Senovės Lietuvos baltų mitologija.
Mitologija – tai mitų visuma, pasakojanti, kaip tam tikra tauta ar kultūra suprato pasaulio kilmę, dievus, gamtos reiškinius, žmogaus vietą pasaulyje ir antgamtines jėgas. Tai senųjų pasakojimų ir tikėjimų sistema apie dievus, pasaulio sandarą, herojus ir šventas jėgas.
Mitologijoje dažnai aiškinama:
kaip atsirado pasaulis,
kodėl keičiasi metų laikai,
kas valdo griaustinį, saulę ar mirtį,
kas laukia žmogaus po mirties,
kaip turi gyventi bendruomenė.
Pavyzdžiai:
graikų mitologija (Dzeusas, Atėnė, Heraklis),
skandinavų mitologija (Odinas, Toras),
baltų mitologija (Perkūnas, Laima, Saulė).
Svarbu suprasti, kad senovėje mitologija žmonėms nebuvo tik „pasakos“. Ji buvo:
religijos dalis,
pasaulio aiškinimas,
moralės ir tradicijų pagrindas.
Štai, kaip Marija Gimbutienė pradedą savo knygą – „Baltų mitologija: senovės lietuvių deivės ir dievai“, citata:
“Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti, nes ji byloja, kaip mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priežastis. Senųjų tikėjimų ir pasaulėjautos atmintis tebėra kiekvieno lietuvio sielos dalis, jei jis nėra nukapojęs savo šaknų. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų.”
Senovės ir dabarties Lietuva priskiriama senai indoeuropiečių tautų grupei baltams.
Baltai – tai tautų grupė, iš kurios kilo dabartiniai lietuviai ir latviai. Senovėje baltų buvo daugiau: prūsai, jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir kitos gentys. Jie gyveno teritorijoje aplink Baltijos jūrą – dabartinėje Lietuvoje, Latvijoje, dalyje Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos Kaliningrado srityje.
Baltų kalbos sudaro atskirą indoeuropiečių kalbų šaką. Lietuvių kalba laikoma viena archajiškiausių gyvų indoeuropiečių kalbų – ji išlaikė daug labai senų formų.
Baltai paprastai skirstomi į:
vakarų baltus (pvz., prūsai, jotvingiai),
rytų baltus (lietuviai, latviai ir jų protėviai).
Senovės Lietuvos baltų tikėjimas.
Senovės Lietuvos baltų tikėjimą tiksliausia būtų vadinti baltų pagonybe arba senąja baltų religija. Tai buvo politeistinė, gamtos ritmais paremta religija, susiformavusi dar prieš krikščionybę.
Trumpai ją būtų galima apibūdinti taip:
pasaulis suvokiamas kaip gyvas ir šventas;
gamtos reiškiniai turi dievišką galią;
žmogus yra gamtos ir protėvių pasaulio dalis;
svarbi pusiausvyra tarp žmonių, dievų ir gamtos.
Baltų religijoje nebuvo vienos „šventos knygos“ ar centralizuotos bažnyčios. Tikėjimas buvo perduodamas per:
apeigas, dainas, mitus, papročius, metų šventes.
Pagrindiniai dievai ir jėgos dažnai siejami su gamta:
Perkūnas – griaustinio ir teisingumo dievas;
Saulė – gyvybės ir šviesos simbolis;
Žemyna – žemės ir derlingumo deivė;
Laima – likimo ir gimimo globėja;
Gabija – namų ugnies saugotoja.
Labai svarbūs buvo:
šventi ąžuolai ir giraitės,
ugnis,
vanduo,
protėvių kultas.
Religija buvo glaudžiai susijusi su metų ciklu: sėja, derliumi, saulėgrįžomis. Dalis senųjų papročių išliko iki dabar:
Rasos / Joninės,
Vėlinės,
Kūčių papročiai,
pagarba ugniai ir gamtai.
Istorikai dažnai pabrėžia, kad baltų religija nebuvo „primityvi gamtos garbinimo sistema“, kaip kartais ją vaizdavo viduramžių kronikininkai. Tai buvo gana sudėtinga pasaulėžiūra su savo morale, kosmologija ir ritualais.
Baltų pagonybės ypatumai.
Lietuvių (plačiau – baltų) pagonybė buvo gimininga kitoms indoeuropiečių religijoms, todėl daug kas atrodė panašu į slavų ar skandinavų tikėjimus: griaustinio dievas, pasaulio medis, likimo samprata, karo ir derlingumo kultai. Bet skirtumų buvo nemažai.
Pirmiausia – baltų religija buvo labai glaudžiai susijusi su gamtos ciklais ir žemdirbyste. Skandinavų religijoje stiprus herojiškumo, karo ir likimo dramatizmas: Odiną, Torą, Ragnaroką persmelkia kario pasaulėžiūra. Baltų tradicijoje mažiau „pasaulio pabaigos“ idėjos ir daugiau harmonijos su gamta bei gyvybės tęstinumo.
Skandinavų mitologija yra daug geriau išlikusi – islandų sagos, Eda, užrašyti mitai. Baltai savo tekstų nepaliko, todėl jų religiją rekonstruojame iš:
kronikų, liaudies dainų, archeologijos, kalbos, papročių.
Dėl to baltų religija atrodo „tylesnė“ ir mažiau antropomorfiška. Skandinavų dievai dažnai vaizduojami kaip labai žmogiški personažai su konfliktais ir charakteriais. Baltų dievybės dažnai labiau susilieja su pačiomis gamtos jėgomis:
Saulė nėra tik „saulės deivė“, ji beveik pati kosminė tvarka;
Gabija nėra vien personažas, o pati šventa ugnis namuose.
Dar vienas skirtumas – lietuvių pagonybė išliko labai ilgai. Lietuva oficialiai pakrikštyta tik 1387 m., o kai kurios pagoniškos praktikos gyvavo dar šimtmečius. Kai Skandinavija jau seniai buvo krikščioniška, Lietuvoje dar veikė šventvietės ir aukurai. Todėl lietuvių folklore išliko daugiau gyvų senosios religijos sluoksnių.
Lyginant su slavais, baltų religija tikriausiai buvo konservatyvesnė ir archajiškesnė. Kalbininkai dažnai sako, kad baltų kultūra išlaikė labai senų indoeuropietiškų elementų. Pavyzdžiui:
pagarba ugniai,
vandens šventumas,
dvasių ir protėvių ryšys,
dainuojamoji tradicija.
Slavų religijoje buvo daugiau regioninių skirtumų ir stipresnė vėlesnių įtakų mišrainė. Baltų tikėjime gana ryškus vientisumas tarp kosmoso, šeimos ir gamtos.
Yra ir socialinis skirtumas. Vikingų religija buvo glaudžiai susijusi su karo žygiais, valdovų šlove, kario garbe. Baltų pasaulėžiūroje svarbesnė atrodo žemė, namų židinys, derlius, bendruomenė. Net Perkūnas baltams dažnai yra ne tik karo jėga, bet ir moralinės tvarkos sergėtojas.
Įdomu ir tai, kad baltų religijoje moteriškasis pradas buvo labai stiprus:
Saulė,
Žemyna,
Laima,
Gabija,
Aušrinė.
Skandinavų religijoje svarbios deivės irgi egzistuoja, bet centrinis mitologinis pasaulis labiau sukasi apie vyrus-karius ir dievų konfliktus.
Jei labai trumpai:
skandinavų pagonybė → herojiška, epinė, karo ir likimo religija;
slavų → įvairi ir fragmentiška;
baltų → gamtos, ciklų, žemės ir sakralios harmonijos religija.
Šiandienos baltų tikėjimas.
Šiandien senoji baltų religija rekonstruojama iš kelių labai skirtingų šaltinių, nes autentiškų „šventų tekstų“ lietuviai nepaliko. Tai primena didelį dėlionės rinkimą iš fragmentų.
Pagrindiniai šaltiniai yra šie:
viduramžių kronikos, tautosaka, kalba, archeologija, lyginamoji indoeuropiečių mitologija, išlikę papročiai.
Viduramžių kronikininkai – vokiečių, lenkų, kryžiuočių autoriai – aprašė lietuvių apeigas, dievus, aukojimus. Problema ta, kad jie dažnai buvo priešiški pagonybei ir daug ką interpretavo per krikščionišką prizmę. Todėl istorikai turi atsargiai atskirti: kas tikras stebėjimas, kas propaganda, kas nesusipratimas.
Labai svarbi tautosaka: dainos, sakmės, pasakos, užkalbėjimai, papročiai.
Daugelis tyrinėtojų mano, kad tautosaka išsaugojo senosios religijos „atmintį“, net jei žmonės jau buvo krikščionys.
Kalba taip pat yra nepaprastai svarbi. Lietuvių kalba archajiška, todėl iš žodžių kilmės galima daug suprasti apie seną pasaulėžiūrą: „darna“, „laima“, „auka“, „šventas“, „vėlė“.
Kartais net gramatinės formos padeda rekonstruoti labai senus religinius vaizdinius.
Archeologai tiria: alkakalnius, šventvietes, kapinynus, deginimo papročius, amuletus, aukojimo vietas. Iš to sprendžiama apie pomirtinio gyvenimo sampratą, ritualus ir simbolius.
Dar vienas metodas – lyginimas su kitomis indoeuropiečių tradicijomis: vedų Indija, slavų tikėjimai, skandinavų mitologija, senovės graikai.
Jeigu skirtingose giminingose kultūrose randami panašūs motyvai, galima spėti, kad jie labai seni. Pavyzdžiui: griaustinio dievas, pasaulio medis, dangaus ir žemės pora, likimo deivės.
Šiandien yra ir žmonių, kurie bando šią religiją praktikuoti kaip gyvą tikėjimą. Lietuvoje žinomiausia bendruomenė – Romuva (romuva.lt). Jų bendruomenė atgaivina senąsias šventes, rengia apeigas gamtoje, naudoja ugnies ritualus, remiasi tautosaka ir etnine kultūra.
Tačiau čia prasideda sudėtingas klausimas: kiek tai tikra rekonstrukcija, o kiek modernus interpretavimas. Kadangi šaltiniai fragmentiški, niekas negali tiksliai atkurti, kaip XIII a. lietuvis galvojo apie dievus.Todėl šiandieninė baltų religijos rekonstrukcija yra mišinys: istorijos, folkloro, mokslinių spėjimų, ir šiuolaikinio dvasinio ieškojimo.
Kai kurie žmonės į tai žiūri kaip į kultūros paveldą, kiti – kaip į tikrą religiją. Įdomu tai, kad daug senųjų elementų Lietuvoje niekada visiškai neišnyko. Net krikščioniškoje kultūroje liko: pagarba ugniai, Kūčių ritualai, Vėlinių tradicijos, šventi medžiai, Rasų simbolika, ryšys su protėviais.
Todėl baltų religija dažnai suvokiama ne kaip „mirusi mitologija“, o kaip labai gilus kultūrinis sluoksnis, kuris vis dar gyvas lietuvių pasaulėjautoje.
Baltų dievų panteonas.
Baltų religija neturėjo didelio „oficialaus panteono“, joje buvo labiau funkcijų ir gamtos jėgų sistema, todėl labai didelę dievų sąrašo dali sudaro dirbtinai išplėstas dievų rinkinys, jis pakankamai plačiai yra paplitęs internetinėje erdvėje. Nevisai tikslu būtų juos sugrupuoti į vieną „dievų sąrašą“, veikiau reiktų nagrinėti kaip gyvą sistemą, nes baltų religija iš esmės yra kosmologija (pasaulio veikimo modelis).
Baltiškoji kosmologija yra labiau apie tai, kaip veikia pasaulis. Baltų pasaulėvaizdis nėra „dievai valdo viską“, o labiau: visata = gyvas, cikliškas, tarpusavyje susijęs organizmas.
Galima išskirti tris pagrindinius pasaulius:
️ 1. DANGUS (šviesa, tvarka, ciklai):
Perkūnas↑ → tvarkos vykdytojas („kosminė teisė“)
Saulė↑ → gyvybės šaltinis
Mėnulis↑ → laiko ritmas
Aušrinė↑ → perėjimas (naktis → diena).
Jei sudaryti paprastą schemą, rezultatas būtų toks : Dangus = ritmas + šviesa + įstatymas.
2. ŽEMĖ (gyvybė, gimimas, kasdienybė):
Žemyna↑→ visa gyvybė (tiesiogine prasme „gyva žemė“)
Laimė↑ / Dalia↑ → likimas (gyvenimo „programa“)
Gabija↑ → žmogaus centras (namai, ugnis)
Austėja↑ → tvarka, bendruomenė
Medeina↑ → laukinė gamta
Žemė = gyvybė + augimas + žmogaus pasaulis
3. POŽEMIS (mirtis, transformacija):
Velinas↑ → ne „blogis“, o ciklo dalis
Giltinė↑ → perėjimas iš gyvybės į mirtį.
Požemis = ne pabaiga, o transformacija.
Baltų tikėjime svarbus pagrindinis principas: ciklas
Baltų kosmologijoje viskas sukasi:
Gyvybės ciklas:
Žemyna → Laima → gyvenimas → Giltinė → Velinas → grįžimas į žemę.
Dienos ciklas:
Aušrinė → Saulė → vakaras → naktis → Aušrinė.
Tvarkos ciklas:
Perkūnas palaiko balansą tarp: dangaus, žemės, požemio.
Gėrio ir blogio nėra. Tai labai svarbu: baltų religijoje nėra absoliutaus blogio. Velinas nėra tolygus velniui krikščioniška prasme; Giltinė nėra tolygi blogiui; mirtis tolygi būtinai gyvybės daliai. Tokia santvarkos sistema yra balansas, ne kova. Todėl baltų tikėjime dažnai matome pasaulio modelį vaizduojamą kaip gyvybės medį:
Dangus (šakos)
↑
Žemė (kamienas)
↓
Požemis (šaknys)
Viskas sujungta, niekas neegzistuoja atskirai. Žmogaus vieta šioje sistemoje nėra virš gamtos. Jis yra tarp:
Gabijos (namai)
Žemynos (žemė)
Laimos (likimas)
Tai yra, žmogus yra tarpininkas tarp pasaulių. Tokiu atveju gali kilti klausimas: kas yra dievai iš tikrųjų?
Nors baltiški dievai paprastai turi savo įasmeninimą ir pavidalą, bet čia svarbiau jų funkcijos / jėgos / principai, pvz., Perkūnas simbolizuoja tvarką, Žemyna – gyvybė, Laima – likimas, Gabija – kultūra / namai, Velinas – transformacija. Galiausiai baltų kosmologijos idėja sako: pasaulis nėra sukurtas vieną kartą, jis nuolat kuriamas. Kitaip sakant: visata = gyvybės, mirties ir atgimimo ciklas, palaikomas pusiausvyros.
Imant bendrai visą baltišką mitologiją, tai joje egzistuoja įvairios antgamtinės būtybės: dievai, deivės, dvasios ir kiti mitologiniai personažai. Nors visus juos galima apibendrintai vadinti mitologinėmis būtybėmis, toks pavadinimas nėra visiškai tikslus. Dievai ir deivės laikomi aukščiausio rango būtybėmis, turinčiomis didelę galią ir dažnai garbinamomis, o kitos mitologinės būtybės, pavyzdžiui, laumės ar aitvarai, yra žemesnio rango ir dažniausiai susijusios su konkrečiomis gamtos vietomis ar reiškiniais.
Jei nagrinėti visą antgamtinių būtybių sąrašą (tokį, kokį galima rasti iš viešai prieinamų šaltinių), tai sąrašas labai platus ir jame yra skirtingo patikimumo sluoksnių. Jame persipina autentiški baltų tikėjimo šaltiniai, kronikos, tautosaka, vėlyvos interpretacijos ir net literatūriniai įterpiniai. Sugrupuoti nėra lengva ir tai daryti reiktų atsargiai ir tik tada, kai yra stiprus šaltinių pagrindas. „100 % tikrai“ baltų religijoje yra labai mažai vardų – daug kas rekonstruota. Dalis vardų yra prūsų, lietuvių ir slavų mišinys. Kai kurie yra literatūriniai (pvz., Eglė, Jūratė), bet tapę folkloro dalimi.
Remiantis tuo, kas laikoma patikimiausia baltų religijos rekonstrukcija (istoriniai šaltiniai + tvirta tautosaka), galima sudaryti tokį pradinį pagrindinių, tikėtina labiausiai atitinkantį realijas, baltų dievų ir deivių branduolys:
Aukščiausio lygmens / kosminiai:
Praamžis (Praamžius) – pirmapradis, visatos pradžia (rekonstruotas aukščiausias principas)
Perkūnas – dangaus, tvarkos, teisingumo dievas (geriausiai paliudytas baltų dievas)
Pasaulio struktūros dievai:
Velinas (Velnias) – požemis, mirusieji, cikliškumas (požemio, mirusiųjų pasaulio valdovas)
Patrimpas – vanduo, gyvybė, vaisingumas (labiau prūsų, bet svarbus)
Dangaus šviesuliai:
Saulė – gyvybė, šiluma, motiniškas principas (viena svarbiausių dievybių)
Mėnulis (Mėnuo) – laikas, ciklai, augimas
Aušrinė – ryto žvaigždė (Venera), šviesos pradžia (stipri tautosakoje)
Gyvybė ir likimas:
Žemyna – žemė, derlius, visa gyvybė
Laima – likimas, gimimas
Dalia – likimo paskirstymas (Laimos aspektas)
Namai ir kultūra:
Gabija – ugnis, židinys, namų šventumas
Austėja – bitės, šeima, tvarka
Gamta:
Medeina – miškai, laukinė gamta, medžioklė
Mirtis:
Giltinė – mirtis, gyvenimo pabaiga (mirties personifikacija)
Trumpa struktūra:
Dangus / kosmosas: Praamžis, Perkūnas
Pasaulio balansas: Velinas, Patrimpas
Šviesa: Saulė, Mėnulis, Aušrinė
Gyvybė: Žemyna, Laima, Dalia
Žmogaus pasaulis: Gabija, Austėja
Gamta: Medeina
Pabaiga: Giltinė
Svarbu suprasti tai, kad tai ne „graikų tipo panteonas“ – baltų religija buvo labiau gamtos ir funkcijų sistema. Daug „dievų“ iš sąrašų yra lokaliniai, vėlyvi arba net išgalvoti. Šitas branduolys – artimiausias akademiniam konsensusui. Visą kitą (didžioji dalis internetinėje erdvėje aptinkamo sąrašo) būtų galima atmesti kaip vėlyvą, spekuliatyvų arba literatūrinį. Juos galima priskirti vidutiniško patikimumo šaltiniams, jie yra dažnai įtraukiami, bet diskutuotini. Netgi mano sąraše esantis Patrimpas, jei jį laikome tik lietuvių, bet kartais išimamas – nes prūsiškas; arba Praamžis – labiau rekonstrukcija nei tiesioginis šaltinis. Iš viso esamo sąrašo (pilni sąrašai pateikti žemiau) atmesti būtų galima tas kas nepatikima / vėlyva / iškraipyta. Tai yra beveik visi likę sąrašo vardai, įskaitant: „smulkūs funkcijų dievai“ (pvz. Keliukis, Karvaitis, Tiklis…), romantizuotos deivės (Milda, Lada), literatūriniai veikėjai (Eglė, Kastytis) ar pseudo-dievai iš XIX a. rekonstrukcijų.
BALTŲ MITOLOGINĖ HIERARCHIJA.
AUKŠČIAUSIAS LYGIS
│
├── 🟡 Praamžis (aukščiausias principas / pirmapradis dievas)
│
├── ⚡ Perkūnas (dangaus valdovas, tvarkos vykdytojas)
│
├── 🌊 Patrimpas (vanduo, gyvybė, derlingumas)
│
└── ⚫ Velinas (požemis, mirusieji)
DANGAUS IR KOSMOSO DIEVAI
│
├── ☀️ Saulė
├── 🌙 Mėnulis
├── 🌅 Aušrinė / Aušra
└── ⭐ (Žvaigždžių dievybės – fragmentiškos)
ŽEMĖS IR GYVYBĖS DEIVĖS
│
├── 🌱 Žemyna (motina žemė)
├── 👶 Laima (likimas, gimimas)
│ └── Dalia (likimo dalis)
├── 🔥 Gabija (ugnis, namai)
├── 🐝 Austėja (bitės, šeima)
└── 🌲 Medeina (miškai, medžioklė)
MIRTIES IR ANAPUSYBĖS SRITIS
│
├── ☠️ Giltinė (mirtis)
├── ⚫ Velinas (valdovas)
└── 🌫️ Vėlės (mirusiųjų dvasios)
GAMTOS IR REIŠKINIŲ DIEVAI
│
├── 🌧️ Lietuvonis (lietus) [abejotinas]
├── 🌬️ Vėjopatis (vėjas)
├── 🌾 Laukpatis (laukas)
└── 🌿 Vaižgantas (augalija) [abejotinas]
DVASIOS
│
├── 🧝 Laumės (likimas, gamta)
├── 😴 Gaila (sapnai, kančia)
├── 😵 Slogutis (priespauda, dusinimas)
├── 💰 Kaukai (turtas, namai)
└── 🌊 Vandens dvasios (Undinės, Jumpiros)
MISTINĖS BŪTYBĖS
│
├── 🐍 Žaltys (šventas gyvūnas, protėviai)
├── 🌊 Žilvinas (jūrų valdovas)
├── 🧙 Ragana (miško jėgos)
├── 🌊 Undinė (vandens būtybė)
├── 🗿 Milžinai (Neringa, Naglis)
└── 🌾 Rugių boba (lauko dvasia)
HEROJAI / MITINIAI PERSONAŽAI
│
├── 🌿 Eglė
├── ❤️ Jūratė
├── 🌊 Kastytis
└── 🏰 Palemono linija (legendinė)
SUPAPRASTINTA STRUKTŪRA
Viršus – kosminiai / aukščiausi dievai
Vidurys – gamtos ir gyvenimo deivės
Žemiau – dvasios (arčiausiai žmogaus)
Apačia – būtybės ir folkloras
Lietuvos baltų dievai, deivės, mitologinės būtybės ir mitologijos veikėjai.
Baltų mitologijoje egzistuoja įvairios antgamtinės būtybės: dievai, deivės, dvasios ir kiti mitologiniai personažai. Nors visus juos galima apibendrintai vadinti mitologinėmis būtybėmis, toks pavadinimas nėra visiškai tikslus. Dievai ir deivės laikomi aukščiausio rango būtybėmis, turinčiomis didelę galią ir dažnai garbinamomis, o kitos mitologinės būtybės, pavyzdžiui, laumės ar aitvarai, yra žemesnio rango ir dažniausiai susijusios su konkrečiomis gamtos vietomis ar reiškiniais.
Norint visas baltų antgamtines būtybes sugrupuoti ar sudėlioti į kokią nors aiškią sistemą nėra taip jau visai lengvas reikalas. Gal būsiu kiek netikslus ir tikiuosi neužsitraukti per didelios baltų mitologijos tyrėjų rūstybės, bet reiktų pabandyti pateikti keletą tokių grupių. Visų pirmą, skiltyje aukščiau “Baltų dievų panteonas.” yra išvardyti, ko gero, visi svarbiausi ir labiausiai patvirtinti šaltiniais esami baltų dievai ir dievybės.
Toliau jau eina pilnesni sąrašai, pvz., čia: “Abėcėlinis Lietuvos baltų mitologinių vardų sąrašas.” arba sąrašas sudarytas pagal esamų istorinių ir folkloro šaltinių patvirtinimus, bei tikėtinai abejotinos kilmės – “Lietuvos baltų mitologinių būtybių sąrašas pagal šaltinių autentiškumą.” Žemiau pateiktas sąrašas pagal lygius ir priklausymą, kartu su trumpai glaustu apibūdinimu ir nuoroda į kiek platesnę analizę.
1) AUKŠČIAUSIAS LYGIS (Dangus /Kosmosas). Funkcija: kosmoso tvarka, laikas, šviesa.
Praamžius↑ (Praamžis, Prakorimas, Pramžimas, Dievas, Dėvulis, Nonadievis, Nunadievis, Aukštėjas) (dievas) – aukščiausiasis baltų ir lietuvių mitologijos dievas, amžinasis pasaulio valdovas, siejamas su dangaus, kosminės tvarkos, likimo ir laiko valdymu. Jis laikomas visatos kūrėju arba pirmapradžiu jos tvarkytoju, kurio valiai paklūsta žmonės, gamta ir net kitos dievybės. (plačiau apie – Praamžis↑)
Perkūnas↑ (Dundulis, Dundusėlis, Dundutis, Diviriksas, Poškutis, Perkūnėlis, Griausmavaldis, Šarkutis) (dievas) – vienas svarbiausių lietuvių ir baltų mitologijos dievų; griaustinio, žaibo ir dangaus valdovas, kosminės tvarkos bei teisingumo vykdytojas.
Saulė↑ (Saulužė, Saulutė, Motulė Saulė, Saulė Motina) (deivė) – viena svarbiausių baltų mitologijos deivių, šviesos, gyvybės, vaisingumo, pasaulio tvarkos ir laiko globėja.
- Aušrinė↑ (Aušra, Aušrelė, Ryto Aušrinė, Aušros Žvaigždė) (deivė) – ryto žvaigždės ir aušros deivė, skelbianti naują dieną ir lydinti Saulės pasirodymą danguje.
- Vakarinė↑ (deivė / mitinė dangaus būtybė) – vakaro žvaigždės (Veneros) personifikacija, Saulės duktė, vakare paruošianti Saulei poilsio vietą.
- Vaivora↑ (mitinė dangaus būtybė) – Saulės duktė, siejama su Merkurijaus planeta ir priklausanti Saulės vaikų – dangaus šviesulių – šeimai.
- Indraja↑ (mitinė būtybė / deivė) – vandenų laumė, vandens kerėtoja, ragana. Siejama su Jupiterio (planetos) vardu ar Saulės dukra; globoja sveikatą ar vandenis.
- Sėlija↑ (mitinė dangaus būtybė) – Saulės duktė, siejama su Saturno planeta ir dangaus šviesulių pasauliu.
- Žiezdrė↑ (deivė / mitinė dangaus būtybė) – Saulės duktė, Marso planetos personifikacija, priklausanti dangaus šviesulių šeimai.
- Pažarinis↑ (mitinė dangaus būtybė) – Saulės sūnus, siejamas su Merkurijaus planeta ir dangaus šviesulių ciklu.
Mėnulis↑ (Mėnuo, Mėnesis, Jaunas Mėnulis, Dievaitis Mėnuo) (dievas) – nakties šviesos, mėnesių ciklo ir laiko tėkmės dievas, reguliuojantis gamtos ritmus ir dangaus tvarką.
Dievo sūnūs↑ (Dievo Sūneliai, Dievaičiai) (mitiniai veikėjai / dieviškosios būtybės) – dangiškieji Dievo sūnūs, palaikantys kosminę tvarką, lydintys Saulę ir dalyvaujantys dangaus pasaulio įvykiuose.
Ašvieniai↑ (Ašvieniai Dievo Sūneliai, Dievo Žirgai) (mitologinės būtybės / dieviškieji dvyniai) – dangiškieji dvyniai, lydintys Saulę ir palaikantys dangaus šviesulių tvarką, dažnai vaizduojami žirgų pavidalu.
Andajus↑ (Andajas, Andojas) (dievas) – vienas seniausiai paliudytų lietuvių dievų, XIII a. šaltiniuose laikomas aukščiausiuoju dievu arba vienu iš aukščiausiųjų dievybių. Jo vardas siejamas su pasaulio tvarka ir pirmaprade dieviškąja galia.
Teliavelis↑ (Kalvelis, Teliavelas) (dievas / mitinis kalvis) – dieviškasis kalvis, nukalęs Saulę ir iškėlęs ją į dangų, dalyvaujantis pasaulio ir kosminės tvarkos kūrime.
Svaikstiks↑ (Svaikstiks, Suaxtix, Swayxtix, Schwayxtix, Schwaytestix; Žvaigždikis, Švaistikas) (dievas) – šviesos, žvaigždžių ir švytinčio dangaus dievas, teikiantis dangaus šviesą ir siejamas su žvaigždėmis.
2) VIDURINIS LYGIS (Žemė / Gyvybė / Gamta). Funkcija: gyvybė, gamta, žmogaus gyvenimas.
a) Gyvybės ir likimo valdovai.
Žemyna↑ (Žemynėlė, Žemynė, Žemės Motina, Motina Žemė) (deivė) – žemės, vaisingumo, derliaus ir visos gyvybės maitintoja, įkūnijanti gyvąją žemę.
Dalia↑ (Dalė, Daliutė) (deivė) – žmogaus dalios, gerovės, turto ir jam tenkančios gyvenimo dalies deivė, paskirstanti likimo dovanas.
Laimė↑ (Laima, Laimelė) (deivė) – likimo, sėkmės, gyvenimo dalios ir žmogaus gerovės deivė, lemianti žmogaus gyvenimo eigą nuo gimimo iki mirties.
Milda↑ (Mildė) (deivė) – meilės, piršlybų ir meilės ryšių globėja.
Lada↑ (Lado, Ladona) (deivė) – meilės, santuokos, vaisingumo ir harmonijos globėja.
Pizius↑ (Pyžius) (dievas) – jaunimo, meilės, seksualinių santykių, vaisingumo ir pasirengimo santuokai globėjas.
Butė↑ (deivė) – išminties, proto, sumanumo ir išmintingo sprendimo deivė.
Jorė↑ (Jorilė , Jorūnė, Joris, Jorigis, Jorūnas) (deivė / pavasario personifikacija) – pavasario žalumos, augmenijos atbudimo ir gyvybės atsinaujinimo deivė (arba personifikacija), simbolizuojanti naujo gamtos ciklo pradžią.
Dirvolira↑ (Dirvolyra) (deivė) – dirbamos žemės, dirvų ir jų derlingumo deivė, globojanti dirvos vaisingumą ir pasėlių augimą. Artimai susijusi su Žemyna ir laikoma viena iš chtoniškųjų žemės deivių.
Patrimpas↑ (Potrimpas, Trimpas) (dievas) – vandens, vaisingumo, augimo ir gyvybės klestėjimo dievas, susijęs su pavasario atsinaujinimu ir derlingumu.
Puškaitis↑ (Puškaitis Dievas) (dievas/dvasia) – žemės vaisingumo, augalijos augimo ir smulkiųjų žemės dvasių globėjas, rūpinantis derliaus gausa.
b) Stichijų ir gamtos dievybės.
Medeina↑ (Medeinė, Medeaina, Medžiojima, Žvorūna, Žvėrinė, Žvėrūna) (deivė) – miškų, laukinės gamtos, žvėrių ir medžioklės globėja, sauganti gamtos pusiausvyrą.
Pergrubijus↑ (Pergrubris, Pergubrius, Pergrubrius) (dievas) – pavasario, augalijos atbudimo ir gamtos atsinaujinimo dievas, skatinantis žemės sužaliavimą po žiemos.
Beržulis↑ (Biržulis) (dievas) – tikėtinas beržų ir beržų sulos globėjas, siejamas su pavasariniu gamtos atsinaujinimu ir medžių gyvybine galia.
Kerpyčius↑ (Kerpičius, Kierpiczus) (miško dievas) – miškų, kerpių ar medžių dievas.
Šilinyčius↑ (Šiliničius) (miško dievas) – šilo, samanų ir miško paklotės globėjas,
Kirnis↑ (dievas) – vyšnių, vyšnių sodų ir jų derliaus globėjas. Jam buvo aukojami gaidžiai, siekiant gero vaismedžių derliaus.
Lazdona↑ (Lasdona) (deivė) – lazdynų, riešutų ir miško gėrybių globėja, siejama su vaisingumu, gausa ir laukinių augalų derliumi.
Auštrinis↑ (Auštrys, Auštra, Audenis, Auštaras) (vėjo dievaitis / dvasia) – šiaurės rytų vėjo, aušros ir rytų pasaulio krypties dievas, siejamas su naujos dienos pradžia ir oro permainomis.
Bangpūtys↑ (Bangputys, Bangpūtis, Bangų Viešpats) (dievas) – jūrų, bangų, audrų ir vandens stichijos valdovas, nuo kurio priklauso jūrininkų ir žvejų sėkmė.
Lietuvonis↑ (Lietaus Viešpats, Lietaus Dievas) (dievas) – lietaus, debesų, drėgmės ir derlingumą palaikančios vandens stichijos valdovas. Siunčia lietų laukams ir užtikrina augalų augimą.
Vėjopatis↑ (Vėjo Patis, Vėjų Viešpats, Vėjų Tėvas) (dievas) – vėjų ir oro judėjimo valdovas, galintis siųsti tiek ramius, tiek audringus vėjus.
Vėjas↑ (stichijos dievybė / gamtos jėgos personifikacija) – vėjo ir oro judėjimo personifikacija, valdanti vėjo stichiją, siejama su audromis, debesimis ir oro permainomis.
Autrimpas↑ (Antrimpas, Natrimpas, Natrimpė, Aurimpus, Autrymius) (dievas) – jūros, plačiųjų vandenų ir jūros stichijos dievas, globojantis jūrą ir jos galią.
Jumpira↑ (mitologinė būtybė / vandens dvasia) – marių dvasia, siejama su audromis, vėjais ir neramiais vandenimis.
Bezlėja↑ (Žlėja) (deivė) – vakaro prieblandos ir temstančio dangaus deivė, įkūnijanti perėjimą iš dienos į naktį.
Brėkšta↑ (Brekšta) (deivė) – prieblandos ir paros virsmo deivė, įkūnijanti perėjimą tarp tamsos ir šviesos. XIX a. rekonstrukcijose jai taip pat priskiriamas sapnų siuntimas ir perspėjimas apie būsimus įvykius.
Blizgulis↑ (dievas) – sniego dievas.
Šventpaukštinis↑ (Swieczpunscynis) (dievas) – naminių ir laukinių paukščių globėjas.
c) Ūkio ir kasdienio gyvenimo globėjai.
Austėja↑ (Austė, Bičių Motina) (deivė) – bičių, bitininkystės, šeimos vaisingumo, motinystės ir vaikų globėja.
Bubilas↑ (Babilas, Bubilis) (dievas / dievaitis) – bičių, bitininkystės, medaus ir bičių spiečių globėjas, rūpinantis bitininkų gerove ir medaus gausa.
Šeimos dievas↑ (Seimi Dewos) (dievas) – šeimos, giminės, namų santarvės ir gerovės globėjas.
Gabija↑ (Gabieta, Gabėta, Gabjaujė, Šventoji Ugnis, Ugnija, Ugninė, Matergabija, Pelengabija) (deivė) – namų židinio, šventosios ugnies, šeimos santarvės ir namų gerovės globėja.
Gabjauja↑ (Gabjaugia, Gabjaujis, Gabjaukuras) (deivė) – jaujos, kluono, džiovinamų javų, svirnų ir jų ugnies globėja, sauganti derlių ir javų saugyklas nuo gaisro bei kitų nelaimių. Taip pat siejama su turto ir ūkio gerove.
Praurimė↑ (deivė) – šventosios ugnies, gyvybės ir namų židinio deivė, vadinama gyvybės davėja ir ugnies saugotoja.
Trotytojas↑ (dievas) – kibirkščių gesintojas, saugantis namus, sodybas ir ūkinius pastatus nuo gaisro.
Žemėpatis↑ (Žemėpati, Žemininkas, Žemopatis, Žemeliūkštis, Žemynas, Žemynėlis) (dievas) – žemės, dirbamos žemės, derliaus, sodybos, ūkio ir namų globėjas.
Dimstipatis↑ (Dimstipan, Dimstipatis; kartais vadinamas namų dievu arba sodybos globėju) (dievas) – namų, sodybos, šeimynos ir namų ugnies globėjas.
Pagirnis↑ (Dievai Pagirniai, Pagyrmis) (namų dievas) – girnų, miltų atsargų, namų ir šeimos globėjas, dažnai vaizduojamas žalčio pavidalu ir gyvenantis po girnomis.
Dugnai↑ (Dugnay) (dievybė) – supiltų miltų, klėties ir svirno maisto atsargų globėjas, saugantis sukauptą derlių ir šeimos gerovę.
Ublanyčia↑ (Ublanicza) (namų dievybė) – namų, ūkio įrangos ir buities globėja.
Užpelenė↑ (Aspelenie, Ažūpelenė) (namų dievybė) – namų židinio užugnio, pelenų kampo ir su juo susijusios namų erdvės globėja.
Rungis↑ (dievas) – malūnininkų, grūdų malimo ir malūnų globėjas.
Javinė↑ (Javų Motina, Javų Deivė) (deivė) – javų, derliaus ir žemdirbystės globėja, užtikrinanti grūdų gausą ir ūkininkų gerovę.
Krūminė↑ (Kruminė, Krūminė pradžių varpų) (deivė) – javų, jų krūmijimosi, varpų brendimo ir žemdirbystės globėja, užtikrinanti vešlius pasėlius ir gausų derlių.
Nosolus↑ (Nosolius, Nosolum) (dievas) – javų, derliaus ir žemdirbystės globėjas. Jam aukoti ožiai, o jų kraujas išliejamas į upę, prašant gausaus derliaus.
Kurkas↑ (Kurko, Kurcho; lotyniškuose šaltiniuose – Curche, Curcho) (dievybė/dvasia) – senovės prūsų ir vakarų baltų derliaus, javų, žemės vaisingumo ir maisto gausos dievas.
Tiklis↑ (dievas) – sėkmės, gero pasisekimo ir javų derliaus globėjas.
Laukpatis↑ (Lauko Patis, Laukų Viešpats) (dievas) – laukų, dirbamos žemės ir derliaus globėjas, užtikrinantis pasėlių augimą ir žemdirbių gerovę.
Pilnytis↑ (Pilnitis, Pilvytis, Pilvytis-Pilnutis) (dievas) – gausos, sotumo, turto ir ūkinės gerovės globėjas, užtikrinantis pilnus aruodus ir namų klestėjimą.
Jagaubis↑ (dievybė) – su žaizdro ugnimi, amatais ir kalvyste siejama dievybė; kai kurių autorių laikoma kalvių globėju.
Krugis↑ (dievas) – kalvių, kalvystės ir metalo apdirbimo globėjas, siejamas su žaizdro ugnimi ir amatininkų darbu.
Bardaitis↑ (Bardoayts, Gardaitis; kai kuriuose šaltiniuose – Gardoayts, Gardoaeten) (dievas) – senovės prūsų jūreivystės, jūreivių, žvejų ir laivų globėjas, saugantis keliaujančius jūra ir globojantis žvejybą.
Bentis↑ (dievybė) – kelionių ar bendros kelionės dievybė.
Kelukis↑ (Keliukis, Kelių dievas, Kelu Dievas, Kellukis) (dievas) – kelių, kelionių ir keliautojų globėjas, saugantis žmogų kelionėje ir padedantis saugiai pasiekti tikslą.
Dvargantas↑ (Dvaragantas, Dvargantis, Dvargonth) (dievybė/dvasia) – durų, vartų, kiemo ir sodybos globėjas, saugantis namų erdvę nuo nelaimių ir svetimųjų.
Davėjas↑ (Datanus, Datonas) (dievas) – gėrybių, turto ir gerovės teikėjas, siejamas su žmonių aprūpinimu ir materialine gerove.
Ligyčius↑ (Ligičius, Ligytis, Derintojas) (dievas) – santaros, vienybės ir žmonių sutaikymo dievas, siejamas su bendruomenės darna ir taikos palaikymu.
Lėta↑ (deivė) – laisvės, nepriklausomybės ir laisvos valios deivė, siejama su žmogaus dvasine laisve ir nevaržomumu.
Gondas↑ (Ganda, Gandus) (dievas) – meilės, piršlybų, vestuvių ir darnių lytinių santykių globėjas, siejamas su jaunimo ir santuokos apeigomis.
Baubis↑ (Jaučbaubis, Jaučių Baubis) (dievas) – galvijų, jaučių ir piemenų globėjas. Jo buvo prašoma saugoti bandas, padėti auginant galvijus ir užtikrinti jų gerovę.
Ėraitis↑ (Ėraitinis, Eratinis, Eraičių dievas) (dievas) – ėriukų globėjas, saugantis avių jauniklius ir jų augimą.
Gardunytis↑ (Gardunis, Garduonytis) (dievas) – garde laikomų naminių gyvulių, ypač ėriukų ir kitų jauniklių, globėjas, saugantis jų sveikatą ir augimą.
Karvaitis↑ (Kurvaitis, Karwaitis) (dievas) – veršelių globėjas, saugantis jų sveikatą, augimą ir gerovę.
Krukis↑ (Kriukis) (dievas) – kiaulių ir paršų globėjas, saugantis jų sveikatą, veisimąsi ir gerovę.
Valgina↑ (Valginė) (deivė) – naminių gyvulių globėja, sauganti jų sveikatą, veisimąsi, tuklumą ir pašaro skalsumą.
Ratainyčia↑ (Ratainyčius) (dievybė) – arklių globėjas, saugantis jų sveikatą, jėgą ir sėkmę.
Ganiklis↑ (Goniglis, Goniglis Dziewos) (dievas) – ganyklų, naminių gyvulių ir piemenų globėjas, saugantis bandas nuo plėšrūnų ir globojantis gyvulių ganymą.
Sutvaras↑ (Sotwaros) (dievas) – galvijų bandų globėjas, saugantis jų sveikatą, vaisingumą ir gausą.
Šeryčius↑ (Siryčius) (dievas) – naminių gyvulių šėrimo, pašaro ir jų maitinimo globėjas.
Ragutis↑ (Ragutėlis) (dievas) – alaus, raugo, fermentacijos, vaišių ir ūkinės gausos globėjas.
Vaižgantas↑ (dievas) – linų, kanapių, kultūrinių augalų augimo ir derlingumo globėjas, rūpinantis žemdirbystės sėkme.
Skalsa↑ (Skalsė) (deivė / gerovės personifikacija) – gausos, sotumo, maisto pakankamumo ir namų gerovės globėja.
Aušlavis↑ (Aušaitis, Aušautas, Aušveitis, Aušveikas, Auskutas) (dievas) – gydymo, sveikatos ir sveikimo dievas, ligonių globėjas ir mitinis gydytojas, kartais vaizduojamas žalčio pavidalu.
Aušveitas↑ (Aušveitis, Aušveikas; kai kuriuose šaltiniuose tapatinamas su Aušlaviu, Aušaičiu, Aušautu, Auskutu) (dievas).
Srutis↑ (dievas) – dažų, audinių dažymo ir dažininkų globėjas, siejamas su augalinių dažų gamyba ir amatų tradicijomis.
Mėletėlė↑ (deivė) – dažų, spalvų ir vilnų dažymo globėja, siejama su augaliniais dažais, audinių dažymu ir amatais.
Prigirstitis↑ (Prigirstis) (dievas) – šnabždomis tariamų maldų, išklausymo ir religinės komunikacijos dievas, išgirstantis tyliai besimeldžiančius.
Salus↑ (Salaus) (dievybė) – funkcijos ir ypatybės nežinomos (minima Lasickio ir kituose šaltiniuose kaip smulki dievybė). Galimai kalbos, kalbėjimo ir kalbų dievas.
Kauriraris↑ (Chaurirari, Kaurirari, Karorius) (dievas) – karo, karo žirgų ir raitelių globėjas, siejamas su karine galia ir žygiais.
Kovas↑ (karo dievas) – karo, narsos, karinės jėgos ir pergalės dievas, kuriam buvo priskiriami juodas žirgas ir varna.
d) Žemesnio rango dvasios ir būtybės (priklausančios viduriniam lygiui).
Algis↑ (hipotetinė mitologinė būtybė / dievų pasiuntinys) – galimas dievų valios ir žinių perteikėjas, tarpininkaujantis tarp dangaus ir žmonių.
Apidomė↑ (Apidome, Apydėmė) (mitologinė būtybė / dvasia) – su gyvenamosios vietos keitimu ir apsauga nuo nelaimių siejama būtybė, laikoma persikėlimo ir sodybos kaitos personifikacija.
Atlaibas↑ (Atlaibos) (mitologinė būtybė / ginčijamo autentiškumo dvasia) – Jono Lasickio minima, tačiau neapibūdinta mitologinė figūra, kurios funkcija ir vieta baltų religijoje nėra aiški.
Budintoja↑ (Budintaia, Budintoja) (dvasia / mitologinė būtybė) – miegančius žmones žadinanti būtybė, siejama su pabudimu ir miego pabaiga.
Laumė↑ (Laumė, Laumelė; daugiskaita – laumės) (mitologinė būtybė / dvasia) – viena žymiausių lietuvių mitologinių antgamtinė būtybių, siejama su gamta, moteriškais darbais, likimu, gimimu ir vaikais.
Gulbis↑ (Gulbidievas, Gulbių dievas) (dievybė / dvasia) – gulbių globėjas ir, pagal vėlesnes interpretacijas, kiekvieno žmogaus geroji globėjo dvasia, sauganti jį visą gyvenimą.
Miškinis↑ (Miško Žmogus, Miškų Dvasia, Miškinukas; kai kuriuose regionuose – Girinis, tačiau ne visada laikomas tapačia būtybe; Giraitis, Girstis (ar Girštis) (mitologinė būtybė / dvasia) – miškų globėjas ir laukinės gamtos dvasia, sauganti miško tvarką ir galinti tiek padėti, tiek klaidinti žmones.
Rugių boba↑ (Ruginė Boba, Javų Boba, Rugių Motina) (mitologinė būtybė / derliaus dvasia) – rugių lauko ir derliaus dvasia, įkūnijanti javų vaisingumą bei paskutinio derliaus gyvybinę jėgą.
Lauksargis↑ (Laukų Sargas, Lauko Sargis, Lauksargys) (mitologinė būtybė / dvasia) – laukų ir pasėlių sergėtojas, saugantis dirbamą žemę bei jos derlių nuo nelaimių.
Aitvaras↑ (Aitvars, Aitvoras) (mitologinė būtybė / dvasia) – skraidanti antgamtinė būtybė, nešanti šeimininkui turtus, grūdus ir kitas gėrybes, tačiau galinti būti pavojinga ar reikli.
Baubas↑ (Baužas, Bubas, Baubys, Bubulis, Bubūnas, Baukas, Bubis; kai kuriuose regionuose siejamas su Maumu, tačiau nėra visiškai tapatus) (mitologinė būtybė / dvasia) – bauginanti būtybė, siejama su tamsa, apleistomis vietomis ir vaikų gąsdinimu; pagrindinė funkcija – įkūnyti nežinomybės, tamsos ir pavojų baimę.
Kaukas↑ (Kaukelis) (mitologinė būtybė / dvasia) – nedidelė antgamtinė būtybė, dažniausiai siejama su namais, ūkiu, turto gausinimu ir paslėptomis žemės gėrybėmis.
Barstukas↑ (Barstukai, Barzdukai, Barzdučiai) (mitologinė būtybė / dvasia) – mažos žemės ir namų dvasios, padedanti ūkiui, derliui ir namų gerovei, priklausanti Puškaičio valdai.
Bezdukas↑ (mitologinė būtybė / dvasia) – smulkioji namų ir ūkio dvasia, siejama su gerove, maisto atsargomis ir turto gausinimu.
Pūkis↑(Pūkas, Pūkys) (mitologinė būtybė / dvasia) – namų ir turto dvasia, nešanti šeimininkui gėrybes ir gerovę, ypač grūdus, pinigus ir kitą turtą.
Undinė↑ (mitologinė būtybė / vandens dvasia) – ežerų, upių ir kitų vandens telkinių dvasia, vaizduojama kaip graži moteris, galinti būti tiek palanki, tiek pavojinga žmonėms.
Upinis↑ (Upių Dvasia, Upių Žmogus) (mitologinė būtybė / dvasia) – upių, sraunių vandenų ir vandens telkinių globėjas, galintis tiek saugoti, tiek bausti žmones savo valdose.
Upyna↑ (Upynė, Upių Motina, Upinė, Upa) (vandens dvasia / mitologinė būtybė) – upių ir tekančio vandens personifikacija, susijusi su vandens gyvybine galia ir gamtos atsinaujinimu.
Ežerinis↑ (Ežero Dvasia, Ežerų Žmogus, Ežerinis Senis) (mitologinė būtybė / dvasia) – ežerų globėjas ir gelmių dvasia, sauganti ežero pasaulį bei jo paslaptis.
Slogutis↑ (Slogutė, Sloga) (dvasia / mitologinė būtybė) – žmogų miego metu slegianti dvasia, sukelianti košmarus, dusulį ir nerimą.
Gaila↑ (Gailė) (nakties dvasia / mitinė būtybė) – nakties dvasia, apsėdanti žmones ir gyvulius sapnuose, kankinanti juos.
Ragana↑ (Raganė) (mitologinė būtybė / dvasinė būtybė) – magiškų galių turinti būtybė, galinti kerėti, pranašauti, gydyti ar kenkti žmonėms.
Žaltys↑ (Naminis Žaltys, Šventasis Žaltys; kartais tautosakoje – Gyvatės Karalius, tačiau tai ne sinonimas) (šventas gyvūnas / mitologinė būtybė) – vienas svarbiausių baltų mitologijos simbolių, siejamas su gyvybe, vaisingumu, namų gerove, protėvių kultu ir žemės gyvybine galia, laikytas šventu ir globojamu gyvūnu.
Drebkulis↑ (Drebkulys, Drebkullis) (dievas) – žemės drebėjimų dievas.
3) POŽEMIO LYGIS (Mirtis / Mirusiųjų pasaulis). Funkcija: mirtis, anapusinis pasaulis, chaosas.
Velinas↑ (Vėlinas, Velnias, Velas) (dievas / chtoniškojo pasaulio valdovas) – mirusiųjų pasaulio, vėlių, požemio ir žemės gelmių valdovas, senajame tikėjime susijęs su magija, turtais ir anapusiniu pasauliu.
Dvasios ir būtybės priklausančios chtoniškam pasauliui.
Pikuolis↑ (Pikulas, Pikolis, Pikulis, Poklius, Pikolis, Pykulas; prūsų šaltiniuose – Peckols, Pecols) (chtoniškoji dievybė / mitinė būtybė) – su požemio pasauliu, mirtimi, tamsa ir nelaimėmis siejama būtybė, kai kuriuose šaltiniuose laikoma požemio valdovu.
Giltinė↑ (Gilta, Giltė) (deivė / mirties personifikacija) – mirties valdovė, nutraukianti žmogaus gyvenimą ir palydinti jį į anapusinį pasaulį.
Magyla↑ (deivė / demoniška mitologinė būtybė) – mirties, maro, pykčio ir kančių personifikacija, glaudžiai susijusi su Giltine ir kartais laikoma jos tarnaite.
Maras↑ (mitologinė būtybė / epidemijų personifikacija) – maro ir kitų užkrečiamųjų ligų nešėjas, simbolizuojantis epidemijas ir masinę mirtį.
Kolera↑ (mitologinė būtybė) – choleros ir kitų epideminių ligų nešėja, siejama su mirtimi ir masinėmis nelaimėmis.
Vėlė↑ (Vėlelė, Mirusiojo Dvasia) (dvasia) – mirusio žmogaus siela, gyvenanti anapusiniame pasaulyje ir galinti palaikyti ryšį su gyvaisiais.
Veliona↑ (Vėliona, Veliuonė, Velionė, Vielona.) (chtoniškoji deivė / mirusiųjų pasaulio būtybė) – su vėlėmis, mirusiųjų pasauliu ir anapusine sfera susijusi moteriška dieviškoji figūra.
Nija↑ (Nyja, Nya, Nijolė) (deivė) – požemio ir mirusiųjų karalystės deivė, valdanti anapusinį pasaulį ir susijusi su vėlių buveine.
Diedievaitė↑ (Diediewayte) (deivė) – maro, epidemijų ir užkrečiamųjų ligų deivė, siejama su mirtimi ir žmones ištinkančiomis negandomis.
Viesulas↑ (mitologinė būtybė / požemio dvasia) – požemio dvasia, pasirodanti prieš audrą viesulo pavidalu ir nešanti ligas bei nelaimes.
4) MITINĖS BŪTYBĖS / LEGENDINIAI VEIKĖJAI.
Maumas↑ (Maukas, Momas, kai kuriuose regionuose laikomas artima būtybė Baubui, tačiau nėra visiškas sinonimas) (mitologinė būtybė / dvasia) – lietuvių tautosakoje bauginanti antgamtinė būtybė, kuria dažnai gąsdinti neklusnūs vaikai; baimės, pavojingų vietų ir nepažįstamo pasaulio personifikacija.
Žiburinis↑ (Žiburinis, Žiburys, Ugninis Žmogus; kai kuriose sakmėse – Degantis Ponas) (mitologinė būtybė / mitinis veikėjas) – švytinti antgamtinė būtybė, sauganti paslėptus lobius ir pasirodanti kaip liepsna arba šviečiantis žmogus.
Jūratė↑ (mitinė veikėja / jūros valdovė) – Baltijos jūros gelmių valdovė, gyvenanti gintaro rūmuose ir žinoma iš legendos apie Jūratę ir Kastytį.
Kastytis↑ (mitinis veikėjas / legendinis herojus) – lietuvių legendos „Jūratė ir Kastytis“ pagrindinis vyriškas veikėjas, jaunas pajūrio žvejys, kurį pamilsta jūros valdovė Jūratė.
Žilvinas↑ (Žaltys Žilvinas, Žalčių Karalius, Žalčių Valdovas) (mitinis veikėjas / mitologinė būtybė) – antgamtinis žalčių valdovas, Eglės vyras, gyvenantis povandeninėje karalystėje ir galintis keisti pavidalą.
Eglė↑ (Eglė Žalčių Karalienė) (mitinė veikėja) – legendinė pasakos herojė, tapusi žalčių valdovo žmona ir po tragiškų įvykių paversta egle. Simbolizuoja ištikimybę, likimą ir žmogaus ryšį su gamta.
Ąžuolas↑ (mitinis veikėjas) – Eglės ir Žilvino sūnus, pasakos pabaigoje paverstas ąžuolu, simbolizuojančiu stiprybę, ištvermę ir kilnumą.
Uosis↑ (mitinis veikėjas) – Eglės ir Žilvino sūnus, pasakos pabaigoje paverstas uosiu, simbolizuojančiu gyvybingumą, tvirtumą ir augimą.
Beržas↑ (mitinis veikėjas) – Eglės ir Žilvino sūnus, pasakos pabaigoje paverstas beržu, simbolizuojančiu jaunystę, tyrumą ir gyvybės atsinaujinimą.
Drebulė↑ (mitinė veikėja) – Eglės ir Žilvino duktė, pasakos pabaigoje paversta drebule. Jos virpantys lapai simbolizuoja išdavystę, kaltę ir amžiną liūdesį.
Naglis↑ (mitinis veikėjas / legendinis herojus) – pajūrio legendų galiūnas, siejamas su Neringa ir Naglio kalno atsiradimu.
Neringa↑ (Milžinė Neringa) (mitinė veikėja / legendinė milžinė) – pajūrio žmonių globėja, kuri, pasak legendų, supylė Kuršių neriją ir apsaugojo žmones nuo jūros audrų.
Palemonas↑ (Palemon) (legendinis veikėjas / mitinis protėvis) – Lietuvos metraščių legendinis romėnų kilmės didikas, laikomas lietuvių kilmingųjų protėviu.
Kunas↑ (Kunasijus) (legendinis veikėjas / legendinis kunigaikštis) – Palemono sūnus, legendinis Kauno įkūrėjas ir Kerniaus bei Gimbuto tėvas.
Barkus↑ (Barkas) (legendinis veikėjas / legendinis kunigaikštis) – legendinis Palemono sūnus, kuriam priskiriamas Jurbarko įkūrimas ir vakarinių Lietuvos žemių valdymas.
Spera↑ (Spėra, Speras) (legendinis kunigaikštis) – trečiasis Palemono sūnus. Po mirties jo garbei buvo pastatytas stabas, o vėliau garbinamas Spėros ežeras ir jo apylinkės.
Gimbutas↑ (legendinis veikėjas / legendinis kunigaikštis) – legendinis Palemono dinastijos palikuonis, Lietuvos metraščių tradicijoje laikomas Žemaitijos kunigaikščiu.
Kernius↑ (Kernus) (legendinis veikėjas / mitinis valdovas) – legendinis Palemono palikuonis, kunigaikščio Kunasijaus, Kauno įkūrėjo sūnus, laikomas Kernavės įkūrėju ir pirmuoju jos valdovu.
Pajauta↑ (sudievinta legendinė asmenybė) – legendinio kunigaikščio Kerniaus duktė ir Kukovaičio motina, po mirties garbinta kaip šventa asmenybė; jos garbei buvo pastatytas stabas ir garbinamos iš jo vietos išaugusios liepos.
Šventaragis↑ (legendinis veikėjas / legendinis kunigaikštis) – legendinis Lietuvos valdovas, kuriam priskiriamas Šventaragio slėnio įkūrimas ir kunigaikščių kremavimo papročio įtvirtinimas.
Margiris↑ (Margis) (legendinis kunigaikštis) – Pilėnų gynėjas ir didvyriško pasipriešinimo simbolis, vadovavęs Pilėnų gynybai 1336 m.
Vaidevutis↑ (Videvutis, Widewuto) (legendinis prūsų valdovas) – legendinis prūsų karalius, valstybės ir religinių įstatymų kūrėjas, Brutenio brolis.
Krivis↑ (Krivių krivaitis, Kriwe, Criwo) (aukščiausiasis žynys) – senosios baltų religijos vyriausiasis žynys, vadovavęs apeigoms, prižiūrėjęs šventvietes ir aiškinęs dievų valią. Nepriklauso dievybių panteonui.
Vaidilutė↑ (žynė) – šventosios ugnies saugotoja, religinių apeigų atlikėja, pranašautoja ir dievų valios perteikėja žmonėms. Nepriklauso dievybių panteonui.