jonais jai sąveikaujant su tirpiklio molekulemis. Elektrolitine disociacija vadinamas procesas, kurio metu elektrolitai, veikiami polinių tirpiklio molekulių disocijuoja į jonus, t. y. tirpdomų ar lydomų joninių junginių skaidymas į jonus. Dažnai šis reiškinys vadinamas jonizacija. Jai labai svarbi tirpiklio dielektrinė skvarba. Kuo ji didesnė, tuo labiau tirpiklis susilpnina trauką Read More

Elektronas- (fiz.) nedaloma subatominė dalelė, turinti neigiamą elektros krūvį. Elektrono krūvis yra pats mažiausias gamtoje egzistuojantis elektros krūvis, kitų dalelių krūvis yra elektrono krūvio kartotinis. (Chem.) - 1)atomo dalelė (t.p.žr.↑Atomas), turinti vieną neigiamąjį krūvį (santykinis krūvis -1) ir beveik neturinti masės (santykinė masė 0,00055). Elektronas yra mažiausias neigiamojo elektrinio krūvio vienetas. Dėl to, kad nepakitusio Read More

Elektros krūvis - elektronų perteklius ar trūkumas medžiagoje arba dalelėje.

Elementarioji dalelė - dalelė, kurios šiuo metu mokslas negali, nesugeba, nežino kaip suskaldyti, išdalinti į mažesnes dalis; ji kol kas yra laikoma mažiausia materijos dalelė, kuri nėra atomas ar atomo branduolys (išskyrus protoną), kitaip sakant - šiuo metu nėra žinoma ar ji yra sudaryta dar iš smulkesnių dalių.

Elementas - dėmuo, ko nors sudėtinė, sudaromoji dalis; chem. 1. ↑Cheminis elementas; 2. ↑Elektrocheminis elementas.

Elgesys - gyvenimo ir veikimo būdas. Gyvų būtybių sąveika su aplinka, pasireiškianti jų išoriniais (motoriniais) veiksmais, kuriuos reguliuoja psichika. Tai yra - tarpusavyje susiję žmogaus ar grupės žmonių veiksmai, kurių tikslas - sąveikaujant su aplinka realizuoti tam tikras funkcijas. Reiškiasi žmogaus išoriniu (judėjimu) ir vidiniu (psichikos) aktyvumu. Savitą žmogaus elgesį lemia jo santykiai su kitais Read More

Empirika (gr. empeiria – patyrimas, patirtis) - tai patyrimu ir stebėjimu grįstas pažinimo būdas; patyrimu pagrįstos žinios. Tai žinių ir patyrimų įgijimo būdas, grindžiamas patyrimu, stebėjimu ir eksperimentu, o ne vien teoriniais samprotavimais ar logika.

Empirinis (gr. empeiria – patyrimas, patirtis) - patirtinis, susijęs su patyrimu ir juo pagrįstas, pvz., empirinis pažinimas - pažinimas, pasitenkinantis mokslinių faktų konstatavimu, paremtas duomenimis. Empiriniai duomenys – tai informacija, gauta stebint pasaulį ar atliekant bandymus, t. y. faktai ar skaičiai, surinkti stebint reiškinius. Empirinis metodas dažnai priešpastatomas teoriniam ar spekuliatyviam požiūriui, pvz., mokslas yra Read More

Empirizmas (gr. empeiria – patyrimas) - mokymas pažinimo teorijoje, svarbiausiu ar vieninteliu pažinimo (žinių) šaltiniu laikanti jutiminį patyrimą, teigiantis, kad visas žinojimas pagrindžiamas patyrime ir patyrimo būdu. (Term. žr. plč. Empirizmas.)

Emulsavimas - chem., emulsijos gavimas.

Emulsija - chem.: 1) dispersinė sistema iš smulkių skysčio lašelių, pasklidusių kitame skystyje; 2) vandeninės emulsijos pavadinimas. Emulsijos yra stambiadispersės sistemos, sudarytos iš skystos dispersinės fazės ir skystos dispersinės terpės. Emulsijų dispersinės fazės dalelių dydis svyruoja nuo 0,1 iki 50 mμ. Emulsijų pavyzdžiai yra pienas, benzolo vandeninis tirpalas ir t.t. Emulsijos gaminamos plakant tarpusavyje nesimaišančius Read More

Emulsija A-V - (A - alyva, tepalas, aliejus, V - vanduo) ↑ vandeninė emulsija.

Emulsija V-A - ( V - vanduo, A - alyva, tepalas, aliejus) ↑ atvirkštinė emulsija.

Emulsiklis - chem., medžiaga, padedanti susidaryti emulsijai ir ją stabilizuojanti.

Emulsinimas - chem., pluošto, siūlų apdorojimas emulsijomis.

Enantiomerai (optiniai izomerai) - nesutapatinami stereoizomerai, kurie yra vienas kito veidrodinis atspindys. Tokių izomerų porai būdingos tos pačios fizikinės bei cheminės savybės, išskyrus vieną - skiriasi poliarizuotos šviesos sukimas. Vienas iš enantiomerų suka tiesiškai poliarizuotos šviesos plokštumą pagal laikrodžio rodyklę ir vadinamas dešiniojo sukimo izomeru (+), o kitas – prieš ir vadinamas kairiojo sukimo izomeru Read More

Endo- - dėmuo, reiškiantis buvimą viduje.

Endogeninis - vidinės kilmės, sukeliamas vidinių priežasčių.

Endotoksikozė - įvairių ligų komplikacija, kuri susijusi su homeostazės sutrikimu, dėl endogeninių toksinių medžiagų (pasižyminčių išreikštu biologiniu aktyvumu) susikaupimo organizme. (Term. žr. plč. Endotoksikozė.)

Endotoksinas - toksinas, kuris į aplinką patenka tik iš žuvusių ir suirusių bakterijų. Daugelio gramneigiamųjų bakterijų išoriniame ląstelės sluoksnyje yra lipopolisacharido, kuris tam tikromis aplinkybėmis yra nuodingas šeimininkams.  Endotoksinai yra termostabilūs, silpni imunogenai, pirogeniški, gali krešinti kraują, sukelti šoką, viduriavimą, uždegimą, žarnyno kraujavimą.

Enteritas (lot. enteritis<gr. enteron - plonoji žarna), plonosios žarnos uždegimas. (Žr. term. plč. Enteritas.)

Enzimai - ↑ Fermentai.

Enzimopatijos - ↑ Fermentopatija.

Epi- - priešdėlis, reiškiantis buvimą ant, virš, šalia ko nors (epicentras); ko nors perteklių, priedą; ėjimą po ko nors (epilogas). Chem. dėmuo reiškiantis: 1) junginių struktūrinį giminingumą; 2) C atomo konfigūracijos pakitimą (monozėse); 3) pakaito prijungimą tiltelio pavidalu.

Epidemiologija - bendrosios medicinos mokslas, tiriantis įvairios kilmės (etiologijos) ligų atsiradimo, juos lemiančių veiksnių ir paplitimo aplinkybes, norint sukurti profilaktines priemones. Epidemiologijos tyrimų objektu yra sergamumas, t.y. ligos atvejų visuma tam tikroje teritorijoje, tam tikru laikotarpiu, tam tikroje gyventojų grupėje. Per visą epidemiologijos vystymosi raidą, ji susiformavo kaip mokslas, tiriantis epideminio proceso atsiradimą, jo pašalinimą Read More

Erdviniai izomerai - ↑ Stereoizomerai.

Ergokalciferolis - darinys iš ergosterolio, aptinkamas kai kuriuose grybuose, mielėse, augaluose, augaliniuose aliejuose. Veikiant ultravioletiniams spinduliams iš jo susidaro vitaminas D2. Gali būti naudojamas gydomaisiais tikslais. (Žr. plč. Vitaminas D. )

 Ergosterolis - sterolių grupės policiklinis alkoholis, kurio yra augaluose, grybų ir  mielių membranose. Veikiamas ultravioletinių spindulių virsta vitaminu D2 (vitamino D2 provitaminas). (Žr. plč. Vitaminas D.)

Eritorbo rūgštis - askorbo rūgšties stereoizomeras (D-araboaskorbo rūgštis, izooaskorbo rūgštis).

Etiologija - medicinos mokslas nagrinėjantis ligų atsiradimo priežastis ir sąlygas. Medicinoje šis terminas dažnai naudojamas kaip "priežasties" sinonimas, pvz., dėl kurios atsirado liga (gripas - virusinės etiologijos susirgimas).

FAD (flavino adenino dinukleotidas) - kofermentas. (Žr. plč. FAD.)

Fagocitai - bendras daugialąsčio organizmo judrių ląstelių, gebančių naikinti svetimkūnius, pavadinimas. (Ter. žr. plč. Fagocitai.)

Fagocitozė (gr. phagos - ėdikas+kytos - ląstelė) - (endocitozės procesas) aktyvus organizmo gebėjimas paglemžti ir suvirškinti yrančių audinių liekanas, į jį patekusius svetimkūnius, mikroorganizmus. Fagocitai gali būti įvairios ląstelės, bet ypač reikšmingi neutrofilai, monocitai ir histiocitai. (Term. žr. plč. Fagocitozė.)

Faktorius - veiksnys, sukeliantis ir veikiantis kokį reiškinį; vykstančio proceso priežastis, stumiamoji jėga arba viena iš pagrindinių sąlygų. Chem. - nedimensinis proporcingumo daugiklis, siejantis du nevienodos prasmės dydžius, matuojamus tais pačiais vienetais.

Fazė - 1) Ko nors keitimosi atskira stadija, tarpsnis. 2) Chem., homogeninių heterogeninės sistemos dalių, turinčių vienodą sudėtį ir termodinamines savybes, visuma. 3) Chem., fiz., dydis, nusakantis virpesių sistemos būseną. 4) Ir kt.

Febrilus, -i - medicinoje vartojamas terminas, nurodantis, kad ligą lydi vidutinė (febrili) temperatūra, karščiavimas - 38-39 °C. Pvz., febrilinė šizofrenija, febriliniai traukuliai. Subfebrili - ne didesnis kaip 38 °C, febrili - 38-39 °C, piretinė - 39-41 °C, hiperpiretinė - > 41 °C.

Fenilalaninas; IUPAC pav. - 2-amino-3-fenilpropano rūgštis; nepakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - C6H5CH2CH(NH2)COOH; sutrumpintas žymėjimas -Phe, F; (žr.plč. Nepakeičiamosios aminorūgštys.,t.p.ž.Aminorūgščių klasifikacija.).  

Fenitoinas – priešepilepsinis vaistas (prieštraukulinis); turi prieštraukulinį poveikį be ryškaus migdomojo poveikio, taip pat naudojamas kaip antiaritminė priemonė ir raumenų relaksantas.

Fenoliai - organinių junginių klasė; junginiai (aromatinių angliavandenilių dariniai), kurių molekulėse funkcinė hidroksigrupė yra tiesiogiai sujungta su benzeno žiedu. Benzenolis (fenolis) yra specifinio kvapo, bespalvė, kristalinė, nuodinga medžiaga. Junginiai, kurių molekulėse hidroksigrupė (-OH) neturi tiesioginio ryšio su benzeno žiedu, nėra priskiriami fenoliams (jie vadinami aromatiniais alkoholiais). Fenoliai būna vienhidroksiliai arba polihidroksiliai. Fenolis yra aminorūgšties tirozino Read More

Fenolis - organinis junginys; cheminė formulė C6H5OH; hidroksibenzenas; benzenolis; pats paprasčiausias ir pirmasis fenolių klasės narys. (Žr. plč. Fenolis.)

Ferihemoglobinas - ↑ methemoglobinas.

Feritinas - didelės molekulinės masės vandenyje tirpus baltymas (oligomeras), susidedantis iš 24 subvienetų, jame yra pagrindinės žmogaus ir gyvūnų geležies atsargos. (Term. žr. plč. Feritinas.)

Fermentai (lot. fermentum - raugas) - (enzimas, biokatalizatorius ) baltyminės medžiagos, esančios visose gyvose ląstelėse; katalizuoja biocheminius procesus, reguliuoja medžiagų apykaitos reakcijas, daug kartų organizme paspartina vykstančias chemines reakcijas. Taigi fermentai yra baltymai, greitinantys chemines reakcijas, todėl jų pagalba šios reakcijos vyksta dideliais greičiais. Nesant organizme fermentų reakcijos nevyktų, o jei ir vyktų tai labai Read More

Fermentemija - fermentų aktyvumo padidėjimas kraujyje aukščiau normalios būsenos ribų. Dažnai būna susijęs su patologiniais procesais.

Fermentopatija - bendrinis ligų arba patologijų pavadinimas, kurios atsiranda dėl fermentų trūkumo ar jų aktyvumo sutrikimų. Yra skiriama alimentinė fermentopatija, kurią skatina lėtiniai mitybos sutrikimai, dažniausiai baltymų badas. Gali būti paveldimoji fermentopatija, kurią sukelia fermento ar kelių fermentų trūkumas arba jų nepakankamumas. (Žr. plč. Fermentopatija.)

Feromagnetikai - medžiaga, kuriai magnetiniuose domenuose būdinga lygiagrečioji molekulių ar jonų magnetinių momentų orientacija. (Term. žr. plč. Feromagnetikai.)

Fibrilės (plaušelis, skaidulėlė) - įvairaus ilgio ir formos pluoštai, sudaryti iš smulkesnių darinių - skaidulėlių, siūlelių, filamentų ar labai ilgų molekulių. Nervinių, raumeninių ar kitų ląstelių skaidulos. Gali būti tarplastelinės, pvz., amiloido fibrilės.

Fibrilinis baltymas - baltymas, kurio polipeptidinės grandines sudaro plaušelius.

Filochinonas - 2-metil-1,4-naftochinono darinys su izoprenoidine grandine trečiojoje padėtyje. Priklauso panašios struktūros ir funkcijų turintiems junginiams, kurie vadinami vitaminu K, t. y. riebaluose tirpus vitaminas. Filochinonas yra vitaminas K1, šviesiai gelsvos spalvos aliejus. Filochinonai sintetinami augaluose (žaliose lapinėse daržovėse) ir yra vienintelis natūralus gamtoje aptinkamas vitaminas K, jis tiesiogiai dalyvauja fotosintezėje. Filochinonas pirmą kartą buvo Read More

Fitatai (fitinas) - organinis junginys, inozito fosforo rūgšties kalcio ir magnio druska; balti, bekvapiai milteliai, blogai tirpstantys vandenyje. (Term. žr. plč. ↑ Fitinas.)

Fitinas (fitatai) - organinis junginys, inozito fosforo rūgšties kalcio ir magnio druska; balti, bekvapiai milteliai, blogai tirpstantys vandenyje. (Term. žr. plč. Fitinas.)

Fitino rūgštis - aptinkama augaluose; didžioji dalis fosforo, kuri yra grūduose, ankštiniuose ir aliejinėse kultūrose, tenka fitino fosforo daliai (60-80% nuo bendro fosforo kiekio). Nors fitino fosforo koncentracija skirtingose augalų dalyse yra nevienoda. Didžioji dalis fitino susitelkusi sėklose, kiek mažiau šaknyse ir šakniagumbiuose, lapuose yra tik liekanos. Taipogi minima, kad vaisiuose fitino nėra, o juodoje Read More

Fito- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti sąsają su augalais.

Fizikinės savybės - spalva, kietumas, lydymosi bei virimo temperatūra ir kitos savybės, lemiančios medžiagos kokybę ir atskiriančios ją nuo kitų medžiagų.

Fizinis - 1. susijęs su gamta; 2. materialus, tikras; 3. fiziologinis, kūniškas, susijęs su kūnu.

Fizikinis dydis - 1.fizikinio objekto savybės charakteristika. 2. Fizikiniai dydžiai - kiekybinės objektų savybių bei reiškinių požymių charakteristikos. Vykstant reiškiniams keičiasi juose dalyvaujančių objektų savybės, reiškinių požymiai, todėl atitinkamai kinta juos žymintys fizikiniai dydžiai. Reiškinių dėsningumus atskleidžia matematinės formulės - funkcijos. Jos pasako, kaip vienų dydžių (funkcijų) kitimas priklauso nuo kitų dydžių (argumentų) kitimo. Dažnai Read More

Flavinai - (lot. flavus - geltonas) 6,7-dimetilizoaloksazinas; bendras organinių junginių grupės pavadinimas, susidarantis triciklio heterociklinės izoaloksazino (pteridino darinys) molekulės pagrindu. Flavinai yra geltonos spalvos, oksiduotas izoaloksazino žiedas sugeria 450 nm bangos ilgio šviesą (regimoji šveisa), o žiedą redukavus flavinas netenka spalvos. Biocheminis flavinų šaltinis yra vitaminas B2 (riboflavinas), t. y. flavinų dariniai arba flavino (heterociklinio Read More

Flavininiai nukleotidai - kofermentai FAD (flavinadenindinukleotidas,↑FAD. ) ir FMN (flavinmononukleotidas,↑FMN. ).

Flavonas - 2-fenil-4H-1-benzopiran-4-onas, (O=)C9H5O(C6H5).

 Flavonoidai - pati gausiausia tiek vandenyje, tiek riebaluose tirpių natūralių fenolio junginių grupė.  Tai heterocikliniai deguonies turintys junginiai, daugiausia geltoni, oranžiniai, raudoni.  Jie priklauso serijos C6-C3-C6 junginiams – jų molekulėse yra du benzeno branduoliai, sujungti vienas su kitu trijų anglies fragmentu.  Dauguma flavonoidų gali būti laikomi chromano arba flavono dariniais. (Žr. plč. Flavonoidai.)

Flavoproteinai - chromoproteinai, turintys prostetines grupes, izoaloksazino darinius. Tai yra baltymai turintys riboflavino darinius arba flavininį nukleotidą: flavino mononukleotidą (↑FMN.) arba flavino adenino dinukleotidą (↑FAD.). Flavoproteinai įeina į oksidoreduktazių sudėtį, t. y. fermentų, kurie ląstelėje atlieka oksidacijos-redukcijos reakcijų katalizę. Kai kurie iš jų turi metalo jonų. Flavoproteinai dalyvauja daugelyje biologinių procesų, pvz., fotosintezė, radikalų poveikio Read More

Flegmona - ↑ Pūlynas.

Fluorapatitas - Ca5(PO4)3F; mineralas.

FMN (flavino mononukleotidas) - kofermentas. (Žr. plč. FMN.)

Foliatai (folatai) - dariniai iš folio rūgšties, įskaitant ir pačią folio rūgštį. (Term. žr. plč. Foliatai.)

Folikulas (lot. folliculus - maišelis, pūslelė) - ertmę turintis mažas darinys, pūslelė. 1. Struktūrinis kiaušidžių elementas, kuriame subręsta moteriškoji lytinė ląstelė – kiaušialąstė. Kiekviename moters cikle vienu metu auga apie 10–15 folikulų, tačiau iš jų ovuliuoja (t. y. plyšta, ir iš folikulo išsilaisvina apvaisinimui pasiruošusi kiaušialąstė) tik vienas, labai retai – du ar trys. Esant Read More

Folio rūgštis - N-{4-[(2-amino-4-hidroksi-6-pteridil)metilamino]benzenkarbonil}glutamo rūgštis; C19H19N7O6; vitaminas BC, vitaminas B9. (Žr. plč. Vitaminas B9.)

Formulė - (forma, taisyklė) trumpas ir tikslus ko nors (taisyklės, dėsnio, teiginio, apibrėžimo, junginio ir pan.) apibrėžimas, apibūdinimas, nusakymas; gali būti užrašoma žodžiais ir skaičiais, raidėmis, simboliais ar ženklais (pvz., cheminė vandens formulė H2O).

Fosfatai (fosfatas) - chem.: įvairūs fosforo rūgšties druskos ir esteriai; kompleksinis anijonas, turintis centrinį P (fosforo) atomą.

Fosfokreatinas - ⇡ Kreatino fosfatas.

Fosforas - cheminis VA grupės elementas, cheminis simbolis - P, nemetalas. Pagal paplitimą Žemės plutoje fosforas yra 11-as elementas (1120 ppm). Fosforas yra išgaunamas iš gamtoje randamo kalcio fosfato. Fosforas gali būti kelių skirtingų modifikacijų, pvz., baltasis, violetinis, juodasis, raudonasis fosforas. Fosforas P yra vienas iš trijų pagrindinių (kalis, azotas ir fosforas) augalams reikalingų elementų. Read More

Foto- (gr. phos, kilm. photos - šviesa) -  pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti sąsają su šviesa (procesas vykstantis dėl šviesos poveikio, pvz., fotosintezė), taip pat gali būti siejama su fotografija (pvz., fotoaparatas).

Fotosintezė - organinių junginių susidarymas iš neorganinių augaluose ir kai kuriose bakterijose veikiant šviesos energijai. Augalai, dumbliai, tam tikros bakterijos transformuoja šviesos energiją į cheminę ryšių energiją. (Term. žr. plč. Fotosintezė.)

Frustracija - (lot. frustratio - nusivylimas), nemaloni įtempta psichinė būsena, kurią sukelia objektyviai neįveikiami arba įsivaizduojami sunkumai, kliudantys pasiekti tikslą, patenkinti poreikį. Frustracija gali kilti neturint arba nerandant priemonių tikslui pasiekti, netekus artimo žmogaus, praradus pasitikėjimą, po nesėkmės, konflikto. Tačiau ne kiekviena kliūtis sukelia frustraciją. Įtakoja ne tik pati kliūtis, bet ir kaip žmogus ją Read More

Funkcija - paskirtis, vaidmuo, veikla, pareiga, veiklos sritis. Mat. ir chem. kintamasis dydis, priklausomas nuo kito dydžio; tam tikras santykis tarp elementų, o pakitimai viename lemia pakitimus ir kitame.

Funkcionuoti - veikti, dirbti; atlikti kokią nors paskirtį ar eiti pareigas.

Furunkulas (lot. furunculus) - ↑ Šunvotė.

Furunkuliozė - daugybinių furunkulų susidarymas, t. y. plauko maišelio ir su juo susijusių audinių skausmingi pūliniai uždegimai, išplitę plaukuotose kūno dalyse. Furunkulo atsiradimą įtakoja užterštumas ir odos mikropažeidimai, bakterinė infekcija, padidėjęs prakaitavimas, nesveika mityba, medžiagų apykaitos sutrikimas, imuniteto nusilpimas.

Galaktozidazė - β galaktozidazė (Plč.žr.term.↑Laktazė)

Galvaninis elementas - techn.term. ↑Elektrocheminis elementas.

Gastroenterologija (gr. gaster, kilm. gastros - skrandis + enteron - žarna + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti virškinimo organų ligas, jų atsiradimo ir eigos dėsningumus, metodus toms ligoms nustatyti, gydyti ir jų išvengti. Klinikinėje gastroenterologijos praktikoje ligoms nustatyti taikomi įvairūs instrumentiniai (ezofazoskopija, gastroskopija, rektoskopija), laboratoriniai (pvz., skrandžio turinio tyrimas), rentgenologiniai ir radioskopiniai tyrimo Read More

Gastroragija (gr. gaster, kilm. gastros - skrandis + rhagas - įtrūkimas) - skrandžio kraujavimas. (Term. žr. plč. Gastroragija.)

Gastroskopija (gr. gaster, kilm. gastros - skrandis + skopeo - žiūriu, stebiu) - skrandžio gleivinės apžiūrėjimas specialiu prietaisu - gastroskopu. (Term. žr. plč. Gastroskopija.)

Geležis - cheminis VIIIB grupės elementas; simbolis - Fe; sidabriškai baltas, blizgantis minkštas metalas, labai neatsparus aplinkos poveikiui. Geležis yra antras daugiausiai paplitęs metalas po aliuminio Al, taip pat ketvirtas Žemės plutoje. Geležis yra labai svarbus gyvybę palaikantis elementas. Žmogaus organizme įvairių junginių pavidalu būna 3-5 g geležies. Jos yra visuose audiniuose, tačiau daugiausia - Read More

Gelis - chem.: 1) kietojo kūno struktūra turintis zolis; 2) polimero sintezės metu gautas linijinių, šakotųjų  ir tinklinių makromolekulių mišinys. Geliai susidaro koaguliuojant koloidiniams zoliams. Zoliai koaguliuoja koloidinius zolius veikiant elektrolitais, kintant jų temperatūrai ir t. t. Kai kurios liofilinės koloidinės sistemos žemoje temperatūroje drebutėja, o pašildytos vėl suskystėja. Pagal savybes geliai skirstomi į trapius Read More

Genas (gr. genos - giminė, kilmė) - paveldimos informacijos biologinis vienetas, gebantis save atgaminti ir esantis tam tikroje chromosomos vietoje (lokuse). Informacija apie ląstelėje sintetinamus baltymus yra užkoduota DNR (deoksiribonukleorūgštis) (kai kurių virusų RNR) paveldimos informacijos vienetais, t. y. genais. Genas yra DNR molekulės dalis, kurioje užkoduota genetinė informacija, t. y. glūdi informacija apie aminorūgščių Read More

Genetika (gr. genesis - kilmė) - biologijos mokslo šaka, tirianti organizmų paveldimumą ir kintamumą bei jų valdymo metodus, arba organinio pasaulio evoliucijos bruožus. Šis mokslas taipogi nagrinėja paveldimų požymių perdavimo palikuoniams dėsningumus. Paveldimumas yra gyvo organizmo savybė išsaugoti ir  perduoti kitai kartai savo rūšies požymius ir vystymosi ypatybes, nors tarp tos pačios rūšies individų atsiranda Read More

Genetinis kodas - paveldima informacija, užšifruota  nukleorūgščių (DNR, mRNR) molekulėje, realizuojasi organizmuose vykstant transkripcijai. Genetinės informacijos perkėlimas į polipeptido aminorūgščių seką. (Žr. term. plč. Genetinis kodas.)

Genezė (gr. genesis - atsiradimas, kilmė) - 1. Sudurtinių žodžių dalis, kuri reiškia - surištas su susidarymo, atsiradimo procesu, pvz., histogenezė. 2. Atsiradimas arba susidarymas plačiąja prasme - gimimo, atsiradimo momentas ir paskui sekantis vystymosi (išsivystymo) procesas, privedęs prie atitinkamos būsenos, rūšies, reiškinio ir pan. 3. Daikto ar reiškinio atsiradimo istorija, kilmė, vystymasis, raida; kieno Read More

Geninės ligos - dėl genų mutacijos atsirandantys organizmo funkcijos arba organų (audinių) struktūros pakitimai. (Term. žr. plč. Geninės ligos.)

Geninis (gr. genes - gimdantis, pagimdytas, kilęs) -  antroji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su kilme, su atsiradimu; kilęs iš ko nors arba sudarantis ką nors, pvz., kancerogeninis, endogeninis.

Ginekologija (gr. gyne - moteris + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti moters lytinių organų fiziologiją ir patologiją, ligų diagnostiką, gydymą, reabilitaciją ir profilaktiką. Ginekologija yra labai susijusi su akušerija. (Term. žr. plč. Ginekologija.)

Ginekologinės ligos - moters lytinių organų ligos. Būna įgimtos ir įgytos. (Term. žr. plč. Ginekologinės ligos.)

Glicinas, IUPAC pav. - aminoetano rūgštis; pakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - H2NCH2COOH; sutrumpintas žymėjimas - Gly, G. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Pakeičiamosios aminorūgštys.).

Glikozidas - junginys, susidaręs sacharidui susijungus su aglikono HO- arba H2N- grupe.

Glikozidazė - fermentas, hidrolizuojantis glikozidinius ryšius.

Glikozidinis ryšys - acetalinis ryšys, susidarantis sacharido molekulei jungiantis su kita molekule.

Glikozilinimas - organizme vykstantis, paprastai fermentinis procesas, kurio metu angliavandenių liekanos prijungiamos prie organinių molekulių. (Žr. plč. Glikozilinimas.)

Gliukonatas - gliukono rūgšties anijonai ir druskos, pvz., kalcio gliukonatas, geležies gliukonatas, chinino gliukonatas ir kt. Gliukono rūgštis susidaro oksiduojantis gliukozei (aptinkama vaisiuose, augalinės kilmės produktuose). Gliukonatas maisto pramonėje vartojamas kaip rūgštingumą reguliuojanti medžiaga, medicinoje gydymui skirtuose preparatuose.

Gliukono rūgštis ( H(CHOH)5COOH ) - (aldono rūgštys) susidaro oksiduojant gliukozės aldehidinę grupę. Gliukono rūgštis sudaro druskas - gliukonatus (pvz., geležies gliukonatas). Fosforilinta gliukono rūgšties forma yra svarbus angliavandenių apykaitos tarpinis produktas gyvose ląstelėse; aktyvina medžiagų apykaitą; gerina raumenų veiklą ir kt. Gliukono rūgštis naudojama farmacinėje pramonėje (gliukonatų pavidalu), o maisto pramonėje vartojamas kaip maisto Read More

Globulė - chem.: susispaudusi į rutuliuką makromolekulė.

Globulinai (lot. globulus - rutulėlis) - kraujo, pieno baltymai (grupė), kurių polipeptidinė grandinė yra susispaudusi į rutuliuką. (Term. žr. plč. Globulinai.)

Globuliniai baltymai - organizmo baltymai, kurių polipeptidinė grandinė yra susispaudusi į rutuliuką. (Term. žr. plč. ↑ Globulinai.)

Glomerulonefritas (lot. glomerulonephritis<glomerulos - kamuolėlis - gr. nephros - inkstas) - inkstų uždegimas, per kurį daugiausia pažeidžiami inkstų kamuolėliai. Sukelia mikrobai (streptokokai, stafilokokai, virusai) ir nemikrobiniai antigenai, sutrikus organizmo imuniniam atsakui. Neretai glomerulonefritas yra kitos ligos (alerginio vaskulito, raudonosios vilkligės) išraiška. Būna ūminis, poūmis ir lėtinis. (Term. žr. plč. Glomerulonefritas.)

Glutamatas - plč.žr. ↑ Glutamo rūgštis.

Glutaminas, IUPAC pav. - 2-amino-4-karbamoilbutano rūgštis; pakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - H2NCOCH2CH2CH(NH2)COOH; sutrumpintas pavadinimas - Gln, Q, Glu-NH2. (Plč. žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p. žr. Pakeičiamosios aminorūgštys. bei Glutaminas.)

Glutamo rūgštis, IUPAC pav. - 2-aminopentano dirūgštis; pakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - HOOCCH(NH2)CH2CH2COOH; sutrumpintas pavadinimas - Glu, E. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Pakeičiamosios aminorūgštys.).

Glutationas - (GSH; γ-glutamilcisteinilglicinas; L-γ-glutamil-L-cisteinil-L-glicinas) biologiškai aktyvus tripeptidas. Glutationas randamas visų rūšių gyvuosiuose organizmuose. Žmogaus organizme jis sintetinamas iš aminorūgščių L-cisteino, L-glutamo rūgšties ir glicino. Tai yra biologiškai aktyvus junginys, kuriame N-galo glutamo rūgštis ir cisteinas tarpusavyje sujungti ne α-, o γ-peptidiniu ryšiu. Glutationas dalyvauja įvairiose oksidacijos-redukcijos reakcijose, apsaugo baltymus ir peptidus, turinčius laisvąsias merkaptogrupes Read More

Glutationo peroksidazė - (EC 1.11.1.9) svarbus fermentas, užtikrinantis aktyviųjų deguonies formų aktyvumo mažinimą, kuris katalizuoja vandenilio ir lipidų peroksidų redukciją. (Term. žr. plč. Glutationo peroksidazė.)

Glutationo reduktazė - (EC 1.8.1.7) fermentas, atliekantis oksiduotos glutationo formos redukavimą, kai vandenilio donoras yra NADPH: GS-SG + NADPH + H+ → 2 GSH + NADP+. Glutationo reduktazė palaiko ląstelėse pastovų redukuoto glutationo kiekį. Pentozių fosfatų kelias šiai reakcijai tiekia NADPH, todėl sumažėjus jo aktyvumui, sutrinka antioksidacinė ląstelės apsaugos sistema. Glutationo reduktazė yra svarbi toms Read More

Goitrogenai - natūralios, gamtoje aptinkamos cheminės medžiagos, esančios augaluose, kurie naudojami maistui. Šių medžiagų poveikis gali sutrikdyti normalią skydliaukės veiklą, jos hormonų sintezę ir trukdo jodo įsisavinimui skydliaukėje. Normali skydliaukės veikla ir joje sintetinami tiroidiniai hormonai yra būtini normaliai medžiagų apykaitai organizme. Šioms medžiagoms gali būti priskiriami kai kurie vaistai, cheminės medžiagos ar medžiagos esančios Read More

Goniometras (gr. gonia - kampas, metron - matas) - prietaisas, skirtas kampams matuoti. (Term. žr. plč. Goniometras.)

Greivso liga - difuzinis toksinis gūžys, tirotoksikozė, liga, kai dėl padidėjusios skydliaukės funkcijos organizmas apnuodijamas jos gaminamu hormonu tiroksinu. (Term. žr. plč. Bazedovo liga.)

Grįžtamoji reakcija - cheminė reakcija, kuri tomis pačiomis sąlygomis vyksta priešingomis kryptimis, t.y. reakcija, vienu metu vykstanti tiesiogine ir atvirkštine kryptimi. Grįžtamoji reakcija cheminėse lygtyse vaizduojama dviem priešingomis rodyklėmis (⇄).

Gūžys (lot. struma), padidėjusi, išvešėjusi skydliaukė. (Term. žr. plč. Gūžys.)

Haliucinacija (lot. hallucinatio - kliedesys) - tariamas nesamų dalykų jutimas. Patologinis suvokimo sutrikimas - suvokiami tokie dirgikliai ir objektai, kurie iš tikrųjų tuo metu neveikia jutimo organų. Ligonis haliucinacijos neskiria nuo realybės, todėl negali jų kritiškai vertinti. Būna regos, klausos, uoslės, skonio, lytos (taktilinės), vidurių (visceralinės) ir bendro jutimo (kūno) haliucinacija. Šalia tikrųjų būna pseudohaliucinacijų, Read More

Haliucinogenai (lot. hallucinatio - kliedesys + gr. genos - giminė, kilmė) - medžiagos (dažniausiai narkotinės), sukeliančios haliucinacijas. (Term. žr. plč. Haliucinogenai.)

Haptenai - nevisavertis antigenas, sukeliantis antikūnų sintezę tik prijungus jį prie nešiklio, pvz., baltymo. Visavertiški antigenai yra tie, kurie yra ir antigeniški, ir imunogeniški, t. y. jie geba sužadinti imuninį atsaką ir patys reaguoja su imuninio atsako produktais antikūnais. Nevisaverčiai antigenai (haptenai) patys sužadinti imuninio atsako (antikūnų sintezės ir (ar) imunocitų atsiradimo) nepajėgia. Haptenai yra Read More

Hemas - turintis Fe (II) ciklinis tetrapirolinis junginys, baltymų porfirininė grupė. Hemas (geležies turintis porfirinas) yra daugelio baltymų prostetinė grupė - hemoglobino, mioglobino, mitochondrijų elektronus pernešančios sistemos citochromų, mikrosominėje oksidacijoje dalyvaujančio citochromo P450. Fermentuose katalazėje, peroksidazėje, citochromoksidazėje hemas yra kaip kofermentas. Visose organizmo ląstelėse yra hemo turinčių baltymų. (Term. žr. plč. Hemas.)

Hemimija - sumažėja arba išnyksta vienos veido pusės mimika. (T. p. žr. term. ↑ Amimija.)

Hemo- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su krauju, pvz., hemostazė.

Hemochromatozė - per didelis geležies kiekis organizme. Pagrinde tai yra geležies metabolizmo sutrikimas - dėl padidėjusios geležies absorbcijos, geležį jungiančių baltymų įsotinimo ir hemosiderino sankaupų susidarymo. (Term. žr. plč. Hemochromatozė.)

Hemodializė (gr. haima - kraujas +dialysis - atskyrimas) - ekstrakorporinė dializė, laikinas dirbtinis kraujo valymas. Šis dirbtinis kraujo valymas ne per inkstus, atliekamas sergantiems inkstų nepakankamumu (kartais apsinuodijimo atveju). Hemodializė yra tam tikra dializės forma, kai iš kraujo per puslaidę membraną yra pašalinamos ištirpusios organizmo medžiagų apykaitos ir/arba toksinės medžiagos, normalizuojamas sutrikęs vandens ir elektrolitų Read More

Hemoproteinai - baltymas, turintis hemą ir pernešantis deguonį. Tai yra sudėtinių baltymų grupė (chromoproteinai). Jų nebaltyminę dalį sudaro hemas. Tokiems baltymams priklauso hemoglobinas, mioglobinas, kai kurios oksidoreduktazės: katalazė, citochromai, glutationo peroksidazė. (Term. žr. plč. Hemoproteinai.)

Hemosiderinas - tamsiai geltonas (rūdžių spalvos) pigmentas, jame yra geležies oksido. Jis susidaro yrant hemoglobinui (eritrocitų irimas) ir vėliau sekantis baltymo feritino denatūracijos bei deproteinizacijos (baltymo atsiskyrimas). Feritinas yra atsakingas už geležies saugojimą organizme. Hemosiderinas yra baltymas organizme prisijungiantis geležį, o jo akumuliacija audiniuose ir organuose vyksta esant įvairioms ligoms (pvz., hemochromatozė). Hemosiderino padidėjęs ar Read More

 Hemosiderozė – perteklinis hemosiderino kaupimasis organizmo audiniuose. Tokio sutrikimo galimos priežastys yra padidėjęs eritrocitų irimas; sutrikusi šio pigmento utilizacija eritropoezės proceso metu; geležį turinčių pigmentų apykaitos sutrikimas ir kt. (Term. žr. plč. Hemosiderozė.)

Hetero- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti skirtingumą, įvairovę.

Heteroatomas - organinėje chemijoje: bet koks junginio atomas, esantis organinio junginio molekulės žiede, kuris nėra anglies arba vandenilio atomas. Termino naudojimas grindžiamas tuo, kad organinis junginys turi turėti nors viena C-H ryšį, o kitų elementų atomai yra laikomi kitais, papildomais. Šis terminas vartojamas labiau siauresnėje sampratoje, kai heteroatomas pagrindinėje grandinėje (molekulės struktūroje) pakeičia anglį. Pagrinde Read More

Heterochronija (hetero- + gr. chronos – laikas; sin. heterochronizmas) - 1) Bet kokio reiškinio nesavalaikiškumas. 2) Organų užuomazgų susidarymo laiko ir atskirų organų ar viso organizmo vystymosi greičio pokytis augalų ir gyvūnų, bei jų palikuonių evoliucijoje. 3) Ne vienalaikis atskirų kūno funkcinių sistemų brendimas ontogenezės metu. (Term. žr. plč. Heterochronija.)

Heterociklas - chem., žiedas, sudarytas ne vien iš anglies (C) atomų.

Heterociklinis junginys - organinio junginio molekulės žiede turintis heteroatomą, t. y. organiniai junginiai, kuriuose bent vienas žiedo atomas yra ne anglis (C).

Heterogeninė sistema - sistema, susidedanti daugiau nei iš vienos fazės. Kai vieno produkto ar bendroje kelių produktų visumoje mikroskopu įmanoma atskirti sudėtines produktų dalis, tai kalbama apie heterogeninę sistemą. Kiekviena sudėtinė dalis - žiūrint atskirai, homogeninė sistema yra fazė. Kiekviena medžiaga, sudaranti sistema, yra komponentas. Homogeninės sistemos turi tik vieną fazę, bet gali būti sudarytos Read More

Heterogeninė struktūra - medžiagos struktūra, kurioje įvairias jos fazes skiria paviršiai.

Heterogeninis - nevienalytis; ko nors sudėtyje, struktūroje įvairių, nevienodų dalių buvimas; sudarytas iš skirtingos sudėties dalių. Chemijoje - mišiniai, kurių sudedamąsias dalis galima įžiūrėti plika akimi ar pro mikroskopą, vadinami įvairialyčiais, arba heterogeniniais. Pavyzdžiui, dūmai, dulkės ore -  įvairialytis kietųjų medžiagų ir dujų mišinys; aliejus vandenyje - įvairialytis dviejų skysčių mišinys.

Heterogeniškumas (įvairialytiškumas) - chem., sistemos savybė būti sudarytai iš kelių tarpusavyje nesimaišančių fazių.

Heterogenizacija - nevienalytės struktūros iš dviejų ar daugiau fazių susidarymas.

Heteropolikondensacija - kelių skirtingų monomerų bendra polikondensacija.

Heteropolimeras - polimeras, sudarytas iš kelių skirtingų monomerų.

Heteropolimerizacija - kelių skirtingų monomerų bendra polimerizacija. 

Hialinas - skaidri, stikliška baltyminė medžiaga, randama hialininėse kremzlėse. Hialinas yra kietos konsistencijos, atsparus rūgščių ir šarmų poveikiui, dažosi rūgščiais dažais. Audiniuose atsiranda tam tikrų patologinių procesų, audinių degeneracijos metu. Sutrikimas vadinamas hialinozė ir yra baltyminės distrofijos rūšis, kurios metu jungiamajame audinyje ir kraujagyslių sienelėse kaupiasi hialinas.

Hialinozė (į stiklą panašus) - bendrasis pavadinimas, kai organų ir kraujagyslių jungiamajame audinyje kaupiasi bet koks neamiloidinis baltyminis, pusiau skaidrus, homogeninis, tankus eozinofilinis darinys - hialinas. Hialinozė yra baltyminės distrofijos rūšis. (Term. žr. plč. Hialinozė.)

Hidratacija - vandens prisijungimas prie įv. medžiagų (prie molekulių, jonų ir pan.).

Hidratas - hidratuotasis atomas, jonas arba molekulė, t.y. medžiagos junginys su vandeniu.

Hidro- - chem., 1) pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti sąsają su vandeniu, vandeniliu (pvz., hidrologija); 2) vandenilio jonų buvimui druskoje išreikšti dėmuo hidro- keičiamas žodžiu "vandenilio".

Hidrochinonas - 1,4-benzendiolis, C6H4(OH)2. Vitaminas K kepenyse yra redukuojamas ir virsta biologiškai aktyvia hidrochinono forma, kuri dalyvauja karboksilinant glutamatą. γ-karboksiglutamatas yra geras geras Ca2+ ligandas. Tam tikri organizmo baltymai (pvz., kraujo krešėjimo faktoriai) prijungia jų biologiniam aktyvumui (arba jų sintezei) reikalingą Ca2+ . (Žr. plč. Vitaminas K.)

Hidrofilinis - drėkstantis nuo vandens (T. p. žr. term. ↑ hidrofiliškumas)

Hidrofilinis koloidas - chem.: koloidas, kurio dispersinė fazė sąveikauja su vandeniu.

Hidrofilinis paviršius - vandeniu drėkinamas (sudrėkinamas) paviršius.

 Hidrofiliškumas - chem.: molekulės (medžiagos) savybė/gebėjimas sąveikauti (sudaryti molekulinius ryšius) su vandens molekulėmis (susidarant vandeniliniams ryšiams). Hidrofilinės smulkiamolekulės  medžiagos gali tirpti vandenyje, hidrofilinės stambiamolekulės medžiagos brinksta vandenyje (krakmolas). Vandens molekulės turėdamos netolygų pasiskirstymą skirtinguose molekulės galuose (būdamos polinės) sąveikauja tarpusavyje bei su kitomis polinėmis molekulėmis turinčiomis elementarų arba dalinį elektros krūvį. Dėl medžiagų poliškumo atsiranda Read More

Hidrofobinė danga - nuo vandens nedrėkstanti danga.

Hidrofobinimas - medžiagos paviršiaus drėkstamumo mažinimas.

Hidrofobinis - nedrėkstantis nuo vandens (Tp. žr. term. ↑ hidrofobiškumas)

Hidrofobinis koloidas - chem.: koloidas, kurio dispersinė fazė nesąveikauja su vandeniu.

Hidrofobinis paviršius - vandeniu nesudrėkinamas paviršius.

Hidrofobiškumas - chem.: hidrofobinės medžiagos nelabai sąveikauja su vandeniu, t. y. nesugeba sudaryti molekulinių ryšių su vandens molekulėmis - atsiskiria nuo vandens vandeniniame tirpale į atskirus telkinius. Vanduo būdama polinė medžiaga sąveikauja su polinėmis molekulėmis ir jungiasi tarpusavyje bei su kitomis hidrofilinėmis molekulėmis esančiomis vandenyje. Bet hidrofobinės (nepolinės) molekulės yra išstumiamos iš vandens bei kitų Read More

Hidrogelis - chem., gelis, kurio dispersinė terpė yra vanduo.

Hidroksi- - chem.: hidroksil-, hidroksilas, HO- grupė.

Hidroksiapatitas - Ca5[OH|(PO4)3]; gamtoje (fosfatinėse uolienose) aptinkamas mineralas. Grynas hidroksiapatitas yra balti milteliai, netirpūs vandenyje ar vandeniniuose tirpaluose. Organizme tai yra pagrindinis kaulų (sudaro apie 50 proc. kaulų masės), kremzlės, dantų mineralinis komponentas. (Term. žr. plč. Hidroksiapatitas.)

Hidroksidas - 1. MOH. 2. OH- jonas.

Hidroksikobalaminas (OH-B12) - organizme esanti viduląstelinė vitamino B12 forma. Hidroksikobalaminas (kaip ir akvakobalaminas) gali būti organizme perdarytas į biologiškai aktyvias kofermentines formas: metilkobalaminą ir  5'-deoksiadenozilkobalaminą. (Žr. plč. Vitaminas B12.)

Hidroksil- - ↑ hidroksi-.

Hidroksilas - ↑ hidroksi-.

Hidroksilizinas, IUPAC pav. - 2,6-diamino-5-hidroksiheksano rūgštis; cheminė formulė - H2NCH2CH(OH)CH2CH2CH(NH2)COOH. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Nepakeičiamosios aminorūgštys.).

Hidroksiprolinas (Pro(OH)); IUPAC pav. - 4-hidroksi-2-pirolidinkarbosirūgštis; cheminė formulė - HOOCCHCH2CH2CH(OH)NH. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Pakeičiamosios aminorūgštys.).

Hidroksiradikalas (OH•) - neutrali hidroksido jono forma. Vienelektroninės H2O2 redukcijos metu susidaro hidroksilo radikalas, kuris pasižymi ypač dideliu reaktyvumu. Pats stipriausias ir aktyviausias oksidatorius, aktyvusis radikalas, priskiriamas prie reaktyviųjų deguonies formų. (Term. žr. plč. Hidroksiradikalas.)

Hidrolizė - 1) grįžtamoji jonų reakcija su vandeniu; 2) hidrolizinis skaidymas - skaidymas vandeniu. Tokia cheminė reakcija arba procesas, kurio metu cheminis junginys reaguoja su vandeniu, arba molekulės suskaidymas vandeniu yra vadinamas hidrolize. Šios cheminės reakcijos metu medžiaga reguoja su vandeniu, o jos metu ši medžiaga ir vanduo skyla (skaidomi) susidarant naujiems junginiams. Skirtingų junginių Read More

Hiper- (hyper-) - pirmoji sudurtinio žodžio dalis, rodanti, nusakanti normos viršijimą; tam tikro junginio, medžiagos kiekio padidėjimą, peržengiantį fiziologinės normos ribas, arba tam tikro reiškinio suaktyvėjimą, pvz., hipervitaminozė (per didelis vitamino (-ų) kiekis organizme).

Hiperalbuminemija - baltymo albumino koncentracijos padidėjimas kraujyje. Normaliomis sąlygomis, albumino kiekio padidėjimo kraujyje beveik nėra pastebima. Albumino norma kraujo serume yra 35 - 50 g/l. Sąntykinė hiperalbuminemija gali atsirasti esant įvairios kilmės organizmo dehidratacijos procesams, pvz., stipriai viduriuojant ir vemiant (pvz., sergant cholera), esant stipriam prakaitavimui, necukriniam diabetui, gausiam ir stipriam nudegimui ir kt.

Hiperalgezija (hiper- + gr. algesis - skausmo jutimas) - padidėjusi reakcija į skausminį stimulą, t. y. padidėjęs skausmo jutimas.

Hiperestezija (hiper- + gr.  aisthesis - pojūtis, jausmas) - sustiprėjęs jutimas; padidėjęs jautrumas dirgikliams, kurie veikia organų jutimą; ligotai padidėjęs jautrumas sudirginimams. (Term. žr. plč. Hiperestezija.)

Hiperkalcemija - per didelė, padidėjusi kalcio (Ca2+) koncentracija organizme. (Ter. žr. plč. Hiperkalcemija.)

Hiperkalemija (hiper- + kalis + gr. haima - kraujas) - padidėjusi kalio koncentracija kraujo serume (daugiau nei 5,5 mmol/l). Kraujo serumas kalio norma yra 3,8-5,3 mmol/l. Atsiradimo priežastys gali būti įvairios kilmės. Sutrikimo poveikis dažniausiai atsiliepia širdies veiklos sutrikimais. (Term. žr. plč. Hiperkalemija.)

Hiperkreatinemija - (hiper- + kreatinemija) kreatino padidėjęs kiekis kraujo serume; yra pastebimas esant ligoms, kurios susijusios su raumeninio audinio nykimu. (T. p. žr. term. ↑  Kreatinemija.)

Hipermagnezemija (hipermagnezija) - per didelis magnio (Mg) kiekis organizme ir kraujo serume. (Term. žr. plč. ↑ Hipermagnezija.)

Hipermagnezija (hipermagnezemija) - per didelis magnio (Mg) kiekis organizme ir kraujo serume. Normos būsenoje Mg koncentracija kraujo serume yra 0,7-1,05 mmol/l. Pasireiškianti hipermagnezija slopina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, nervų raumenų jautrumą ir centrinės nervų sistemos funkcijas. Hipermagnezija sustiprina hiperkalemijos poveikį širdžiai, skausmo ir temperatūros jutimų susilpnėjimą. Magnio koncentracijai padidėjus daugiau nei 12,5 mmol/l gali Read More

Hipermimija (hiper- + gr. mimos - mėgdžiojimas) - per daug intensyvi veido išraiška, mimika. Gali būti sąmoninga ir nesąmoninga. (T. p. žr. term. ↑ Amimija.)

Hipernatremija - natrio koncentracija kraujo serume virš rekomenduojamo dydžio (virš 145 mmol/l). (Term. žr. plč. Hipernatremija.)

Hiperpatija (hiper- + gr. pathos - nerimas, kančia, liga) - jautrumo padidėjimas į paprastai nekenksmingus dirgiklius, būdingas skausmo pasireiškimas arba kiti nemalonūs pojūčiai (niežulys, sunkumas). Bet kurios rūšies dirgiklio sukeltas jutimas yra nemalonus ir skausmingas. Hiperpatijai būdingas jutimo (suvokimo) slenksčio padidėjimas; pojūčių, turinčių nemalonų pobūdį, tikslios vietos nebuvimas. Gali atsirasti esant nevisiškai nutrūkusiems mišriems ir Read More

Hiperpiretinis, -ė - medicinoje vartojamas terminas, nurodantis karščiavimo, t. y. pakilusios kūno temperatūros lygį ligos metu daugiau 41 °C. Subfebrili - ne didesnis kaip 38 °C, febrili - 38-39 °C, piretinė - 39-41 °C, hiperpiretinė - > 41 °C.

Hiperplazija (gr. hyper- - padidėjimo priešdėlis + plasis - susidarymas) - intensyvus ląstelių dauginimasis. Paprastai hiperplazija siejasi su ląstelių didėjimu (hipertrofija) ir sąlygoja audinio arba organo kompensacinį adaptacinį veiklos padidėjimą. (Term. žr. plč. Hiperplazija.).

Hiperproteinemija - baltymų kiekio padidėjimas kraujyje virš normos (orientacinė bendro baltymų biocheminė norma kraujo serume yra 60-80 g/l).

Hipertenzija (gr. hyper- - padidėjimo priešdėlis + lot. tensio - įtampa) arterinio kraujospūdžio padidėjimas (Tp. žr. term. ↑ hipertonija)

Hipertermija (hiper- + gr. therme - šiluma) - organizmo būklė, kuriai būdingas kūno temperatūros pakilimas, t.y. organizmo perkaitimas, perteklinės šilumos organizme sukaupimas pakylant kūno temperatūrai. (Term. žr. plč. Hipertermija.)

Hipertireozė (gr. hyper... padidėjimo priešdėlis + lot. glandula thyreoidea- skydliaukė) - patologiškas skydliaukės funkcijos padidėjimas. (Term. žr. plč. Hipertireozė.)

Hipertiroidizmas - patologiškas skydliaukės funkcijos padidėjimas. (Term. žr. plč. ↑  Hipertireozė.)

Hipertirozė - skydliaukės veiklos padidėjimas. (↑ Hipertireozė.)

Hipertonija (gr. hyper- - padidėjimo priešdėlis + tonos įtempimas) -1) Arterinė hipertonija, hipertenzija, arterinio kraujospūdžio padidėjimas. 2) Raumens tonuso padidėjimas. Arterinis kraujospūdis nuolat yra 160/95 mm Hg ir didesnis. Pirminė, arba esencialinė, hipertonija reiškiasi hipertonine liga. Antrinės hipertonijos priežastys: inkstų ligos (glomerulonefritas, lėtinis pielonefritas, tuberkuliozė, hidronefrozė), endokrininės ligos (akromegalija, Icenkos ir Kušingo sindromas), širdies ir Read More

  Hipertoninis - 1) Med., susijęs su hipertonija. Hipertoninis kraujo spaudimas (t. p. hipertonija arba hipertenzija), t. y. pakankamai sunki būklė, kai stipriai padidėja arterinis kraujospūdis. Sutrikus kraujotakos reguliacijai nutinka spazmai, dėl ko padažnėja širdies susitraukimų dažnis ir greitai kyla arterinis spaudimas. Dėl spazmo daugelis organų gali atsidurti hipoksijos būklėje, kas gali sukelti išemines komplikacijas. Read More

Hiperurikemija - padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje. (Term. žr. plč.  Hiperurikemija.)

Hipestezija (hipo- + gr. aisthesis - jutimas, pojūtis) - sumažėjęs paviršinis jautrumas; dažniausiai turima omenyje odos jautrumo sumažėjimas; sumažėjęs jautrumas lietimui. Tas pats kas ir hipoestezija.

Hipo- (hypo-) - pirmoji sudurtinio žodžio dalis, reiškianti mažesnį už normalų; sumažėjimą lyginant su norma, pvz., hipovitaminozė (per mažas vitamino (-ų) kiekis organizme).

Hipoalbuminemija - sutrikimas laikomas tam tikra hipoproteinemijos forma, kurios metu pastebimas baltymo albumino sumažėjimas žemiau normos kraujo serume. Tokia būsena, kai albumino kiekis kraujo serume nukrenta žemiau normos (žemiau 35 g/l), laikoma patologine. Sutrikimas pastebimas esant nefroziniam sindromui, esant katabolinei būsenai (sepsis, piktybiniai navikai), padidėjus kapiliarų laidumui, esant kepenų parenchimos pažeidimams, t. y. kepenų ligų Read More

Hipoalgezija (hipo- + gr. algesis - skausmo jutimas) - sumažėjęs skausminis atsakas  į skausmą sukeliantį dirgiklį, t. y. sumažėjęs skausmo jutimas.

Hipoestezija (Hypoaesthesia) - sumažėjęs prisilietimo pojūtis; sumažėjęs sensorinis atsakas į stimuliaciją (išskyrus specialiuosius jutimus). Retais atvejais hipoestezija gali apimti kitų jautrumo formų pokyčius. Dažniausiai tai stebima esant neurozinėmis būsenoms. Retais atvejais tai gali būti ir kai kurių psichikos sutrikimų simptomas. Tas pats kas ir hipestezija.

Hipokalcemija - sumažėjusi kalcio Ca koncentracija organizme. Kalcio normos koncentracija kraujo serume: 2,1-2,6 mmol/l. (9–11 mg/dl); jonizuotas kalcis kraujo serume: 1,05-1,3 mmol/l. Dažniausiai esamos trūkumo priežastys: prieskydinių liaukų hipofunkcija, mažas vitamino D kiekis mitybos racione arba jo trūkumas susijęs su vaistų vartojimu ar blogu pasisavinimu organizme. Dažniausi pasitaikantys hipokalcemijos simptomai: parestezijos, raumenų spazmai, mėšlungiai, tetanija, Read More

Hipokalemija (hipo- +kalis + gr. haima - kraujas) - sumažėjusi kalio koncentracija kraujo serume. Tai vienas dažniausių elektrolitų sutrikimų. Kraujo serumo kalio normos koncentracija yra 3,8-5,3 mmol/l. Hipokalemijai būdingi požymiai atsiranda sumažėjus kaliui kraujo serume žemiau 3,5 mmol/l ir kai kalio koncentracija ląstelėse (hipokaligistija), ypač eritrocituose ir raumenyse, sumažėja žemiau 40 mmol/l.  Kai kalio kiekis Read More

Hipokaligistija  - sumažėjęs kalio kiekis audiniuose. Kalio jonų daugiausia yra ląstelės viduje, jie palaiko ląstelių membranų poliarizaciją, stimuliuoja daugelio fermentų sistemų veiklą, ypač tų, kurios dalyvauja ATP, glikogeno, baltymų, acetilcholino ir kt. sintezėje. Nepakankamas kalio kiekis organizme yra galimas vartojant tam tikrus diuretikus, hormoninius vaistus (hidrokortizoną ir kt.), apsinuodijus širdies glikozidais, mažas kalio kiekis maiste Read More

Hipoksantinas - Hyp, *6-purinolis, HOC5H3N4; natūralus azotinių purinų bazės darinys. Kartais būna nukleorūgščių sudėtyje,  kur yra tRNR antikodone nukleozido inozino formoje. (Term. žr. plč. Hipoksantinas.)

Hipomagnezemija (hipomagnezija) - magnio (Mg) stoka organizme, kraujo serume. (Term. žr. plč. ↑ Hipomagnezija.)

Hipomagnezija (hipomagnezemija) - magnio (Mg) stoka organizme, kraujo serume. Normos būsenoje Mg koncentracija kraujo serume yra 0,7-1,05 mmol/l. Esant hipomagnezijai Mg kiekis kraujo serume yra žemiau normos. Žemesnis Mg lygis sukelia elektrolitų disbalansą. (Term. žr. plč. Hipomagnezija.)

Hipomimija (hipo- + gr. mimikon - išraiškingas) - veido mimikos (veido išraiškos judesių) susilpnėjimas dėl sumažėjusios veido raumenų inervacijos. Tai atsiranda dėl įvairių centrinės nervų sistemos pažeidimų, esant paralyžiui ir veido nervo pažeidimui. Gali būti psichinės ligos simptomas. Ryškiausia forma yra amimija (visiškas veido išraiškų nebuvimas, mimikos nebuvimas). (T. p. žr. term. ↑ Amimija.)

Hiponatremija - natrio koncentracija kraujo serume žemiau rekomenduojamo dydžio (žemiau 135 mmol/l). Išsivysto kai nepakankamai natrio gaunama su maistu, kai per daug natrio išsiskiria iš organizmo arba kai į organizmą patenka per daug vandens. (Term.žr. plč. Hiponatremija.)

Hipopatija (hipo- + gr. pathos - nerimas, kančia, liga) - susilpnėjęs (sumažėjęs) emocinių pasireiškimų išraiškingumo lygis (suvokimas). Hipopatijos sindromui būdingas realumo jausmo savotiškas sutrikimas, pasireiškiantis jutimo, emocinio aplinkos suvokimo ir pergyvenimo išnykimu. Būklė artima anestezijai.

Hipoplazija (gr. hypo- - sumažėjimo priešdėlis + plasis - sudarymas) - įgimtas nepakankamas audinio arba organo išsivystymas. Dažniausiai atsiranda per pirmuosius nėštumo mėnesius. Hipoplazija gali būti dėl tėvų arba protėvių lytinių ląstelių trūkumų arba apsigimimus skatinančių (teratogeninių) veiksnių; įvairių cheminių medžiagų (pvz., vaistų, alkoholio) poveikio, jonizuojančiojo spinduliavimo, nėščiosios persirgtų ligų (ypač gripo, raudonukės), netinkamos jos Read More

Hipoproteinemija - patologiškai žemas bendrojo baltymų kiekio kraujyje kiekis. Tokia būklė gali atsirasti dėl nepakankamos mitybos, baltymų sintezės sutrikimo (pvz., esant kepenų ligoms) arba sustiprėjus baltymų šalinimui iš organizmo (pvz., nefrozinis sindromas). Viso šito eigoje atsiranda skysčių žmogaus audiniuose susikaupimas, atsiranda pabrinkimai ir padidėja įvairių infekcijų rizika. Normoje baltymų kiekis kraujyje yra 60-80 g/l, per Read More

Hipotenzija (gr. hypo- - sumažėjimo priešdėlis + lot. tensio - įtampa) - kraujagysliu ir raumenų įtampos sumažėjimas. (Žr. plč. ↑ Hipotonija.)

Hipotermija - organizmo peršaldymo/atšalimo būsena, šiluminio balanso sutrikdymas, kuriam būdinga sumažėjusi kūno temperatūra žemiau normalios būsenos. T. y. organizmo būklė, kuriai esant kūno temperatūra nukrenta žemiau (žemiau nei 35 °С) nei yra reikalinga palaikyti normalią medžiagų apykaitą ir funkcionavimą. (Term. žr. plč. Hipotermija.)

Hipotireozė (gr. hypo...- sumažėjimo priešdėlis + lot. thyreoidea - skydliaukė) - skydliaukės funkcijos sumažėjimas. Dėl hipotireozės organizme ima stokoti jos hormonų tiroksino ir trijodtironino bei lėtėja organizmo medžiagų apykaita. Hipotireozė būna įgimta (dėl nėštumo toksikozės, sutrikus vaisiaus vystymuisi) ir įgyta (po skydliaukės ligos, operacijos, dėl skydliaukės atrofijos, gydant didelėmis radioaktyviojo jodo dozėmis). Suaugusiam žmogui hipotireozė Read More

Hipotiroidizmas - skydliaukės funkcijos sumažėjimas. (Term. žr. plč. ↑ Hipotireozė.)

Hipotirozė (gr. hypo...- sumažėjimo priešdėlis + lot. thyreoidea - skydliaukė), skydliaukės veiklos susilpnėjimas. (↑ Hipotireozė.)

 Hipotonija - 1) Arterinio kraujospūdžio sumažėjimas. 2) Raumens tonuso sumažėjimas. (Term. žr. plč. Hipotonija.)

Hipotoninis - susijęs su hipotonija. (Term. žr. plč. Hipotoninis.)

Hipourikemija - sumažėjęs šlapimo rūgšties kiekis kraujyje. Be genetinių nukleotidų apykaitos sutrikimo priežasčių, hipourikemijos atsiradimo priežastimi gali būti padidintas šlapimo rūgšties šalinimas inkstais, vaistų vartojimas ar fermento ksantinoksidazės stoka, paskutiniuoju atveju galutinis skilimo produktas yra ne šlapimo rūgštis, o ksantinas.

Histaminas - 2-(4-imidazolil)etilaminas, cheminė formulė - N2C3H3CH2CH2NH2 . Histaminas yra fiziologiškai veikli medžiaga. Ji plečia periferines kraujagysles, mažina kraujospūdį, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą. (Term. žr. plč. Histaminas.)

Histaminemija - padidėjęs histamino kiekis kraujyje. Dažniausiai sutrikimo priežastimi yra fermento histidindekarboksilazės padidėjęs aktyvumas, o susidaręs histaminas pradeda kauptis kepenyse, blužnyje ir kituose organuose. Liga nustatoma iš šlapimo mėginio. Ligos metu sutrinka širdies veikla, virškinimo funkcijos, didėja riebalinis sluoksnis, atsiranda odos pažeidimų.

Histidinas, IUPAC pav. - 2-amino-3-(1H-imidazolil-4-) propano rūgštis; nepakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - C3H3N2CH2CHNH2COOH; sutrumpintas žymėjimas - His, H. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Nepakeičiamosios aminorūgštys.).

Histidinemija - nepakeičiamosios aminorūgšties histidino padidėjęs kiekis kraujyje ir šlapime.  (Plč.žr.Histidinemija.)

Histidinurija - padidėjęs histidino kiekis šlapime, pastebimas esant histidinemijai. (T.p. žr. term. ↑ Histidinemija.)

Holofermentas - aktyvusis fermento kompleksas su kofermentu ir metalo jonais. Į fermento sudėtį įeina apofermentas (baltyminė dalis) ir kofaktorius - kofermentas  (nebaltyminė dalis), šių dalių junginys, t.y. visas fermentas vadinamas holofermentu, o fermentas tampa aktyvus šioms dalims susijungus į veiklią molekulę. (Plč. žr. ↑ Fermentai.)

Homeostazė - terminas dažniausiai sutinkamas biologijoje ir naudojamas daugelio biosistemų (ląstelių, audinių, organizmo ar net visos biosferos) pastovumui ir pusiausvyros palaikymui apibūdinti. Pvz., daugialąsčių organizmų egzistavimui būtina išlaikyti vidinės terpės pastovumą, t.y. organizmo (žmogaus) struktūros ir funkcijų, vidaus terpės sudėties ir savybių dinaminis pastovumas (visuma prisitaikomųjų reakcijų, kad nekistų skysčių, cheminės sudėties, kūno temperatūra, kraujospūdis, Read More

Homo- - dėmuo, reiškiantis: 1. vienodumą, panašumą, bendrumą; 2. (Chem.) žiedo padidėjimą ar grandinės pailgėjimą -CH2- grupe.

Homogeninė sistema - vienalytė sistema, kurios intensyvieji parametrai vienodi bet kuriame jos taške. Kai vienos ar daugiau medžiagų visumoje sudėtinių dalių negalima atskirti net mikroskopu, tai kalbama apie homogeninę sistemą. Grynosios medžiagos apibrėžtoje fizikinėje būsenoje yra homogeninės. Tai būdinga tiek paprastoms grynosioms medžiagoms, kaip, pvz., siera, tiek junginiams, tokiems kaip cukrus. Vis dėlto homogeninė sistema, Read More

Homogeninė struktūra - medžiagos struktūra, kurioje nėra tarpfazinių ribų.

Homogeninis - vienodas, vienalytis, neturintis sandaros skirtumų. Chemijoje - mišinys, kurio komponentų fazė yra ta pati, t. y. homogeniniai (vienalyčiai) mišiniai yra substancijos, kurios sudedamųjų dalių negalima įžiūrėti net pro stipriausią mikroskopą, net labiausiai padidinus atrodo vienalytės, nors visgi yra sudėtinės. Pavyzdžiui, druskos tirpalas - skystas vienalytis mišinys; kietieji homogeniniai mišiniai sudaryti iš kietųjų medžiagų: Read More

Homogeninis mišinys - mišinys, kurio komponentų fazė yra ta pati.

Homopolikondensacija - vienodos rūšies molekulių polikondensacija.

Homopolimeras - polimeras, sudarytas iš vienodų pasikartojančių sandaros grandžių, t.y. iš vienodų pagal sudėtį ir struktūrą monomerinių grandžių.

Homopolimerizacija - vienodos rūšies molekulių polimerizacija.

Idiotas - žmogus, kuriam būdingas sunkus protinio atsilikimo laipsnis - ↑ Idiotija.

Idiotija (lot. idiotia < gr. idioteia - nemokšybė) - sunkiausia įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas (oligofrenija). Idiotai dažniausiai neišmoksta net kalbėti, neapsitarnauja, jiems reikia nuolatinės priežiūros ir globos. (Term. žr. plč. Idiotija.)

Įmagnetėjimas - vienetinio tūrio medžiagos atstojamasis magnetinis momentas.

Imbecilas -  žmogus, kuriam būdingas vidutinis protinio atsilikimo laipsnis - ↑ Imbecilumas.

Imbecilumas (lot. imbecilitas < imbecillus - bejėgis) - vidutinio sunkumo įgimta silpnaprotystė (protinis atsilikimas) - oligofrenija. Imbecilai nesugeba mokytis, įgyti darbo įgūdžių. Juos galima išmokyti tik elementariai apsitarnauti. (Term. žr. plč. Imbecilumas.)

Impetiga (lot. impetus - antpuolis) - odos liga. ↑ Pūlinėlinė.

Imunoglobulinai (Ig) - glikoproteinų molekulės, atliekančios antikūnų funkcijas (↑ Antikūnai.). Tai - pagrindiniai imuninės sistemos baltymai. Imunoglobulinai sudaro apie 20 % kraujo plazmos baltymų. Tačiau jų yra ir nekraujagysliniame skystyje, gleivinių sekretuose, kai kurių limfocitų membranose. Imunoglobulinus sintetina ir išskiria plazminės ląstelės, kurios susidaro iš B limfocitų, jiems vešint ir atsiskiriant po skatinimo antigenu. Imuninio Read More

In- - dėmuo, reiškiantis: į, į vidų; esantis viduje; vidinis; nukreiptas į vidų; skirtas išrinktiesiems; skirtas siauram ratui, pvz., intarpas - bet koks įterptas elementas, pavyzdžiui, raidė į žodį, žodis į dokumentą, puslapių numeriai į rašinį.

Inaktyvinti (inaktyvinimas) - padarymas neveikliu; aktyvumo mažinimas.

Indikacija - 1. Procesas ir rezultatas, rodantis tam tikros būsenos ar proceso buvimą ar nebuvimą. 2. Proceso ir rezultato perteikimas, rodantis proceso ar kito stebėjimo objekto būseną ar eigą, jo kokybines ar kiekybines charakteristikas. Informacijos apie vyksmų eigą ar stebimojo objekto būseną pateikimas žmogui suvokiamu pavidalu. 3. Nurodymas, žymė, ženklas. 4. Med., simptomas, požymis, rodantis, Read More

Inercija - 1. neveiklumas, pasyvumas, aktyvumo nebuvimas, abejingas pasidavimas kam nors; 2.fiz. visiems kūnams būdinga savybė judėti tiesiai ir tolygiai arba išlaikyti rimtį inercinių atskaitos sistemų atžvilgiu, kai jų neveikia išorinės jėgos arba tų jėgų atstojamoji lygi nuliui; 3. chem. prietaiso savybė pavėluotai parodyti registruojamąjį dydį.

Inertiškumas - 1.fiz. kūno savybė išlaikyti rimtį arba pastovų judėjimą, t.y.kūno savybė skirtingai keisti judėjimo greitį, kai juos tą patį laiką veikia konkreti jėga. Inertiškumo matas yra masė (m); masė yra skaliarinis dydis; jos vienetas SI sistemoje - kilogramas (kg). Kūnas, kuris vienodai veikiamas juda su mažesniu pagreičiu, yra inertiškesnis, jo masė didesnė; 2.chem.medžiagos neveiklumas, Read More

Infekcija (lot. infectio - užkrėtimas) - už(si)krėtimas ligos mikrobais; ligą sukeliančių (patogeninių) mikroorganizmų patekimas į organizmą arba kalbant paprasčiau, tai yra užkratas, kuris sukelia užkrečiamas ligas. Mikrobų patekimo į organizmą vieta vadinama infekcijos vartais, pvz., burnos arba kvėpavimo takų. Infekcijos gali įgauti įvairias formas, tokios kurios apima kažkurią tai audinių dalį ir ten vystosi uždegimas Read More

Infekcijos šaltinis - žmogaus arba gyvūno organizmas, kuriame gyvena bei dauginasi ligos sukėlėjai. Išsiskirdami iš tokio užkrėsto organizmo jie užkrečią sveiką žmogų. Dažniausiai infekciniu šaltiniu būna ligonis, pvz., sergantis maru, salmonelioze, niežais, tymais. Užkratą gali platinti ir sveikas žmogus, kuris yra ligos sukėlėjų nešiotojas. Jo organizme mikrobai gali gyventi palyginant trumpai (pvz., epideminio meningito, poliomielito, Read More

Infekcinės ligos - užkrečiamosios ligos, ligos, kurias sukelia į organizmą įsiskverbę patogeniniai mikrobai (bakterijos, virusai, grybeliai, pirmuonys). (Term. žr. plč. Infekcinės ligos.)

Infekcinis - užkrečiamas -asis; infekcijos (užkrato) sukeltas.

Infuzija (lot. infusio - įleidimas, įtekėjimas) didelio kiekio skysčio (fiziologinio tirpalo, kraujo, gliukozės) įleidimas į organizmą. Dažniausiai skystis leidžiamas pro alkūnės arba poraktinę veną. Jis supilamas į guminį ar plastiko flakoną, kuris tvirtinamas prie specialaus stovo 50-60 cm aukštyje nuo įleidimo vietos. Flakone esantis skystis pro vamzdelį (jame dar įtaisytas tam tikras sifonas) ir jo Read More

Infuzinis tirpalas - tirpalas, leidžiamas į veną vietoje kraujo. Tirpalai į veną leidžiami kaip kraujo pakaitalai (pvz., 0,9 % NaCl tirpalas), buferiniai tirpalai acidozei arba alkalozei gydyti (natrio hidrokarbonatas), vaistai (intraveninis imunoglobulinas), parenteriniam maitinimui (pvz., gliukozė, amino rūgštys). Leidžiamas tirpalas turi būti izotoninis kraujui.

Inkubacija - 1. med. laikas tarp užsikrėtimo liga ir susirgimo, t.y. ligos periodas, kai žmogus jau yra užsikrėtęs (susirgęs) kažkokia tai liga iki tol, kol jau pasirodo pirmieji tos ligos požymiai, dažniausiai tuo periodu ligos eiga dar vystosi nepastebimai. 2. paukščių kiaušinių perinimas inkubatoriuose. 3. med. ankščiau laiko, neišnešioto kūdikio priežiūra specialiai sudarytomis sąlygomis inkubatoriuje. Read More

Inkubacinis laikotarpis (latentinis laikotarpis) - infekcinės ligos laikotarpis nuo ligos sukėlėjų prasiskverbimo į organizmą iki pirmųjų ligos požymių atsiradimo. Per ∆ ligos sukėlėjai intensyviai dauginasi tam tikrose organizmo vietose. Vieni toje vietoje, pro kurią jie prasiskverbė į organizmą (pvz., ūminių respiracinių ligų virusai dauginasi kvėpavimo takų epitelyje), kiti - nukeliavę į galinį tikslą (pvz., hepatito Read More

Inkubatorius - 1. įrenginys skirtas paukščiams dirbtinai perėti, dar vadinamas tiesiog perėtuvas. Inkubatoriuje vykstantis procesas vadinamas inkubacija, t. y. temperatūrinių stabilių sąlygų palaikymas perint paukščių kiaušinius. Gamtoje paukščiai ir kai kurie ropliai peri kiaušinius natūraliu būdu. Toks procesas gali vykti būtent perėjimo būdu (šildant savo kūno šiluma), saulės šilumos pagalba, pūvančių augalų išskiriamos šilumos pagalba, Read More

Inokuliacija (lot. inoculatio - skiepijimas) - gyvų mikroorganizmų įleidimas į augalo ar gyvūno organizmą, mitybinę terpę, dirvožemį, siekiant sukelti imunitetą; kitaip pasėjimas arba užkrėtimas.

Insultas (lot. insulto - šokinėju) - ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, dėl kurio sutrinka visų smegenų arba jų dalių veikla. Insultas ištinka, kai žmogus serga galvos smegenų kraujagyslių ateroskleroze, hipertonine liga arba abiem kartu, rečiau - reumatu, kraujo, inkstų ligomis. Būna ir dėl galvos smegenų kraujagyslių defektų (pvz., arterijos spindžio išsiplėtimo). Turi reikšmės paveldimas polinkis. Read More

Inter- - dėmuo, reiškiantis buvimą tarp ko nors, kieno nors tarpe, tarpusavyje.

Intoksikacija (lot. in - į, į vidų + gr. toxikon - nuodai) - liguista būsena, kurią sukelia patekę į organizmą nuodai. Dažniausiai apsinuodijama chem. medžiagomis (pvz., stipriomis rūgštimis, šarmais, pesticidais), vaistais, alkoholiu ir jo surogatais. Nuodai gali patekti į virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus, prasiskverbti į organizmo vidų pro odą, akių gleivinę. (Term. žr. plč. Intoksikacija., Read More

Intoksikacinė psichozė - psichikos liga, kurią sukelia ūmus arba lėtinis apsinuodijimas pramoniniais nuodais (pvz., sunkiaisiais metalais), alkoholiu, medikamentais, narkotikais, kartais ir maistu. Psichikos sutrikimas gali būti laikinas ir nuolatinis; tai priklauso nuo nuodų stiprumo, jų dozės, poveikio trukmės, organizmo būsenos. Susirgus ūmine intoksikacine psichoze, ligonis iš pradžių būna susijaudinęs, po to jam būna silpna, jį Read More

intra- - dėmuo, reiškiantis buvimą, vyksmą kieno nors viduje.

Ištrauka - ekstraktas (lot. extractum - kas ištraukta) - skystoji vaistų forma arba vaistinis preparatas, gaunamas iš vandeniu, spiritu ar eteriu ekstrahuotos augalinės arba (rečiau) gyvulinės žaliavos. Paprasčiausios vandeninės ištraukos yra užpilas ir nuoviras. Pagaminta vandeninė ištrauka perkošiama; jei augalinėje žaliavoje esama rauginių medžiagų, ištrauka košiama karšta, nes kitaip joje atsiranda nuosėdų. Vandeninė ištrauka yra Read More

Išverstakumas (egzoftalmas) - nenormalus akies obuolio išsivertimas (pasislinkimas į priekį) iš akiduobės, kai kada su poslinkiais į šonus. (Term. žr. plč.  Išverstakumas.)

Izo- - dėmuo reiškiantis: 1. vienodumą, panašumą, pastovumą; 2. šakotą grandinę, izomerą.

Izoenzimai - ↑ Izofermentai.

Izofermentai (izoenzimai, izozimai) - fermentai, veikiantys tą patį substratą, bet skirtingą pirminę baltymo struktūrą. (Žr. term. plč. Izofermentai.)

Izoflavonai - flavonoidas, gamtinių izoflavonoidų tipas, natūraliai aptinkamas kai kuriuose augaluose, pvz., soja, dobilas. Dėl savo biologinio aktyvaus poveikio priskiriami fitoestrogenams. Manoma, kad turi antikancerogeninių savybių, palankiai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, mažina cholesterolio lygį, slopina uždegiminius procesus. (Plč. žr. Flavonoidai.)

Izoflavonoidai - flavonoidų klasė, fenoliniai junginiai.  Daugelis iš jų yra laikomi biologiškai aktyviais junginiais, natūralios kilmės nesteroidiniais fitoestrogenais. (Plč. žr. Flavonoidai.)

Izoleucinas, IUPAC pav. - 2-amino-3-metilpentano rūgštis; nepakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - CH3CH2CH(CH3)CH(NH2)COOH; sutrumpintas žymėjimas -Ile, I. Aminorūgštis priklauso šakotą grandinę turinčioms aminorūgštims (BCAA - leucinas, valinas ir izoleucinas). (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., tp.žr. Nepakeičiamosios aminorūgštys.).

Izomeras -  molekulės, kurių molekulinė formulė vienoda, tačiau skiriasi struktūrinės formulės, t. y. molekulės, kurios susideda iš tokio pat skaičiaus tokių pat atomų, bet turi skirtingą struktūrą ir savybes. (Žr. plč. Izomeras.)

Izomerazė - fermentas, katalizuojantis izomerizacijos reakciją, t. y. medžiagos vienos izomerinės formos virsmą kita izomerine forma.

Izomerija - vienodos sudėties ir molekulinės masės junginių gebėjimas turėti skirtingą struktūrą ir savybes.

Izomerizacija - vieno izomero virtimas kitu.

Izotonija - vienodas osmosinis slėgis, kartais dar vadinamas izoosmija.

Izotoninis - turintis vienodą osmosinį slėgį (pvz., tirpalas, kurio osmosinis slėgis yra lygus ląstelių skysčių osmosiniam slėgiui). Izotoninime tirpale abiejose membranos pusėse ištirpusių medžiagų koncentracija yra tokia pati ir vandens molekulių į abi puses pereina vienodas kiekis. 0,9 % valgomosios druskos tirpalas eritrocitams yra izotoninis, todėl jie šiame tirpale nei brinksta, nei susitraukia. Toks izotoninis Read More

Izotropija - fizikinių savybių vienodumas visomis kryptimis.

Izozimai - ↑ Izofermentai.

Jodas - cheminis VIIA grupės elementas; cheminis simbolis - I; priklauso nemetalų grupei, halogenams, kaip ir fluoras, chloras ir bromas. Jodas yra plačiai naudojamas medicinoje, pramonėje, yra būtinas elementas žmogaus organizmui. (Term. žr. plč. Jodas.)

Jodidai - cheminiai  jodo junginiai su kitais elementais, pvz., natrio jodidas (NaI), kalio jodidas (KI) ir kt. Jodidai naudojami medicinoje, fotografijoje, naudojami itin gryniems metalams gauti ir kt. Organizme redukuoti jodo junginiai rezorbuojami iš žarnyno į kraują, o iš ten patenka į skydliaukę, kur oksiduojami iki atominio jodo ir įsiterpia į skydliaukėje sintetinamų hormonų molekulę.

 Jodotironinai (jodtironinai) - pagrindiniai skydliaukės išskiriami hormonai tiroidinai - trijodotironinas (T3) ir tetrajodotironinas (T4). Susidaro iš aminorūgšties tirozino, jų biologiniam aktyvumui yra reikalingas mikroelementas jodas. Jodotironinai yra reikalingi organizme palaikyti įvairiapusę medžiagų apykaitą. (Plč. žr. Skydliaukė ir jos gaminami hormonai.)

Jonas - elektringasis atomas arba atomų grupė. Teigiamąjį ir neigiamąjį elektros krūvį turinti dalelė, kuria virsta atomai, praradę arba prisijungę elektronus. Neutraliame atome yra tiek pat elektronų, kiek jo branduolyje yra protonų (protonų ir elektronų krūviai kompensuoja vienas kitą). Sąveikaudami tarpusavyje, atomai gali perduoti vienas kitam savo elektronus. Atomai, praradę dalį savo elektronų arba prisijungę Read More

Jonizacija - neutralių atomų arba molekulių virtimas jonais. Tai procesas, kai atomai prisijungia arba atiduoda elektronus, arba kai medžiaga suskaidoma į jonus, pvz., vandenilio chlorido tirpale (HCl(d) → H+ (aq) + Cl-(aq)) jos tampa pavieniai jonai. (Term. žr. plč. Jonizacija.)

Junginys - 1) tai, kas sujungta, kas sudaryta iš kelių dalių, glaudžiai tarp savęs susijusių. 2) stambus (gali būti neapibrėžto skaičiaus) kariuomenės vienetas, dalinys (pvz., divizija). 3) ↑ cheminis junginys.

Kalciferoliai - chemiškai giminingų junginių grupė, priskiriami dariniams iš sterolių, dalyvauja kalcio ir fosforo apykaitos reguliacijoje. Biologiškai labiausiai aktyvūs vitaminai - D2 ir D3 (ergokalciferolis, cholekalciferolis). (Žr. plč. Vitaminas D.)

Kalcis - cheminis IIA grupės elementas; simbolis - Ca; šarminių žemių metalas (kaip stroncis ir baris). Kalcio kiekis Žemės plutoje yra 4,66 % jo masės. Iš labai aktyvių metalų kalcis Žemės plutoje yra labiausiai paplitęs. Jis sudaro daug gamtinių mineralų: kreidą, klintis, marmurą, dolomitą, anhidritą, gipsą, volastonitą, diopsidą, anortitą, fosforitą, apatitą, perovskitą, sfeną, povelitą ir Read More

Kalcitriolis - biologiškai aktyvi vitamino D forma. Vitamino D formos (cholekalciferolis ir ergokalciferolis) kepenyse metabolizuojamos iki 25-hidroksikalciferolių, kurie inkstuose yra hidroksilinami ir susidaro biologiškai aktyvūs junginiai - 1,25-dihidroksikalciferoliai (1,25-dihidroksiergokalciferolis ir 1,25-dihidroksicholekalciferolis), t. y. kalcitrioliai. Labiausiai biologiškai aktyvi forma yra laikoma  1,25-dihidroksicholekalciferolis. (Žr. plč. Vitaminas D.)

Kalio permanganatas - kalio tetraoksomanganatas (kalio manganatas (VІІ)), KMnO4; vienas iš antiseptikų. Kietos būsenos KMnO4 yra beveik juodos spalvos, o vandeninis tirpalas - ryškios violetinės spalvos. Spalvą suteikia stiprių oksidacinių savybių turintis mangano jonas MnO-4, kuris būdamas tam tikroje terpėje redukuojasi iki atitinkamų spalvų (šarminėje terpėje iki žalios spalvos jono, neutralioje terpėje - iki rudos Read More

Kalis - cheminis IA grupės elementas; simbolis - K; šarminis metalas. Kalis priskiriamas mineralinėms medžiagoms ir yra gyvybiškai svarbus žmogui cheminis elementas. Kalis yra blizgantis, baltos spalvos, lengvas, lengvalydis, minkštas ir chemiškai labai aktyvus metalas: jis energingai sąveikauja su oro drėgme, oro deguonimi (ore oksiduojasi, susidaro kalio oksidas), todėl laikomas hermetiškuose induose arba žibale. (Term. Read More

Kancerogenas - cheminė medžiaga, sukelianti piktybinių navikų susidarymą, t. y. cheminiai junginiai, tam tikromis sąlygomis sukeliantys vėžį. Pirmąją kancerogeną - akmens anglių degutą - ištyrė ir 1775 m. aprašė Perisvalis Potas (Pott; D. Britanija); jis nustatė, kad ši kancerogeninė medžiaga sukelia kaminkrėčiams odos vėžį. 1928 m. iš akmens anglių deguto išskirtas grynas kancerogenas - dimetilbenzantracenas. Read More

Kancerogenezė (lot. cancer - vėžys + gr. genesis - kilmė, atsiradimas) - piktybinio naviko (vėžio) atsiradimas ir vystymasis. Kancerogenezei turi įtakos kancerogeninės medžiagos, jonizuojantysis spinduliavimas, onkogeniniai virusai, sutrikęs hormonų balansas, cheminiai junginiai (pvz., krotono aliejus, fenoliai, etilo alkoholis). Prasideda organizme, kai sumažėja jo reaktyvumas, atsparumas kenksmingam biologinių dirgiklių poveikiui ir kt. veiksniams. Vyksta stadijomis; iš Read More

Kancerogeninis (kancerogeniškumas) - gebėjimas sukelti piktybinio naviko atsiradimą.

Kancerogeniškumas - ↑ kancerogeninis.

Karbohidratas (↑Angliavandeniai, Sacharidas) – mono-, oligo- ir polisacharidas.

Karboksi- - (karboksilas) HOOC- grupė.

Karboksilas - chem. ↑ karboksi-; HOOC- grupė.

Karboksilazės - grupė fermentų priskiriamų ligazių klasei (EC 6.4.1); fermentai katalizuojantys įvairių junginių karboksilinimo reakcijas - CO2 - anglies dioksido prisijungimą prie organinių junginių. Karboksilinimo reakcijose, kaip kofermentas, gali būti naudojamas biotinas (vit.H), piridoksalio fosfatas, lipo rūgštis ir kt.

Karboksilinimas - CO2 prijungimas prie HOOC- grupės. Pavyzdžiui, kai kuriose fermentinėse reakcijose korboksilo grupės HOOC- prijungimas prie organinių junginių, t.y. HOOC- grupės įjungimas į molekulę. Atvirkštinis procesas yra dekarboksilinimas - anglies dioksido CO2 atskėlimas nuo organinių rūgščių karboksilo grupės. Šios reakcijos vaidina didelį vaidmenį kai kuriuose fermentiniuose biologiniuose procesuose.

Karbonadas - 1) chem. nevisiškai kristalinė juodai arba tamsiai pilka deimanto atmaina, naudojama pvz., gręžimo antgaliams gaminti ir kt. ; 2) kepsnys iš kiaulienos nugarinės dalies.

Karbonatai- anglies rūgšties druskos H2CO3 (M2CO3). Pavyzdžiui, kreida, marmuras, klintys yra kalcio karbonatai. Visi karbonatai lengvai reaguoja su rūgštimis. Karbonatus galima atpažinti pagal rūgščių poveikį jiems. Vykstant reakcijai išsiskiria anglies dioksido dujos. Lengvai su rūgštimis reaguojantys karbonatai naudojami daugelyje sričių. Kalcio karbonatu kalkinamos rūgščios dirvos. Natrio karbonato yra muiluose, skalbikliuose, stikle. Geriamoji soda NaHCO3 padeda Read More

Karbunkulas (lot. carbunkulus - angelė) - ↑ Piktvotė.

Karcinogenas - cheminė medžiaga, sukelianti piktybinių navikų susidarymą. (Term. žr. plč. ↑ Kancerogenas.)

Karcinoma (lot. carcinoma <gr. karkinos - vėžys) - epitelinio audinio piktybinis navikas (vėžys). (Term. žr. plč. Karcinoma.)

Kardio- - (gr. kardia — širdis) pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su širdimi.

Kardiochirurgija (gr. kardia - širdis + cheir - ranka + ergon - veiksmas) - širdies įgimtų ydų, sužeidimų ir ligų gydymas operacijomis; širdies chirurgija. (Term. žr. plč. Kardiochirurgija.)

Kardiologija (gr. kardia - širdis + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti širdies ir kraujagyslių sistemą, jos ligas. Eksperimentinė kardiologija tiria kraujotakos sistemos fiziologiją ir patologiją, klinikinė - širdies ir kraujagyslių sistemos ligų priežastis, vystymosi mechanizmus, rengia tų ligų diagnostikos, gydymo ir profilaktikos metodus. Kaip savarankiška med. šaka susiformavo XIX a.

Kardiomiopatija - (kardiopatija) širdies raumens liga. Dažnai terminas minimas kaip bendrinis, neaiškios arba ginčytinos etiologijos ligų, kurios pasireiškia selektyviai, dažniausiai neuždegiminiu, širdies miokardo pažeidimu. (Term. žr. plč. Kardiomiopatija.)

Karnitinas - (R)-3-hidroksi-4-trimetilamoniobutanoatas, kitas naudojamas pavadinimas - vitaminas BT, cheminė formulė - (CH3)3N+CH2CH(OH)CH2COO- . Karnitinas yra natūraliai gamtoje aptinkama medžiaga, sintetinama žmogaus organizme kepenyse ir inkstuose iš lizino ir metionino bei gaunama kartu su maistu. Yra aptinkamos dvi stereoizomerinės karnitino formos, tai L-karnitinas ir D-karnitinas. Tik L-karnitinas yra sintetinamas audiniuose ir pasižymi biologiniu aktyvumu. L-karnitinas Read More

Karotenai (karotinai) - nesotieji angliavandeniliai, cheminė formulė C40H56. Augalinės kilmės vitamino A provitaminai (pirmtakai; provitaminai organizme virsta į vitaminus) - α-karotenas, β-karotenas (aktyviausias iš karotenų) ir γ-karotenas. Dauguma augalų sintetina karotenoidus, specifinės geltonos ir raudonos spalvos šviesą sugeriančius pigmentus, jie gyvūnų organizme veikiant fermentams suskyla į vitaminą A. Karotenoidai (arba karotenai) atlieka antioksidantų funkciją ir Read More

Karotenoidai (karotinoidai) - nesotieji angliavandeniliai, karotenui giminingi izoprenoidai - geltoni, oranžiniai, raudoni, riebaluose tirpūs biologiškai aktyvūs pigmentai. Juos sintetina bakterijos, grybai ir augalai. Išskiriamos dvi grupės - karotenai ir ksantofilai. Karotenai sintetinami augaluose. Daugiausia jų būna lapuose prieš augalo žydėjimą, nemažai yra morkose, erškėčių vaisiuose, serbentuose, šaltalankio uogose. Yra trys karotenų izomerai α-, β- ir Read More

Karotinai - žr. term. ↑ Karotenai.

Karotinoidai - žr. term. ↑ Karotenoidai.

Kašin-Beko liga - (Kaschin-Beck) endeminė deformuojanti osteoartrozė (artritas). Ligos požymiai - sąnarių ir stuburo daugybiniai pažeidimai, deformuojančios artrozės su ribotu sąnarių judrumu išsivystymas, kaulėjimo procesų ir augimo sutrikimas, pirmalaikis kaulų ir sąnarių susidėvėjimas. (Term. žr. plč. Kašin-Beko liga.)

Katalas (kat) - fermento kiekis, katalizuojantis 1 molio substraro virtimą produktu per 1 s optimaliomis sąlygomis (1 kat = 6·107 fermento aktyvumo vienetų. (Plč.žr. Fermento aktyvumo vienetai.)

Katalazė - oksidoreduktazių klasės fermentas EC 1.11.1.6 . Fermentas katalizuoja biologinio oksidacijos proceso metu susidariusio vandenilio peroksido (H2O2) skaidymą į vandenį ir molekulinį deguonį (2H2O2 → O2 + 2H2O), taip pat katalizuojantis reakcijas, kuriose peroksidai oksiduoja kai kuriuos alkoholius ir nitritus. Aptinkamas beveik visuose organizmuose, plačiai paplitęs gyvūnų, augalų ir mikroorganizmų ląstelėse. Dalyvauja audinių kvėpavime. Read More

Katechinas -  (1,2-dihidroksibenzenas, C6H4(OH)2) polifenolinis junginys, priklauso flavonoidų grupei, dar vadinamas katecholiu. Sudaro skaidrius vandeninius tirpalus, kurie greitai paruduoja, nes veikiami šviesos aktyviai reaguoja su deguonimi. Maiste aptinkamas arbatoje, vaisiuose ir uogose, juodajame šokolade. Priskiriamas antioksidantams ir turi priešuždegiminį poveikį. (Plč. žr. Flavonoidai.)

Keshan liga - liga priskiriama širdies kardiomiopatijoms, pagrindinis šios ligos simptomas yra širdies miokardo nekrozė, kas sukelia širdies raumens susilpnėjimą. Ligos metu atsiranda aritmija, arterinio spaudimo sumažėjimas, bendras silpnumas, sąmonės netekimas, gali išsivystyti širdies nepakankamumas. Ligos pavadinimas kilo iš vieno Kinijos regiono - Keshan, kuriame pirmą kartą buvo aptiktas šios ligos paplitimas. Teigiama, kad ligos Read More

Kietasis kūnas - kūnas, turintis pastovią formą ir tūrį, t.y. jo pavidalas ir tūris normaliomis sąlygomis nesikeičia. Jie yra dviejų rūšių: kristaliniai ir amorfiniai. Kristalams būdingas juos sudarančių dalelių taisyklingas išsidėstymas, periodiškai pasikartojantis tūkstančius kartų. Dalelių išsidėstymo tvarka lemia tų medžiagų savybes. Pavyzdžiui, deimantas ir grafitas yra sudaryti iš tų pačių anglies atomų, tačiau jų Read More

Klampa - 1) kiekybinis medžiagos klampumo rodiklis; 2) chem., dinaminės klampos pavadinimo sutrumpinimas.

Klampumas - chem., išorinės jėgos veikiamos medžiagos priešinimasis tekėjimui.

Klimaksas (gr. klimax - laiptai) - klimakterinis periodas, pereinamasis amžiaus periodas nuo lytinio brandumo pabaigos iki senatvės pradžios. (Term. žr. plč. Klimaksas.)

Koaguliacija - chem.: koloidinių dalelių sukibimas į stambesnius agregatus. Biologijoje arba biochemijoje koaguliacija reiškia kraujo krešėjimą, o medžiagos arba kraujavimą stabdančios priemonės, kurios skatina kraujo krešėjimo procesus, vadinamos koaguliantais. Veikiant kraujo plazmos krešėjimo faktoriams ir trombocitų fosfolipidams, fibrinas sustiprina trombocitų kamštį ir per 5-10 minučių yra visiškai sustabdomas kraujavimas. Dažniausiai šio proceso metu prasideda savaiminis Read More

Koaguliantas - chem.: medžiaga, sukelianti ar greitinanti koaguliaciją.

Koaguliatas - chem.: koaguliavęs koloidas.

Kobalaminas - biologiškai aktyvus organinis junginys, turintis kobalto; vitaminui B12 giminingas junginys. Terminas dažnai naudojamas kaip bendrinis pavadinimas vitamino B12 junginiams įvardyti. (Žr. plč. Vitaminas B12. )

Kobaltas - cheminis VIIIB grupės elementas; simbolis - Co; pereinamasis metalas. Kietas, blizgus, pilkas metalas; mažai kur paplitęs; priklauso retesnių metalų grupei (yra feromagnetikas). (Term. žr. plč. Kobaltas.)

Kobamidai - vitamino B12  junginiai.  (Žr. plč. Vitaminas B12.)

Koenzimas - ↑ Kofermentas.

Kofaktorius - mažos molekulinės masės organinis arba neorganinis junginys, lemiantis fermento aktyvumą. (Žr. term. plč. Kofaktorius.)

Kofermentas (Co) - nebaltyminė aktyvioji fermento dalis, t.y. kofaktorius, kuris yra organinis junginys ir tiesiogiai dalyvauja fermentinėje katalizėje. (Žr. plč. Kofermentas.)

Kofermentas A (CoA, KoA, KoA-SH) - sudėtingos cheminės struktūros nukleotidas; vienas pagrindinių acetilinimo (acilgrupės aktyvacijos ir pernašos) kofermentų. (Žr. plč. Kofermentas A.)

Kohezija - (sankiba) tos pačios fazės medžiagos dalelių sukibimas dėl molekulių sąveikos jėgų.

Kolagenas - fibrilinis gyvūnų odos ir jungiamųjų audinių baltymas. (Term. žr. plč. Kolagenas.)

Koloidas -  heterogeninė sistema, kurios dispersinės fazės dalelių matmenys 10-9 - 10-7 m. Ypatingai mažų medžiagos dalelių mišinys, kada tos dalelės pasiskirsčiusios kitoje medžiagoje, tačiau joje neištirpsta. Koloidų dalelės (atomų, molekulių arba jonų grupės) yra daug mažesnės negu suspensijų dalelės. Koloidų pavyzdžiai. Pienas yra koloidas. Emulsija - koloidas iš smulkių skysčio lašelių, pasiskirsčiusių kitame skystyje, Read More

Kompleksas - junginys, ryšys, derinys: 1. paprastai vienas su kitu susijusių daiktų, reiškinių, veiksnių arba ypatybių visuma; 2. žmogaus, kaip asmenybės paties savęs nuvertinimas, savęs smerkimas už ką nors (išvaizdą, klaidas, poelgius ir pan.), savęs vertinimas itin kritiškai, nereikšmingu, nevisaverčiu, prastesniu už kitus, dėl to žmogus blogai jaučiasi, gėdijasi, nepatogiai jaučiasi kitų žmonių akivaizdoje; 2. chem. Read More

Kompleksinis - sujungtas, susijęs su kuo nors, sudėtinis (pvz., cheminiai junginiai, kurių molekulėje yra daugiau nei vienas mitybai, augimui, vystymuisi reikalingų elementų - vitaminų-mineralų kompleksas, trašos augalams ir pan.); chem. - atomų, jonų, molekulių ar kitų dalelių, susijungusių daugiau ar mažiau pastoviais ryšiais, grupė (↑kompleksinis junginys).

Kompleksinis junginys (↑Koordinacinis junginys, ↑Kompleksas) - junginys, turintis koordinacinių ryšių.

Kompleksodaris - chem., centrinis atomas arba jonas - atomas (jonas, atomų grupė), išlaikantis apie save kitus komplekso atomus (jonus, molekules).

Komplikacija - esamos padėties pasunkėjimas; aplinkybių (dažniausiai nepalankių) susiklostymas, susipynimas, susipainiojimas. Med. - ligos pasunkėjimas, paūmėjimas dėl įvairių priežasčių - ligos perėjimas iš silpnesnės jos pasireiškimo formos į sunkesnę; naujos ligos atsiradimas prie jau esančios arba dėl jau esančios; atsirandantys padariniai po sergamos ar jau persirgtos ligos ir t.t.

Komponentas (sandas) - sudedamoji sistemos dalis; ko nors sudėtinė dalis, dėmuo.

Koncentracija - santykinis dydis, nusakantis komponento kiekį vienetiniame tūryje ar vienetinėje masėje; dalies kiekis visumoje (tirpalo, priemaišų ir pan.); medžiagos dalis mišinyje (tūryje arba kiekyje).

Koncentruotas - sutelktas, sukauptas, sodrintas (pvz., rūda), sutirštintas (pvz., tirpalas), turintis daug maistinių medžiagų (pvz., pašaras, papildas). (⇡ Koncentracija)

Kondensacija - 1.(Fiz.) medžiagos perėjimas iš dujinės būsenos į skystąja; garų, dujų skystėjimas. Atvirkštinis kondensacijai procesas vyksta kai medžiaga pereina iš skystosios būsenos į dujinę ir vadinamas garavimu. Skystis virsta garais, kai paviršiaus molekulės nugali gretimų dalelių trauką ir išlekia iš skysčio. Tokie garavimo procesai ir jų sparta priklauso nuo skysčių savybių, paviršiaus ploto, temperatūros Read More

Kondensatas - suskystinti garai, dujos.

Kondensatorius - 1) įrenginys garams aušinti ir kondensuoti; 2) prietaisas kaupiantis elektros krūvį.

Konjugacija (lot. conjugatio - su(si)jungimas). Šis terminas dažniausiai vartojamas biologijoje ar biochemijoje. 1) Jis naudojamas nusakant dauginimosi būdus (pvz., kai kurių dumblių ar infuzorijų), taipogi genetinės medžiagos perdavimo būdą iš vienos bakterijos ląstelės į kitą arba homologinių chromosomų susijungimą poromis (mejozės metu). Taip pat konjugacijos principu vyksta kai kurios biotransformacijos reakcijos, pvz., kai kurios medžiagos Read More

Konjuguotoji bazė - chem. 1) bazė, egzistuojanti kartu su rūgštimi ir turinti vienu protonu mažiau negu rūgštis; 2) protonų akceptorius protolizės reakcijoje.

Konstanta - 1.nekintantis, pastovus dydis; 2.išraiška, konkrečioje formulėje išlaikant tą pačią apibrėžtą vertę.

Kontr (a)- - priešdėlis, reiškiantis priešingumą, priešpriešinimą, priešpriešą, pasipriešinimą tam, kas pasakyta pamatiniu žodžiu, pvz., kontrrevoliucija.

Kontraindikacija (kontra- + indikacija) - terminas paprastai vartojamas medicinoje, kuriuo norima išreikšti/apibūdinti susiklosčiusią aplinkybę, dėl kurios yra žalinga arba negalima vartoti kokio nors gydymo metodo arba vaisto.

Kontraktūra (lot. contractura - su(si)traukimas) - galūnių sąnario judesių sumažėjimas dėl minkštųjų audinių ar nervų pakitimų; ilgalaikis minkštųjų audinių susitraukimas. (Term. žr. plč. Kontraktūra.)

Koordinacinis junginys - ↑Kompleksinis junginys, t.y., junginys, turintis koordinacinių ryšių. 

Koordinacinis ryšys (donorinis - akceptorinis ryšys) - cheminis ryšys, susidarantis tuomet, kai ryšio elektronus duoda tik vienas iš ryšį sudarančių atomų. T.y. toks ryšys susidaro, kai viena iš dalelių (donoras) duoda ryšiui elektronų porą, o kita (akceptorius) - tuščią orbitalę: A:+[]B→A:B

Kopolikondensacija - daugiau kaip dviejų medžiagų bendra polikondensacija.

Kopolimeras - polimeras, sudarytas iš dviejų ir daugiau (paprastai skirtingų) monomerinių grandžių.

Kopolimerizacija - dviejų ir daugiau monomerų bendra polimerizacija.

Korinas - chem., junginys, artimas porfinui.

Korinoidas - chem., korino darinys. Korinoidais vadinamos medžiagų grupė, kurių struktūriniu pagrindu yra korino žiedas. Jis pagal sudėtį panašus į porfirino žiedą, kuris susideda iš keturių pirolo žiedų. Labiausiai žinomos šios korinoidų  grupės medžiagos yra kobalaminai (vitaminas B12).

Kosmologija (kosmo - pasaulis, tvarka, + gr. logos - mokslas) – 1. mokymas arba samprata apie pasaulio (kosmoso) kilmę, sandarą ir tvarką (pvz., religijoje ar mitologijoje aiškina: kaip atsirado pasaulis, kaip sudarytas dangus, žemė ir požemis, kokia žmogaus vieta visatoje, kaip veikia gamtos ir dieviškos jėgos); 2. astronomijos šaka, tirianti Visatos kilmę ir raidą (pvz., Read More

Kraujo užkrėtimas - sepsis (term. žr. plč. ↑ Sepsis.)

Kreatinas - organinė N-amidino-N-metilaminoetano rūgštis, cheminė formulė - HN=C(NH2)N(CH3)CH2COOH. Kreatinas yra didžiaenergis organizmo junginys, tai nepakeičiama natūrali medžiaga, kuri yra žmogaus (gyvūnų) raumenyse ir organizmas šią medžiagą sintetina. Kreatinas dalyvauja medžiagų apykaitoje ir reikalinga raumenims atlikti darbą, t.y. reikalingas raumenų susitraukimuose kaip energinis junginys. Kreatinas makroenerginiu junginiu tampa tik po fosforilinimo reakcijos, kai susidaro kreatino Read More

Kreatinemija - kreatino buvimas kraujyje. Normalioje suaugusio žmogaus būsenoje kreatino kiekis kraujyje yra 153 - 305 µmol/l, kraujo serume 15,25 - 76,25 µmol/l; normoje neviršija 4 mg/100ml. (Term. žr. plč. Kreatinemija.)

Kreatinfosfatas - ⇡ Kreatino fosfatas.

Kreatininas - 1,5-dihidro-2-imino-1-metil-4(4H)-imidazolonas; ciklinis junginys. Kreatino fosfatas, netekęs savo fosfatinės grupės, raumenyse virsta kreatino anhidridu - kreatininu, kuris pašalinamas su šlapimu. Kreatininas yra galutinis kreatino apykaitos metabolitas. (Term. žr. plč. Kreatininas.)

Kreatino fosfatas - (fosfokreatinas, kreatinfosfatas) didžiaenergis junginys, kuris susidaro raumenyse, fermentui kreatino kinazei fosforilinant kreatiną.(Term. žr. plč. Kreatino fosfatas.)  

Kreatino fosfokinazė - ↑ Kreatino kinazė.

Kreatino kinazė - (kreatino fosfokinazė) fermentas, katalizuojantis kreatino fosfato susidarymo reakciją iš kreatino. (Term. žr. plč. Kreatino kinazė.)

Kreatinurija - kreatino buvimas šlapime. Normalios organizmo būsenos stovyje kreatino šlapime nebūna. Padidėjus kreatino koncentracijai kraujo serume daugiau kaip 120 µmol/l, jo atsiranda ir šlapime. Fiziologinė kreatinurija pasitaiko lytinio brendimo metu (14-16 metų), kurią sukelia padidėjusi raumenims reikalingo kreatino biosintezė. Panaši kreatinurija pasitaiko ir pagyvenusiems žmonėms – dėl raumenų atrofijos, taipogi galima ir nėštumo metu Read More

Kreivakaklystė -  kaklo deformacija. Tai įgimta arba įgyta kaklo deformacija, kuriai būdinga netaisyklinga galvos padėtis (pasvirimas ir pasukimas į šoną).  Pagal dažnumą ji užima trečią vietą tarp įgimtų raumenų ir kaulų sistemos ligų, po įgimtos šleivapėdystės ir įgimto klubo sąnario išnirimo. Dažniausiai pasitaiko raumenų kreivakaklystė forma. (Term. žr. plč. Kreivakaklystė.).

Kretinizmas (lot. cretinismus< pranc. crétin - silpnaprotis), liga, kuri reiškiasi fizinio, psichinio vystymosi ir skydliaukės funkcijos sutrikimais. Kretinizmas yra endokrininis susirgimas, dėl skydliaukės funkcijos nepakankamumo, t. y. liga sukelta skydliaukės hormonų nepakankamumu. (Term. žr. plč. Kretinizmas.)

Kristalas - iškilojo briaunainio pavidalo tvarkingos vidinės sandaros kietasis kūnas, t.y. kietieji kūnai, turintys tvarkingą vidinę struktūrą, taisyklingą dalelių išsidėstymą, periodiškai pasikartojantį tūkstančius kartų. Dalelių išsidėstymo tvarka lemia tų medžiagų savybes. Pavyzdžiui, deimantas ir grafitas yra sudaryti iš tų pačių anglies atomų, tačiau jų savybės labai skirtingos. Kristalą sudaro tvarkingai susigrupavusios dalelės: atomai, jonai (įelektrinti Read More

Kristalhidratis - ⇡ Kristalohidratas.

Kristalizacija - medžiagos kristalų arba kristalų susidarymas (išsiskyrimas) iš tirpalo, lydalo, arba dujinės fazės. Kristalizacija dar vadinama tiesiog kietėjimu, kai medžiagos pereina iš skystosios būsenos į kietąją.

Kristalohidratas - (kristalhidratis) kristalinė medžiaga, kurios sudėtyje yra chemiškai prisijungusio vandens. Druskos hidratas - kristalinė medžiaga, turinti vandens molekulių, pastovios sudėties hidratas.

Kristaloidas - chem., pasenęs, retai vartojamas terminas, kuris reiškia medžiagą, kurią galima iškristalizuoti iš tirpalo.

Krūvis - 1. chem. ↑ Elektros krūvis; 2. kas įkrauta, krovinys, krova; 3. fiz. elektros kiekis kūne; 4. atliekamo darbo kiekis, pvz., tam tikras svorio pasipriešinimo krūvis (apkrova) raumenims treniruotės metu arba sunkaus fizinio darbo metu.

Ksantinas - Xan, *2,6(1H,3H)-purindionas, C5H4N4(=O)2; purino bazių adenino ir guanino metabolizmo tarpinis junginys. Purininės bazės, aptinkamos visuose organizmo audiniuose. Ksantinas yra purinų apykaitos produktas ir susidaro skylant guaninui veikiant guanino deaminazei (arba guanazei), taipogi oksiduojant hipoksantiną veikiant fermentui ksantino oksidazei. Toliau veikiant ksantino oksidazei jis oksiduojasi į šlapimo rūgštį. Susidaryti ksantino darinius gali skatinti eilė Read More

Ksantino oksidazė - (ksantino oksidazė/dehidrogenazė; EC 1.17.3.2; EC 1.1.3.22) oksidoreduktazė, ksantino hidrataciją iki šlapimo rūgšties katalizuojantis fermentas. (Term. žr. plč. Ksantino oksidazė.)

Ksantinurija - paveldima liga, kurios metu pastebimas fermento ksantino oksidazės aktyvumo sumažėjimas ir pačio fermento nepakankamumas. Esant šio fermento nepakankamumui sutrinka purino bazių ksantino apykaita, jo kiekis padidėja kraujyje ir šlapime. Normaliomis sąlygomis ksantinas verčiamas į šlapimo rūgštį, kuri šalinama iš organizmo, bet ligos atveju jis kaupiasi audiniuose. Atsiranda ksantininė podagra - ksantino kristalai kaupiasi Read More

Ksantofilai - karotenoidams priklausantis nesotusis angliavandenilis, pigmentas. (Plč. žr. term. Karotenoidai)

Ksenobiotikai (gr. xenos - svetimas + bios - gyvybė) - tai bet kokios svetimos organizmui cheminės medžiagos, kurios gali trikdyti biologinių procesų eigą: vaistai, nuodai, maisto priedai, insekticidai, pesticidai, įvairūs gamtoje pasitaikantys teršalai ir kitos medžiagos. Ksenobiotikai yra medžiagos, užteršiančios maisto produktus įvairiais jų gaminimo etapais. Dauguma jų kenkia žmogaus sveikatai. Daugumoje atvejų, ksenobiotikai patekę Read More

Kvater- - žr. term. ↑ tetr(a)-.

Kvercetinas -  (Quercetin) (HO)5(O=)C15H5O; 3,3',4',5,7-penta-hidroksiflavonas;  augalinis, natūralus flavonoidas, randamas svogūnuose, arbatoje, brokoliuose, raudonose vynuogėse, vyšniose ir tam tikrais kiekiais kituose vaisiuose ir daržovėse. Kaip ir daugelis bioflavonoidų, kvercetinas turi stiprių antioksidantinių savybių. (Žr. plč. Flavonoidai.)

Kvinkve- - žr. term. ↑ pent(a)-.

Laisvieji radikalai - atomai arba molekulės, turinčios nesuporuotų elektronų išorinėje orbitalėje. Jie yra nestabilūs, chemiškai labai aktyvūs, turintys trumpą gyvavimo trukmę. Laisvieji radikalai gali sukelti grandinines reakcijas, užpildydami savo nesuporuoto elektrono orbitalę elektronu, atplėštu nuo kitos molekulės, ir taip pastarąją paversdami laisvuoju radikalu. (Term. žr. plč. Laisvieji radikalai.)

Laktazė (β galaktozidazė) - plonųjų žarnų epitelinėmis ląstelėmis išskiriamas hidrolazių klasės fermentas. Laktazė hidrolizuoja (skaido) pieno disacharidą (laktozę) į monosacharidus - gliukozę ir galaktozę. Organizme trūkstant laktazės atsiranda jos nepakankamumas. Įvairiose tautose laktazės trūkumo dažnis yra skirtingas, bet dažniausiai pasitaikantis yra įgimtas laktazės trūkumas plonosiose žarnose. Paveldimas laktazės nepakankamumas gali būti pas naujagimių ir vėliau Read More

Laktoacidozė - pieno rūgšties (laktato) padidėjimas organizme aukščiau įprastos normos (iki 5 mmol/l ir daugiau). Paprastai būna kaip kitų, jau esamų pagrindinių ligų ar sutrikimų komplikacija. (Plč.žr. Laktoacidozė.)

Laktozė - pieno disacharidas, dažnai vadinamas tiesiog pieno cukrus. Laktozė yra labai svarbi žinduolių jauniklių (žmogaus kūdikio) maisto dalis ankstyvosiomis augimo stadijomis. Laktozė yra sintetinama tik pieno liaukų ląstelėse laktacijos metu. Yra aptinkami du laktozės izomerai (α- ir β-), kurie gali virsti vienas kitu. α-laktozė yra mažiau tirpi negu β-laktozė, bet β-laktozė yra saldesnė už Read More

Laktozemija - laktozės atsiradimas kraujyje. Laktozemija atsiranda dėl laktozę skaidančio fermento laktazės trūkumo (nepakankamumo) arba žemo jo aktyvumo, dėl ko vartojant pieną ir jo produktus organizme atsiranda didelis kiekis nesuvirškintos laktozės.

Laktozurija – laktozės atsiradimas šlapime. Laktozurija atsiranda dėl piene ir jo produktuose esančios laktozę virškinančio (skaidančio) fermento laktazės nepakankamumo arba šio fermento mažo aktyvumo. (Plč.žr.Laktozurija.)

Latencija - žr. term. ↑ Latentinis.

Latentinis (latencija) - (paslėptas, nematomas) objektų arba procesų savybė būti paslėptame nematomame stovyje, nepasireikšti išoriškai/matomai. Terminas naudojamas medicinoje norint išreikšti paslėptą, neaptinkamą ligos būklę.  Terminas dažnai taikoma įvairioms infekcinėms ligoms (pvz., sifilis), jų inkubacinės būklės periode. Kalbant kiek kitaip, t. y. laikotarpis, nuo ligos sukėlėjų (patogenų, mikrobų) patekimo į organizmą (organizmo dirginimo pradžia) iki ligos Read More

Latentinis laikotarpis - žr. term. ↑ Inkubacinis laikotarpis.

LD50 - letalinė dozė, t. y. vidutinė medžiagos dozė, kuri sukelia pusės tiriamosios grupės narių mirtį (50 %). (Term. žr. plč. LD50.)

Legiravimas - chem., priedų, suteikiančių tam tikrų fizikinių, cheminių ar mechaninių savybių, įterpimas į lydinį ar puslaidininkį. Į medžiagų sudėtį dėti priedų (priemaišų) suteikiant (pakeičiant, pagerinant) pagrindinės medžiagos fizines ir/arba chemines savybes. Pvz., į metalą ar metalo lydinį įdėti priedų, kurie suteiks šiam lydiniui atsparumą nuo korozijos ar perkaitimo. Legiravimas gali apimti plačią sąvoką technologinių Read More

Legiruojamasis priedas - chem., priedas, pakeičiantis pagrindinio komponento savybes lydinyje ar puslaidininkyje.

Letalinis - mirtinas, mirštamas (pvz., letalinė dozė - vaisto, skysčio ar kt. tam tikras kiekis, kuris suvartojus yra mirtinas ar pavojingas gyvybei).

Leucinas, IUPAC pav. - 2-amino-4-metilpentano rūgštis; nepakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - (CH3)2CHCH2CH(NH2)COOH; sutrumpintas žymėjimas -Leu, L. Aminorūgštis priklauso šakotą grandinę turinčioms aminorūgštims (BCAA - leucinas, valinas ir izoleucinas). (Plč.ž. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.ž. Nepakeičiamosios aminorūgštys.).

Liga - organizmo normalios veiklos sutrikimas. Ligą gali sukelti vidiniai ir išoriniai veiksniai, kurių pasekoje sutrinka gyvybinių procesų normali būsena, sutrinka arba yra sutrikdomas organizmo gebėjimas palaikyti savo homeostazę (pusiausvyrą), gali įtakoti gyvenimo kokybę, jos ilgį ar net netikėtą baigtį. Ligos gali būti skirstomos pagal atsiradimo kilmę, paveldėjimą, gydymą, trukmę, sukėlėjus. Ligos antonimas yra sveikata. Read More

Ligandas - chem., 1) molekulė ar jonas, kompleksiniame junginyje susijungęs koordinaciniu ryšiu su centriniu atomu (kompleksoadariu); 2) molekulė ar jonas, susijungęs su baltymo molekule; 3) molekulė, galinti tiesiogiai sąveikauti su mišinio komponentu. Cheminiai ryšiai kompleksiniuose junginiuose susidaro dėl donorinės-akceptorinės sąveikos tarp kompleksodario ir ligandų. Jei centrinis atomas yra teigiamas metalo jonas, tai dažniausiai jis būna Read More

Liofilinis koloidas - chem.: koloidas, kurio dispersinė fazė sąveikauja su dispersine terpe.

Liofilinis paviršius - chem.: skysčiu vilgomas paviršius.

Liofobinis koloidas - chem.: koloidas, kurio dispersinė fazė nesąveikauja su dispersine terpe.

Liofobinis paviršius - chem.: skysčiu nevilgomas paviršius.

Lipidai - organinių junginių grupė (skirtingos struktūros, bet panašių savybių junginiai), juos tiesiog galima pavadinti riebalais. Riebalai ar į riebalus panašios (artimos jiems medžiagos) polimerinės organinės medžiagos, sunkiai arba visai netirpstančios vandenyje, bet gerai tirpsta organiniuose tirpikliuose: eteryje, etanolyje, chloroforme. Lipidai yra didelė organinių medžiagų grupė, kuri skiriasi struktūra, funkcijomis ir cheminėmis savybėmis. Lipidai plačiai Read More

Lizinas, IUPAC pav. - 2,6-diaminoheksano rūgštis; nepakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - H2N(CH2)4CH(NH2)COOH; sutrumpintas žymėjimas - Lys, K. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Nepakeičiamosios aminorūgštys.).

Lydinys - chem., metalinė vienalytė sistema, susidedanti iš dviejų ar daugiau komponentų.

Lydymasis - medžiagos perėjimas iš kietosios būsenos į skystąją.

Lytinės ligos - venerinės ligos, užkrečiamosios ligos, kuriomis užsikrečiama per lytinius santykius. (Term. žr. plč. Lytinės ligos.)

Magnetas - magnetinį lauką kuriantis kūnas.

Magnetikas (-ai) - medžiaga, kurioje dėl jos vidinės sandaros pakinta ją veikiantis išorinis magnetinis laukas. Magnetikai yra magnetinė medžiaga, kurios magnetinė juta didesnė už vienetą. Išorinio magnetinio lauko pasikeitimas magnetike vadinamas to magnetiko įmagnetėjimu. Visos medžiagos turi įtakos magnetiniams reiškiniams, kaip ir elektriniams, todėl visos medžiagos yra magnetikai. Jos magnetiniame lauke įgyja magnetinį momentą (jos Read More

Magnetinė juta - dydis, apibūdinantis medžiagos gebėjimą įsimagnetinti magnetiniame lauke.

Magnetinės savybės - medžiagos gebėjimas sąveikauti su magnetiniu lauku.

Magnetingumas - medžiagos savybė įsimagnetinti.

Magnetochemija - mokslas, tiriantis medžiagos magnetinių ir cheminių savybių ryšį.

Magnis - cheminis IIA grupės elementas; simbolis - Mg; šarminis žemių metalas. Magnis yra baltai sidabrinės spalvos metalas, turi metalinį blizgesį. Jis lengvai kalamas, valcuojamas, turi paramagnetinių savybių. Tai chemiškai aktyvus metalas. Magnis plačiai naudojamas pramonėje - lydinių gamyboje, elektrinių baterijų gamyboje, optikoje, kaip elektrolitas, karybos ginkluotėje (dėl gebėjimo degti ryškia šviesa), medicinoje ir kt. Pagal Read More

Maisto papildai - biologiškai aktyvūs organiniai junginiai. Visos maisto medžiagos, kurios patenka į žmogaus organizmą tam tikru kiekiu (sąlyginai dideliu arba mažu), pasižymi tam tikru biologiniu aktyvumu. Šios medžiagos arba jų junginiai pagrinde yra gaunamos kartu su kasdieniniu maistu. Medžiagos, kurios aptinkamos tame pačiame kasdieniniame maiste, bet, kurios dėl vienokių ar kitokių tikslų vartojamos dar Read More

Makro- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, dėmuo, rodanti didumą, stambumą, sąsają su didelių matmenų kūnais, dideliais dydžiais (pvz., makrofagai, makroelementai ir pan.).

Makroelementas - cheminis elementas, kurio gyviesiems organizmams reikia daug, didesniu kiekiu.

Makromolekulė - grandininė molekulė, kurios santykinė molekulinė masė >5000. Grandininė molekulė, sudaryta iš vienodų arba skirtingų tarpusavyje susijungusių monomerinių grandžių, vadinama polimeru.

Malabsorbcijos sindromas (lot. malus - blogas+absorptio - įsiurbimas) - sutrikusio, nepakankamo maisto medžiagų įsiurbimo plonojoje žarnoje simptomų kompleksas. (Term. žr. plč. Malabsorbcijos sindromas.)

Manganas - cheminis VIIB grupės elementas; simbolis -Mn; pereinamasis metalas. Mangano kiekis Žemės plutoje 0,106 % masės. Gamtoje aptinkamas mineraluose, vandenyno dugne esančiose konkrecijos ir kt. Manganas su kitais metalais sudaro daug lydinių ir plačiai yra vartojamas pramonėje. Manganas kaip mineralinė medžiaga yra reikalinga tiek gyvūnams, tiek augalams. (Term. žr. plč. Manganas.)

Masė - kūno inercijos matas, inertiškumo matas t.y. fizikinis dydis, kuris apibūdina inercines ir gravitacines kūno savybes. Masė yra skaliarinis dydis; žymima raide m; jos matavimo vienetas SI sistemoje - kilogramas (kg). Kūno masė nustatoma dviem būdais: 1) sveriant; 2) kūnui sąveikaujant su žinomos masės kūnu. Sąveikos metu abu kūnai juda inercinės atskaitos sistemos atžvilgiu Read More

Masės skaičius - (chem.) atomo branduolio nukleonų skaičius, t.y. protonų ir neutronų skaičius; žymėjimo simbolis -A. Neutronų skaičius atome (N) yra lygus masės skaičiaus ir protonų skaičiaus skirtumui. N = A- Z

Matriksas - biolg.: užpildas. 1) Smulkiai grūdėta, dažnai pusiau skysta, klampoka (tirštoka) medžiaga, esanti (užpildanti) ne tiktai gyvūnų ir augalų ląstelėse (struktūrose - brandulys, mitochondrijos, plastidės), bet ir vidinėse struktūrose tarp ląstelių. 2) Nestruktūrinis ląstelės sienelės komponentas. Pagal savo buvimo vietą skirtingose struktūrose ji gali turėti tam tikrą sudėtį, pvz., mitochondrijų vidinę ertmę užpildo pusiau Read More

Mažakraujystė (lot. anaemia<gr. an- neigimo priešdėlis+haima - kraujas; atitikmuo: anemija) - patologinė organizmo būklė, kai jame sumažėja hemoglobino ir eritrocitų kiekis. (Term. žr. plč. ↑ Anemija.)

Mechanika - fizikos dalis, mokslas, tiriantis kūnų judėjimo bei pusiausvyros bendruosius dėsnius ir jų taikymą praktikoje. Tai yra fizikos dalis, nagrinėjanti kūnų mechaninio judėjimo ir sąveikos reiškinius ir yra vadinama mechanika. Pvz., vienas iš dažniausiai stebimų mechaninių reiškinių yra kūnų judėjimas, tai kūno padėties kitimas kito kūno atžvilgiu.

Mechanikas - 1. mechanikos žinovas, specialistas 2. mašinų taisytojas, prižiūrėtojas, meistras.

Mechaninė sistema - (chem., fiz.) ilgio, masės ir laiko vienetais nusakoma sistema.

Mechaninės savybės - kūno reagavimo į mechaninius poveikius charakteristika.

Mechaninis - susijęs su mechanika arba mechanizmu; (tp.žr.term.↑Mechaniškas).

Mechaninis darbas - darbas, kurį atlieka termodinaminė sistema keičiantis jos tūriui ar formai.

Mechaninis mišinys - (chem.) nevienalytis mišinys.

Mechaniškas - 1. veikiantis įjungus, paleidus mechanizmą. 2. vykstantis savaime, be žmogaus valios; 3. Tp.žr.term. ↑Mechaninis.

Mechanizmas - 1. įrenginys, prietaisas, statinys judesiams perduoti ir transformuoti; tam tikras aparatas, jos vidinis įrengimas, dėl kurio tarpusavyje susijusių dalių visumos veikimo aparatas, mašina (jos tam tikros dalys) ir pan. juda; naudodamas tam tikrus mechanizmus, žmogus gali pakeisti savo veikimą ir kartu palengvinti darbo atlikimą; 2. tam tikro reiškinio būsenų, būvių, vyksmų, procesų visuma; Read More

Mechanochemija - mokslas, tiriantis mechaninių jėgų sukeliamus cheminius kitimus.

Medžiagų apykaita (metabolizmas) - asimiliacijos ir disimiliacijos procesų organizme visuma, kurių metu energija įsisavinama ir atpalaiduojama, t. y. energijos kaupimo ir panaudojimo bei organinių medžiagų susidarymo ir skilimo procesai organizme. Tai yra cheminių reakcijų, vykstančių gyvajame organizme kiekvienoje ląstelėje, visuma, garantuojanti jų augimą, gyvybiškumą, atsinaujinimą, pastovų sąlytį ir apykaita su juo supančia aplinka. Organizmas iš Read More

Megaloblastai - pirminiai eritroblastai, stuburinių ankstyvosios embriono stadijos eritrocitai. Megaloblastai yra stambios (15-20 μm), gebančios dalytis, geltonojo kūno kraujagyslėse (kaulų čiulpuose) susiformavusios ląstelės (dideli, nepilnai subrendę eritrocitai). Palengva bręstantys, hemoglobiną kaupiantys ir prarandantys gebėjimą dalytis megaloblastai pavirsta megalocitais. Pagrindinė jų atsiradimo priežastis yra vitamino B12 ir folio rūgšties trūkumas organizme.

Menachinonas - 2-metil-1,4-naftochinono darinys su šonine grandine - izopreno liekanos. Priklauso panašios struktūros ir funkcijų turintiems junginiams, kurie vadinami vitaminu K, t. y. riebaluose tirpus vitaminas. Menachinonas yra vitaminas K2, gelsvos spalvos kristalinė medžiaga. Menachinonas pagrinde yra gyvulinės kilmės ir tam tikra dalis yra sintetinama žarnyno mikrofloros bakterijomis. (Žr. plč. Vitaminas K.)

Menadionas - sintetinis vitaminas K (vitaminas K3), bespalviai kristalai; jis neturi šoninės grandinės. Menadionas kepenyse perdaromas į menachinoną. Nors gamtoje pagrinde aptinkamos tik dvi vitamino K formos (K1 - filochininas ir K2 - menachinonas), bet be jų dar yra žinoma eilė ir sintetinių gaminamų naftochinonų, kurie taipogi turi antihemoraginių savybių. Prie tokių galima priskirti ne Read More

Menarchė (gr. men - mėnuo + arche - pradžia) - pirmųjų menstruacijų (mėnesinių) pradžia. Atsiranda, kai kiaušidėje subręsta pirmas kiaušinėlis; jei jis neapvaisinamas, iš gimdos po 2 savaičių kartu su krauju pasišalina atšokusi gimdos gleivinė. Menarchė svarbus mergaitės brendimo požymis, rodantis lytinių liaukų veikimo pradžią. Nuo šio laiko mergaitė yra vaisinga, gali pastoti. Mergaitėms menarchė Read More

 Menkes sindromas - pirmą kartą šį sutrikimą aprašė Johnas Hansas Menkesas 1962 m. Ligos metu atsiranda vario transportavimo sutrikimas, kuriam esant yra pastebimas augimo lėtėjimas, nervinės sistemos patologijos. Tokių simptomų priežastis yra genų, koduojančių vario transportavimo baltymą ATP7A mutacijos, kuris koduoja ATPazę dalyvaujančią vario paėmime iš maisto ir šio metalo jonų perdavime kitoms ląstelėms. Liga Read More

Menopauzė (gr. men, kilm. menos - mėnuo + pausis - sustojimas) - laikotarpis po visiškos mėnesinių pabaigos; antrasis klimakso laikotarpis (dažniausiai 49-52 m.). Menopauzės pradžia laikomas mėnesinių (menstruacijų) nebuvimas pusmetį. Kiaušidėse nustoja brendę kiaušinėliai, išnyksta giminės pratęsimo (prokreacinė) lytinė funkcija. Sveikatos palaikymo (rekreacinė) lytinė funkcija arba išnyksta, arba išlieka ar net suaktyvėja.

Menstruacijos (lot. menstruus - kasmėnesinis; atitikmuo: mėnesinės) - periodiškas, kas mėnesį pasikartojantis kraujavimas moterims iš gimdos mėnesinių ciklo pradžioje. Jų metu vyksta kraujavimas iš makšties (tekančios kraujingos išskyros iš lytiškai subrendusios moters gimdos). (Term. žr. plč. Menstruacijos.)

Menstruacijų ciklas (mėnesinių ciklas) - ritmiški moters organizmo kitimai, vykstantys nuo pirmosios vienų menstruacijų dienos iki būsimų menstruacijų. (Term. žr. plč. Menstruacijų ciklas.)

Merdėjimas, agonija (gr. agonia-kova) - organizmo paskutinių reaktyviųjų ir prisitaikomųjų funkcijų kompleksas, atsirandantis prieš klinikinę mirtį; t. y. organizmo būsena prieš mirtį. (Term. žr. plč. Merdėjimas.)

Merkaptanas - neteiktinas terminas; ↑ Tiolis.

Merkapto- - merkaptogrupė, HS- grupėų įeinanti į organinių junginių sudėtį. (Term. žr. plč. ↑ Tiolis.).

Metabolitai - organizmo medžiagų apykaitos (metabolizmo) produktai. (Ter. žr. plč. Metabolitai.)

Metabolizmas (gr. metabole - kitimas, permaina, kaita) - žr. term. ↑ " medžiagų apykaita".

Metalas - chem., 1. Cheminis elementas, kuriam būdingas palyginti mažas elektrinis neigiamumas. 2. Vieninė medžiaga, kurioje vyrauja metališkasis ryšys. 3. Įprastinis metalo ar jo lydinio pavadinimas. Metalais vadinamos vieninės medžiagos (kietos, išskyrus gyvsidabrį), kurioms būdingas metališkas blizgesys, laidumas šilumai ir elektrai, kalumas, aukšta lydymosi temperatūra; turi palyginti mažą elektrinį neigiamumą, linkę atiduoti elektronus ir virsti Read More

Metalurgija - sunkiosios pramonės šaka užsiimanti metalų gavyba iš rūdos. Taipogi mokslas, tiriantis metalų gavybos iš rūdos ir kt. medžiagų būdus, metalų ir lydinių cheminę sudėtį ir struktūrą.

Metastazavimas - įvairios patologinės medžiagos pernašos organizme procesas. Susidaro antriniai patologiniai židiniai - metastazės. Metastazavimas yra mikrobinis, kai pernešami patogenai, pavyzdžiui, sepsio metu susidaro metastaziniai abscesai, ir navikinis, kai pernešamos navikinės ląstelės - susiformuoja navikų metastazės. Dažniausiai terminas taikomas navikiniam procesui apibūdinti, nes metastazavimas yra vienas iš naviko progresijos požymių, nulemiantis ligos eigą, klinikinę stadiją, Read More

Metastazė (gr. metastasis - perkėlimas, perstatymas) - naujas piktybinio naviko (vėžio) židinys, susidarantis, kai naviko ląstelės iš pirminio židinio patenka į kitą organizmo vietą. Ląsteles perneša kraujas ir limfa. Piktybinio naviko ląstelės prigyja kitoje vietoje, ima daugintis ir sudaro antrinius vėžio židinius. Toks ligos persikėlimas vadinamas metastazavimu; jis pasunkina ligos eigą ir gydymą. Kai kurių Read More

Methemoglobinas (MtHb, ferihemoglobinas) - hemoglobinas, turintis geležies (Fe (III)) ir nepernešantis deguonies (O2). Tokia hemoglobino forma organizme susidaro kai kraujo pigmente hemo geležis oksiduojasi iki trivalentės geležies. Methemoglobinas negali jungtis su molekuliniu deguonimi, todėl negali pernešti deguonies organizme.  Methemoglobino buvimas kraujyje (methemoglobinemija) gali būti susijęs su deguonies turinčių vaistų vartojimu arba kai kuriais paveldimais hemoglobino Read More

Methemoglobinemija - padidėjęs methemoglobino kiekis kraujyje (daugiau nei 1% viso hemoglobino kiekio). Methemoglobino atsiradimą kraujyje sukelia įvairios cheminės medžiagos (pvz., nitratai ir nitritai, anilinas, piridinas ir kt.), kurios patekdamos į organizmą per odą, virškinamąjį traktą ar plaučius gali sukelti hemoglobino virtimą į methemoglobiną (MtHb). Taipogi liga atsiranda dėl paveldimo fermento methemoglobino reduktazės nepakankamo aktyvumo arba Read More

Methemoglobinurija - methemoglobino atsiradimas šlapime. Retas simptomas, atsirandantis sergant methemoglobinemija, kartu su ūmia intravaskuline hemolize, dažniausiai dėl toksinių medžiagų, įskaitant ir vaistus. Methemoglobinas susidaro hemoglobino dvivalentės geležies oksidacijos į trivalentę metu. Normaliai methemoglobino šlapime nebūna, jam atsiradus, šlapimas pasidaro tamsus.

metil- - chem., Me, CH3-grupė.

Metilkobalaminas (Me-B12) - biologiškai aktyvi vitamino B12 kofermentinė forma, kuri dalyvauja permetilinimo reakcijose. Metilkobalaminas reikalingas metilgrupės pernašai; jis yra fermento metionino sintazės kofaktorius. Šis fermentas katalizuoja homocisteino virtimą metioninu. Šioje reakcijoje taip pat dalyvauja foliatas. Tai yra vienintelė žinoma organizmo reakcija, kurioje reikalingi du kofaktoriai - N5-metiltetrahidrofiliatas ir vitaminas B12. (Žr. plč. Vitamino B12 kofermentai.)

Metioninas, IUPAC pav. - 2-amino-4-metiltiobutano rūgštis; nepakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - CH3SCH2CH2CH(NH2)COOH; sutrumpintas žymėjimas -Met, M. (žr.plč. Nepakeičiamosios aminorūgštys., t.p.ž. Aminorūgščių klasifikacija.).

Micelė - chem.: elektriškai neutrali koloidinio tirpalo dalelė. Vidutinis koloidinių dalelių (micelių) skersmuo svyruoja tarp 10-7 cm ir 10-4 cm. Micelės gali sudaryti ir atomų bei molekulių sankaupą, ir vieną makromolekulę.

Mikro- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, dėmuo, reiškiantis: 1) turintis sąsają su mažumu, smulkumu (mažų matmenų, labai smulkus, pvz., mikronutrientai, mikrofagai ir pan.); 2) vieneto sumažinimą 106 kartų.

Mikrobai - plač. žr. term. ↑Mikroorganizmai.

Mikrochirurgijos operacijos - smulkiųjų kraujagyslių, nervų ir kitų smulkiųjų organizmo struktūrų operacijos. Jos taikomos traumatologijoje, ortopedijoje, plastinėje chirurgijoje, neurochirurgijoje, ginekologijoje, kai reikia replantuoti amputuotas kūno dalis ir transplantuoti audinius. (Term.žr. plč. Mikrochirurgijos operacijos.)

Mikroelementai - 1) kokios nors sistemos cheminiai elementai, kurių joje yra < 0,001%; 2) cheminiai elementai, kurių gyviesiems organizmams reikia labai mažai.

Mikronas (μ) - nesisteminis ilgio vienetas (1μ = 1μm = 10-6 m).

Mikroorganizmai - (↑mikrobai) akimi nematomi,  tik pro mikroskopą įžiūrimi, daugiausia vienaląsčiai organizmai (bakterijos, virusai, kai kurie grybai, dumbliai, pirmuonys). Paplitimas: ore, vandenyje, dirvoje, augaluose ir gyvūnuose. Virusai ir prionai nelaikomi gyvais organizmais, tačiau dažnai priskiriami prie mikroorganizmų. Dalis mikroorganizmų yra labai svarbūs įvairiuose biocheminiuose procesuose, kai kurie yra ligą sukeliantys patogenai. (Plač. žr. term. ↑“Mikroorganizmai.„).

Miksedema  (lot. myxoedema <gr. myxa - gleivinė + oidema - pabrinkimas) - endokrininė liga, kurios atsiradimą lemia silpna skydliaukės veikla, įgimta arba įgyta sunki hipotireozė (pvz., po skydliaukės pašalinimo). Miksedema pasireiškia dėl nepakankamo organų ir audinių aprūpinimo skydliaukės hormonais ir yra kaip kraštutinė, kliniškai pasireiškianti hipotireozės forma. (Term. žr. plč. Miksedema.)

Mili- (m) - dėmuo, reiškiantis vieneto sumažinimą 103 kartų.

Mimika - veido raumenų judesiai, išreiškiantys tuo metu žmogaus išgyvenamus jausmus ir nuotaikas. Gana tiksliai atspindi kai kurias emocijas (džiaugsmą, liūdesį ir pan.). Veido išraiška dažnai parodo net labai nedidelius žmogaus emocinių būsenų pokyčius. Žmogaus mimika yra individuali. Kiekvienas žmogus savaip išreiškia jausmus ir jų niuansus. Mimika paprastai būna nevalinga, nors ją galima valdyti ir Read More

Mineralinės medžiagos kartu su baltymais, angliavandeniais, riebalais ir vitaminais yra gyvybiškai svarbūs žmogaus mitybos maisto komponentai, kurie yra būtini gyvųjų audinių cheminių struktūrų statybai ir biocheminių bei fiziologinių procesų realizavimui, reikalingi organizmo gyvybinių funkcijų palaikymui ir funkcionavimui. Jeigu mineralinių medžiagų maiste nebūtų visiškai, tai organizmas po kurio laiko - žūtų. Kai maiste trūksta tik tam Read More

Mio-  - sudedamųjų žodžių pirmoji dalis, kuri rodo žodžio ryšį su raumenimis.

Mišinys - chem., sistema, sudaryta iš kelių (mažiausiai iš dviejų) medžiagų; daugiakomponentė medžiagų sistema.

Mityba - organizmo aprūpinimas maisto medžiagomis. (Žr. term. plč. Mityba.)

Molekulė - mažiausia medžiagos dalelė, turinti esmines tos medžiagos chemines savybes. Visas medžiagai būdingas chemines ir fizikines savybes turi ne viena molekulė, bet jų visuma.

Molibdenas - cheminis VIB grupės elementas; simbolis - Mo; pereinamasis metalas; šviesiai pilkas metalas; paramagnetikas; sunkiai lydomas metalas. Molibdeno pastovus oksidacijos laipsniai +6. Mo yra amfoterinis; sudaro anijoninius ir katijoninius kompleksus. Molibdeno pavadinimas kilęs iš graikiško švino pavadinimo molibdos, nes molibdenitas labai panašus į švino mineralą galenitą. 1778 m. švedų vaistininkas K. Šelė iš molibdeno Read More

Mono- - pirmoji sudurtinio žodžio dalis, reiškianti: vienas, vientisas, vienintelis, vientisumas, susiejimą arba susijimą su kuo nors vienu (pvz., monologas, monosacharidas ir pan.).  

Monoartritas (mono- + gr. arthron - sąnarys) - vieno sąnario uždegimas. (Term. žr plč. ↑ Artritas.)

Monokristalas - stambus gamtinis arba dirbtinis pavienis taisyklingas kristalas, turintis praktiškai nepažeistą kristalinę struktūrą (pvz., deimantas, turmolinas, kvarcas). Monokristalams būdinga anizotropija.

Monomeras - mažos molekulinės masės junginiai. Toks junginys, kurio molekulė susijungusi su kitomis tokiomis pat sudaro makromolekulę (polimerą), t.y. junginio molekulė gali sudaryti polimero sandaros grandį. Pvz., aminorūgščių monomerai sudaro baltymo polimerą. Polimeruose esančios monomerų dalys gali pasikartoti šimtus, tūkstančius ar net milijonus kartų. Dimerą sudaro dvi pagrindinės sudedamosios dalys, trimerą - trys monomerai, o Read More

Monomero grandis - polimero makromolekulės dalis, susidariusi iš vienos monomero molekulės. 

Morfogenezė - biologinis organizmų organų, sistemų ir kūno dalių atsiradimas bei jų raida kaip  individualaus (ontogenezės) taip ir evoliucinio (filogenezės) vystymosi metu. Morfogenezės ypatumų tyrimai padeda nustatyti organizmų evoliuciją, paveldimumo dėsningumus ir kt.

Morfologija - mokslas apie organizmų formą ir sandarą (apie išorinę jų išvaizdą). Morfologija tiria organizmo formą, dydį, spalvą, įvairias išorines žymes, bet netiria vidinės sandaros ir funkcijų. Gyvūnų ir žmonių morfologija apima anatomiją, embriologiją, histologiją, citologiją.  Augalų morfologija tiria jų sandaros ir formos susidarymo dėsningumus.  Žmogaus morfologija taip pat yra antropologijos šaka, tirianti žmogaus kūno Read More

NAD+ - nikotinamido adenino dinukleotidas, kofermentas, randamas visose gyvose ląstelėse. (Term. žr. plč. ↑ NAD.)

NADP+ - nikotinamido adenino dinukleotido fosfatas, kofermentas. (Tp. žr. NADP.)

Naftochinonai - dažniausiai bendrinis terminas apibūdinantis visus vitamino K aktyvumu pasižyminčius darinius (filochinoną, menachinoną ir menadioną). (Žr. plč. Vitaminas K.)

Nanizmas (gr. nannos - nykštukas) - nanosomija; neužaugystė; liguista būklė, kuri reiškiasi augimo sulėtėjimu. Patologinis žmogaus ūgio atsilikimas, lyginant su vidutiniu vidurkiu. Vyrams nanizmas būna tada, kai jų ūgis mažesnis kaip 130 cm, moterims - mažesnis kaip 120 cm. (Term. žr. plč. Nanizmas.)

Nanosomija (gr. nannos - nykštukas + soma, kilm. somatos - kūnas) - neužaugystė; liguista būklė, kuri reiškiasi augimo sulėtėjimu. (Term. žr. plč. ↑ Nanizmas.)

Narkozė (gr. narkosis - sustingimas) - užmarinimas, būklė, kurios metu ligonis, paveiktas tam tikrų priemonių, neturi sąmonės ir nejaučia skausmo; bendroji anestezija. (Term. žr. plč. Narkozė.)

Natris - cheminis IA grupės elementas; simbolis - Na; atomo numeris 11, atominė masė - 22,989768 a. m. v. (g/mol);  šarminis metalas, labai reaktyvus metalas; sidabriškai baltos spalvos minkštas metalas; esant kambario temperatūrai, yra minkštas, balkšvas, ore lėtai oksiduojasi.  Lydosi 98 °C temperatūroje, verda 883 °C temperatūroje, tankis 0,97 g/cm3. Organizme dažniausiai būna laisvi Na Read More

Navikas (sinon. - auglys, tumoras, blastoma, neoplazma, vėžys) - liguistai pakitusių, nebrandžių ir neribotai besidauginančių organizmo ląstelių darinys. Navikas atsiranda kaip patologinė ląstelių reakcija į tam tikrus žalingus išorės ir vidinius veiksnius - kancerogenines medžiagas, jonizuojančius ir ultravioletinius spindulius, onkogeninius virusus. Daugelis naviko atsiradimo priežasčių dar neaiškios, būna piktybiniai (vėžiniai, galintys plisti į kitas kūno Read More

Nefr-(o)- - (gr. nephros - inkstas) pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su inkstais, inkstų, su inkstų ligomis.

Nefritas - 1. Mineralas, aktinolito atmaina. Iš graikų kalbos "nephros" išvertus yra "inkstas", senovėje manyta, kad šis žalias mineralas turi savybių padedant gydyti inkstų ligas. 2. Nefritas - inkstų uždegiminė liga. (Term. žr. plč. Nefritas.)

Nefritinis sindromas - simptomų kompleksas, kuris išsivysto inkstų uždegiminių susirgimų fone ir primena ūmų nefritą: formuojasi minkštųjų audinių periferiniai patinimai su tipišku išblyškusiu paburkusiu veidu; mažas šlapimo kiekis; padidėjusi proteinurija; hematurija; arterinio spaudimo padidėjimas. Eilėje atvejų, ūmaus nefritinio sindromo klinikinis vaizdas pasipildo jam būdingomis komplikacijomis: inkstų eklampsija, ūmus inkstų nepakankamumas, raumenų traukuliais, pykinimu, vėmimu, žagsėjimu. Read More

Nefrologija (gr. nephros - inkstas + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti inkstus, jų ligas ir gydymą. Svarbiausios problemos: ūminis ir lėtinis glomerulonefritas, lėtinis pielonefritas, inkstų amiloidozė, inkstų pažeidimai dėl cukrinio diabeto ir kitų ligų, vaistinė nefropatija, kai kurios įgimtos inkstų anomalijos, ūminis ir lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas ir jo sąlygojamas arterinio kraujospūdžio padidėjimas. Read More

Nefropatija - (gr.nefro- - inkstas + gr. pathos - liga, kančia) dažniausiai terminas naudojamas kaip bendrinis, nusakant įvairios kilmės kai kurias inkstų ligas ar pažeidimus. Tai yra inkstų funkcinių ir morfologinių pakitimų sindromas. (Term. žr. plč. Nefropatija.)

Nefrosklerozė (nephrosclerosis; gr. nephros - inkstas + sklerozė) - inkstų sklerozė, inkstų sukietėjimas ir susiraukšlėjimas dėl jungiamojo audinio išvešėjimo. Inkstų parenchimos pakeitimas jungiamuoju audiniu, sukeliantis jų raukšlėjimąsi ir funkcijos sutrikimą. Pasireiškia piktybine arterine hipertenzija, sunkiais akių dugno pažeidimais, galvos smegenų sindromu (stipriu galvos skausmu, galvos svaigimu ir kt.), stipriu silpnumu, greitu kūno svorio mažėjimu ir Read More

Nefrozė - terminas dar iki šiol, kai kada, naudojamas kaip bendrinis inkstų pažeidimų pavadinimas (nefropatija) su patologiniais pakitimais, pirmiausia kaip inkstų kanalėlių degeneracinė liga (nuo silpnos distrofijos iki nekrozės). Senesniuose medicininiuose šaltiniuose nefrozė buvo minima platesne prasme (inkstų ligų grupė, apjungianti uždegiminius, distrofinius, tame tarpe ir toksiškus, kaip buvo manyta pirmiausiai inkstų kanalėlių pažeidimus, o Read More

Nefrozinis sindromas (lot. syndromum nephroticum) - inkstų pažeidimo simptomų kompleksas, kurio požymiai: su šlapimu išsiskiria daug (>3,5 g per parą) baltymų (proteinurija), sutrinka baltymų ir riebalų, vandens ir druskų apykaita, pabrinksta veidas, kojos, kartais - visas kūnas. (Term. žr. plč. Nefrozinis sindromas.)

Nekrozė (gr. nekros - miręs) - vietinė žūtis, gyvo organizmo ląstelių, audinių, organo arba jos dalies žuvimas (ląstelės žūtis be apoptozės ar autofagijos požymių). Nekrozė dar vadinama apmirimu, tai patologinis procesas, kuris pasireiškia vietine audinio žūtimi gyvame organizme nuo egzogeninio arba endogeninio pažeidimo. (Term. žr. plč. Nekrozė.)

Neo- - dėmuo, pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti arba reiškianti: 1) sąsają su nauju, naujo atsiradimu, kūrimu, formavimusi. 2) chem. - nurodo, kad molekulėje yra ketvirtinis anglies atomas.

Neoplazija - terminas dažniausiai naudojamas medicinoje arba moksle (sinonimas - navikas), reiškiantis bet kokį nenormalų naujo audinio susidarymą, augimą, plitimą. Skirstoma į gerybinį (auglys), piktybinį (vėžys) arba tuo metu nepiktybinis (įkivėžinis), bet galintis pereiti į piktybinį. (Term. žr. plč. ↑ Navikas.; ↑ Vėžys.)

Neoplazma (neo- + gr. plasma — lipdinys, darinys) - navikas, auglys. Terminas dažniausiai naudojamas medicinoje arba moksle, reiškiantis bet kokį nenormalų naujo audinio susidarymą, augimą, plitimą. Skirstoma į gerybinį (auglys), piktybinį (vėžys) arba tuo metu nepiktybinis (įkivėžinis), bet galintis pereiti į piktybinį. (Term. žr. plč. ↑ Navikas.; ↑ Vėžys.)

Nėščiųjų toksikozė (lot. toxicosis graviditatis) - liga, kuri prasideda tik per nėštumą, sutrikdo jo eigą ir dažniausiai pranyksta nėštumui pasibaigus. Daugiausia serga pirmąkart gimdančios moterys. Skiriamos pirmosios nėštumo pusės (atsiranda 1-4 nėštumo mėnesį) ir antrosios nėštumo pusės (prasideda paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais) toksikozės. (Term. žr. plč. Nėščiųjų toksikozė.)

Neur(o)- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su nervais ar nervų sistema.

Neurochirurgija (gr. neuron - nervas + cheir - ranka + ergon - veiksmas, darbas) - med. šaka, gydanti nervų ligas chirurgijos metodais. Ligoniai tiriami neurologiniais metodais, elektroniniais (smegenų biosrovių) būdais, ultragarsu, radioizotopais, kompiuterių rentgenografija; smegenų kraujotaka tiriama rentgenu. Neurochirurgai operuoja galvos ir stuburo sužalojimus, navikus, operacijomis gydo radikulitus, kraujo išsiliejimus smegenyse, nepakeliamą skausmą, kai kurias Read More

Neuroleptikai (gr. neuron - nervas + leptikos - gebantis griebti) - psichotropinių vaistų rūšis. Tai yra vaistinių preparatų grupė, daugiausiai slopina emocines ir elgsenos reakcijas, bet nesukelia sąmonės pokyčių. Pagrindinė neuroleptikų funkcija - slopinti tokius psichinius sutrikimus, kaip kliedesiai, haliucinacijos baimė ir kt. Neuroleptikai slopina centrinę nervų sistemą, atgaivina sutrikusią psichikos veiklą. (Term. žr. plč. Read More

Neurologija (gr. neuron - nervas + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti nervų sistemos struktūrą, funkcijas ir ligas. Nervų ligų priežastis, vystymosi mechanizmą, diagnostiką, gydymą ir profilaktiką nagrinėja klinikinė neurologija, centrinės nervų sistemos ligų grupę - psichikos ligas - psichiatrija. Neurologija atsirado XIX a. viduryje.

Neuropatija - (neuro- + -patija, gr. pathos - liga) sudurtinis žodis, kuris reiškia bendrinį nervinių ligų pavadinimą be nuolatinių patologiškai anatominių pakitimų. Taipogi dažnai naudojamas nusakant periferinių nervų susirgimą, kuris paprastai sukelia pažeistos kūno vietos jautrumo susilpnėjimą ar netekimą. Esant mononeuropatijai, liga pažeidžia vieną nervą, be to, jos pasireiškimo lygis priklauso nuo to nervo vietos. Read More

Neutronas - neutrali elementarioji dalelė, kurios santykinė masė artima protono masei ir lygi vienam atominiam masės vienetui. Neutronai yra neturinčios krūvio dalelės; protonai ir neutronai yra atomo sudėtinė dalis ir yra atomo centre esančiame branduolyje; simbolis - n. (Plč.žr.↑Atomas ).

Niacinamidas - ↑ Nikotinamidas.

Niacinas - ↑ Nikotino rūgštis, vitaminas PP, vitaminas B3. (Plč. žr. Vitaminas B3.)

Nikotinamidas - 3-piridinkarboksamidas, NC5H4CONH2, vitaminas PP, jis taipogi yra vitaminas B3. Nikotinamidas įeina į taip vadinamų nikotinamidinių nukleotidų sudėtį - kofermentai NAD ir NADP. (Plč. žr. Vitaminas B3.)

Nikotinamidiniai nukleotidai - nukleotidai, į kurių sudėtį įeina nikotinamidas kaip azotinė bazė. Žmogaus organizme yra du svarbūs nikotinamidiniai dinukleotidai: nikotinamidadenindinukleotidas (↑ NAD.) ir nikotinamidadenindinukleotido fosfatas (↑ NADP.). (Žr. plč.↑ Nikotinamidiniai nukleotidai.)

Nikotino rūgštis -  3-piridinkarboksirūgštis, NC5H4COOH, niacinas, vitaminas PP, jis taipogi yra vitaminas B3. Nikotino rūgštis organizme virsta į nikotinamidą. Nikotinamidas įeina į taip vadinamų nikotinamidinių nukleotidų sudėtį - kofermentai NAD ir NADP. (Plč. žr. Vitaminas B3.)

Nitratai - azoto rūgšties druskos ir esteriai, molekulinėje formulėje turi neigiamai įkrautą anijoną (NO3-). Pvz.: natrio nitratas NaNO3, kalio nitratas KNO3. Gamtiniai amonio, kalcio, natrio nitratai, arba salietra - plačiai naudojama trąša. Dirvožemyje nitratai susidaro azoto junginius veikiant bakterijoms. Dirbtiniai nitratai - tai organiniai junginiai esteriai, gaunami azoto rūgštį veikiant alkoholiu. Nitratų perteklius pavojingas sveikatai. Read More

Nitritai - azotinės rūgšties druskos (HNO2), nitritų jonų cheminė formulė NO2- , pvz., kalio nitritas KNO2, natrio nitritas NaNO2, kalcio nitritas Ca(NO2)2 ir kt. (Term. žr. plč. Nitritai.)

Nitrozoaminai (nitrozaminai) - N-nitrozoaminas R2NNO; cheminiai organiniai junginiai; labai toksiški junginiai, kancerogenai. Nitratams reaguojant su antriniais alifatiniais aminais, kurių daug organizmo baltymuose, susidaro įvairūs N-nitrozoaminai, jiems gausiai patenkant į organizmą yra pažeidžiamos kepenys, gali atsirasti kraujo išsiliejimai, traukuliai ar net nutikti koma. Bet dažniausiai minimas nitrozaminų neigiamas kancerogeninis poveikis yra mutageninės savybės, kurios gali sukelti Read More

Nozologija (gr. nosos - liga + logos - mokslas, priežastis) - medicinos šaka, mokslas, tirianti ligų formų klasifikavimą. Nagrinėja ligų atsiradimo priežastis, vystymosi mechanizmus, ligų klinikines ypatybes. (Plč.žr.↑Nozologija. ).

Nukleonas - (chem.) protono ir neutrono bendras pavadinimas.

 Nuodai – tai augalinės, gyvūninės ir mineralinės kilmės medžiagos arba cheminės sintezės produktai (pramoniniai nuodai, pesticidai), galinčios sukelti ūmų arba lėtinį gyvo organizmo ap(si)nuodijimą, gali sukelti mirtį. (Term. žr. plč. Nuodai.)

Obstipacija (lot. obstipatio - užsikimšimas) - ↑Vidurių užkietėjimas.

Oftalmologija (gr. opthalmos - akis + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti regą, akių ligas, jų gydymą ir profilaktiką. (Term. žr. plč. Oftalmologija.)

 Oksalatai - oksalo rūgšties druskos (paplitusios tokiuose augaluose, kaip rabarbarai, rūgštynės, arbatos lapai, mažesniuose kiekiuose aptinkama tokiuose augaluose kaip juodieji pipirai, petražolės, aguonos, špinatai, burnotis, karambola, paprastieji burokėliai, kakava, šokoladas, dauguma riešutų ir uogų, pupelės ir kt.), susidaro augaluose lapų augimo metu. Oksalatai turi savybę organizme sudaryti netirpius junginius, kadangi jungiasi su tokiais katijonais kaip Read More

Oksalo rūgštis - etano dirūgštis, rūgštynių rūgštis, (HOOC)2. (Term. žr. plč. Oksalo rūgštis.)

Oksidacija - 1. Elektronų atidavimas. 2. Oksidacijos reakcija - medžiagų jungimosi su deguonimi reakcija. (Term. žr. plč. Oksidacija.)

Oksidacijos reakcija - ↑ Oksidacija.

Oksidacijos-redukcijos elektrodas - elektrodas, kurio metalas nedalyvauja elektrocheminėje reakcijoje, o tik perduoda elektronus iš redukuotos medžiagos formos jos oksiduotai formai.

Oksidacijos-redukcijos katalizė - katalizinis procesas, kurio metu pernešami elektronai.

Oksidacijos-redukcijos potencialas - oksidacijos-redukcijos elektrodo potencialas.

Oksidacijos-redukcijos reakcija - redokso reakcija, reakcija, kai vienas elementas elektronus atiduoda, o kitas prisijungia. Dvi neatskiriamos, lygiagrečiai vykstančios cheminės reakcijos, kurių metu viena dalelė (atomas, molekulė) iš reaguojančių medžiagų oksiduojasi, kita - redukuojasi. Procesas, kurio metu atomai arba jonai atiduoda (netenka) elektronus, vadinamas oksidacija, o patys atomai arba jonai reduktoriais. Procesas, kurio metu atomai arba Read More

Oksidacinis stresas - organizmo ląstelės pažeidimo procesas oksidacinių reakcijų eigoje. (Term. žr. plč. Oksidacinis stresas.)

Oksidas - elemento junginys su deguonimi. (Term. žr. plč. Oksidas.)

Oksidatorius - 1. Medžiagos dalelė (molekulė, atomas ar jonas), prisijungiantis elektronus. 2. Oksiduojančioji medžiaga.

Oksidavimas - 1. Elektronų atėmimas iš oksiduojamos medžiagos. 2. Oksido plėvelės sudarymas metalo paviršiuje.

Oksidazės - oksidoreduktazių klasės fermentai (EC 1.1.3). Plačiai paplitę gamtoje, yra aptinkama daug ir įvairių šios klasės fermentų (tiek augalinės, tiek gyvulinės kilmės). Oksidazės gyvose ląstelėse tarnauja kaip oksidacijos-redukcijos reakcijų katalizatoriais. Jose vandenilio donoras yra CH-OH grupė, o akceptorius - oro deguonis. Pernešant vandenilio joną nuo oksiduojamo substrato ant O2, susidaro vanduo (H2O) arba vandenilio Read More

Oksidoreduktazės - fermentų grupė, kuri katalizuoja oksidacijos-redukcijos procesus organizme. Dauguma šios klasės fermentų yra vadinami dehidrogenazėmis, kai kurie - oksidazėmis, oksigenazėmis, peroksidazėmis ar reduktazėmis. (Term. žr. plč. Oksidoreduktazės.)

Oksiduojamumas - medžiagos polinkis oksiduotis.

Oksiduoti - 1. Jungtis su deguonimi, atimti elektronus. 2. Dengti oksidais.

Oksigenazės - fermentai, katalizuojantys O2 įjungimą į molekulę. (Term. žr. plč. Oksigenazės.)

Oligo- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti šių žodžių ryšį su nedideliu kiekiu; gali reikšti nukrypimą nuo tam tikros normos ar net buvimą ko nors mažiau tos normos. Paprastai šis dėmuo nurodo ko nors buvimą labai nedaug, šiek tiek, pvz., chem. dėmuo oligo- nurodo, kad į grandinę yra susijungę nedaug monomero molekulių (oligomeras).

   Oligofrenija (lot. oligophrenia <  gr. oligos - mažas + phren - protas) - įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas. (Term žr. plč. Oligofrenija.)

Oligomeras - (oligo- + meras -dalis) mažo polimerizacijos laipsnio junginys, t.y. nedidelės molekulinės masės polimeras.

Oligomerinis baltymas - baltymas, susidedantis iš dviejų ar daugiau subvienetų, nesujungtų kovalentiniais ryšiais.

Onkologija (gr. onkos - navikas + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti navikus. Teorinė onkologija tiria navikų atsiradimo priežastis, vystymąsi ir paplitimą; praktinė onkologija apima navikų diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Kaip savarankiška med. šaka ji pradėjo plėtotis, kai Vokietijos mokslininkas Rudolfas Virchovas (Virchow) ištyrė navikų morfologinę struktūrą.

Ontogenezė (gr. on, kilm. ontos - esantis+genesis - kilmė, atsiradimas) - individualus organizmo vystymasis, visuma nuoseklių morfologinių, fiziologinių, biocheminių ir funkcinių pokyčių visuma (individo biologinės raidos ciklas) nuo individo užuomazgos, gimimo ir iki natūralios mirties (skirstoma į embrioninį ir poembrioninį laikotarpius).  Ontogenezės terminą 1866 m. sukūrė Ernstas Hekelis (Haeckel; Vokietija). Išskiriama prenatalinė ontogenezė, postnatalinė ontogenezė Read More

Optiniai izomerai - ↑ Enantiomerai.

Orbitalė - banginė funkcija, apibūdinanti elektrono judėjimą atome arba molekulėje; erdvė, kurioje elektrono buvimas labiausiai tikėtinas. Orbitalė yra tam tikra elektronų sluoksnio erdvė, kurioje gali judėti ne daugiau kaip du elektronai. Aplink atomo branduolį skriejantys elektronai sudaro apvalkalą. Elektronai juda nevienodai nutolę nuo branduolio, jie išsidėsto sluoksniais. Elektronų sluoksnių skaičių rodo elemento periodo numeris periodinėje Read More

Orientacija - 1. savo buvimo vietos nustatymas, pvz., pagal pasaulio šalis, susivokimas, kurioje vietoje esi. 2. susivokimas; gebėjimas greitai susivokti aplinkybėse, pvz., aplinkoje, situacijoje, problemoje ir pan. 3. kokios nors pakraipos, krypties palaikymas, palankus požiūris į ją.

Orientacinis - 1. padedantis orientuotis, susigaudyti, susivokti, pvz., vietovėje esantis orientacinis taškas, ženklas (pvz., statinys, vandens telkinys, kelio ženklas ir pan.). 2. apytikris.

Ortopedija (gr. orthos - tiesus, taisyklingas + pais - vaikas) - chirurgijos šaka tiria ir gydo judamojo aparato (kaulų ir raumenų) deformacijas ir jų išvengimo būdus. Deformacijos gydomos operacijomis (pvz., osteosinteze, plastine operacija) ir neoperaciniais būdais (fizioterapijos procedūromis, gydomąja mankšta, ortopediniais aparatais, ortopedine avalyne).

Osifikacija - kaulėjimas, sukaulėjimas.  (T.p. žr. plč. Kaulų formavimasis ir augimas.)

Osmoreguliacija - procesų, kuriais palaikomas pastovus organizmo vidinės terpės slėgis, visuma. Osmoreguliacija būdinga visiems gėlavandeniams ir sausumos gyvūnams, taip pat daugumai jūros gyvūnų. Pakitus osmosiniam slėgiui (pvz., kraujo, limfos, viduląstelinio skysčio) jo reguliacija vyksta osmoreceptorių sugeneruotais impulsais, juos perduodant nerviniams centrams. Tuomet vyksta vandens ir druskų apykaitos (vartojimo, pašalinimo) reguliacija tam tikrais organais (pvz., inkstais Read More

Osmosas - speciali difuzijos rūšis; savaiminė tirpiklio (vandens) difuzija į tirpalą pro puslaidę membraną. Jos metu vandens (tirpiklio) molekulės juda į didesnės koncentracijos sritį, t. y. iš mažesnės koncentracijos tirpalo į didesnės koncentracijos tirpalą. Būdamos hipertoninėje aplinkoje, ląstelės netenka vandens, o hipotoninėje aplinkoje jos išburksta. Pagal osmosinį gradientą vyksta ląstelių vandens apykaita. (T.p. žr. Osmosas. Read More

Osmosinis - susijęs su osmosu, toks procesas, pvz., osmosinis slėgis ląstelėse, atsiranda dėl tirpiklio molekulių koncentracijos skirtumo, kuris ir sukelia osmosą.

Osmosinis slėgis – slėgių skirtumas abiejose puslaidės membranos pusėse. (Term. žr. plč. Osmosinis slėgis.)

Osteo- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su kaulais ar kauliniais audiniais (pvz., osteoporozė).

Osteoartritas - degeneracinė sąnarių liga. Jai būdinga sąnarių kremzlės erozijos. Daugeliu atvejų liga prasideda be jokios aiškios priežasties, kaip senatvės reiškinys (idiopatinis arba pirminis osteoartritas), kai pažeidžiami keli sąnariai, arba išplitusi forma - pažeidžianti visus sąnarius. Apie 5 % atvejų osteoartritu suserga jauni žmonės, dažniausiai po traumų, pasikartojančių mikrotraumų, tam tikrų sisteminių ligų, imuninių sutrikimų Read More

Osteogenezė - kaulinio audinio susidarymas. (T.p. žr. plč. Kaulų formavimasis ir augimas.)

Osteomaliacija (gr. osteon kaulas+malakia - minkštumas), kaulų suminkštėjimas - sisteminė kaulų liga, kylanti dėl organizmo mineralų apykaitos sutrikimo. Osteomaloacija laikoma suaugusių žmonių liga, kadangi analogiška vaikų liga yra rachitas. (Term. žr. plč. Osteomaliacija.)

Osteoporozė (gr. osteon - kaulas + poros skylė) - kaulų tankio mažėjimas, išretėjimas; pasižymi maža kauline mase, kaulų trapumu. (Term. žr. plč. Osteoporozė.)

Otorinolaringologija (otolaringologija)(gr. us, kilm. ōtos - ausis + rhis, kilm. rhinos - nosis + larynx, kilm. laryngos - gerklė + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti ausų, nosies ir gerklės sandarą, funkcijas, ligų priežastis, diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Skirstoma į audiologiją (tiria klausą, jos sutrikimus, kurtumą), foniatriją (balsą, jo sutrikimus, ligas), laringologiją (nosies ir Read More

Ovo- (lot. ovum - kiaušinis) - pirmasis sudurtinių tarptautinių žodžių dėmuo, rodantis jų sąsają su kiaušiniu, pvz., ovoskopas.

Ovuliacija (lot. ovum - kiaušinis) - lytiškai subrendusios moters organizme vykstantis periodiškai pasikartojantis  procesas, per kurį subrendusi moteriškoji lytinė ląstelė (kiaušinėlis) išeina iš kiaušidės. (Term. žr. plč. Ovuliacija.)

Pakaitalas -  1. (chem.) medžiaga, iš dalies atstojanti tikrąjį gaminį; 2. tam tikras daiktas ar pan., kuris yra naudojamas, pagamintas, pakeistas ir pan. vietoj tikrojo gaminio, daikto ir pan., t. y. kuo kas pakeičiama.

Pakaitas (substituentas) - chem., atomas arba sujungtų atomų grupė, pakeitę molekulėje vandenilio atomą.

Panteonas (gr. pantheion → pan - visi, visa + theos - dievas = visi dievai) - 1. visų tam tikros religijos ar mitologijos dievų visuma, jų „šeima“ arba sistema (pvz.: graikų panteonas → Dzeusas, Hera, Atėnė, Apolonas ir kt.; skandinavų panteonas → Odinas, Toras, Lokis; baltų panteonas → Perkūnas, Saulė, Laima, Žemyna, Gabija ir kt.); Read More

 Pantoteno rūgštis - vitaminas B5. Pagal cheminę prigimtį yra dipeptidas, susideda iš 2,4-dihidroksi-3,3-dimetilbutanoilamino ir β-alanino aminorūgšties, tarp savęs sujungtų amidiniu ryšiu; chem. forml. HOCH2C(CH3)2CH(OH)CONHCN2CH2COOH. Pantoteno rūgštis įeina į kofermento 4'-fosfopantoteino (yra fermento palmitilsintazės kofermentas) ir kofermento A (KoA) sudėtį (dalyvauja aktyvinant ir pernešant acilgrupę). Aktyvinta acilgrupė dalyvauja acetacetato, citrato, riebalų rūgščių sintezėje, yra svarbi piruvato, Read More

Para- (gr. para - prie, šalia, už (ko nors)) - 1. Pirmoji sudurtinių žodžių dalis, dėmuo, rodantis ar reiškiantis buvimą šalia ko nors, nukrypimą nuo ko nors, sutrikimą, ne visišką atitikimą. 2. Chem., dėmuo, rodantis tam tikrą medžiagos atmainą, pavidalą.

Paramagnetikas (paramagnetinė medžiaga) - medžiaga, kurios atomų, molekulių ar jonų magnetiniai momentai nelygūs nuliui. (Ter. žr. plč. Paramagnetikas)

Paramimija - (para- + gr. mimos - mėgdžiojimas) - med., neadekvati, neįprasta, beprasmiška, apgaulinga, neatitinkanti vidinės būsenos (reiškiamų jausmų) veido išraiška. Ligonis nesugeba suderinti veido mimikos raumenų veiklos. (T. p. plč. žr. ↑Amimija.)

Parestezija - nenormalus jutimas, vienas iš jautrumo sutrikimo tipų, kuris apibūdinamas kaip niežėjimo, tirpimo, kaitimo, šalimo, šiurpulys ir kitokių nesamų dirgiklių jutimas, dažniausiai galūnėse. Atsiradimo priežastys gali būti praeinančios arba laikinos, kurių atsiradimo priežastis gali būti tiesioginis mechaniniu būdu dirginamas paviršutinis nervas (pvz., smogiant arba spaudžiant, arba laikinai sutrikdžius galūnių kraujotaką, kuri laikinai pakeičia nervinių Read More

Parkinsonizmas - drebamojo paralyžiaus (Parkinsono ligos) požymių kompleksas. Parkinsonizmas kyla dėl galvos smegenų ekstrapiramidinės motorinės nervų sistemos senosios dalies pažeidimo, kurį sukelia, pvz., encefalitas, auglys, galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozė, atsiranda po galvos smegenų traumos, apsinuodijus (pvz., smalkėmis, gyvsidabriu, neuroleptikais). (Term. žr. plč. Parkinsonizmas.)

Parkinsono liga - liguista būklė, kurios pagrindinis požymis yra sutrikusi judesių koordinacija ir nevalingas galūnių drebulys. Dar vadinama drebamoji liga. (Term. žr. plč. Parkinsono liga.)

Paroksizmas (gr.paroxysmos - suerzinimas, susierzinimas) - med. staigus ligos priepuolis ar jos paaštrėjimas.

Pasta - 1) tešlos ar tyrės konsistencijos masė. 2) chem., tiršta suspensija.

Pastovumas (stabilumas) - sistemos būsenos savybė nekisti.

Patogenas - biologinis veiksnys, sukeliantis ligą. Terminas yra naudojamas apibūdinant infekcinį agentą (patogeninės bakterijos, virusai, grybai, helmintai ir kt.), kurios geba sukelti infekcinius procesus gyvūnams, augalams ir mikroorganizmams. Labiau paplitęs ir paprastesnis šio termino sinonimas yra tiesiog ligos sukėlėjas. Pagal ligos sukėlėją infekcinės ligos yra skirstomos į virusines, bakterines, grybelines, parazitines ir kt. Ligos sukėlėjo Read More

Patogenezė (gr. pathos - kančia, liga + genesis - kilmė, atsiradimas) - 1.mokslas, apie bendrus ligų ir patologinių procesų kilimo mechanizmus, eigos ir baigties dėsningumus; 2. konkrečios ligos, patogeninių procesų arba būklių vystymosi raida, t.y. procesų visuma, kurie lemia ligų atsiradimą, eigą ir baigtį. Nagrinėja liguisto proceso ar ligos atsiradimą ir plitimą organizme, organizmo atsakomąsias Read More

Patogeninis - sukeliantis ligą (pvz., virusas).

Patogeniškumas - potencialus mikrobų gebėjimas sukelti infekcinį procesą. Tai genotipinė mikrobo rūšies savybė, rodanti jo gebėjimą įsikurti ir daugintis imlios gyvūno rūšies organizme. Tos pačios rūšies mikrobų atskiros padermės savo patogeniškumo laipsniu gali skirtis. Patogeniškumo laipsnis apibūdinamas kaip virulentiškumas ir matuojamas gyvų mikrobų kiekiu, galinčių sukelti infekcinį procesą. Mikrobai pasidarė patogeniški evoliucionuodami ir prisitaikydami.

  Patologija (gr. pathos - kančia, liga + logos - mokslas) - mokslas, medicinos šaka, tirianti ligas ir liguistas būsenas, jų priežastis, taip pat jomis sukeliamus struktūrinius ir funkcinius pakitimus, eigą ir baigtį. Patologijos srityje tyrimai atliekami beveik visose medicinos disciplinų rėmuose, bet pirmiausiai patologinėje anatomijoje, įskaitant patomorfologiją, ir patologinėje fiziologijoje. Sergančio organizmo audinių ir Read More

Patologinė anatomija - mokslo šaka, tirianti dėl ligos atsiradusius organizmo ląstelių, audinių ir organų pokyčius. Bendroji patologinė anatomija tiria tipinių patologinių procesų (kraujo, limfos, medžiagų apykaitos sutrikimų) morfologiją. Specialioji patologinė anatomija tiria ligų ir sindromų esmę, etiologiją, patogenezę, morfogenezę, eigą, komplikacijas ir mirties priežastis. Svarbiausieji tyrimo metodai - lavonų skrodimas (autopsija) ir iš gyvo žmogaus Read More

Patologinė fiziologija - mokslo šaka, tirianti sergančio organizmo funkcinius sutrikimus, liguistų procesų priežastis, vystymąsi, eigos ir baigties dėsnius. Kartu su patologine anatomija sudaro ligas tiriantį mokslą patologiją. Bendroji patologinė fiziologija tiria bendrosios nozologijos (ligos esmės mokslo), ligų klasifikacijos, etiologijos, patogenezės, bendruosius profilaktikos, diagnostikos ir gydymo klausimus. Specialioji patologinė fiziologija tiria organų ir organizmo sistemų funkcijų Read More

Patologinė reakcija - organizmo reakcija į patologinį dirgiklį, sutrikdanti organizmo homeostazę. Būsena, kai ląstelės, audinio ar organo reakcija į dirgiklį  neatitinka dirgiklio stiprumo ir yra vienas iš ligos simptomų.

Patologinis -  liguistas, ligos sukeltas.

Paveldimos ligos - ligos, kurias sukelia paveldimos informacijos pokyčiai (mutacijos). Skirstomos į chromosomines ligas ir genines ligas. (Term. žr. plč. Paveldimos ligos.)

Pediatrija (gr. pais, kilm. paidos - vaikas + iatreia - gydymas) - medicinos šaka, tirianti vaiko anatomijos, fiziologijos ypatybes, priežiūrą, maitinimą ir ligas. Nagrinėja vaikų fizinės ir psichinės raidos, hormonų veiklos sutrikimus, vaikų mirtingumo priežastis.

Pelagra (lot. pela agra- pleiskanojanti (šiurkšti) oda) - vitamino PP (B3) trūkumas organizme, kurio metu atsiranda odos, virškinamojo kanalo ir nervinės sistemos sutrikimai. (Žr. term. plč. Pelagra.)

Pent(a)- (pentakis-, kvinkve-) - dėmuo, reiškiantis, kad kas nors sudarytas iš penkių dalių, turi penkis fragmentus.

Pentakis- - dėmuo, reiškiantis, jog kompleksiniame junginyje yra penki sudėtingi polidentatiniai ligandai. (↑ pent(a)-)

Perinatalinis - susijęs ir įvykstantis gimimo metu ir iki 10 dienų po gimimo (pvz., vaisiaus mirtis).

Perinatalinis laikotarpis (stadija) - individo ontogenetinės raidos laikotarpis prieš pat gimimą ir tuoj po jo. Apima vaisiaus vystymosi laikotarpį nuo 28 nėštumo savaitės iki 7 paros po gimimo. Embrionas - 0-2 mėn., vaisius - 2-9 mėn., kūdikystė (naujagimis) - 1-10 d., kūdikis - 10 d -1 metai.

Peroralinis - vartojamas per burną. (Term. žr. plč. Peroralinis.)

Persistencija - pastoviai likti, išlikti, išbūti. Terminas pakankamai dažnai naudojamas mikrobiologijoje, pvz., viruso persistencija - ilgalaikis virusų buvimas gyvūnų ir žmonių organizme, galintis sukelti ligos vystymąsi. (Plč. žr. term. " Viruso persistencija").

 Pielonefritas (lot. pyelonephritis < gr. pyelos - geldelė + nephros - inkstas) - inksto audinio, geldelių ir taurelių uždegimas. (Term. žr. plč. Pielonefritas.)

Piemija - kraujo užkrėtimas pūlingus darinius sudarančiomis bakterijomis, kurios į kraują patenka iš organizme esančio pūlinio židinio. Piemiją galima apibūdinti kaip tam tikrą sepsio formą, kurios metu mikroorganizmai su krauju yra išnešiojami po įvairius organus, audinius ir visą organizmą, kur sukelia abscesų išsivystymą, o tai jau gali sukelti ir mirtį.

Piktvotė (lot. carbunculus - angelė); karbunkulas - kelių plauko maišelių, jų riebalų liaukų ir aplinkinių audinių pūlinis uždegimas. (Term. žr. plč. Piktvotė.)

Piretinis, -ė - medicinoje vartojamas terminas, nurodantis karščiavimo, t. y. pakilusios kūno temperatūros lygį ligos metu iki 40 - 41 °C. Subfebrili - ne didesnis kaip 38 °C, febrili - 38-39 °C, piretinė - 39-41 °C, hiperpiretinė - > 41 °C.

Piridinas - aromatinis heterociklinis organinis junginys (CH)5:N); tai šešianaris heteroaromatinis junginys, kurio vienas iš anglies atomų yra pakeistas azotu. (Term. žr. plč. Piridinas.)

Piridoksalio fosfatas (PLP) - vitamino B6 biologiškai aktyvi kofermentinė forma. Piridoksalio fosfatas dalyvauja daugelyje aminorūgščių apykaitos reakcijų - peramininimo, α ir β dekarboksilinimo, γ ir β eliminavimo, racemizacijos ir aldolinės kondensacijos reakcijose. Piridoksalio fosfatas įeina į aminotransferazių, dekarboksilazių sudėtį; jis  yra oksidacijos-redukcijos reakcijų: α-ketorūgščių transamininimo α-aminorūgštimis ir aminorūgščių dekarboksilinimo – kofermentas. Trūkstant maiste vitamino B6 Read More

Piridoksalis - 3-hidroksi-5-hidroksimetil-2-metil-4-piridinkarboksaldehidas; HO(HOCH2)C5HN(CH3)CHO; viena vitamino B6 formų. (Žr. plč. ↑ Vitaminas B6.)  

Piridoksaminas - 4-aminometil-5-hidroksimetil-2-metil-3-piridinolis; HOC5HN(CH3)(CH2OH)(CH2NH2); viena vitamino B6 formų. (Žr. plč. ↑ Vitaminas B6.)

Piridoksamino fosfatas (PMP) - vitamino B6 kofermentinė forma. Kaip ir  piridoksalio fosfatas (PLP), piridoksamino fosfatas organizme yra svarbus ir atlieka nemažą vaidmenį organizmo aminorūgščių apykaitoje: jie katalizuoja aminorūgščių transamininimo ir dekarboksilinimo reakcijas, dalyvauja specifinėse atskirų aminorūgščių metabolizmo reakcijose: serino, treonino, triptofano, sieros turinčių aminorūgščių, taip pat hemo sintezėje. (Žr. plč. ↑ Vitaminas B6.)

Piridoksinas -  trijų individualių medžiagų – piridoksolio, piridoksamino ir piridoksalio – derinys yra laikomas vitaminu B6 (piridoksinu). Visos trys medžiagos organizme gali virsti piridoksalfosfatu (piridoksalio fosfatas; PLP). Trūkstant maiste vitamino B6 sutrinka baltymų ir lipidų apykaita. Dėl to susergama ateroskleroze, įvairiais dermatitais, sutrinka kraujo gaminimasis. (Plč. žr. Vitaminas B6.)

Piridoksolis - 4,5-di(hidroksimetil)-2-metil-3-piridinolis; HOC5HN(CH3)(CH2OH)2; viena vitamino B6 formų. Dažnai vitaminas B6, jo visos aktyvios formos (piridoksolis, piridoksaminas ir piridoksalis ), yra bendrai vadinami piridoksoliais arba piridoksinu.  (Žr. plč. ↑ Vitaminas B6.)

Pirilis - (CH)5O+, heterociklinis katijonas.

Pirimidinas - 1,3-diazinas; C4H4N2; šešianaris heterociklinis organinis junginys, savo sudėtyje turintis azoto ir turi žiedinę molekulinę struktūrą. Pagal savo sandarą pirimidinas yra panašus į piridiną; pasižymi silpnomis bazinėmis savybėmis. (Term. žr. plč. Pirimidinas.)

Pirolas - chem., heterociklinis junginys; (CH)4:NH. (Term. žr. plč. Pirolas.)

Plastinė operacija - operacija, per kurią ištaisomas įgimtas arba po ligos ar traumos įgytas kūno defektas ir atitaisoma dėl jo sutrikusi organo veikla. (Term. žr. plč. Plastinė operacija.)

Plazija - sudėtinių žodžių dalis, kuri reiškia susidarymą; išsivystymą, pvz., hiperplazija - perteklinis bet kokio audinio susidarymas, išvešėjimas.

Podagra (lot. podagra < gr. pus, kilm. podos - koja + gra - medžioklė), liga, kylanti sutrikus organizme šlapimo rūgšties apykaitai. Pirmine podagra dažniau serga 40-50 m. vyrai, ypač nutukę, valgantys daug purininių medžiagų turinčio maisto (pvz., riebios mėsos, žuvies), geriantys alkoholinius gėrimus, mažai judantys. Moterys (sudaro 5-10% visų ligonių) tokia podagra dažniausiai serga po Read More

Poli- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti daugumą, gausumą, įvairumą, keletą, kažko daug (pvz., poligamija).

Poliarizacija - 1) polių susidarymas; ko nors susigrupavimas į du priešingus polius; koks nors vyksmas viena vyraujančia kryptimi; 2) priešingų krūvių atsiradimas molekulėje dėl išorinio elektrinio lauko sukeltos elektroninio apvalkalo deformacijos; 3) elektrodo potencialo pokytis tekant elektros srovei; 4) potencialų skirtumo susidarymas tarp dviejų biologinės sistemos vietų (pvz., tarp vidinės ir išorinės membranų paviršių terpės). Read More

Poliartritas (lot. polyarthritis < gr. polys - didelis, gausus + arthron - sąnarys) - keleto sąnarių uždegimas. (Term. žr plč. ↑ Artritas.)

Polikondensacija - polimero sintezės būdas, kurios metu vykstant kondensacijos reakcijoms ir išsiskiriant mažamolekuliniams junginiams į makromolekules jungiasi ir monomerai, ir jų reakcijos produktai. Taigi, susidarant polimerui (kartais dar vadinamu polikondensatu) atskyla smulkiamolekulinė medžiaga, pavyzdžiui, H2O, HCl ir kt. Polikondensuojasi monomerai, turintys mišriųjų funkcinių grupių: -COOH, -CHO, -OH, -NH2. Organinėje chemijoje kondensuojantis molekulėms, kurios turi dvi Read More

Polikristalas - kietasis kristalinis kūnas, susidedantis iš daugelio netvarkingai (chaotiškai) išsidėsčiusių smulkių, tarpusavyje suaugusių kristalų. Polikristalai pasižymi izotropija.

Polimerai - stambiamolekuliai junginiai, kurie yra sudaryti iš daug kartų pasikartojančių makromolekulių grandžių - monomerų grandžių, t.y. polimero pagrindinės sudedamosios dalys yra monomerai, kurie pasikartoja daug kartų. Yra žinoma daug anglies junginių, kuriuose anglies atomų skaičius siekia šimtus ir net tūkstančius ar milijonus kartų. Tokių junginių anglies atomų grandinės yra labai ilgos, o šių junginių Read More

Polimerizacija - (Chem.) polimerų sintezės būdas, t.y. monomero ar monomerų mišinio pavertimas polimeru. Polimerizacijos reakcija vadinama reakcija, kuriai vykstant tarpusavyje jungiasi molekulės, turinčios bent vieną dvigubąjį ryšį, sudarydamos ilgas grandines, t.y. reakcija tarp monomerų, kurių molekulėse anglies (C) atomai sujungti dvigubuoju ryšiu (C=C). Pradinė medžiaga vadinama monomeru, produktas - polimeru, arba polimerizatu. Polimerizacijos reakcijos metu Read More

Polimerizuoti - vykdyti polimerizacijos reakciją.

Polimorfizmas - medžiagų savybė sudaryti kelias skirtingų struktūrų atmainas, kurių atominė sandara skirtinga.

Poliurija (gr. poly - daug + uron - šlapimas) - gausus šlapinimasis (>2 litrai per parą). Atsiranda, sumažėjus vandens ir perfiltruotų medžiagų (kartais tik vandens) rezorbcijai inkstų kanalėliuose. Dažniausiai taip šlapinamasi sergant lėtinių inkstų nepakankamumu, cukriniu, necukriniu, inkstiniu diabetu. Sveikam trumpalaikė poliurija gali būti išgėrus daug skysčio. (Term. žr. plč. Poliurija.)

Populiacijos homeostazė - populiacijos gebėjimas palaikyti atitinkamą savo rūšies individų kiekį ilgą laiką.

Porfinas - chem., ciklinis junginys, kuriame keturi pirolo žiedai susijungę =CH- tilteliais (tetrapirolas); natūralus pigmentas; chem. formulė C20H14N4. Tam tikrose reakcijose pakitę porfinai, turintys pakaitų pirolo cikluose, vadinami porfirinais. Porfirinai sudaro daugelio svarbių gamtinių medžiagų struktūros pagrindą. Pvz., jo darinių aptinkama chlorofile, kraujo heme, tulžies pigmente, vitamine B12, alkaloiduose  ir eilėje kitų biologiškai svarbių junginių. Read More

Porfirinas - chem., porfinui artimas junginys. (Tp. žr. term. Porfirinai.)

Post- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti po, tolesnis, vėlesnis, už, t. y. atsiradimas, seka po kažko tai ar kažkokios būsenos atsiradimas pasikeitimas (ir pan.) po ko nors, paskui ką nors, pvz., postinfekcinis.

 Prealbuminai - gana mažos molekulinės masės (21 000 Da) polianijoniniai globuliniai baltymai, todėl elektroforezės metu greičiausiai juda anodo link. Prealbuminai yra judriausia kraujo plazmos frakcija elektroforeziniame lauke. Jų judrumas priklauso nuo aminorūgščių sudėties. Jie sudaro 0,2-0,3 % visų kraujo baltymų. Jie sintetinami kepenyse, normali koncentracija kraujo serume yra 0,18-0,37 g/l. Prealbuminai atlieka pernašos funkciją, gali Read More

Prevencija - priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams.

Priešnuodžiai (antidotai) - medžiagos, šalinančios ar mažinančios nuodu veikimą organizme. Priešnuodžiai silpnina nuodų rezorbciją, padaro nekenksmingus į organizmą patekusius nuodus, greitina jų išsiskyrimą iš organizmo. (Term. žr. plč. Priešnuodžiai.)

Prietvaras - ↑ Vidurių užkietėjimas.

Prionai - baltyminiai infekciniai veiksniai sukeliantys mirtinas neurologines ligas. Prionai gali būti perduoti inokuliaciniu arba alimentiniu būdu ne tik tai pačiai gyvūnų rūšiai, bet ir įvairių rūšių gyvūnams, tarp jų, ir žmogui. Normaliai prioninis baltymas yra savaime dvigubėjantis transmembraninis glikoproteinas, žymimas PrPC, o izoformos (mutantinės) - PrPSC. Prionas yra atsparus daugumai procedūrų, modifikuojančių nukleinines rūgštis. Read More

Pro- - priešdėlis, reiškiantis daikto arba reiškinio ankstesnę formą, pavidalą; taip pat daiktą ar reiškinį (ar pan, t.y. pirmtaką), iš kurio kas yra kilęs (pvz., provitaminas).  Priešdėlis, su įvairiomis sakinio dalimis, taipogi gali turėti ir kitų reikšmių, pvz., palankumą kieno nors naudai (provakarietiškas); žymi veiksmo laiką arba būdą (prorečiais); žemesnis laipsnis (progimnazija) ir kt.

Proantocianidinas - flavonoidas; pasižymi antioksidantinėmis savybėmis; gamtoje aptinkami didžiausi kiekiai yra vynuogių sėklose. (Plč. žr. Flavonoidai.)

Prodrominis laikotarpis (gr. prodromos - pirmtakas) - laikotarpis nuo pirmųjų gresiančios ligos požymių iki visiško jos pasireiškimo. Trunka nuo kelių valandų iki savaitės. Tuo metu ligos požymiai būna neryškūs: negalavimas, galvos skausmas, silpnumas. Kartais šiek tiek pakyla temperatūra. Daugelio infekcinių ligų šie požymiai iš pradžių dažnai yra panašūs. Kartais jau per prodrominį laikotarpį gali atsirasti Read More

Producentai (lot. producens (producentis) - gaminantis, kuriantis) - 1) Tai, kas tarnauja kaip kažko šaltinis; pats pagaminantis kažką iš kažko. 2) Biolg., autotrofiniai (fotosintetinantys ir chemosintetinantys) organizmai (augalai, dumbliai, mikroorganizmai), sugebantys gaminti sudėtingą organinę medžiagą iš paprastų neorganinių junginių. Pagrindiniai vandens ir sausumos ekosistemų gamintojai yra žalieji augalai.  Jie sudaro ekologinės piramidės pagrindą (pirmą laiptelį). Read More

Produkcija (lot.  productio, iš produco - gaminu, kuriu) - gamybos gaminių (produktų) ir paslaugų (ar kitos ekonominės veiklos: statybos, transporto, žemės ūkio, ryšių ir kt.) visuma, vertinama pinigine arba fizine verte. Produkcija gali apimti gatavus gaminius, pusgaminius, paslaugas, įrangą, apdorotas perdirbamas medžiagas, programinę įrangą arba jų derinius ir pan. Platesnėse prasmėse, ji gali apimti atliekas, Read More

Progresas (lot. progressus - judėjimas į priekį; pažanga) - perėjimas iš vieno vystymosi lygio į aukštesnį lygį, t.y. nuolatinis judėjimas (tobulėjimas) pirmyn (pvz., mokslo, technikos progresas). Perėjimas iš žemesnio į aukštesnį, iš mažiau gero į daug geresnį ir t.t. Priešingas regresijai.

Progresija - pažanga, augimas (ko nors didėjimas, gerėjimas, tobulėjimas). Terminas, matematikoje ir muzikoje, turi savitas reikšmes.

Progresinis - susijęs su progresija; pamažu didėjantis.

Progresuoti - (progresas), 1.daryti pažangą; 2.pamažu stiprėti, didėti, plėtotis.

Progresyvus - pažangus, plėtojantis, tobulėjantis, besiplėtojantis, kylantis, augantis, stiprėjantis.

Proliferacija (iš lot. proles – palikuonys ir fero – pernešu) – kūno audinių augimas (išaugimas) ląstelių dauginimosi būdu.  Proliferacijos mechanizmas skiriasi nuo kitų ląstelės (ląstelių) apimties pokyčių mechanizmų, pvz., tokių kaip edema ar apoptozė.  Gali būti fiziologinė (pvz., normali regeneracija, pieno liaukų ląstelių dauginimasis nėštumo ir žindymo laikotarpiu) ir patologinė (pvz., navikai). Fil., šį terminą Read More

Prolifikacija (proliferacija) - išsivysčiusios gėlės arba vaisiaus tolimesnis išaugimas, kuris susideda iš gėlės viršūninės ašies pailgėjimo (augimo prasitęsimo) formuojant vegetatyvinį ūglį arba naują gėlę.  Paveiksle matosi tolimesnė prolifikacija virš rožės žiedo ir braškės vaisiaus.

Prolinas, IUPAC pav. - 2-pirolidinkarbosirūgštis; pakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - NC4H8COOH; sutrumpintas pavadinimas - Pro, P. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Pakeičiamosios aminorūgštys.).

Pros- - chem., dėmuo, reiškiantis, kad pakaitai naftaleno žiede yra antroje ir septintoje padėtyse.

Prostetinė grupė - kofaktorius, kuris susijungęs su baltymu kovalentiniu ryšiu padaro jį aktyvų. (Žr. plč. ↑ Prostetinė grupė.).

Proteinas - baltymas (angl. proteins). Žr.plč.↑ Baltymai.

Protolizė - chem., protonų perėjimas (perskirstymas) iš vienų jonų (molekulių) į kitus.

Protomeras (↑ subvienetas). Baltymai yra didelės molekulinės masės medžiagos, sudarytos iš daugelio aminorūgščių sujungtų į grandinę. Baltymo molekulės dydis, molekulinė masė yra labai įvairūs. Daugelis baltymų yra sudaryti tik iš vienos polipeptidinės grandinės. Baltymai, sudaryti iš vienos polipeptidinės grandinės, vadinami monomeriniais (pvz., citochromas). Yra baltymų sudarytų iš kelių grandinių ir jie vadinami oligomeriniais. Pvz., fermentas Read More

Protonas - chem. elementarioji dalelė, kurios teigiamasis krūvis +1, o masė lygi vienam atominiam masės vienetui. Protonas yra subatominė dalelė, t.y. dėmuo sub- + atomas nurodo, kad dalelė yra mažesnė už atomą; protonas yra atomo sudedamoji dalis. (T.p.žr.↑Atomas)

Pseudo- (gr. pseudos - melas) - priešdėlis (pirmoji žodžių dalis), reiškiantis netikrumą, tariamumą, dirbtinumą, t. p. melagingas, dirbtinis.

Psichiatrija (gr. psyche - siela + iatreia - gydymas) - medicinos šaka, tirianti psichikos sutrikimus, jų gydymą ir profilaktiką. Tyrinėja psichikos ligų priežastis, raidą, simptomus, eigą, su psichikos ligomis susijusius anatominius ir fiziologinius pokyčius, psichiatrinės pagalbos organizavimą. Bendroji psichiatrija tiria bendrųjų psichikos sutrikimų dėsnius ir ypatybes, specialioji - psichikos ligas. Specialioji psichiatrija dar skirstoma į Read More

Psichika - (gr. psychikos — sielos, dvasinis) smegenų funkcija atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ta aplinka (būdo, mąstymo, elgsenos ypatybės). Individo įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių (proto, jausmų, valios) visuma. Psichiką tiria psichologija. (Žr. term. plč. Psichika.)

Psicho- -  pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti žodžio sąsają su psichika, pvz., psichoterapija.

Psichologija - mokslas tiriantis psichiką ir jos reiškinius. (Žr. term. plč. Psichologija. )

Psichoterapija - gydymas, veikiant ligonio psichiką kompleksiniu poveikiu. Gydymas pasireiškia psichinių, asmenybės, socialinių, emocinių ir psichosomatinių sutrikimų bei ligų gydymas psichologinių metodų visuma. (Žr. term. plč. Psichoterapija.)

Psichotropiniai vaistai - vaistai, veikiantys žmogaus emocijas, elgesį ir kitus psichinius procesus. Tai neuroleptikai, trankviliantai, raminamieji vaistai, antidepresantai, psichostimuliatoriai ir psichotomimetikai. (Term. žr. plč. Psichotropiniai vaistai.)

Pūliai - organizme esančio uždegimo skysčio (eksudato), susitelkusio audiniuose, organe ar kūno ertmėje, rūšis. Susidaro iš žuvusių baltųjų kraujo kūnelių, gyvų ir žuvusių mikroorganizmų ir audinių irimo produktų ir kt. (Term. žr. plč. Pūliai.)

Pūliavimas - pūlinis uždegimas. (Term. žr. plč. Pūliavimas.)

Pūlinė infekcija - infekciniai procesai, kurie reiškiasi pūliniais uždegimais. Tokius procesus sukelia stafilokokai, streptokokai, kai kurios neiserijų genties bakterijos, protėjai, žarninės lazdelės, pneumokokai, žaliamėlė pseudomona, kai kurie grybeliai. Pūlinis uždegimas gali kilti odoje, poodinėse ląstelėse, gleivinėje, smegenų ir seroziniuose dangaluose, kaulų čiulpuose, giliuosiuose audiniuose. Jei sukėlėjai prasiskverbia į kraują ir jame dauginasi, gali būti kraujo Read More

Pūlinėlinė (impetiga; lot. impetigo < impetus - antpuolis) - užkrečiama odos liga. Sukelia stafilokokai ir streptokokai. Apsikrečiama tiesiog nuo sergančio žmogaus arba per užterštus sukėlėjais daiktus. Serga daugiausia vaikai (ypač naujagimiai), t. p. ligoti, nusilpę suaugusieji, kurių oda nešvari, retai plaunama. (Term. žr. plč. Pūlinėlinė.)

Pūlinukas (lot. pustula); pustulė - odos maišelis, pilnas pūlių. Būna 1-5 mm skersmens, kūgiškas ar paplokščias. Pūlinukų gali atsirasti visuose odos sluoksniuose. Raginiame antodžio (epidermio) sluoksnyje nesusijusių su odos priedais pūlinukas atsiranda sergant pūlinėline, susijusių su plauko maišeliu gilių pūlinuku - sergant folikulitu. Tikrosios odos ir poodžio gilūs pūlinukai - pūliniai išopėjimai būdingi ektimai. Paviršiniai Read More

Pūlinys (abscesas; lot. abscessus <abs-cedere - atsiskirti), pūlių telkinys, susidaręs dėl riboto audinių pūlinio uždegimo. (Term. žr. plč. Pūlinys.)

Pulmonologija (lot. pulmo; kilm. pulmonis - plautis + gr. logos - mokslas) - medicinos šaka, tirianti kvėpavimo organus (trachėją, bronchus, plaučius, krūtinplėvę) ir jų ligas. Pagal jas skiriamos pulmonologijos kryptys: plaučių nespecifinių ligų (uždegimas, alergija, pneumosklerozė), plaučių tuberkuliozės, plaučių profesinių ligų, plaučių navikų. Pulmonologija pradėjo sparčiai plėtotis XIX a., ėmus taikyti plaučių tyrimo metodus (perkusiją Read More

Pūlynas (flegmona; lot. phlegmone < gr. phlegma - ugnis, uždegimas) - pūlių telkinys, susidaręs dėl išplitusio puriųjų audinių pūlinio uždegimo. (Term. žr. plč. Pūlynas.)

Purinas - turintis azoto organinis (heterociklinis) junginys; C5H4N4. Purinų molekulė sudaryta iš dviejų žiedų (iš imidazolo ir pirimidino žiedų). (Term. žr. plč. Purinas.)

Puslaidininkis - chem., medžiaga, pagal savitąjį elektrinį laidį esanti tarp metalo ir dielektriko.

Pustulė (lot. pustula - pūslelė) - ↑ pūlinukas.

Putos - chem., dispersinė sistema iš dujų (oro) burbuliukų, atskirtų plona skysčio plėvele. Putos yra dispersinės sistemos, sudarytos iš dujinės dispersinės fazės ir skystos arba kietos dispersinės terpės. Skystos dispersinės terpės putų patvarumas priklauso nuo jas sudarančio plėvelinio karkaso. Skystos dispersinės terpės putos yra nepatvarios, o kietos dispersinės terpės putos - patvarios.

Rabdomiolizė - sindromas, kuris išsivysto dėl skeleto raumenų pažeidimo, t. y. miopatijos kraštutinis lygis, kuriam būdingas skeleto raumenų ląstelių irimas. Dėl to kraujyje atsiranda laisvo mioglobino (mioglobinemija), sparčiai kyla kreatinkinazės lygis. Kraujo mioglobinas filtruojamas inkstų glomeruluose todėl atsiranda šlapime (mioglobinurija), šito eigoje gali išsivystyti ūminis inkstų nepakankamumas. Rabdomiolizės atsiradimui gali turėti įtakos tam tikri genetiniai Read More

Rachitas (lot. rachitis<gr. rhachis - stuburas) - vaikų liga, kuri pasireiškia pakankamai jauname amžiuje (vaikystėje, paauglystėje). Jai būdinga kaulų deformacija dėl medžiagų (ypač fosforo ir kalcio) apykaitos sutrikimo (besiformuojančio kaulo mineralizacijos sutrikimo) ir organizmo sistemų veiklos pažeidimų. Dažniau serga vaikai iki 2 m. amžiaus, ypač neišnešioti, gimę iš daugiavaisio nėštumo, dirbtinai maitinami, blogai prižiūrimi, sergantys Read More

Racionalinis – tai būdvardis, paprastai vartojamas reikšme susijęs su protu, mąstymu, logika arba racionalumu. Jis yra artimas žodžiui „racionalus“ (kasdienis terminas: logiškas, protingas), bet dažniau turi techninį, mokslinį ar filosofinį atspalvį. 1. Susijęs su protu ar racionalumu, pvz., racionalinis mąstymas, racionaliniai argumentai. 2. Matematikoje - susijęs su racionaliaisiais skaičiais (skaičiais, kuriuos galima išreikšti trupmena a/b). Read More

Racionalizmas (lot. rationalis - protingas) - tai filosofinė kryptis, teigianti, kad tikrasis pažinimas kyla iš proto, o ne iš pojūčių. Racionalistai mano, kad žmogaus protas yra pagrindinis ir patikimiausias tiesos šaltinis, o kai kurios žinios gali būti įgimtos arba pasiekiamos logiškai mąstant, nepriklausomai nuo patirties. (Term. žr. plč. Racionalizmas. )

Racionalus (lot. rationalis - protingas) - pagrįstas protu, logiškas, nuoseklus, protingas, tikslingas, tinkamas; remiantis argumentais, faktais, o ne emocijomis ar intuicija; kartais – taupus, saikingas, priimantis optimalius sprendimus. Pvz.: racionalus sprendimas, racionalus mąstymas, racionalus išteklių naudojimas.

Radikalai - chem., biochem., bet kuri atomų ar molekulių rūšis, kurios valentiniame sluoksnyje yra vienas ar daugiau nesuporuotų elektronų. Tokiems dariniams būdingas ypatingai didelis cheminis aktyvumas. Jie nestabilūs, nes linkę prijungti arba atiduoti elektronus, t. y. sudaryti stabilią dviejų elektronų jungtį.

Radikalas - 1. Daugelyje junginių esanti atomų grupė, kuri cheminės reakcijos metu nesikeičia 2. Sutrumpintas laisvojo radikalo pavadinimas. 3. Mat., šaknies traukimo ženklas (√) žymėti šaknies traukimo veiksmą. 4. Radikalizmo šalininkas. 5. Kraštutinių pažiūrų žmogus, ryžtingų, esminių veiksmų šalininkas.

Radikalizmas - 1. Siekis, polinkis imtis ryžtingų priemonių, ekstremalių sprendimų; radikalių metodų gynimas ir naudojimas. 2. Politinis (kartais bažnytinis, religinis arba filosofinis) principas arba polinkis (srovė, kryptis), idėjos ir veiksmai, kuriais ryžtingai imamasi keisti, pertvarkyti susiklosčiusią padėtį (pvz., šalies gyvenimą, įstaigas ir pan.), nekeičiant esminės santvarkos pagrindų. T. y. siekis (dažniausiai politinis arba kitokia nuomonė), Read More

Radikalus - 1. Pagrindinis, esminis, griežtas. 2. Žmogus, kuris laikosi kraštutinių pažiūrų, ryžtingas, griežtas.

Radioprotektoriai - medžiagos, kurių įvedimas prieš švitinimą į biologinę terpę arba į žmonių ir gyvūnų organizmą sumažina jonizuojančios spinduliuotės pažeidžiamą poveikį.

Raginė distrofija - liga pasireiškia padidėjusiu keratino susidarymu suintensyvėjus ląsteliniam ciklui ir apoptoziniam epidermio keratino žuvimui. Tai gali būti hiperkeratozių ir diskeratozių priežastis. Raginę distrofiją sukelia vit. A hipervitaminozė. Kreatino geno yra visose ląstelėse, todėl nesuragėjusio epitelio metaplazija į suragėjusį galima ten, kur normaliai jos nėra (pvz., gleivinių leikoplakija ir kt.).

Ramnozė - 6-deoksimanozė, CH3(CHOH)4CHO.

Raumenų atsakas - sportinis terminas, reiškia momentą, kai atletas nebegali atlikti dar vieno pakartojimo atliekant fizinį pratimą su taisyklinga atlikimo technika. Raumuo yra visiškai išsekinamas ir jo jėgos nebeužtenka dar vienam pratimo pakartojimui atlikti. (Term. žr. plč. Raumenų atsakas.)

Raumenų pažeida (angl. muscle damage) - sportinis terminas, reiškia raumenų skaidulose atsiradusias mikrotraumas, dėl intensyvios ar neįprastai aukštesnės fizinės veiklos. Tokios mikrotraumos yra natūrali organizmo reakcija į patiriamą fizinį krūvį. Kas kart, po tokios pažeidos organizmas yra priverstas atsistatyti iki pradinio lygio, o jei viskas daroma tinkamai (treniruotės, miegas, mityba ir pan.), tai organizmas gali Read More

Re- - priešdėlis, dėmuo, reiškiantis atnaujinimą ar pakartojimą, pvz., veiksmo atnaujinimą arba pasikartojimą, pakartojimą.

Reabsorbcija (re- + absorbcija) - pakartotinė absorbcija. Atgalinis skysčių (vandens) ir ištirpusių juose organizmui būtinų medžiagų (aminorūgščių, gliukozės, vitaminų, Na+, K+, Ca2+ jonų ir kt.) įsiurbimas iš pirminio šlapimo į kraują. Procesas priklauso nuo vidinės organizmo terpės stovio ir jis yra būtinas organizmo homeostazės palaikymui. Terminu paprastai nusakomas atgalinis skysčių pasisavinimas iš organizmo anatominių struktūrinių Read More

Reagentas - terminas dažniausiai vartojamas chemijoje. Tai reaguojančios medžiagos, kurios sąveikauja cheminėse reakcijoje ir iš kurių vykstant reakcijai susidaro produktai. Taipogi reagentu laikomas cheminis junginys arba mišinys, vartojamos kitoms medžiagoms atpažinti pagal būdingą reakciją (pvz., įdedamos į mišinį norint išsiaiškinti, kokios jis sudėties ir pan.). Cheminis reagentas - grynas cheminis junginys, griežtai nustatytos sudėties mišinys Read More

Reakcija - veiksmas, reiškinys, procesas, atsirandantis kaip atsakas į kurį nors poveikį; atoveikis. Terminas vartojamas pakankamai plačiai visose srityse (chemija, biologija, fizika, medicina ir t.t.). Pvz., chemijoje - vienų medžiagų susidarymas iš kitų arba vienų medžiagų virtimas kitomis; biologijoje - organizmo arba jo dalių atoveikis į vidinius ar išorinius poveikius, dirgiklius; medicinoje - medžiagų kitimas Read More

Reakcijos produktas - reakcijos metu susidariusi medžiaga.

Redokso reakcija - ↑ Oksidacijos-redukcijos reakcija.

Redukcija - daugiareikšmis terminas; bendrinė termino sąvoka gali reikšti sumažėjimas, sumažinimas, susilpnėjimas, susilpninimas, supaprastinimas, susigrąžinimas, sunykimas, pertvarkymas, apribojimas, pašalinimas. Chemija - elektronų prisijungimas; t. y. cheminė reakcija, per kurią medžiaga prisijungia elektronus, priešinga oksidacijai. Taipogi gali reikšti  deguonies atėmimas iš cheminių junginių. Biologija - organų arba jų dalių visiškas arba dalinis sunykimas dėl funkcijos praradimo Read More

Redukcijos reakcija - chem., medžiagų jungimosi su vandeniliu reakcija. T. p. žr. ↑ redukcija.

Redukcinis aktyvumas - gebėjimas redukuoti.

Reduktorius – žodis reduktorius yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia sumažinimą, susilpninimą. 1. Dalelė, atiduodanti elektronus. 2. Chem., elementas, mažinantis kito elemento oksidacijos laipsnį. 3. Įtaisas dujų arba skysčių slėgiui reguliuoti ir palaikyti. 4. Mechanizmas, perduodantis sukimosi judesį ir mažinantis sukimosi dažnį. 5. Redukuojančioji medžiaga.

Redukuotas - sumažėjęs, sunykęs, nusilpęs.

Redukuoti - sudėtingo reiškinio ir pan. keitimas, darymas paprastesniu, t. y. sumažinti, sumažėti, susilpninti, susilpnėti, supaprastinti, susigrąžinti, sunykti, pertvarkyti, apriboti, pašalinti.

Refleksas - nervų sistemos nulemta atsakomoji organizmo reakcija į dirgiklį. Skirstoma į nesąlyginius ir sąlyginius refleksus. (Term. žr. plč. Refleksas.)

Regeneracija (lot. regeneratio- atgaivinimas, atnaujinimas) - 1) Atgimimas, atsinaujinimas, atkūrimas to, kas buvo sugriauta. 2) Biol., organizmo galėjimas atkurti audinius, organus. 3) Chem., cheminės medžiagos, pakitusios dėl cheminių ar fizikinių veiksnių, pradinės būsenos atkūrimas.

Regeneratas - 1. pakartotinei vulkanizacijai paruošta sena guma; 2. naudota medžiaga su atkurtomis savybėmis.

Regeneratorius - 1. įkrautinis šilumokaitis, kurio šilumnešiai, perduodami ir perimdami šilumą, paeiliui liečia tuos pačius aparato paviršius; 2. įrenginys panaudotoms medžiagoms atnaujinti.

Regeneravimas - naudotos medžiagos atgavimas, atnaujinimas.

Regresas - (lot. regressus - judėjimas, grįžimas atgal) - 1. Sugrįžimas, pablogėjimas, nuosmukis, degradacija, nukritimas, stagnacija. 2. Smukimas nuo aukštesnio lygio į žemesnį, kitimas į blogąją pusę. Degradacijos procesai, organizacijos lygio mažėjimas ir gebėjimo atlikti tam tikras funkcijas praradimas. Jis taip pat apima stagnacijos laikotarpius ir grįžimą prie pasenusių formų ir struktūrų. Tai priešingybė progresui. Read More

Regresija (lot. regressio – judėjimas atgal) – 1) dažniausiai vartojama reikšme – objekto vystymosi eigoje grįžimo į anksčiau praeitas stadijas, būsenas, formas ir funkcionavimo būdus procesas, mechanizmas ir rezultatas; 2) psichologijoje – psichinės gynybos forma ir mechanizmas Jai būdinga tai, kad jai įvykus, grįžtama prie primityvesnių elgesio ir mąstymo formų, kurios buvo būdingos ankstesniam ontogenetinio Read More

Rehidratacija (re- + hidratacija) - pakartotina, atstatomoji hidratacija. Drėgmės kiekio atstatymas medžiagoje, audinyje ir pan.; vandens kiekio organizme atstatymas. Vandens kiekio organizme atstatymas fizinio darbo metu (pvz., per treniruotę ir po jos) yra svarbus veiksnys palaikant ištvermę ir organizme vykstančių apykaitinių procesų pusiausvyros palaikyme.

Rekonvalescencija (priešdėlis ↑ Re- + lot. convalescentia - sveikimas, sveikti) - med. ↑Sveikimas, (pa-)sveikimo periodas.

Rekonvalescentas - med. sveikstantysis.

Rentgenologija (vok. Röntgen - iš fiziko V. Rentgeno pavardės + gr. logos - mokslas) - radiologijos šaka, tirianti rentgeno spindulių panaudojimą diagnozei ir gydymui. Švedijoje vadinama radiologija. Rentgenologija skirstoma į rentgenotechniką (ji kuria rentgeno aparatūrą), rentgenodiagnostiką, rentgenoterapiją ir rentgenoprofilaktiką (ji tiria organizmo apsaugą nuo rentgeno spindulių). Atsirado 1895 m. V. Rentgenui (Röntgen; Vokietija) atradus rentgeno Read More

Reprodukcija (re- + lot. produco - gaminu) 1) Atgaminimas, at(si)kūrimas, at(si)naujinimas, dauginimas(is). 2) Senovinių meno kūrinių (pvz., paveikslo, tapybos, fotografijos ir kt.) atgaminimas šiuolaikinėmis priemonėmis. 3) Psichol., atgaminimas to, kas išliko atmintyje. 4) Biol., organizmo gebėjimas atgaminti (pagaminti) sau tapatų; atitikmuo: dauginimasis.

Resveratrolis - flavonoidas; pasižymi antioksidantinėmis ir antikancerogeninėmis savybėmis. (Plč. žr. Flavonoidai.)

Retikulocitozė - padidėjęs nesubrendusių raudonųjų kraujo kūnelių (retikulocitų) kiekis cirkuliuojančiame kraujyje (daugiau nei 1%  nuo raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) skaičiaus); eritropoezės įtampos požymis. Ši būklė rodo padidėjusią naujų raudonųjų kraujo kūnelių gamybą kaulų čiulpuose.

Retinalis - tam tikrą cheminę struktūrą turinti aktyvi vitamino A forma, aldehidas. Organizme retinalis susidaro oksiduojantis retinoliui. Retinalis ir retinolis gali virsti vienas kitu. Retinolis organizme oksiduojasi iki 11- cis- retinalio, kuris jungiasi su baltymu opsinu ir sudaro rodopsiną, akies tinklainės pigmentą sugeriantį šviesą. Rodopsinui sugėrus šviesos kvantą, 11- cis- retinalis izomerizuojasi į visas trans- Read More

Retino rūgštis - žr. term.  ↑ Retinoinė rūgštis .

 Retinoinė rūgštis (retino rūgštis, retinolio rūgštis) - aktyvi vitamino A forma, susidaro oksiduojantis retinaliui. Iš šios rūgšties nebe susidaro nei retinolis, nei retinalis. Retinoinė rūgštis svarbi augimui, vystymuisi ir audinių diferenciacijai. (Plč. žr. Vitaminas A.)

Retinolio rūgštis - žr. term. ↑ Retinoinė rūgštis.

 Retinolis - vitamino A aktyvi forma, cheminė formulė - C20H29OH. Retinolis yra pirminis alkoholis, sudarytas iš β-jonono žiedo, šoninės grandinės - 2 izopreno liekanų ir pirminės alkoholio grupės. Gyvūnų audiniuose randamas esterių pavidalų, daugiausia kepenyse. Retinolis yra gelsvi kristalai; netirpsta vandenyje, gerai tirpsta riebaluose ir jų tirpikliuose; šarmams yra atsparus, bet suyra veikiant rūgštims, neatsparus Read More

Reumatinis artritas (lot. arthritis rheumatoidea) - lėtinė liga, kuri daugiausia pažeidžia sąnarius; viena iš reumatinių ligų. (Term. žr. plč. Reumatinis artritas.)

Reumatologija (gr. rheuma, kilm. rheumatos - išsiliejimas + logos - mokslas) - med. šaka, tirianti ir gydanti reumatines ligas. Naudojasi bendraisiais klinikiniais, instrumentiniais, rentgeniniais, laboratoriniais ir specialiaisiais metodais (pvz., daroma sąnario plėvės biopsija). Svarbiausias reumatologijos skyrius - artrologija; tiria sąnarių sandarą ir ligas. Reumatologija pradėjo plėtotis XX a. I pusėje.

Rezorbcija - pakartotina sorbcija, pak. pasisavinimas, pak. sugėrimas, pak. susiurbimas; biologinių medžiagų įsiurbimas į kraują ir limfą iš virškinamojo trakto, plaučių, gimdos, šlapimo pūslės, nuo odos paviršiaus.

Rezorbuoti - pakartotinai įsiurbti, susiurbti, pvz., suskilusias/suskaidytas maisto medžiagas į kraują ir limfą.

Riboflavinas - vitaminas B2, 6,7-dimetil-9-(1-D-ribitil)izoaloksazinas; (CH3)2(O=)2C10H3N4CH2(CHOH)3CH2OH. Riboflavinas yra heterociklinis flavinas, prie izoaloksazino žiedo yra prijungtas D-adonitolis, kuris yra fosforilintas; geltonai oranžinis kartus pigmentas, svarbus organizmo oksidacijos-redukcijos reakcijoms.  (Žr. plč. Vitaminas B2.)

Riebalai (trigliceridai) - organiniai junginiai iš glicerolio ir riebalinių rūgščių, priklauso paprastųjų lipidų grupei.  (Term. žr. plč. Riebalai (trigliceridai)., arba visą straipsnį Riebalai. (visas straipsnis)).

Rigidiškas - nelankstus. 1) Med. - nelankstus, nepaslankus, sustingęs, pvz., rigišdiški raumenys. 2) Psichol. - nelankstus, nepaslankus, sustabarėjęs (apie žmogų), pvz., rigišdiška asmenybė.

Rigidiškumas – lot. rigidus – sustingęs. 1) Med., raumenų sustingimo būsena, jų įtampa, atsiradusi dėl nervų sistemos pokyčių, pvz., sprando raumenų. 2) Psichol., žmogaus psichinių procesų, veiksmų ir būsenų nepaslankumas, sulėtėjęs gebėjimas pakeisti veiklą, pvz., mąstymo rigidiškumas. (Term. žr. plč. Rigidiškumas.)

Rigorinis (lot. rigor - griežtumas, standumas) - labai griežtas, standus, formalus, reikalaujantis didelio tikslumo, be nuolaidų. Termino tikslesnė reikšmė priklauso nuo srities, kurioje jis panaudojamas. Pvz., moksle - rigorinis egzaminas, t. y. aukšto mokslinio lygio, griežtų reikalavimų darbas; medicinoje - rigoras, t. y. šaltkrėtis, staigus raumenų drebėjimas, pvz., infekcijos metu; buityje - rigorinis požiūris, t.y. Read More

Rodopsinas - šviesai jautrus pigmentas (baltymas), jis randamas akies tinklainėje (fotoreceptoriuose). Rodopsinas sudarytas iš baltymo opsino ir tam tikros vitamino A formos. (Term. žr. plč. Rodopsinas.)

Rūgšties anhidridas - junginys, kuris prijungdamas vandenį sudaro rūgštį. Nemetalo oksidas, kuris reaguodamas su vandeniu sudaro tik vieną produktą, deguoninę rūgštį, vadinamas rūgštiniu anhidridu.

Rutinas - flavanoidas, rutinozės glikozidas; turi vitamininį poveikį ir priskiriamas P grupės vitaminams. Reguliuoja kapiliarų pralaidumą, stiprina jų sieneles. Sustiprina askorbo rūgšties poveikį.  Aptinkamas grikiuose, arbatkrūmiuose, citrusiniuose vaisiuose, juodųjų serbentų lapuose. (Plč. žr. Flavonoidai.)

Rutinozė - disacharidas, susidedantis iš gliukozės ir ramnozės liekanų.

Ryšys - chem. atomų sąveika, lemianti cheminės sistemos susidarymą.

Sacharidas (↑Angliavandeniai, Karbohidratas) - mono-, oligo- ir polisacharidas.

Sandara - bendras terminas medžiagos sudėčiai ir struktūrai įvardyti; sudaromųjų dalių išsidėstymas.

Sandas - ko nors sudedamoji dalis, dėmuo; ↑ komponentas.

Sarkoma (gr. sarx, kilm. sarkos - mėsa) - piktybinis jungiamojo audinio navikas (vėžys). (Term. žr. plč. Sarkoma.)

Seborėja - patologinė odos būklė, susidaranti dėl riebalinių liaukų veiklos ir sekrecijos sutrikimo, bei normalios odos riebalų sudėties pokyčių. Atsiranda uždegiminė odos liga - oda sausėja, pleiskanoja, niežti. Dažniausiai gali pasireikšti ant veido ir plaukuotose kūno odos dalyse. (Term. žr. plč. Seborėja.)

Sedimentacija - chem., dispersinės fazės atskyrimas nuo dispersinės terpės.

Seksualinė abstinencija - liguista būsena dėl nutrūkusio lytinio gyvenimo. Paprastai būdinga vyrams. Ją sukelia lytinėse liaukose susikaupę sekretai. Pasireiškia dviem grupėmis simptomų: neuroziniais (sutrinka svarbiausių nervinių procesų pusiausvyra: didėja irzlumas, priekabumas, nesugebama susikaupti) ir sąstoviniais (laikinu sėklidžių, kapšelio, tiesiosios žarnos venų išsiplėtimu, skausmais, veržimu sėklidėse, tarpvietėje, kartais svetimkūnio jausmu tiesiojoje žarnoje, dažnesniu noru šlapintis, ypač Read More

Selenas - cheminis VIA grupės elementas; simbolis -Se; nemetalas; pilki trapūs kristalai. Selenas yra būtinas mikroelementas, apsaugantis organizmo ląsteles nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio, mažina riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, onkologinėmis ligomis, lėtina senėjimo procesus. Selenas būtinas normaliai imuninės sistemos ir skydliaukės veiklai. (Term. žr. plč. Selenas.)

Selenatai - selenato rūgšties (seleno rūgštis; vandenilio tetraoksoselenatas (2-), H2SeO4) druskos. 1. tetraoksoselenatas (2-), M2SeO4; 2. diselenatas (μ-okso(-)heksaoksodiselenatas (2-), M2Se2O7; 3. poliselenatas, M(2y-6x)SexOy;  4. kompleksinis anijonas, turintis centrinį Se atomą.

Selenidai - cheminiai seleno junginiai su metalais (dažniausiai; nors žinomi ir su nemetalais), kristalai; bendra formulė - M2Se. Jiems būdinga puslaidininkių savybės. Junginiai naudojami puslaidininkių medžiagų, turinčių fotojautrumą fotorezistoriuose ir fotoelementuose (CdSe, Sb2Se3), lazerių (ZnSe, CdSe, GaSe, PbSe) gamyboje; liuminoforinė ir termoelektrinė medžiaga (Bi2Se3); kietųjų sausiųjų tepalų ir katalizatorių gamyboje (MoSe2, WSe2, NbSe2).

Selenitai - selenito rūgšties (vandenilio trioksoselenatas (2-), H2SeO3) druskos. 1. trioksoselenatas (2-), M2SeO3; 2. diselenitas (μ-okso(-)tetraoksodiselenatas (2-), M2Se2O5) 3. poliselenitas, M(2y-4x)SexOy.

Selenocisteinas - nestandartinė aminorūgštis (SeCys) aptinkama organizmo baltymų sudėtyje, t. y. cisteinas, kuriame sieros atomas yra pakeistas į seleną. Organizme selenocisteiną koduoja terminalinis kodonas (UGA); SeCys įeina į aktyvaus fermento glutationo peroksidazės centro dalies sudėti, taip pat yra selenoproteinų, dejodinazių ir kai kurių kiti baltymų sudėtyje. Selenas, būdamas šių baltymų sudėtyje, yra vienas iš jų Read More

Selenozė - organizmo būklė, atsirandanti po ilgesnio, lėtinio žmogaus apsinuodijimo selenu. Tokiu metu selenas yra vartojamas didesnėmis dozėmis nei yra rekomenduojama. Kartais, greitas apsinuodijimas didele seleno doze (virš 400 μg) taipogi vadinamas selenoze. Selenozei būdingi požymiai yra dermatitas, virškinimo sistemos sutrikimai, nagų ir plaukų pažeidimai, silpnumas, nervų sistemos sutrikimai ir kt. Pasireiškus ligai ir tai Read More

Sepsis (gr. sepsis - puvimas), kraujo užkrėtimas - sunki infekcinė liga, kurią sukelia įvairūs pūliniai ir kitokie patogeniniai mikroorganizmai arba jų toksinai kraujyje arba audiniuose ir organuose. Pūliniai mikrobai patenka į kraują, limfą ir išplinta po visą organizmą. (Term. žr. plč. Sepsis.)

Septicemija - viena iš sepsio formų, kraujo užkrėtimas toksinais, kuris pasireiškia kraujotakos ir limfinės organizmo sistemose. Mikrobai nuolat patenka iš pirminio židinio į kraujotaką, ten cirkuliuoja, dauginasi, patenka į organus ir pasireiškia bendrais organų (ryškiausiai kepenų, blužnies, inkstų, bet ir visų kitų) pažeidimais - uždegimu, audinių, ląstelių nekroze, yra specifinių imuninių reakcijų elementų. Šiuos pažeidimus Read More

Septikopiemija - sepsio forma, kai mikroorganizmai išsisėja iš pirminio židinio per kraują, sukeldami antrinius židinius - metastazinius abscesus. Šie abscesai yra daugybiniai ir labai maži (iki kelių mm), gali būti odoje, vidaus organuose (širdyje, smegenyse), bet ypatingai pažeidžiami plaučiai ir inkstai. Gali išplisti į kaulus, smulkius sąnarius. Šie židiniai tampa vyraujantys septikopiemijos klinikos atvejais, svarbiausios Read More

Serinas, IUPAC pav. - 2-amino-3-hidroksipropano rūgštis; pakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - HOCH2CH(NH2)COOH; sutrumpintas žymėjimas - Ser, S. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Pakeičiamosios aminorūgštys.).

SI - (Systeme International) Tarptautinė vienetų sistema, priimta 1960 m. SI sistemos vienetus teko įvesti dėl paprastos priežasties, ankščiau, įvairiose šalyse, tuos pačius dydžius apibūdindavo skirtingais matavimo vienetais, norint suvienodinti teko įvesti SI vienetų sistemą. SI sistemai priklauso vienas nuo kito nepriklausomi ir tiksliai apibrėžti septyni pagrindiniai vienetai (žr.lentelę). Be šių pagrindinių vienetų gali būti Read More

   Siera - cheminis VIA grupės elementas; simbolis -S; nemetalas; geltonos spalvos, kieta kristalinė medžiaga; atominė masė - 32,065(5) a. m. v.; netirpstanti vandenyje, naudojama tam tikriems medikamentams gaminti ir dažnai paplitusi gyvojoje gamtoje. Žemės plutoje sieros yra apie 340 ppm. Sieros oksidacijos laipsniai: -2, +4 ir +6. (Term. žr. plč. Siera.).

Sieros dioksidas - bespalvės, troškinančio, aštraus kvapo, nuodingos dujos; cheminė formulė - SO2. Virimo temperatūra -10 °C. 20 °C temperatūroje 1 l vandens ištirpsta 40 l SO2 dujų. Vandenyje ištirpęs SO2 sudaro sulfito rūgštį. Sieros dioksidas gaunamas deginant sierą ir jos junginius, taip pat ore deginant metalų sulfidus (sulfidines rūdas). Sieros dioksidas labai kenksmingas miškams.

Sieros rūgštis - stipri neorganinė rūgštis; cheminė formulė - H2SO4. Gryna sieros rūgštis yra bespalvis aliejingas skystis. Tankis 1,83 g/cm³. Verda 338 °C temperatūroje. Pramonėje daugiausia gaminama 96-98 % koncentruota sieros rūgštis. Sieros rūgštis yra labai stipri rūgštis. (Term. žr. plč. Sieros rūgštis.)

Silimarinas - flavonoidams priklausantis natūralus organinis junginys. Pakankamai dideli jo kiekiai yra aptinkami  tikrojo margainio (Silybum marianum) sėklose, iš kurių yra gaminama veiklioji medžiaga vaistiniams preparatams (pvz., Carsil) skirtiems palaikyti normalią kepenų veiklą. Silimarinas stabilizuoja kepenų ląstelės membraną apsaugodamas kepenis nuo kenksmingų poveikių ir padėdamas atsistatyti pažeistoms kepenų ląstelėms, padeda palaikyti normalią kepenų funkciją, turi Read More

Silpnaprotystė -  psichikos sutrikimų sindromas - intelekto nepakankamumas. Žmogus nesugebama prasmingai vartoti sąvokų, mokytis, pažinti nauja. Jam gali sutrikti atmintis, dėmesys, valingumas, emocijos, suvokimas ir mąstymas. Silpnaprotystė būna įgimta - ↑ Oligofrenija. ir įgyta - ↑ Demencija.

Simetrija - (atitikimas; taisyklingas ir proporcingas išdėstymas/išsidėstymas) tikslus dalių, pusių, žiūrint nuo vidurio, atitikimas. T. y. tikslus dalių, esančių priešingose skiriančiosios linijos pusėse arba imant nuo centro abiejose pusėse, atitikimas pagal dydį, formą, padėtį.

Sinkinezija (sin- + gr. kinesis - judesys) - nevalingas vieno ar kelių raumenų susitraukimas, kai asmuo atlieka kitą judesį. (Term. žr. plč. Sinkinezija.)

Sintetika - (sintetinis), sintetinės medžiagos ir gaminiai iš jų (pvz.,sintetiniai pluoštai, sintetinis kaučiukas, vaistai, plastmasė), gaunami cheminės sintezės būdu. Kartais yra maišomi du terminai "sintetinis" ir "dirbtinis", kurie paprastai laikomi vienas ir tas pats. Bet, dirbtinė medžiaga yra gaunama žaliavos fizinio modifikavimo būdu.

Sintetinis - chemiškai gaminamas, gaunamas sintezės būdu. Kartais yra maišomi du terminai "sintetinis" ir "dirbtinis", kurie paprastai laikomi vienas ir tas pats. Bet, dirbtinė medžiaga yra gaunama žaliavos fizinio modifikavimo būdu.

Sintetinti - jungti, gaminti junginius sintezės būdu. ( Tp.žr.term. Sintezė )

Sintezė - (sujungimas, sudarymas, derinimas). Terminas vartojamas įvairiose mokslo srityse (chemijoje, biologijoje, biochemijoje, fizikoje ir kt.), paprastai ir apibendrintai jis reiškia įvairių elementų, objekto dalių jungimas į visumą. 1.Cheminė sintezė – cheminių junginių gavimas iš kitos cheminės sandaros medžiagų joms jungiantis; sudėtinių junginių gavimas iš elementų ar paprastų junginių; vienų cheminių junginių gavimas iš kitų Read More

Širdies nepakankamumas - liguista širdies būklė, sutrinka organizmo audinių ir organų aprūpinimas krauju. Dažniausiai atsiranda sergant hipertonine, išemine širdies liga (miokardo infarktu), lėtine plaučių ar inkstų liga, miokarditu, perikardo ligomis, esant kardiomiopatijai, širdies ydai, aritmijai. Padidėjus didžiojo ir mažojo kraujotakos rato kraujospūdžiui, padaugėjus širdies skilvelių ertmėse kraujo, susilpnėjus širdies raumens susitraukimams arba pakitus jų dažniui, Read More

Skalė - 1.matavimo priemonės rodmenų įtaiso dalis su žymėmis, skaičiais ir simboliais, atitinkančiais matuojamojo fizikinio dydžio vertes; 2.kategorijų arba klasių seka.

Skaliaras - (↑Fizikinis dydis ) 1.dydžiai, kurie nusakomi skaitine verte (skaičiumi) ir matavimo vienetais, t.y. dydžiai, nusakomi skaičiumi, kuris, matuojant tų dydžių vertę ir gali būti parodytas tam tikroje skalėje (tūrio, masės, temperatūros ir t.t.). Su skaliariniais dydžiais atliekami įprasti matematiniai veiksmai; 2.žuvis - paprastasis skaliaras.

Skaliarinis - susijęs su skaliaru. (↑ Skaliaras, ↑ Fizikinis dydis).

Sklerozė (gr. sklerosis - sukietėjimas) - audinio arba organo sustandėjimas, išvešėjus jungiamajam audiniui. Šis sutankėjimas ir sukietėjimas įvyksta dėl žuvusių funkcinių elementų pakeitimo jungiamuoju audiniu (paprastai fibroziniu). Taip būna daugelio ligų metu. (Term. žr. plč. Sklerozė.)

Šlapimo rūgštis - 2,6,8-purintriolis, (HO)3C5HN4; galutinis purinų apykaitos produktas žmogaus organizme. Ji lengvai filtruojama ir kartu su Na+ jonais artimajame (proksimaliajame) vamzdelyje pernešama abiem kryptimis, t. y. reabsorbuojama ir sekretuojama. Normaliai sekrecija yra didesnė už reabsorbciją, todėl esant labai koncentruotam šlapimui, uratų koncentracija šlapime gali būti 20-30 kartų didesnė negu plazmoje (0,25 mmol/l). Uratai blogai Read More

Socialinė adaptacija - asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos. (Term. žr. plč. Socialinė adaptacija.)

Socializacija - visuomenės kultūros perteikimas vaikams ir kitiems asmenims, siekiant, kad jie sėkmingai įsilietų į visuomenę. Lėtas ir nuolatinis individualus įprasto visuomenės mąstymo, vertybių, elgsenos perėmimas.

Socialumas - polinkis bendrauti su kitais žmonėmis, tapti vis kitų grupių nariu.

Sorbatas - chem.: sorbento sugeriamas cheminis junginys arba junginių mišinys.

Sorbcija (gertis) - chem.: bendras absorbcijos ir adsorbcijos pavadinimas. Įvairių medžiagų (pvz., dujinių, garų arba ištirpusių medžiagų), esančių supančioje aplinkoje, sugertis kietuoju kūnų (medžiaga) arba skysčiu. Pati sugerianti kieta medžiaga arba skystis vadinamas sorbentu, o sugeriamoji medžiaga - sorbatu.

Sorbentas (siurbiantis) - chem.: sugeriančioji medžiaga; medžiaga (kietieji kūnai arba skysčiai), selektyviai sugerianti (absorbuojanti, adsorbuojanti) iš supančios aplinkos įvairias medžiagas (dujas, garus ar ištirpusias medžiagas), pvz., aktyvioji anglis. (Term. žr. plč. Sorbentas.)

Spazmas (gr. spasmos - traukulys) - mėšlungis, staigus nevalingas raumens arba raumenų grupės susitraukimas. Tai yra nevalingas skersaruožių ar lygiųjų raumenų, dažnai skausmingas, susitraukimas. Atsiranda dėl centrinės ir periferinės nervų sistemos pažeidimų (sutrikimų). Būna sergant kai kuriomis ligomis (pvz., spazminiu paralyžiumi) arba kyla dėl kokio nors skausmingo dirgiklio poveikio. (Term. žr. plč. Spazmas.)

Spazmofilija (lot. spasmophilia < gr. spasmos - traukulys + philia - polinkis) - vaiko mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimas; reiškiasi traukuliais. (Term. žr. plč. Spazmofilija.)

Specifinis (lot. specificum - ypatingumas) -1. Savitas, išsiskiriantis iš kitų. 2. Tinkamas tik vienam tikslui. 3. Būdingas (savitas, ypatingas) tik vienam asmeniui (būtent tam), daiktui, reiškiniui ar jų grupei.

Stabilizacija - pastovumo būsenos su(si)darymas arba palaikymas.

Stabilizatorius (tvariklis) - chem., medžiaga, didinanti su ja sumaišytos medžiagos atsparumą išorės poveikiui.

Stabilumas (pastovumas) - sistemos būsenos savybė nekisti.

Stabilus -  pastovus, tvirtas, nusistovėjęs, nesikeičiantis, nekintantis be išorinio poveikio.

Stambiamolekulinis junginys - junginys, kurio santykinė molekulinė masė > 5000.

Stereo- - 1) pirmasis sudurtinių žodžių dėmuo, rodantis sąsają su matmenimis, plokštuma, erdviniu išsidėstymu; 2) pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su pastovumu, kietumu, tolydumu.

Stereochemija - mokslas, tiriantis erdvinį atomų išsidėstymą molekulėse ir jo įtaką junginių savybėms.

Stereoizomerai - izomerai, kurie turi vienodą molekulinę sudėtį ir cheminę sandarą, bet skiriasi atomų išsidėstymu erdvėje, t. y. erdviniai izomerai: struktūriniai izomerai, nesutapatinami erdvėje atlikus bet kokias posūkio operacijas. Pvz., beveik visų monosacharidų molekulėse yra chiralinių (asimetrinių) anglies atomų, todėl jie skirstomi į ↑ Enantiomerai ir ↑ Diastereomerai.

Stresas (angl. stress įtampa) - psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ar vidaus veiksniai - stresoriai. Streso teoriją 1936 sukūrė ir terminą pradėjo vartoti H. Seljė (Selye, Kanada). Iš pradžių ji buvo vartojamas tik fiziologijoje, vėliau ir psichologijoje. (Term. žr. plč. Stresas.)

Stresorius - streso būseną sukeliantis veiksnys. Skiriami fiziologiniai stresoriai (pvz., labai didelis fizinis krūvis, aukšta ar žema temperatūra, skausmas, pasunkėjęs kvėpavimas ir kt.) ir psichiniai stresoriai, t. y. veiksniai, turintys individui signalinę reikšmę (pvz., grėsmė, pavojus, įžeidimas, informacijos perteklius ir kt.).

Struktūra - (sandara) bet kokio objekto sandaros elementų tarpusavio išsidėstymas ir ryšys; dalelių (atomų, jonų, molekulių) tarpusavio išsidėstymas.

Struma - skydliaukės padidėjimas. (Term. žr. plč. ↑ Gūžys.)

Sub- - 1. dėmuo, reiškiantis žemiau ko nors, priklausantį kam nors, buvimą šalia ko nors, mažesnį pvz., subarktinis, subatomas; 2. dėmuo, reiškiantis pavaldumą, prastą kokybę, antraeiliškumą, mažesnį (palyginus su tuo, kas įvardyta), pvz., subinspektorius, subproduktai, subkontinentas, subvienetas, subląstelinis ir kt..

Subfebrilus, -i -  medicinoje vartojamas terminas, nurodantis, kad šią ligą lydi nedidelis karščiavimas, temperatūra (ne didesnė kaip 38 °C).  Vidutinė arba febrili temperatūra arba karščiavimas - 38-39 °C, aukšta (piretinė) - 39-41 °C, hiperpiretinė - > 41 °C.

Substratas - 1. Medžiaga, kurią chemiškai modifikuoja fermentas ir susidaro galutinis produktas. 2. Mikroorganizmų mitybinės terpės sudedamoji dalis. 3. Junginys, kuris pakinta veikiamas katalizatoriaus arba reagento. 4. Pamatas (pagrindas) ant kurio yra daiktas arba biologinis pagrindas (daiktas arba medžiaga), ant kurio gyvena augalas, mikroorganizmas ar gyvūnas.

Subvienetas - chem., biolg. 1. Kristalinės struktūros fragmentas, turintis tam tikrų būdingų požymių rinkinį; 2. Oligomerinio baltymo  ir ribosomos sudedamoji dalis, kurią galima atskirti nuo kitų subvienetų. (T.p. žr. ↑ protomeras)

sulfamidas - chem., RSO2NH2 .

Sulfamidiniai preparatai - ↑  sulfanilamidiniai preparatai.

Sulfanilamidas - chem., (streptocidas) 4-aminobenzensulfamidas, H2NC6SO2NH2, antibiotikas.

Sulfanilamidiniai preparatai- chem., (sulfamidiniai preparatai, sulfanilamidai) sulfanilamido dariniai, pasižymintys antimikrobiniu (antibakteriniu) veikimu. (Žr. plč. ↑ Sulfanilamidai.)

sulfanilamido- - chem., 4-aminobenzensulfamido-; H2NC6SO2NH2-grupė.

Sulfanilo rūgštis - chem., 4-aminobenzensulfonrūgštis, H2NC6H4SO3H.

Sulfatai - sieros rūgšties (H2SO4) druskos (todėl sieros rūgštis dar vadinama sulfato rūgštimi). H2SO4 yra stipri rūgštis, sudaro sulfatus ir vandenilio sulfatus su daugeliu metalų; bendra formulė M2SO4 (M - vienvalentis metalas), pvz., kalio sulfatas K2SO4. Dauguma sulfatų tirpsta, tačiau IIA grupės metalų (išskyrus berilį, magnį) sulfatai yra netirpūs arba mažai tirpūs. Sulfato jonas yra Read More

Sulfidai - neorganinėje chemijoje tai yra sieros junginiai su metalais (taip pat su kai kuriais nemetalais В, Si, Р, As). (Term. žr. plč. Sulfidai.)

Sulfitai - sulfito rūgšties (H2SO3) druskos, pvz., natrio sulfitas Na2SO3. Paprastai sulfito rūgšties druskų bendra formulė yra M2SO3 (M - vienvalentis metalas), sulfito rūgšties esterių - (RO)2SO (R - vienvalentis organinis radikalas (liekana)).

sulfon- - chem. 1. sulfonrūgščių darinių pavadinimo dalis; 2. sulfonil- (ntk).

sulfonorūgštis - chem., ntk. ↑  sulfonrūgštis.

sulfonrūgštis - chem., RSO3H.

Šunvotė (furunkulas) - gumbelis, atsiradęs dėl plauko maišelio ir riebalų liaukos ūminio pūlinio uždegimo. (Term. žr. plč. Šunvotė.)

Super- -  dėmuo, reiškiantis buvimą viršum ko nors ar aukščiausiąją kategoriją.

Superoksidas - (superoksido anijonradikalas, superoksido anijonas) - tai deguonies molekulės jonas su nesuporuotu elektronu (cheminė formulė O2-•). Superoksido jonas yra laisvasis radikalas, vienas iš aktyviųjų deguonies formų. (Term. žr. plč. Superoksidas.)

Superoksido dismutazė (SOD) - fermentas, priskiriamas antioksidantiniams fermentams, apsaugantis ląsteles ir audinius nuo susidarusių aktyviųjų deguonies formų žalos. (Term. žr. plč. Superoksido dismutazė (SOD).)

Suspensija - chem., dispersinė sistema, susidedanti iš smulkių kietojo kūno dalelių, pasiskirsčiusių skystyje. Suspensijos yra stambiadispersės koloidinės sistemos, sudarytos iš kietosios fazės dispersinių dalelių (> 100 mμ) skystoje dispersinėje terpėje. Kondensuotos suspensijos vadinamos pastomis. Suspensijos gaunamos koloidiniuose malūnuose disperguojant stambesnes kietųjų medžiagų daleles. Suspensijų dalelių sedimentacijos greitis susijęs su jų dydžiu, tankiu, terpės klampa ir Read More

Sveikimas (rekonvalescencija; priešdėlis re-↑ + lot. convalescentia - sveikimas, sveikti) - ligos sutrikdytos organizmo veiklos atsinaujinimas. Bet kuri liga organizme sukelia dvejopų pokyčių: žalojamųjų (pakinta organų struktūra, funkcijos) ir apsauginių, arba gyvybinių (apie ligos židinį kaupiasi baltųjų kraujo kūnelių, ligonis karščiuoja ir pan.). Kol organizmo veiklą trukdantys veiksniai stipresni už apsaugines jėgas, liga progresuoja: pereina Read More

Tachikardija (gr. tachys - greitas + kardia-širdis) - širdies susitraukimų dažnio padidėjimas, dažnas širdies plakimas (daugiau kaip 90 tvinksnių per minutę). Tachikardiją gali sukelti pačios įvairiausios priežastys. (Term. žr. plč. Tachikardija.)

Taninai - augalinės kilmės fenolinių junginių grupė, turintys didelį kiekį hidroksigrupių (OH). Taninai yra panašių į tanino rūgštį savybių iš augalų ekstrahuojamų medžiagų mišinys. (Term. žr. plč. Taninai.)

Tanino rūgštis - CHOR(CHOR)3CHOCH2OR; čia R - COC6H2(OH)2COOC6H2(OH)3.

Tankis - fizikinis dydis, medžiagos vienetinio tūrio masė, t.y. medžiagos tankiu laikome jos masę tūrio vienete; simbolis - p (p - tankis, m - kūno masė (1 kg), V - kūno tūris (1 m3)). Tankio matavimo vienetas - kilogramas kubiniam metrui: [p] = 1 kg/m3.

Temperatūra - (chem.) fizikinis dydis, apibūdinantis sistemos šiluminę būseną. (Fiz.) Temperatūra yra šiluminę makroskopinių kūnų būseną (jų šiltumą) apibūdinantis dydis. Skaliarinis dydis, apibūdinantis sistemos šiluminę pusiausvyrą. Temperatūra apibūdina molekulių chaotiško judėjimo intensyvumą ir yra jų slenkamojo judėjimo vidutinės kinetinės energijos matas. Dažniausiai temperatūra nustatoma matavimo prietaisu termometru. Buityje naudojamės Anderso Celsijaus sudaryta temperatūros skale. Šios Read More

Ter- - žr. term. ↑ tri-.

Tera- (T) - dėmuo, reiškiantis vieneto padidinimą 1012 kartų.

Terapeutas - gydytojas, kuris praktikuojasi nustatyti ligonio ligą (dažniausiai vidaus ligas), ją gydyti ir skirti ligų profilaktikos (be chirurginio įsikišimo) metodus.

Terapija - (gydymas, slaugymas) med. ligos gydymas (nechirurginis); ligos konservatyvus gydymo priemonių rinkinys. Tokio gydymo tikslas yra vienos ar kitos ligos simptomų ir pasireiškimų, patologinės būklės arba kažkokios sutrikusios funkcijos pašalinimas, sumažinimas, palengvinimas, sutrikusių gyvavimo funkcijų normalizavimas ir pasveikimas, sveikatos atstatymas. Taipogi sąvoka terapija gali būti naudojamas gydant vidaus organų ligas, vidaus organų medicina. Šioje Read More

Termometras - temperatūros matuoklis. Termometro veikimas pagrįstas jo darbinės medžiagos kurio nors parametro (tūrio, slėgio, varžos) kitimu kintant kūno šiluminei būsenai. Turi būti palaikomas termometro darbinės medžiagos šiluminis kontaktas su matuojamu kūnu, kol nusistovės šiluminė pusiausvyra, t. y. visi darbinės medžiagos ir matuojamo kūno taškai bus vienodai šilti. Nusistovėjus šiluminei pusiausvyrai, nustos kisti makroskopiniai darbinę Read More

Terpė - tam tikra speciali aplinka kam nors būti, vykti, reikštis, egzistuoti (pvz., organizmo vidinė terpė - kraujas, limfinė sistema; rūgštinė ar šarminė terpė ir pan.).

Tetanija (gr. tetanos – sustingimas, įtampa) - ligota būsena, nevalingi raumenų, ypač veido, rankų ir pėdų, spazmai ir traukuliai.  Tetanijos išsivystymo priežastis yra kalcio jonų kiekio kraujyje sumažėjimas, jų apykaitos sutrikimas, kuris gali būti susijęs su nepakankamu prieskydinių liaukų aktyvumu, rachitu ar alkaloze. Yra išskiriama naujagimių tetanija (ankstyva ir vėlyvoji naujagimių hipokalcemija); rachitogeninė tetanija; hipokalceminė Read More

Tetr(a)- (kvater-, tetrakis-) - dėmuo, reiškiantis, kad kas nors susideda iš keturių dalių, turi keturis fragmentus, pvz., tetrapirolas

Tetrahidrofolio rūgštis (THFR) - biologiškai aktyvi folio rūgšties forma, kofermentas. Ji dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, pernešant  įvairaus oksidacijos laipsnio vieną anglies atomą turinčius (C1) fragmentus (vienangles grupes, pvz., metil- (-CH3), metilen- (-CH2-), formil-(-CHO), forminin- (-CH=NH), metenil- (=CH-) ). THFR ir vienanglių grupių kompleksai yra būtini įvairių junginių biosintezei. Organizme (epitelinėse žarnyno ląstelėse) laisvoji folio rūgštis, Read More

Tetrakis- - chem. dėmuo, reiškiantis, kad kompleksiniame junginyje yra keturi sudėtingi polidentatiniai ligandai. (↑ tetr(a)-).

Tiaminas -  vitaminas B1, N-(4-amino-2-metil-5-pirimidilmetil)-5-(2-hidroksietil)-4-metiltiazolas, CH3(NH2)C4HN2CH2C3HNS(CH3)(CH2CH2OH).  Bespalviai, specifinio kvapo kristalai; reikalingas normaliam nervų sistemos funkcionavimui (nervinio impulso perdavimui, atsistatymui ir pan.). Tiaminas įeina į kofermento tiamino difosfato (TDP) sudėtį, kuris yra oksidacinio dekarboksilinimo, aldehido grupės pernašoje (R-CHO) ir kitų fermentinių reakcijų kofermentas. (Žr. plč. Vitaminas B1.)

Tiamindifosfatas - vitamino B1 kofermentinė biologiškai aktyvi forma, sutrmp. - TDP. TDP yra oksidacinio dekarboksilinimo ir kitų fermentinių reakcijų kofermentas. (Žr. plč. Vitaminas B1.)

Tio- - pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti, kad junginys turi sąsają su siera: 1) sulfido-; 2) -S- grupė.

Tioalkoholis - ↑ Tiolis.

tiolio grupė - merkaptogrupė (-SH).

Tiolis (merkaptanas) - organinis junginys, tioalkoholis, prie anglies atomo turi -SH grupę (merkaptogrupę). Terminas "merkaptanai" pagal IUPAC yra laikomas pasenusiu ir nerekomenduojamas vartoti. Merkaptogrupę turi baltymai (daugelis fermentų), tiolo kofaktoriai: glutationas, KoA, dihidrolipo rūgštis ir kt. (Term. žr. plč.  Tiolis.)

Tiroidinai  (jodotironinai) - pagrindiniai skydliaukės išskiriami hormonai tiroidinai - trijodotironinas (T3) ir tetrajodotironinas (T4). Susidaro iš aminorūgšties tirozino, jų biologiniam aktyvumui yra reikalingas mikroelementas jodas. Jodotironinai yra reikalingi organizme palaikyti įvairiapusę medžiagų apykaitą. (Plč. žr. Skydliaukė ir jos gaminami hormonai.)

Tiroidinis (tireoidinis) - med. siejamas su skydliauke, pvz., tiroidiniai hormonai - skydliaukės gaminami hormonai tiroksinas ir trijodtironinas.

Tiroksinas - (3,5,3',5'-tetrajodtironinas; 2-amino-3-[4-(4-hidroksi-3,5-dijodfenoksi)-3,5-dijodfenil]propano rūgštis; HO(I2)C6H2OC6H2(I2)CH2CH(NH2)COOH; T4) - skydliaukės hormonas. Tetrajodtironinas yra svarbiausias skydliaukės hormonas, kuris sintetinamas iš aminorūgšties tirozino, prisijungdamas jodą. Tiroksino sintezę ir sekreciją reguliuoja hipotalamas ir hipofizė. Tiroksinas veikia medžiagų ir energijos apykaitą, daugelio audinių ląstelių dalijimąsi ir diferenciaciją. Jo veikimui jautriausi kepenys, širdis, inkstai, griaučių raumenys. Stimuliuoja lipidų ir glikogeno skilimą, Read More

Tirotoksikozė (tireotoksikozė) (lot. thyrotoxicosis< gr. thyreoeides - skydo pavidalo + toxicon - nuodai) - liga, kurios atsiradimo priežastis yra per didelė skydliaukės funkcija. Ligos metu skydliaukė gamina per daug jodo turinčių hormonų, dėl kurių per didelio kiekio organizme pagreitėja medžiagų apykaita, sutrinka nervų, širdies ir kraujagyslių sistemų funkcijos, atsiranda kvėpavimo ir psichikos sutrikimai. (Plč. žr. Read More

 Tirotropinas (tirostimuliuojantis, tirotropinis hormonas, TSH) - priekinės posmegeninės liaukos dalies (adenohipofizės) išskiriamas tropinis hormonas. Šio hormono poveikis organizmui pasireiškia per kitas - periferines endokrinines liaukas, t.y. TSH  tvarko skydliaukės veiklą, skatina skydliaukės hormonų gamybą ir jų pernešimą į kraują. (Term. žr. plč. Tirotropinas.)

Tirozinas, IUPAC pav. - 2-amino-3-(4-hidroksifenil)propano rūgštis; pakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - HOC6H4CH2CH(NH2)COOH; sutrumpintas pavadinimas - Tyr, Y. (Plč.žr. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.žr. Pakeičiamosios aminorūgštys.).

Tirpalas - chem., vienalytis skystasis arba kietasis medžiagų (tirpinio ir tirpiklio) mišinys. Tirpalas yra homogeninis dviejų ir daugiau įvairių medžiagų dalelių (molekulių, atomų, jonų) mišinys. Tai yra būtent mišinys, o ne junginys, kadangi abiejų sudėtinių dalių kiekiai kinta. Pvz., stiklinėje vandens galima ištirpinti vieną, du ir daugiau šaukštų cukraus. Kiekvieną kartą gaunamas dviejų medžiagų tirpalas, Read More

Tirpdiklis - chem., priedas, kuris sulydytas su netirpia medžiaga paverčia ją tirpia.

Tirpiklis - chem., 1. skystis, tirpinantis kietąją ar dujinę medžiagą; 2. tirpalo komponentas, kuriame ištirpinta kita medžiaga.

Tirpimas - chem., 1. tirpalo susidarymas; 2. sniego, ledo virtimas vandeniu.

Tirpimo šiluma - chem., šiluma, išsiskirianti arba sunaudojama tirpstant medžiagai.

Tirpinamoji geba - chem., gebėjimas tirpinti.

Tirpinimas - chem., tirpalo gaminimas.

Tirpinys - chem., ištirpusi medžiaga.

Tirpis (tirpumo koeficientas) - chem.,  ištirpusios medžiagos kiekis 100 g tirpiklio.

Tirpmenys - chem., tirpioji mišinio dalis.

Tirpumas - chem., medžiagos savybė sudaryti su kita medžiaga vienalytę sistemą.

Tirpumo koeficientas - chem., ↑ tirpis.

Tokoferolis - chromano darinys, turintis izoprenoidinę šoninę grandinę.  Daugelis tokoferolių, bei jiems atitinkantys tokotrienoliai, yra biologiškai aktyvūs ir bendrai vadinami vitaminu E. Prie tokoferolių struktūrinės formulės žiedo prisijungusi hidroksilo grupė, kuri lengvai atiduoda vandenilio atomą reakcijose su laisvaisiais radikalais, taip juos atkuria ir apsaugo kitas organines medžiagas nuo oksidacijos. Tokoferolių biologiniam aktyvumui turi reikšmės metilinių Read More

Tokotrienoliai - panašią cheminę struktūra turinčių junginių grupei priklausanti medžiaga, kurie vadinami vitaminu E.  Natūralus vitaminas E apima keturis izomerus tokoferolio ir keturis izomerus tokotrienolio - alfa (α), beta (β), gama (γ) ir delta (δ). Skirtumas tarp tokoferolio ir tokotrienolio yra nesočiosiose šoninėse grandinėse, su trimis dvigubomis jungtimis, galinėje dalyje (uodegoje) esantis farnezil pirofosfato izoprenoidas. Read More

Toksemija (gr. toxicon - nuodai + haima-kraujas), apsinuodijimas kraujo nešiojamomis medžiagomis, kurios patenka iš aplinkos (pvz., per kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą) arba susidaro pačiame organizme. Dažniausiai būna sergant infekcinėmis ligomis (pvz., difteritu, salmonelioze), kurių sukėlėjai gamina egzotoksinus, arba, sukėlėjams yrant, išsiskiria endotoksinų. Toksemija gali atsirasti ir tada, kai, sutrikus medžiagų apykaitai, organizme susidaro nuodingų medžiagų Read More

Toksikodermija - bendrinis odos išbėrimų pavadinimas, kurių kilmė yra toksinio arba toksinio-alerginio pobūdžio. Išbėrimai odoje ir/arba gleivinėse atsiranda dažniausiai nuo vaistinių preparatų (nuo nuodų) juos suvalgant, parenteraliai ar įkvepiant. Daugumos toksikodermijos atvejų pasireiškia alergija, odos išbėrimais. (Term. žr. plč. Toksikodermija.)

Toksikologija (gr. toxikon - nuodai + logos - mokslas) - medicinos šaka, mokslas, tirianti nuodus, jų ypatybes, nuodų ir gyvų organizmų tarpusavio sąveiką. Yra daug toksikologijos šakų: bendroji, klinikinė, pramonės, maisto, ekologinė, karinė, teismo toksikologija. Klinikinė toksikologija tiria apsinuodijimų etiologiją, patogenezę, kliniką, gydymą ir profilaktiką. Nuodais ir apsinuodijimais domimasi jau nuo seniausių laikų. Juos tyrė Read More

Toksikozė - toksinų sukeliama liga. Paprastai šis terminas reiškia bet kokią ligą, kuri išsivysto dėl toksinio medžiagos poveikio organizmui. T. y. patologinė būsena, kuri prasideda ilgesnį laiką apsinuodijus toksinais, patenkančiais į organizmą iš išorės (pvz., mikrobai) arba susiformavusiais pačiame organizme (pvz., nėštumo toksikozė, tirotoksikozė). (T. p. žr. term. ↑ Intoksikacija.)

Toksinai (gr. toxikon - nuodai) - nuodingos medžiagos, kurias gamina patogeninės bakterijos, kai kurie grybeliai ir gyvūnai. (Term. žr. plč. Toksinai.)

Toksinis - nuodingas; sukeltas toksinų veikimo.

Toksiškas - nuodingas.

Toksiškumas - nuodingumas: kenksmingas biologinis medžiagos poveikis organizmui.

Toksoidai (anatoksinai) - pavojingų ligų sukėlėjų (pvz., sukeliančių stabligės ar difterijos išsivystymą) gaminamas toksinas, kuris dėl cheminio apdorojimo praranda toksiškumą, tačiau išlaiko antigeninį aktyvumą.  Toksoidai plačiai naudojami vakcinose. Šie imuniniai preparatai, naudojami aktyviai imunoprofilaktikai nuo toksinais sukeliamų infekcijų. Tokiais preparatais sukeltas imunitetas neutralizuoja egzotoksinus, bet neturi jokio poveikio bakterijoms - šio toksino producentai ir jų Read More

Toninis (gr. tonikos, nuo tonos - tonas, įtampa, jėga) - 1) Susijęs su kirčiu, pvz., toninė eilėdara; eilėraštis su lygiu metrinių kirčių skaičiumi eilutėse. 2) Susijęs su normaliu raumenų (organizmo, jo atskirų organų, audinių) tonusu. 3) Apibūdinantis, nusakantis ilgalaikį raumenų įtempimą (susitraukimą), pavyzdžiui, toninis raumenų spazmas; susijęs su tonusu, pvz., toniniai traukuliai. 4) Toninės priemonės, Read More

Torakalinė chirurgija (gr. thorax, thorakos - krūtinė, krūtinės ląsta + cheir - ranka + ergon - veiksmas, darbas) - krūtinės ląstos chirurgija, chirurgijos šaka - krūtinės ląstos ir jos organų tyrimas ir gydymas operacija. Iš torakalinės chirurgijos į atskiras chirurgijos šakas atsiskyrė širdies chirurgija ir ftiziochirurgija (operuoja ligonius, sergančius plaučių tuberkulioze). Dažniausiai torakalinės chirurgijos operacijomis Read More

Tortikolis - kaklo deformacija. Tai įgimta arba įgyta kaklo deformacija, kuriai būdinga netaisyklinga galvos padėtis (pasvirimas ir pasukimas į šoną). (Term. žr. plč. ↑ Kreivakaklystė.)

Trans- - priešdėlis, reiškiantis kurios nors erdvės perkirtimą, perkėlimą į kitą vietą, buvimą už ko nors ribų; chem. 1. trans-izomeras; 2. pakaito (grupės) perkėlimas iš vienos molekulės į kitą.

Trans-izomeras - erdvinis izomeras, kurio du pakaitai ne prie to paties atomo yra skirtingose dvigubojo ryšio arba žiedo plokštumos pusėje.

Transferinas - glikoproteidas; kraujo plazmos baltymas, kuris sujungia ir perneša į audinius geležies (Fe3+) jonus. (Term. žr. plč. Transferinas.)

Transformacija - 1. ko nors perdarymas, pavertimas, pavirtimas, keitimas, per(si)tvarkymas, per(si)formavimas; pavidalo, formos, esminių savybių pakeitimas, kaita.  2. tech., kintamosios elektros srovės įtampos sumažinimas ar padidinimas transformatoriumi.

Transplantacija (lot. trans- - priešdėlis, reiškiantis kurios nors dalies perkėlimą į kitą vietą + plantatis - augalų sodinimas) - persodinimas, audinių, organo ar organų sistemos perkėlimas į kitą to paties organizmo vietą, į kitą tos pačios arba kitos rūšies organizmą. Persodinamas audinys ar organas vadinamas transplantatu, organizmas, iš kurio jis paimtas - donoru, organizmas, kuriam Read More

Transplantologija (lot. transplantare - persodinti + gr. logos - mokslas) - mokslas, kuris tiria persodinti tinkamų audinių ir organų (transplantatų) rengimą, jų konservavimą, transplantaciją ir transplantato galimo atmetimo dėsningumus. (Term. žr. plč. Transplantologija.)

Transtiretinas -  prealbuminas, prijungiantis tiroksiną. Jis priskiriamas prie albuminų frakcijos. Yra ūminės fazės baltymas. Viename prijungimo centre jis gali prijungti retinolį jungiantį baltymą, o kitame - iki dviejų molekulių tiroksino ir trijodtironino.

Traukuliai - žr. kt. ter. ↑ Spazmas.

Trauma (gr. trauma, kilm. traumatos - žaizda, pažeidimas) - išorinio veiksnio sukeltas organizmo organų ar audinių sužalojimas arba stiprus psichinis sukrėtimas. (Term. žr. plč. Trauma.)

Treoninas, IUPAC pav. - 2-amino-3-hidroksibutano rūgštis; nepakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - CH3CH(OH)CH(NH2)COOH; sutrumpintas žymėjimas - Thr, T. (žr.plč. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.ž. Nepakeičiamosios aminorūgštys.).

Tri- (ter-, tris-) - dėmuo, reiškiantis, kad kas nors sudaryta iš trijų dalių, turi tris fragmentus.

Trijodtironinas - (3,5,3'-trijodtironinas; HO(I)C6H3OC6H2(I2)CH2CH(NH2)COOH; T3) skydliaukės hormonas. (Plč. žr. Skydliaukė ir jos gaminami hormonai.)

Triptofanas, IUPAC pav. - 2-amino-3-(3-indolil)propano rūgštis; nepakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - NC8H6CH2CH(NH2)COOH; sutrumpintas žymėjimas -Trp, W. (žr.plč. Nepakeičiamosios aminorūgštys., t.p.ž. Aminorūgščių klasifikacija.).

Tris- - chem. dėmuo, reiškiantis, kad kompleksiniame junginyje yra trys sudėtingi polidentatiniai ligandai (↑ tri-).

Tumoras - mokslinėje arba medicinos literatūroje naudojamas tarptautinis terminas, reiškiantis naviką, auglį; nenormalų naujo audinio susidarymą, augimą, plitimą. (Term. žr. plč. ↑ Navikas.; ↑ Vėžys.)

Ūminis (ūmus) - staiga pasireiškiantis, staigusis, pvz., liga, ligos požymiai ar jos pasireiškimas.

Uratai - šlapimo rūgšties druskos. (Term. žr. plč. Uratai.)

Urokano rūgštis - nepakeičiamosios aminorūgšties histidino deamininimo metu susidariusi rūgštis, reakciją katalizuoja fermentas histidazė, kuri aptinkama kepenyse, odoje ir kt. Tolimesnėse reakcijose, jau dalyvaujant kitiems fermentams, ji paverčiama aminorūgštimi glutamatu.

Valinas, IUPAC pav. - 2-amino-3-metilbutano rūgštis; nepakeičiamoji aminorūgštis; cheminė formulė - (CH3)2CHCH(NH2)COOH; sutrumpintas žymėjimas -Val, V. Aminorūgštis priklauso šakotą grandinę turinčioms aminorūgštims (BCAA - leucinas, valinas ir izoleucinas). (Plč.ž. Aminorūgščių klasifikacija., t.p.ž. Nepakeičiamosios aminorūgštys.).

Vanadis - cheminis VB grupės elementas; simbolis - V; pereinamasis metalas. Vanadis gali sudaryti įvairius junginius, pvz., oksidus, halogenidus, oksohalogenidus, įvairias druskas, anijoninius kompleksus. Vanadis priskiriamas mineralinėms medžiagoms, kurios aptinkamos žmogaus organizme. (Term. žr. plč. Vanadis.)

Vandenilio peroksidas - divandenilio dioksidas, cheminė formulė - H2O2 ; stiprus oksidatorius, bespalvis, bekvapis. Junginys yra labai panašus į vandenį skystis; molekulė turi peroksido grupę, t. y. tarpusavyje viengubuoju ryšiu susijungusius deguonies atomus. (Term. žr. plč. Vandenilio peroksidas.)

Vandeninė emulsija (emulsija A-V) - chem., emulsija, kurios angliavandenilinė fazė emulguota vandenyje.

Vanduo - divandenilio oksidas; cheminė formulė H2O; bespalvis, bekvapis skystis, jo tankis 1 g/cm3, kai temperatūra 4 °C, virimo temperatūra 100 °C, užšalimo (kristalizacijos) 0 °C. Vanduo yra daugumos medžiagų - kietųjų, skystųjų ir dujinių - tirpiklis. Tai lemia su molekulių sandara susijusios vandens savybės. Tirpdamos vandenyje medžiagos hidratuojasi - prisijungia vandens molekulių. Vandens molekulė Read More

Varfarinas - (orfarinas) vaistinis preparatas, netiesioginio veikimo antikoaguliantas. Varfarinas ir kiti panašūs vaistai vadinami vitamino K antagonistais, vartojami kraujo skystinimui. Pagrindinė jo paskirtis yra sumažinti kraujo krešumą esant trombozės rizikai ir išvengti trombo išplitimo jam atsiradus. Varfarinas, panašiai kaip ir dikumarolis, slopina vitamino K fermento reduktazę, skatindamas kraujo krešėjimo slopinimą. Antikoaguliacinis poveikis stebimas 3-5 dienas Read More

   Varis - cheminis IB grupės elementas; simbolis - Cu; atominė masė - 63,55; pereinamasis metalas. Rausvas, minkštas, kalus, už geležį sunkesnis metalas, ore pasidengęs tamsiai raudonos spalvos vienvalenčio vario oksidu. Tankis 8,9 g/cm³, lydymosi temperatūra 1083 °C. Žmogaus organizme yra apie 110 mg vario: apie 10 mg - kepenyse, apie 9 mg - smegenyse, Read More

Vektorinis - susijęs su vektoriumi. (↑Vektorius, ↑Fizikinis dydis).

Vektorius - (↑ Fizikinis dydis) dydis, nusakomas skaitine verte ir kryptimi. Šie fizikiniai dydžiai nusakomi ne tik skaičiumi, kaip skaliarai, bet ir kryptimi bei krypties simboliu, pvz., nepakanka pasakyti, kad automobilis nuvažiavo 15 km atstumą, bet dar reikia patikslinti ir jo judėjimo kryptį. Būdingi vektoriniai dydžiai yra kūno poslinkis ir greitis, pagreitis ir jėga, elektrinio Read More

Venerinės ligos - plč. žr. term. ↑ Lytinės ligos.

Venerologija (lot. Venus, kilm. Veneris - Venera + gr. logos - mokslas) - med. šaka, tirianti lytinių ligų etiologiją, patogenezę, kliniką, gydymą ir profilaktiką. Naudojasi klinikiniais, laboratoriniais (bakteriologiniais, serologiniais, histologiniais, imunobiologiniais) ir statistiniais metodais.

Vėžys (lot. cancer) - piktybinis navikas. Tai viena dažniausių mirties priežasčių nuo ligos; nuo jo kasmet miršta keletą milijonų žmonių, o sergamumas šia liga vis didėja. Vyrai dažniausiai serga plaučių, lūpos, gerklų, skrandžio, o moterys - krūties, lytinių organų, skydliaukės ir tulžies pūslės vėžiu. Visuomenėje paprastai auglį yra priimta laikyti naviku, t. y. tam tikroje Read More

Viduriavimas (diarėja) - dažnas tuštinimasis. (Term. žr. plč. Viduriavimas.)

Vilsono-Konovalovo liga - hepatocerebrinė distrofija, hepatolentikulinė degeneracija liga - pakankamai retas, įgimtas vario metabolizmo sutrikimas (atsiranda dėl per didelio vario kiekio organizme), sukeliantis sunkias paveldimas centrinės nervų sistemos ir vidaus organų ligas. Liga perduodama autosominiu recesyviniu būdu, jos atsiradimo priežastis yra žema arba nenormali baltymo ceruloplazmino, kuris perneša varį, sintezė. ATP7B genas, kurio mutacijos sukelia Read More

Virionas - visiškai subrendusi ir susiformavusi virusinė dalelė, randama už ląstelės ribų, galinti išgyventi būdama kristalinės formos ir užkrėsti gyvas ląsteles. Ją sudaro nukleorūgšties branduolys ir baltyminis apvalkalas. (T.p.žr.term. " Virusai.").

Virulentinis (lot. virulentus - nuodingas) - nuodingas (toksiškas); užkrečiamas, galintis sukelti ligą, pvz., virusas, bakterijos.

Virulentiškumas - mikroorganizmo arba viruso gebėjimas, esant tam tikrom sąlygoms, sukelti ligą šeimininko organizme. Užkrečiamąsias ligas sukeliančių mikrobų patogeniškumo laipsnis (stiprumas). (Plč.žr.term. - Virulentiškumas.)

Virusai (lot. virus - nuodas) - neląstelinės sandaros savarankiška mažiausių mikrobų grupė. Ne ląstelėse virusai yra inertiški, o gyvybės požymius įgyja tik ląstelės viduje. Virusai, kaip ir visi gyvi organizmai, gali daugintis, evoliucionuoti, kisti. Virusai patekę į gyvo organizmo ląsteles ima absoliučiai jose parazituoti ir sukelia ligas. (Žr.plč. " Virusai." ).

Viruso persistencija - ilgalaikis virusų buvimas gyvūnų ir žmonių organizme, galintis sukelti ligos vystymąsi. Patogeninių mikroorganizmų rūšių gebėjimas ilgai išgyventi šeimininko organizme.  Persistencija suprantama nevienareikšmiškai.  Kai kurie mokslininkai persistencijai priskiria visus ilgalaikio patogeninių mikrobų buvimo organizme atvejus. Čia įskaitant aktyvią formą, pavyzdžiui, sergant lėtinėmis ligomis, nešiojant patogeną.  Kiti tyrėjai, persistencijos būsenai priskiria tik sukėlėjo išlikimą Read More

Vitaminai - nedidelės molekulinės masės, biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, kurių nedideli kiekiai būtini žmogaus ir gyvūno organizmo normaliai medžiagų apykaitai ir gyvybinei veiklai. Žmogaus organizme jie praktiškai nesintetinami (kai kurie mažais kiekiais), todėl turi būti gaunami su maistu. Organizmui negaunant pakankamą kiekį vitaminų atsiranda medžiagų apykaitos sutrikimai. Taipogi gali būti ir atvirkštinė padėtis, dėl kai Read More

ZMA - sporto maisto papildas, sudėtis - cinkas, magnis ir vitaminas B6. Dažniausiai naudojamos komplekso proporcijos: 20-30 mg cinko, 400-500 mg magnio ir apie 10 mg vitamino B6. Formulė yra patentuota, o terminas ZMA yra SNAC System Inc. prekės ženklas. Paprastai naudojamas kultūrizme ir jėgos sporto šakose. (Term. žr. plč. ZMA.)

Zolis - chem., koloidinė sistema, kurios dispersinė terpė - skystis, o dispersinė fazė - kietoji medžiaga. Koloidinėms sistemoms taikomos dispersinio mediumo (terpės) ir dispersinės fazės sąvokos. Koloidinės dalelės, palyginti su tikrųjų tirpalų dalelėmis, yra labai didelės. Šiuo metu skiriami neorganinės ir organinės kilmės koloidai. Kai dispersinė medžiaga sudaro skaidrius tirpalus, ji vadinama zoliu. Ilgainiui zoliai Read More