Infuzija (lot. infusio – įleidimas, įtekėjimas) didelio kiekio skysčio (fiziologinio tirpalo, kraujo, gliukozės) įleidimas į organizmą. Dažniausiai skystis leidžiamas pro alkūnės arba poraktinę veną. Jis supilamas į guminį ar plastiko flakoną, kuris tvirtinamas prie specialaus stovo 50-60 cm aukštyje nuo įleidimo vietos. Flakone esantis skystis pro vamzdelį (jame dar įtaisytas tam tikras sifonas) ir jo gale esančią adatą arba kateterį patenka į veną, o iš jos į bendrąją organizmo kraujotaką. Dažniausiai skystis lašinamas lašais, rečiau teka srovele. Infuzija t. p. gali būti daroma pro poodį, arteriją, aortą, pilvo arba pleuros ertmę, tiesiąją žarną. Infuzijos procedūra gali trukti nuo keleto valandų iki keleto parų. Kai ligonio būklė labai sunki, per parą jam suleidžiama net 3-5 l skysčio. Dideli skysčio kiekiai leidžiami, kai žmogus smarkiai nukraujavęs, gausiai vemia arba viduriuoja ir dėl to sutrikusi jo organizmo druskų, rūgščių, šarmų ir skysčių pusiausvyra, gydant po smarkaus apsinuodijimo, nuo kepenų ar inkstų nepakankamumo, smegenų pabrinkimo, taip pat tada, kai dėl ligos nei maistas, nei vaistas nebegali patekti per burną.