Sklerozė (gr. sklerosis - sukietėjimas) - audinio arba organo sustandėjimas, išvešėjus jungiamajam audiniui. Šis sutankėjimas ir sukietėjimas įvyksta dėl žuvusių funkcinių elementų pakeitimo jungiamuoju audiniu (paprastai fibroziniu). Taip būna daugelio ligų metu. Sklerozė nėra atskiras savarankiškas susirgimas, bet yra patologinis kitos, pagrindinės ligos, pasireiškimas. Gali atsirasti dėl uždegimo (pvz., širdies vožtuvų sklerozė po endokardito, širdies raumens - po virusinio miokardito), dėl nepakankamo aprūpinimo krauju žuvus organų parenchimai, kartais - dėl neaiškių priežasčių (pvz., odos ir vidaus organų sklerozė sergant sklerodermija). Sklerozė gali susidaryti širdies raumenyje (kardiosklerozė), inkstuose (nefrosklerozė), plaučiuose (pneumosklerozė), arterijose (arteriosklerozė), kepenyse (kepenų cirozė). Organo sklerozė yra židininė (jungiamasis audinys veša židiniais) arba difuzinė (jungiamasis audinys veša tarp parenchimos elementų). Sklerozavęsis organas arba jo dalys sukietėja, susiraukšlėja. Dėl išlikusių struktūrų kompensacinio padidėjimo ar padaugėjimo pakinta jų sandara. Dažniausiai sutrinka sklerozavusio organo funkcija. Sutrikimo sunkumą lemia išvešėjusio jungiamojo audinio išplitimas ir vieta (pvz., išplitusi kardiosklerozė sukelia širdies nepakankamumą). Centrinė nervų sistema yra sudaryta visiškai iš neuroektodermos ir joje nėra jungiamojo audinio elementų, todėl neuropatologijoje skleroze dar priimta laikyti, kai žuvusį nervinį audinį pakeičia glijos (neuroglijos), pvz., Piko liga. Na, o liaudyje šnekamojoje kalboje, "skleroze" dažnai vadinama atminties sutrikimus (silpnaprotystė, demencija, lėtas mąstymas ir pan.), kuri kaip taisyklė yra susijusi su pagyvenusiu žmogaus amžiumi. Galimas dalykas, kad toks supratimas kilo iš galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozės - medicininė būklė, būdinga pagyvenusiems žmonėms amžiaus pokyčių eigoje.

Nefrosklerozė (nephrosclerosis; gr. nephros - inkstas + sklerozė) - inkstų sklerozė, inkstų sukietėjimas ir susiraukšlėjimas dėl jungiamojo audinio išvešėjimo. Inkstų parenchimos pakeitimas jungiamuoju audiniu, sukeliantis jų raukšlėjimąsi ir funkcijos sutrikimą. Pasireiškia piktybine arterine hipertenzija, sunkiais akių dugno pažeidimais, galvos smegenų sindromu (stipriu galvos skausmu, galvos svaigimu ir kt.), stipriu silpnumu, greitu kūno svorio mažėjimu ir kt. Nefrosklerozė gali išsivystyti dėl įvairių inkstų ir jų kraujagyslių ligų.  1914 metais vokiečių gydytojai Volhardas ir Fahras (F. Volhard, K. Th. Fahr) arteriolosklerozinius inkstų pakitimus sergant hipertenzija nustatė kaip savarankišką patologijos formą.  Jie taip pat pasiūlė atskirti paprastą inkstų sklerozę, pastebimą esant gerybinei hipertenzijos formai, ir jos greitai besivystančią formą, kuri atsiranda esant hipertenzinei ligai su piktybine eiga. Etiologija ir patogenezė. Išskiriamos angiogeninė, arba pirminė nefrosklerozė, susijusi su sutrikusiu inkstų aprūpinimu krauju dėl pirminės kraujagyslių patologijos, ir antrinė nefrosklerozė, sukeltos inkstų parenchimo ir tarpsluoksnių įvairių pažeidimų. Pirminė nefrosklerozė. Pirminė nefrosklerozė (toliau ∆) išsivysto susiaurėjus inkstų arterijoms, pavyzdžiui, dėl jų aterosklerozės (aterosklerozinės ∆), trombozės ar tromboembolijos susidarant daugybiniams infarktams ir inkstų randams; dėl hipertenzinės arteriolosklerozės (arteriolosklerozinės ∆);  dėl veninės stagnacijos inkstuose, taip pat dėl ​​įvairių su amžiumi susijusių inkstų kraujagyslių pokyčių pagyvenusiems ir senyviems žmonėms.  Klasikinis pirminės ∆ (pirminio-susiraukšlėjusio inksto) pavyzdys yra ∆, kuris išsivysto vėlyvose hipertenzinės ligos stadijose.  Dėl nepakankamo aprūpinimo krauju ir dėl to atsirandančios inkstų hipoksijos atsiranda distrofinių ir atrofinių pakitimų jų parenchimoje, po kurių daugėja jungiamojo audinio išvešėjimo.  Esant tokioms…

Nekrozė (gr. nekros - miręs) - vietinė žūtis, gyvo organizmo ląstelių, audinių, organo arba jos dalies žuvimas (ląstelės žūtis be apoptozės ar autofagijos požymių). Nekrozė dar vadinama apmirimu, tai patologinis procesas, kuris pasireiškia vietine audinio žūtimi gyvame organizme nuo egzogeninio arba endogeninio pažeidimo. Dažniausia priežastis - vietinės kraujotakos sutrikimas, kurį sukelia trombozė, embolija arba ilgalaikis kraujagyslių, maitinančių tą vietą, spazmas. Nekrozę gali sukelti t. p. fiziniai (karštis, šaltis, elektra), mechaniniai (sumušimas) veiksniai, chem. medžiagos, mikrobai, ypač virusai. Pažeistas audinys nustoja funkcionuoti, nekrozuotų audinių irimo produktai gali apnuodyti organizmą. Skiriamos trys nekrozės formos. Per koaguliacinę, arba sausąją, nekrozę audiniai netenka vandens, standėja. Tokia nekrozė yra dažniausia (pvz., blužnyje, inkstuose, širdyje); nekrozavusi vieta yra pilkai gelsvos spalvos. Kolikvazinė (šlapioji) nekrozė paprastai pažeidžia centrinę nervų sistemą. Žuvę audiniai suskystėja, susidaro panaši į košę pilkšva masė. Kai pažeistuose audiniuose įsiveisia bakterijų, prasideda gangrena. Nekrozei atsirasti daug įtakos turi organizmo audinių būklė. Išsekusių, sunkių ligonių audinių atsparumas sumažėja, ir spaudžiamose kūno vietose audiniai nekrozuoja - susidaro pragulos. Nekrozės metu aplinkiniuose audiniuose vyksta uždegimas. Granulocitų proteoliziniai fermentai tirpdo nekrozavusius audinius, kuriuose rezorbuoja makrofagai. Nekrozės židinys perauga granuliaciniu audiniu ir galiausiai virsta randu. Didesni nekrozės židiniai apauga jungiamuoju audiniu ir sukalkėja. Smegenų kolikvazinės nekrozės židinių vietoje, rezorbavusis suskystėjusiam audiniui, lieka ertmė (cista). Nekrozavęs kaulas atsiskiria nuo gyvojo (sekvestruojasi). Negyvos ir atsidalijusios kaulo dalys gali pasišalinti pro angą, atsivėrusią minkštuosiuose audiniuose. Nekrozavusi galūnės dalis gali atsiskirti nuo…

Nanizmas (gr. nannos - nykštukas) - nanosomija; neužaugystė; liguista būklė, kuri reiškiasi augimo sulėtėjimu. Patologinis žmogaus ūgio atsilikimas, lyginant su vidutiniu vidurkiu. Vyrams nanizmas būna tada, kai jų ūgis mažesnis kaip 130 cm, moterims - mažesnis kaip 120 cm. Nanizmą skatina daugelis įvairių organų (pvz., skydliaukės, hipofizės, antinksčių, lytinių liaukų) ir jų sistemų ligų. Dažniausiai nanizmas atsiranda dėl augimo hormono trūkumo. Tai įvyksta dėl hipotalamo ir hipofizės srities įgimto arba įgyto pažeidimo. Pastebėta, kad augimo hormono dažnai stokoja vaikai, patyrę gimdymo traumą. Nanizmo požymių pobūdį ir ryškumą lemia amžius, kuriame liga prasidėjo, ir hipofizės pažeidimo pobūdis. Naujagimis būna normalaus ūgio ir svorio, maždaug iki 2 m. auga normaliai. Augimas pastebimai sulėtėja trečiaisiais gyvenimo metais. Ligonio kūnas yra proporcingas, bet mažomis rankomis ir kojomis, apskritu veidu, pastorėjusiu liemens poodinės ląstelienos sluoksniu. Vėliau prasikala dantys, anksti raukšlėjasi veidas. Lytiniai organai ir paauglystėje yra menkai išsivystę, neatsiranda antrinių lytinių požymių. Protiškai ligonis išsivystęs normaliai, bet būna uždaras, nelinkęs bendrauti, mažai darbingas. Vaikas dėl nanizmo užauga 4 cm per metus. Nanizmas vystymosi raida gali pasireikšti su proporcingu ir neproporcingu kūno sudėjimu. Nanizmas yra pasireiškimas ir vienas iš genetiškai nulemtų augimo sutrikimo simptomų, taipogi augimo sutrikimas esant eilei endokrininių ir ne endokrininių susirgimų. Iš genetiškai nulemtų sutrikimų, dažniausiai pasitaiko sutrikimai susiję su hipofizės problemomis, be jų dar pasitaiko nanizmas susijęs pagrindinio augimo reguliavimo sutrikimais dėl įgimtų arba įgytų galvos smegenų pažeidimų, bei nanizmas susijęs…

 Pielonefritas (lot. pyelonephritis < gr. pyelos - geldelė + nephros - inkstas) - inksto audinio, geldelių ir taurelių uždegimas. Pasitaiko dažnai: iš šlapimo organų ligomis sergančių ligonių pielonefritu serga ~30%. Vaikams pielonefritas yra antra (po kvėpavimo takų ligų) pagal dažnumą pasitaikanti liga. Pielonefritą sukelia įvairūs mikrobai, dažniausiai - žarninės lazdelės, paprastieji protėjai, klebsielės, pseudomonos, stafilokokai. Į inkstus pielonefrito sukėlėjai patenka su krauju, per šlapimą, pro šlapimtakio sienelę. Manoma, kad gali patekti ir su limfa. Dažniau pielonefritas kyla, kai žmogus yra nusilpęs, serga lėtine liga. Ypač didelę įtaką prasidėti turi sutrikęs šlapimo nutekėjimas, atsiradęs dėl inkstų ir šlapimo takų įgimtų anomalijų, šlapimo takų akmenligės, padidėjusios priešinės liaukos, naviko. Ūminis pielonefritas būna pirminis (kai inkstų ir šlapimo takų ligomis iki tolei nebuvo sirgta) ir antrinis (kai prasideda sergant kita šlapimo organų liga). Sergant pirminiu ūminiu pielonefritu, atsiranda bendrų negalavimų, iki 39-40 °C pakyla kūno temperatūra, krečia drebulys. Drebuliui praėjus, ligonis pradeda smarkiai prakaituoti, kūno temperatūra sumažėja. Toks drebulys ir temperatūros padidėjimas gali kartotis. Inkstus šiek tiek skauda, retai - diegia. Dažniau pasitaiko antrinis ūminis pielonefritas. Jo priežastys: inkstų ir šlapimo takų įgimtos anomalijos, inkstų ir šlapimtakių akmenys, šlapimtakio susiaurėjimas, priešinės liaukos adenoma, nėštumas. Liga prasideda inksto diegliais. Ilgainiui skausmas stiprėja, inkstas padidėja. Ligonis karščiuoja, junta bendrą silpnumą, vemia. Lėtinis pielonefritas dažnai prasideda po ūminio. Jo priežastys: laiku nenustatytos ir nepašalintos kliūtys, trukdančios nutekėti šlapimui, neišgydytas ūminis pielonefritas, kai kurios lėtinės ligos.…

Glomerulonefritas (lot. glomerulonephritis<glomerulos - kamuolėlis - gr. nephros - inkstas) - inkstų uždegimas, per kurį daugiausia pažeidžiami inkstų kamuolėliai. Sukelia mikrobai (streptokokai, stafilokokai, virusai) ir nemikrobiniai antigenai, sutrikus organizmo imuniniam atsakui. Neretai glomerulonefritas yra kitos ligos (alerginio vaskulito, raudonosios vilkligės) išraiška. Būna ūminis, poūmis ir lėtinis. Glomerulonefritas yra imuninio sutrikimo ir uždegiminio pobūdžio inkstų ligų grupė, kuri išskirtinai pažeidžia inkstų kamuolėlius (glomerulus), taipogi paliečia kanalėlius ir tam tikrus inkstų audinius. Ligos atsiradime pagrindinį vaidmenį vaidina kamuolėlių imuninis pažeidimas, atsiradęs esant įvairioms infekcijoms (bakterinėms, virusinėms, parazitinėms), intoksikacijoms (organiniai tirpikliai, alkoholis, švinas, gyvsidabris, vaistai) ir kt. Priklausomai nuo ligos klinikinės eigos yra išskiriamos ūminė, lėtinė ir greitai progresuojanti glomerulonefrito formos. Pirminis glomerulonefritas išsivysto tuomet, kai yra išskirtinai pažeidžiami inkstai, o antrinis - yra surištas su tam tikromis infekcijomis arba glomerulų uždegimas yra kitų sisteminių ligų dalis. Ūminis glomerulonefritas dažniausiai prasideda sveikstant po mikrobų sukeltos ligos (pvz., anginos, skarlatinos, gripo, pūlinėlinės). Dažnai pastebimas jauname amžiuje; apibūdinamas ūmia pradžia (paprastai išsivysto per 6-12 dienų po perneštos streptokokinės infekcijos, dažniausiai - anginos) ir ankstyvu išsisprendimu. Ligoniui patinsta veidas (ypač paakiai), kojos, neretai skauda šonus, padidėja arterinis kraujospūdis, pagausėja baltymų šalinimas su šlapimu, hematurija, inkstų funkcijos sutrikimas, šlapimas pasidaro drumstinas, jo sumažėja. Šie reiškiniai per 1-2 savaites praeina, tik dar keletą mėnesių būna šlapimo pakitimų.  Galimos komplikacijos - ūmus širdies nepakankamumas (plaučių edema - pabrinkimas ir kt.), ūmus inkstų nepakankamumas (azotemija, hiperkalemija ir kt.), eklampsija…

Nefritas - inkstų uždegiminė liga. Nefritui galima priskirti grupę uždegiminių inkstų ligų, pagrinde kylančių imuninių alerginių procesų pasekoje, dažnai gali atsirasti sukelta streptokokų bakterijomis ar kaip gripo ar anginos komplikacija. Liga gali būti ūmi arba chroninė. Ligos skirstymas: glomerulonefritas (inkstų kamuolėlių (glomerulų) uždegimas) ir pielonefritas (inkstų geldelių ir taurelių uždegimas). Glomerulonefritas dažniausiai pastebimas pas jauno amžiaus asmenų. Prasideda stipriu galvos skausmu (kraujo spaudimo padidėjimas); pradžioje patinsta veidas, vėliau patinimas išplinta po visą kūną; šlapimas įgauna raudoną atspalvį (dėl atsiradusių jame eritrocitų). Pielonefritas prasideda pakylant kūno temperatūrai iki 39-40 °С, taip pat drebulys, pykinimas, vėmimas, skausmai juosmens srityje; šlapimas tampa drumstinas (dėl didelio kiekio bakterijų ir leukocitų).

Nefrozinis sindromas (lot. syndromum nephroticum) - inkstų pažeidimo simptomų kompleksas, kurio požymiai: su šlapimu išsiskiria daug (>3,5 g per parą) baltymų (proteinurija), sutrinka baltymų ir riebalų, vandens ir druskų apykaita, pabrinksta veidas, kojos, kartais - visas kūnas. Tokio sutrikimo metu pakankamai žymi dalis baltymų pašalinama kartu su šlapimu, sumažėja albumino kiekis kraujyje. Nefrozinis sindromas atsiranda sergant įvairiomis lėtinėmis ligomis (pvz., lėtiniu glomerulonefritu, inkstų amiloidoze, cukriniu diabetu, raudonąja vilklige). Nefrozinis sindromas dažnai yra kaip nefrito, nėščiųjų nefropatijos, pielonefrito, navikų, inkstų pažeidimų esant kolageninėms ligoms, tuberkuliozės, sifilio, maliarijos ir kt. pasekmė. Taigi, nors sindromas gali būti pastebimas esant įvairiems susirgimams, bet dažniausiai pasireiškia esant glomerulonefritui. Vaikams nefrozinis sindromas gali prasidėti ir nesergant jokia kita liga. Normaliomis organizmo sąlygomis inkstai filtruoja kraują, dauguma organizmui reikalingų medžiagų nepraeina pro inkstų filtravimo sistemą ir vėliau yra atgal reabsorbuojama į kraują. Organizmo medžiagų apykaitos produktai, kurie jau nebebus naudojami organizme, patenka į šlapimą ir yra pašalinami iš organizmo jo sudėtyje. Nefrozinio sindromo metu, tokia inkstų funkcija (filtravimas) sutrinka, padidėja pralaidumas ir baltymai yra šalinami kartu su šlapimu. Baltymai kraujyje yra labai reikalingi, nes jie padeda vandenį sulaikyti kraujagyslėse. Bet, kadangi netenkama daug baltymų, tai sumažėjus jų kiekiui kraujyje vanduo ima patekti į aplinkinius audinius ir juose ima pasireikšti patinimai (edemos). Taipogi padidėja riebalų gamyba ir jų kiekis kraujyje. Nefrozinis sindromas trunka ilgai (keletą metų). Ligonis išsenka, nusilpsta, netenka daug baltymų, sumažėja organizmo atsparumas. Kartais dar…

Nėščiųjų toksikozė (lot. toxicosis graviditatis) - liga, kuri prasideda tik per nėštumą, sutrikdo jo eigą ir dažniausiai pranyksta nėštumui pasibaigus. Daugiausia serga pirmąkart gimdančios moterys. Skiriamos pirmosios nėštumo pusės (atsiranda 1-4 nėštumo mėnesį) ir antrosios nėštumo pusės (prasideda paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais) toksikozės. Pirmosios nėštumo pusės toksikozė - seilėtekis ir vėmimas. Kai seilėtekis labai smarkus, nėščioji kas dieną gali netekti ~1 L seilių, kartu ir daug skysčių. Pablogėja jos savijauta, krinta kūno masė, sutrinka miegas. Dažna toksikozės forma - vėmimas. ~50% nėščiųjų vemia, ypač rytą ir po valgio, tačiau jų organizmo būklė nesutrinka. Dažnai vemiant, pablogėja apetitas, pakinta skonio ir uoslės jutimai. Po 3-4 nėštumo mėnesių vėmimas praeina. Smarkiai vemia (~20 kartų per parą) ~1% nėščiųjų. Tuomet krinta kūno masė, moteris išsenka, karščiuoja, prasideda gelta. Antrosios nėštumo pusės toksikozei (nėščiųjų vandenei, nefropatijai, preeklampsijai, eklampsijai) būdingi nervų reguliacijos, kraujagyslių ir medžiagų apykaitos sutrikimai. Sergant nėščiųjų vandene, pabrinksta pėdos, blauzdos, šlaunys, priekinė pilvo sienelė, veidas ir visas kūnas. Didėja kūno masė. Nėščiųjų nefropatija dažniausiai prasideda, sergant nepakankamai gydyta nėščiųjų vandene. Svarbiausi požymiai: pabrinkimai, arterinio kraujospūdžio padidėjimas, baltymai šlapime. Gali pablogėti vaisiaus aprūpinimas deguonimi ir maisto medžiagomis, prasidėti vaisiaus hipotrofija, priešlaikinis gimdymas. Negydant ar nepakankamai gydant nefropatiją, dažniausiai prasideda preeklampsija. Labiau sutrinka kraujagyslių, inkstų, kepenų funkcijos, medžiagų apykaita. Skauda galvą, pakrūtinyje, pykina, kartais vemiama, sutrinka regėjimas, apima apatija ar, atvirkščiai, jaudinamasi. Kiekvienu momentu gali prasidėti sunkiausia toksikozė - eklampsija. Tuomet sutrinka visų svarbiausių…

Nefropatija - (gr.nefro- - inkstas + gr. pathos - liga, kančia) dažniausiai terminas naudojamas kaip bendrinis, nusakant įvairios kilmės kai kurias inkstų ligas ar pažeidimus. Tai yra inkstų funkcinių ir morfologinių pakitimų sindromas. Inkstų pažeidimas ir po to sekančios nefropatijos atsiradimas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis, sunkiųjų metalų (pvz., švino) ar jų druskų ilgalaikis poveikis, fermento ksantinoksidazės nepakankamumas, cukrinis diabetas, hipertenzija ir kt. Nefropatija yra laikoma viena iš nėščiųjų toksikozių. Dažniau pasitaiko pirmą kartą gimdančioms jaunoms (<20 m.) arba vyresnėms (>40 m.) moterims, sergančioms inkstų, kepenų, širdies ir kraujagyslių, centrinės nervų sistemos ligomis, nutukusioms. Ligonei padidėja arterinis kraujospūdis, sutrinka inkstų veikla, šlapime padaugėja baltymų, sumažėja paros šlapimo kiekis, audiniuose susikaupia vandens; patinsta kūnas (sunkios formos nefropatija), pabrinksta ir ima tirpti veidas, rankos. Anksti (iki 28-os nėštumo savaitės) atsiradusi ir laiku nepradėta gydyti nefropatija pavojinga vaisiui ir motinai: gali atsirasti eklampsija, prieš laiką nutrūkti nėštumas, atsiskirti placenta, sutrikti vaisiaus augimas, jis gali net žūti; galimos gimdymo komplikacijos. Nefropatija gydoma ligoninėje. Ligonis privalo gulėti, jam būtina ramybė ir pakankamas miegas. Mityba turi būti pilnavertė; ypač svarbu reguliuoti skysčių kiekį (kiek jų gerti, pataria gydytojas). Sunkiu atveju nefropatija gydoma kraujotaką reguliuojančiais vaistais. Nefropatija gali atsirasti dėl cukrinio diabeto (diabetinė nefropatija), aukšto kraujospūdžio (hipertenzinė nefropatija). 30-35 % atvejų nefropatijos priežastis yra cukrinis diabetas. Nefropatijos yra dažniausia sergančių cukriniu diabetu žmonių invalidumo ir mirties priežastis, nes tai susiję su didėjančiu…