Demencija (lot. dementia beprotybė) – įgyta silpnaprotystė arba mąstymo pajėgumo susilpnėjimas, atsirandanti dėl aukštųjų psichinių funkcijų nepakankamo išsivystymo arba visiško išnykimo. Skiriama pirminė ir antrinė ∆. Pirminė ∆ – nepakankamas intelekto išsivystymas dėl paveldimos ligos, įgimtų kenksmingų veiksnių ar kūdikio vystymosi ankstyvuoju periodu trūkumų. Antrinė ∆ atsiranda dėl psichinių funkcijų atrofijos; tos funkcijos atrofuojasi, jeigu nėra lavinamos, stokoja emocinio pastiprinimo arba yra nuolat veikiamos kenksmingų veiksnių (socialinio, amžiaus, vaistų, ligos). Pagal kenksmingų ir degeneracinių veiksnių pobūdį skiriama senatvinė (senilinė), alkoholinė, epilepsinė, potrauminė ir kitų rūšių ∆. Požymiai: kalbos ir atminties sutrikimai, nebegebėjimas sutelkti dėmesio, orientacijos praradimas (laikinas ir ilgalaikis). (Tp. žr. Demencija.)