Kristalas – iškilojo briaunainio pavidalo tvarkingos vidinės sandaros kietasis kūnas, t.y. kietieji kūnai, turintys tvarkingą vidinę struktūrą, taisyklingą dalelių išsidėstymą, periodiškai pasikartojantį tūkstančius kartų. Dalelių išsidėstymo tvarka lemia tų medžiagų savybes. Pavyzdžiui, deimantas ir grafitas yra sudaryti iš tų pačių anglies atomų, tačiau jų savybės labai skirtingos. Kristalą sudaro tvarkingai susigrupavusios dalelės: atomai, jonai (įelektrinti atomai) arba molekulės (atomų junginiai). Druska ir cukrus yra kristalinės medžiagos. Susidarant kristalui, jo atomai, jonai ar molekulės tvarkingai išsidėsto lygiagrečiomis eilėmis, kurių grupės sudaro kristalų gardeles. Gardelė lemia kristalo formą. Kristalo gardelės dalelių išsidėstymo tvarka periodiškai kartojasi visomis kryptimis. Kai prie jos jungiasi daugiau atomų, jonų ar molekulių, kristalas auga. Kiekvienai kristalinei medžiagai būdinga tam tikra lydymosi temperatūra. Toje pačioje temperatūroje vėsinama skysta medžiaga kietėja (kristalizuojasi). Monokristalai – stambūs pavieniai kristalai (pvz., deimantas, turmolinas, kvarcas, įvairios druskos), jiems būdinga anizotropija, t.y. fizikinių savybių (pvz., elektros, šilumos laidumas) priklausymas nuo krypties. Polikristalai – kūnai, sudaryti iš daug netvarkingai orientuotų kristalėlių (metalai, granitas), jie pasižymi izotropija, t.y. jų fizikinės savybės įvairiomis kryptimis yra vienodos. (Tp.žr. Kietasis kūnas)