Viruso persistencija – ilgalaikis virusų buvimas gyvūnų ir žmonių organizme, galintis sukelti ligos vystymąsi. Patogeninių mikroorganizmų rūšių gebėjimas ilgai išgyventi šeimininko organizme.  Persistencija suprantama nevienareikšmiškai.  Kai kurie mokslininkai persistencijai priskiria visus ilgalaikio patogeninių mikrobų buvimo organizme atvejus. Čia įskaitant aktyvią formą, pavyzdžiui, sergant lėtinėmis ligomis, nešiojant patogeną.  Kiti tyrėjai, persistencijos būsenai priskiria tik sukėlėjo išlikimą (gyvavimą) organizme, be jo aktyvaus dauginimosi ir metabolizmo, ramybės būsenoje (pvz., tuberkuliozės, bruceliozės, gonorėjos ir kitų bakterijų sukėlėjų formos).  Ramybės būsenoje esančios formos yra silpnai imunogeniškos ir virulentiškos, jų lokalus kiekis organizme yra mažas. Dėl šių veiksnių, tokios formos yra mažiau prieinamos šeimininko organizmo imuninės sistemos eliminuojančiam poveikiui, o tai tikriausiai ir yra jų ilgalaikio išlikimo priežastis. Persistencijos kilmė nevienalytė.  Kai kuriais atvejais tai yra evoliuciškai nusistovėjusių ir genetiškai užsitvirtinusių patogeninio mikrobo ir žmogaus organizmo santykių pasekmė, kuri užtikrina jų ilgalaikę kompromisinę ir daugiau ar mažiau pusiausvyroje esančią būseną.  Kitais atvejais, persistencija yra nulemta dėl individualių žmonių ir mikrobų populiacijų savybių. T.y. viruso persistencija baigiasi patogeno pašalinimu iš organizmo esant aktyvios arba ar besimptomės infekcijos procesams arba tiesiog mirus šeimininko organizmui.