Dializė – chem., mažamolekulinių junginių pašalinimas iš koloidinio arba polimero tirpalo difuzija per puslaidę membraną. T. y. santykinai didelių koloidinių dalelių atskyrimas nuo mažesnių, tokių kaip jonai ar mažos molekulės, naudojant puslaidę membraną. Puslaidė membrana praleidžia vandens ir kitas nedideles molekules bei jonus, bet sulaiko koloidus. Maišelį iš puslaidės membranos (celofano arba pergamento) su koloidinio aukso bei geležies ir chloro jonų tirpalais įmerkus į vandenį, vandens molekulės, Fe⁺ ir Cl^– jonai difunduoja ir prasiskverbia pro membraną. Koloidas lieka maišelio viduje. Dializė taikoma atskiriant baltymus nuo elektrolitų. Medicinoje – tai pakaitinė inkstų terapija, kuri taikoma, kai savi inkstai nebe sugeba apvalyti organizmo nuo medžiagų apykaitos produktų, pašalinti vandens perteklio, palaikyti normalios organizmo šarmų ir rūgščių, elektrolitų pusiausvyros. T. y. tinkamai nebefunkcionuojant žmogaus inkstams (dėl ūminio ar lėtinio inkstų nepakankamumo) dirbtinis kraujo valymo būdas. Šis, kaip pakaitinis inkstų terapijos metodas, naudojamas tais atvejais, kai yra negalima inksto transplantacija. Yra dvi dializės rūšys: hemodializė ir peritoninė dializė. (T. p. žr. med. term. Dializė.)