Kietasis kūnas – kūnas, turintis pastovią formą ir tūrį, t.y. jo pavidalas ir tūris normaliomis sąlygomis nesikeičia. Jie yra dviejų rūšių: kristaliniai ir amorfiniai. Kristalams būdingas juos sudarančių dalelių taisyklingas išsidėstymas, periodiškai pasikartojantis tūkstančius kartų. Dalelių išsidėstymo tvarka lemia tų medžiagų savybes. Pavyzdžiui, deimantas ir grafitas yra sudaryti iš tų pačių anglies atomų, tačiau jų savybės labai skirtingos. Kristaliniai kūnai skirstomi į monokristalinius (deimantas, kvarcas, įvairios druskos) ir polikristalinius (metalai, granitas). Monokristalai- tai stambūs pavieniai taisyklingi kristalai. Polikristalinės medžiagos yra sudarytos iš daugybės chaotiškai išsidėsčiusių smulkių, tarpusavyje suaugusių kristalų. Amorfinės medžiagos (vaškas, gintaras, stiklas) neturi kristalinės struktūros. Kristaliniai ir amorfiniai kūnai šildomi keičiasi nevienodai. Kiekvienai kristalinei medžiagai būdinga tam tikra lydymosi temperatūra. Toje pačioje temperatūroje vėsinama skysta medžiaga kietėja (kristalizuojasi). Šildomos amorfinės medžiagos minkštėja, kol virsta skystomis (neturi apibrėžtos lydymosi temperatūros). Dažnai amorfinės medžiagos laikomos didelio klampumo skysčiais, kurių klampumas šylant mažėja. Kai kurių medžiagų kristalų fizinės savybės (tvirtumas, šiluminis ir elektrinis laidumas) nėra vienodos įvairiomis kryptimis. Ši monokristalų savybė vadinama anizotropija. Kietojo kūno formos keitimas vadinamas deformacija. Ji skirstoma į tokias rūšis: tempimo, gniuždymo, lenkimo, šlyties ir sukimo. Kai nustojus veikti deformuotas kūnas atgauna pradinę formą, sukelta deformacija vadinama tampriąja, jeigu lieka deformuotas – plastine.