Aterosklerozė (lot. atherosclerosis < gr. athere - manų košė + skleros - standus, kietas) - lėtinė liga, pažeidžianti arterijas ir sutrikdanti vietinę ir bendrąją kraujotaką. Aterosklerozė - lėtinė liga, kai arterijų sienelėse (vidiniame arterijų sluoksnyje) kaupiasi (nusėsta) riebalų (lipidų, paprastai cholesterolio) ir kalcio plokštelės (aterosklerozinės plokštelės), išveši jungiamasis audinys, todėl siaurėja kraujagyslių spindis (gali ir visai užsikimšti). Taip sukeliami galvos smegenų, širdies, galūnių, inkstų, žarnyno kraujotakos sutrikimai. Siaurėjant arterijoms į organus (ar tam tikrą organą) atiteka mažiau kraujo arba jo visai ten nebepatenka ir vystosi išemija. Aterosklerozei pasireiškus vienoje organizmo vietoje, ji neretai aptinkama ir kituose organuose, o tam jautriausios yra vainikinės arterijos, kurios maitina širdies raumenį. Viena labiausiai paplitusių išsivysčiusiose šalyse ligų. Ypač dažnai ja serga vyresni kaip 40 m. žmonės. Vyrai serga 3-4 kartus dažniau. Dažniausiai suserga tie žmonės, kurie nuolatos nerviškai pervargsta, mažai juda, pernelyg gausiai ir riebiai valgo, yra nutukę, daug rūko, kurių arterinis kraujospūdis yra padidėjęs. Kartais aterosklerozei prasidėti turi reikšmės paveldėtas polinkis. Kaip matome, aterosklerozės plitimui turi reikšmę rizikos veiksniai: amžius, šeiminis polinkis, rūkymas, hipertenzija, nutukimas, hipodinamija, cukrinis diabetas, didelis kiekis mažo tankio lipoproteinų ir kt. Ligos atsiradimo veiksniai. Didžiausią įtaką šiai ligai turi MTL (mažo tankio lipoproteinai) ir DTL (didelio tankio lipoproteinai) kiekių santykis. Aterogeniškiausi yra MTL ir LMTL, turintys daugiau cholesterolio, palyginti su kitais lipoproteinais. DTL irgi turi daug cholesterolio, bet jis neturi įtakos aterosklerozinių plokštelių susidarymui, nes jie perneša cholesterolį…

Alerginė reakcija - reakcija, kurios metu atsipalaiduoja biologiškai aktyvios medžiagos, sukeliančios alerginių ligų simptomus. Alerginė reakcija, išryškėjanti tuoj po pakartotinio alergeno patekimo, vadinama ūmaus padidėjusio jautrumo reakcija. Kontaktinė alerginė reakcija priklauso lėtosioms padidėjusio jautrumo reakcijoms. Ją lemia specifinių T ląstelių pagalbininkių, tiesiogiai veikiančių ląstelių imunitetą, monocitų ir (ar) makrofagų sąveika bei šių ląstelių išskiriami mediatoriai. Alerginės reakcijos skirstomos: pagal imuninį atsaką - į B limfocitų sukeltas humoralines ir į T limfocitų sukeltas ląstelines; pagal trukmę - į greitąsias, vėlyvąsias, lėtąsias. Taigi, alerginė reakcija yra alergijos reiškimasis, alergenui vėl patekus į organizmą. Pirmą kartą alergenui patekus į organizmą, pastarajame ima gamintis antikūnų, vėl patekus - jis jungiasi su antikūnais. Jungimosi metu kinta ląstelių membranų pralaidumas, biocheminiai procesai. Pagal klinikinių požymių atsiradimo laiką alerginė reakcija gali būti greitoji (jos požymių atsiranda po kelių ar keliolikos minučių) ir lėtoji (požymių atsiranda po keliolikos valandų). Tarpinės alerginės reakcijos požymių atsiranda po kelių valandų. Vykstant greitajai reakcijai, iš ląstelių išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos - mediatoriai: histaminas, serotoninas, leukotrienai, trombocitus jungianti substancija, heparinas, įvairios medžiagos, kurios pritraukia į reakcijos vietą kai kurias kraujo ląsteles (eozinofilus, neutrofilus). Šios medžiagos veikia audinius, kraujagysles, nervines galūnes. Dėl to sutrinka įvairių organų funkcija, atsiranda alerginės ligos požymių: įvairių bėrimų, pabrinkimų, bronchų, žarnų raumenų spazmų. Dėl to susiaurėja bronchų spindis, krinta kraujospūdis, viduriuojama. Greitoji alerginė reakcija lemia šienligės, atopinės bronchinės astmos, dilgėlinės pagrindinius požymius. Alergenas būna augalų žiedadulkės, namų dulkės,…

Alergija (gr. allos - kitas + ergeia - veikimas) - pakitęs organizmo imuninis atsakas į alergeną, pasireiškiantis specifinių antikūnų ir įjautrintų limfocitų gamyba. Organizmo gebėjimas ypatingai jautriai reaguoti į vėl patekusį alergeną, į kurį kiti visai nereaguoja. Alergija gali būti nulemta antikūnų arba ląstelių. Alergija t. p. vadinama padidėjęs jautrumas bet kokiems išoriniams veiksniams. Pirmą sykį alergenams patekus į organizmą, jame per 2-21 d. (priklausomai nuo alergeno kiekio, organizmo savybių) susidaro antikūnų, vadinamų imunoglobulinais. Jau esant pakankamam antikūnų kiekiui ir vėl patekus specifiniam alergenui (prieš kurį yra pasigaminusių antikūnų), gali įvykti alerginė reakcija. Laikotarpis tarp alergeno patekimo ir antikūnų pasigaminimo vadinamas sensibilizacijos (alergizacijos) periodu. Pati alergija  dar nereiškia ligos ar liguistos būsenos: klinikinių jos požymių atsiranda tik tada, kai įsijautrinusiam žmogui patenka alergenas ir tam alergenui pasigamina antikūnų. Manoma, kad yra paveldima, bet tai nereiškia, kad alergiškam žmogui būtinai teks sirgti alergine liga. Normaliomis sąlygomis kartotinė infekcija nesukelia jokių klinikinių simptomų, ir užkratas sunaikinamas. Susidarius imunitetui, vyrauja apsauginės reakcijos be ląstelių funkcijos ir struktūros pažeidimų. Alerginių ligų profilaktikai svarbiausia yra nustatyti alergeną. Alergenai yra antigeninės arba haptinės prigimties medžiaga, įjautrinanti organizmą ir sukelianti organizmo alergijas ( ↑ Alergenas.). Alergija tampa vis svarbesnė problema, nes daugėja žmonių, sergančių alerginėmis ligomis. Žmonės suvartoja vis daugiau vaistų, plinta vakcinacija, daugėja įvairių cheminių, sintetinių medžiagų mūsų buityje, pramonėje, žemės ūkyje. Dažnai visoms šioms medžiagoms būdingos alergenų savybės, todėl alergija vadinama civilizacijos liga. Alergenų…

Klimaksas (gr. klimax - laiptai) - klimakterinis periodas, pereinamasis amžiaus periodas nuo lytinio brandumo pabaigos iki senatvės pradžios. Moters klimaksas susijęs su funkciniais sistemos, reguliuojančios organizmo ciklinius kitimus, sutrikimais. Dėl blogų darbo ir buities sąlygų, dažnų abortų, persirgtų ligų klimaksas gali prasidėti per anksti (iki 45 m.). Vėlyvas klimaksas (po 60 m.) būna dėl gimdos miomų, hipertoninės ir kitų ligų. Regresuojant kiaušidėms, nesubręsta folikulai, mažiau gaminasi folikulino, silpnėja generacinė kiaušidžių funkcija, gimda mažėja, jos sienelė plonėja, atrofuojasi jos gleivinė, sutrinka mėnesinių ciklo ritmas, jos darosi nereguliarios ir ilgainiui visai išnyksta. Klimaksas vystosi laipsniškai. Skiriami 3 klimakso laikotarpiai: premenopauzė (prasideda tarp 40-45 m., trunka iki tol, kol pranyksta mėnesinės), menopauzė (mėnesinių išnykimas, dažniausiai būna tarp 49-52 m.), postmenopauzė (prasideda pranykus mėnesinėms). Kartais, dingus mėnesinėms, ovuliacija dar kurį laiką vyksta. Ciklinius kitimus reguliuojantys lytiniai hormonai, išnykus kiaušidžių veiklai, dar kurį laiką gaminasi. Normalus klimaksas praeina be jokių liguistų požymių. Kartais klimakso metu būna įvairių negalavimų, kurių visuma sudaro vadinamąjį klimakterinį sindromą. Jam būdingi sutrikimai: vegetaciniai-kraujagysliniai (muša karštis, svaigsta galva, pykina, vemiama, prakaituojama, skauda sąnarius, stuburą, sutrinka pusiausvyra), neuropsichiniai (moteris pasidaro jautri, irzli, blogai miega, susilpnėja atmintis, sumažėja darbingumas, apima depresija, atsiranda baimės jausmas, parestezija, kartais ir psichikos sutrikimų), endokrininiai (padidėja antinksčių, skydliaukės funkcija), širdies ir kraujagyslių sistemos (svyruoja arterinis kraujospūdis, atsiranda neritmiškas pulsas, smarkių širdies plakimų), sutrinka termoreguliacija, pakyla temperatūra. Pats būdingiausias simptomas - karščio mušimas, kuris trunka 2-3 min ir…

Anemija (gr. an- - neiginio priešdėlis + haima - kraujas; atitikmuo: mažakraujystė) - patologinė organizmo būklė, kai jame sumažėja hemoglobino ir eritrocitų kiekis. Anemijos atsiradimą gali įtakoti įvairūs faktoriai, kuriuos kai kada net sunku nustatyti, o dažniausiai pasireiškiantys anemijos simptomai yra tokie kaip  silpnumas, nuovargis, kartais dusulys (net lengvo fizinio krūvio metu), taipogi blyškumas, didėja širdies susitraukimų dažnis. Kai kada anemijos simptomai (pvz., neuropatiniai, prasidedančios ligos ir kt.) gali signalizuoti į kai kurių medžiagų stygių (pvz., vitamino B12, geležies). Dažniausiai simptomai kyla dėl sumažėjusio hemoglobino kiekio kraujyje ir audinių hipoksijos bei dėl organizmo kompensacinių reakcijų į šiuos pakitimus. Esant neišreikštai anemijai, simptomų nebūna, jie atsiranda tik progresuojant ligai. Anemija diagnozuojama pagal kraujo mėginių tyrimą, tai padeda tiksliau nustatyti anemijos priežastį. Be kraujo tyrimų taipogi atliekami ir kitokie tyrimai norint nustatyti anemijos rūšį ir pan. Anemijos rūšių yra daug ir įvairių. Anemijos metu vyrams hemoglobino būna <136 g 1 1 kraujo, moterims <120 g. Kartais (esant kai kurioms hemoglobinopatijoms) eritrocitų skaičius gali išlikti normalus. Anemiją sukeliančios priežastys yra labai įvairios. Ji prasideda, kai netenkama daug eritrocitų (po vidinio arba išorinio kraujavimo) arba kai pagreitėja jų irimas (hemolizinė anemija). Dažna anemijos priežastis - sutrikęs arba nepakankamas eritrocitų gaminimasis ir sutrikusi hemoglobino sintezė. Tai atsitinka, kai organizme stokojama geležies, vitamino B12, folinės rūgšties, kai jonizuojantysis spinduliavimas, cheminiai ir kt. veiksniai pažeidžia mieloidinį audinį, kai kaulų čiulpai perauga svetimu patologiniu audiniu (pvz., dėl…

Bronchinė astma (lot. asthma bronchiale) - lėtinė, alerginė, uždegiminė kvėpavimo takų liga, kuri reiškiasi dusulio ir (arba) kosulio priepuoliais, padidėjusiu bronchų jaudrumu įvairiems dirgikliams. Bronchinė astma prasideda dėl labai įvairių priežasčių, dažniausiai dėl padidėjusio organizmo jautrumo (alergijos) kai kurioms medžiagoms (alergenams). Kaip alergenai, sukeliantys bronchinę astmą, gali būti vaistai, maisto produktai (apelsinai, grybai, kiaušiniai, šokoladas, vėžiai, žemuogės ir kt.), cheminės medžiagos, namų dulkės, augalinės medžiagos, ypač žiedadulkės, pelėsiai, mikrobai, gyvūninės medžiagos (vilna, plaukai). Dažnai astma paūmėja dėl aštrių kvapų, rūkalų dūmų, šalčio, įtampos. Bronchinė astma dažnai prasideda sergantiems lėtiniu bronchitu, lėtiniu prienosinių ančių uždegimu, virusinėmis ligomis, kai organizmą alergiškai veikia mikrobų gyvybinės veiklos bei irimo produktai ir medžiagos, susidarančios uždegimo metu. Bronchinei astmai rastis ir (arba) paūmėti svarbūs ir šie veiksniai: užkrečiamosios virusinės ir bakterinės kvėpavimo takų ligos, rūkymas, užsitęsusi įtampa, cheminiai dirgikliai, per didelis fizinis krūvis, užterštas oras, nespecifiniai klimato ir aplinkos pakitimai. Bronchinei astmai atsirasti turi reikšmės paveldėjimas, centrinės nervų, endokrininės sistemos būsena, nepalankios klimato sąlygos (drėgmė), užterštas oras. Bronchinės astmos rūšys. Skiriamos kelios bronchinė astmos atmainos. Vienos iš jų - atopinės bronchinės astmos - atveju, veikiant alergenams, gaminasi tam tikri antikūnai. Jie susijungia su bronchų tukliosiomis ląstelėmis ir, vėl įkvėpavimo sistemą patekus alergenui, vyksta reakcija, išsiskiria daug biologiškai aktyvių medžiagų (pvz., histamino, serotonino). Šios medžiagos, būdamos laisvos, sukelia bronchų spazmą, pabrinkimą ir kt. liguistus reiškinius. Kita bronchinės astmos atmaina kyla dėl bronchų gleivinės uždegimo. Tuomet net…

Širdies nepakankamumas - liguista širdies būklė, sutrinka organizmo audinių ir organų aprūpinimas krauju. Dažniausiai atsiranda sergant hipertonine, išemine širdies liga (miokardo infarktu), lėtine plaučių ar inkstų liga, miokarditu, perikardo ligomis, esant kardiomiopatijai, širdies ydai, aritmijai. Padidėjus didžiojo ir mažojo kraujotakos rato kraujospūdžiui, padaugėjus širdies skilvelių ertmėse kraujo, susilpnėjus širdies raumens susitraukimams arba pakitus jų dažniui, tam tikroms širdies dalims tenka didesnis funkcinis krūvis. Dėl to išsiplečia ir skilvelių ertmės, padidėja širdies raumuo, ir širdies veikla tampa nepakankama. Būna dešiniojo, kairiojo arba abiejų širdies skilvelių nepakankamumas. Širdies nepakankamumas gali būti ūminis ir lėtinis; jų priežastys ir požymiai panašūs, tik ūminis širdies nepakankamumas ima reikštis daug greičiau. Ligoniui pradeda dažnai plakti širdis, būna silpna, kartais skauda apie širdį, jis greitai pavargsta, prakaituoja. Labai vargina dusulys. Dirbant įprastą fizinį darbą, sparčiau paėjus, kopiant į viršų, tenka stabtelėti ir pailsėti. Pavalgius arba daugiau išgėrus, dusulys stiprėja. Ligonis gali pradėti kosėti, kartais skrepliuoti. Pamėlsta veidas, kojos ir rankos, padidėja kepenys, jas gali šiek tiek skaudėti. Kartais pykina. Pučia vidurius, jie užkietėja. Sutrikus skysčių išsiskyrimui per inkstus, pabrinksta kojos arba kūno vietos, ant kurių ligonis dažniau guli. Dėl nesunkaus širdies nepakankamumo ligonis blogiau jaučiasi tik po didesnio fizinio krūvio, dėl sunkesnio nepakankamumo pavargsta ir tada, kai fizinis krūvis mažesnis už įprastą. Jei širdies nepakankamumas yra sunkus, ligonis blogai jaučiasi ir nejudėdamas. Prasidėjus ūminiam širdies nepakankamumui, būtina labai skubi gydytojo pagalba. Laukiant gydytojo, ligonį reikia pasodinti…

Endotoksikozė - įvairių ligų komplikacija, kuri susijusi su homeostazės sutrikimu, dėl endogeninių toksinių medžiagų (pasižyminčių išreikštu biologiniu aktyvumu) susikaupimo organizme. Klinikinėje praktikoje endotoksikozė paprastai yra nagrinėjama kaip endogeninės intoksikacijos sindromas, kuris atsiranda esant ūmiai arba lėtinei natūralios detoksikacinės organizmo sistemos nepakankamai funkcijai (negebėjimas efektyviai pašalinti apykaitos produktus). Skirtingai intoksikacijai, endotoksikozę vadina jau susiformavusią  apsinuodijimo endogeninės prigimties medžiagomis būklę, o terminu "Intoksikacija" pažymimas visas intensyvus organizmo apsinuodijimo patologinis procesas. Endotoksikozės likvidacijos procesams pažymėti yra naudojamas terminas "detoksikacija" ir "dezintoksikacija". Paskutinis terminas dažniau naudojamas apibūdinti gydymo metodus, kuriais sustiprinami natūralūs organizmo apsivalymo procesai. Kalbant apie endotoksikozės klinikinius požymius, tai praktiškai esant bet kokiam susirgimui, ypač infekcinės kilmės, pas vaikų ir suaugusių išsivysto simptomai, kurie yra būdingi "endogeninei intoksikacijai": silpnumas, nejudrumas, pykinimas ir vėmimas, apetito stoka ir kūno masės mažėjimas, prakaitavimas, odos pabalimas, tachikardija, hipotonija ir kt.

Autointoksikacija (gr. autos - pats + intoxicatio - apsinuodijimas) - organizmo apsinuodijimas jame susidariusiomis nuodingosiomis medžiagomis. Autointoksikacijos gali atsirasti dėl įvairių organizme vykstančių procesų, pvz., intoksikacija bakteriniais toksinais esant autoinfekcijai arba infekcinio susirgimo metu atsirandančiais audinių irimo produktais; žarnyno autointoksikacija atsiranda žarnyne rezorbuojant fermentacijos ir puvimo produktus; apykaitos intoksikacija - dėl atsirandančių sutrikusios medžiagų apykaitos produktų; toksinių medžiagų patekimas į kraują iš organizmo ertmių (pvz., dėl pūliavimo); dėl normalios organizmo apykaitos metu jame susidariusių nuodingų produktų pašalinimo (išskyrimo) sistemos sutrikimo ir kt. Nuodingų medžiagų organizme susikaupia sergant cukriniu diabetu, esant inkstų arba kepenų nepakankamumui, vykstant puvimo procesams žarnyne. Dalis nuodingų medžiagų pašalinama su išmatomis, kita patenka į organizmo biologinį filtrą kepenis, ten neutralizuojama, po to pašalinama su šlapimu. Sutrikus nuodingų medžiagų šalinimui, organizmas apnuodijamas. Skauda galvą, pykina, silpna; pakyla (susikaupus toksinams) temperatūra. Esant autointoksikacijai, šalinama ją sukėlusi priežastis ir susikaupusios nuodingos medžiagos (tuštinamas žarnynas, atliekama kraujo dializė ir kt.).