Hiperplazija (gr. hyper- – padidėjimo priešdėlis + plasis – susidarymas) – intensyvus ląstelių dauginimasis. Paprastai hiperplazija siejasi su ląstelių didėjimu (hipertrofija) ir sąlygoja audinio arba organo kompensacinį adaptacinį veiklos padidėjimą.

Medicinoje hiperplazija yra audinių arba organo struktūrinių elementų kiekio padidėjimas, intensyviai daugėjant (dalijantis) ląstelėms. Morfologiškai tai yra normalių ląstelių skaičiaus padidėjimas, vystosi įvairių poveikių rezultate, kurie ir stimuliuoja ląstelinį kiekio padidėjimą (audinio augimą stimuliuojantys faktoriai, antigeniniai dirgikliai, onkogeninės medžiagos, neuroendokrininis poveikis, dalies organo arba audinio netekimas ir kt.). Taigi kalbant paprastai, hiperplazija yra ląstelių kiekio gausėjimas, jo dėka galimas audinio ar organo kompensacinis adaptacinis funkcijos padidėjimas.

Hiperplazija sporte.

Hiperplazijos metu, audinių ir organų padidėjimas yra nulemiamas vienokios ar kitokios rūšies ląstelių kiekiniu padidėjimu, priešingai hipertrofijai, kai atitinkamas padidėjimas paliečia patį ląstelės dydį, t. y. ląstelė pati didėja, bet nesidalina.

Sportininkai dažnai mini raumeninio audinio hiperplaziją – raumeninio audinio (skaidulų) struktūrinių elementų kiekio (jų dalijimosi metu) padidėjimas. T. y. jau senai žinoma, kad esant pastovioms jėgos treniruotėms, žmogaus griaučių raumenų apimtys (masė) padidėja, o kaip to pasekmė – padidėja ir jėga.

Kartais kyla pakankamai aršūs ginčai – ar aplamai raumeninis audinys gali padidėti atsirandant naujoms ląstelėms, o gal tik didėti savo apimtimis. Imant tik raumeninį audinį, iki šiol šis klausimas dar išlieka pakankamai plati terpė tyrinėjimams. Bet jei kalbant bendrai apie hiperplaziją, tai žymios ribos tarp dviejų perteklinio padidėjimo būdų (tarp hiperplazijos ir hipertrofijos) nėra. T. y. sunku nustatyti (imant bendrai audinio padidėjimą), kur baigėsi hipertrofija ir ar jau prasidėjo hiperplazija. Dažniausiai, prieš ląstelių hiperplaziją yra jo pirmtakas – hipertrofija.

Hiperplazijos samprata.

Hiperplazija pasireiškia kaip ląstelių pagausėjimas ir kaip naujų audinio struktūrų susidarymas. Reikia paminėti, kad esant pagreitėjusiai ląstelių hiperplazijai gali būti stebimas ir atvirkštinis reiškinys, t. y. ląstelių sumažėjimas, lyginant su jų normaliomis apimtimis. Perteklinis naujų ląstelių susidarymas, taip pat kaip normali jų reprodukcija, vyksta netiesioginio dalijimosi (mitozės) būdu, o tiesioginis dalijimosi būdas (amitozė) vaidina svarbų vaidmenį esant patologiniams procesams.

Hiperplazijos metu naujos ląstelės atsiranda tik iš esamų ląstelių, bet ne visoks ląstelių pagausėjimas gali būti pavadintas hiperplazija. Ląstelių pagausėjimui, plačiąja prasme, yra terminas „proliferacija”, atsinaujinimui – „regeneracija” ar „reprodukcija”. Atvirkštinio hiperplazijai proceso nereikėtų laikyti hipoplazijos, tam tinkamesnis terminas yra „atrofija”. Kadangi hiperplaziniai procesai glaudžiai susiję su audinių ir organų hipertrofija, tai pagausėjimo procesas turėtų būti suprantamas tik kaip tam tikros atitinkamų ląstelių formos ribose (pvz., kepenų, raumenų, paviršinio epitelio, kraujagyslių endotelio ir pan.).

Tokiu atveju, kadangi hipertrofijos samprata yra susijusi su naujų ląstelių atsiradimo ir ląstelių padidėjimo funkcionalumo tapatumo supratimu, tai nereikėtų vadinti hiperplaziniais tokius procesus, kurių metu pastebimi ląstelės formos pakitimai ir jų virsmas į kitokio funkcionalumo ląsteles. Deja, bet šis principas ne visada yra išlaikomas patologiniuose atvejuose.

Hiperplazija medicinoje.

Fiziologinė hiperplazija būna hormoninė (gimdos padidėjimas nėščiajai, pieno liaukų – žindyvei) ir darbinė (skeleto raumenų padidėjimas dėl fizinio darbo, sporto).

Patologinė hiperplazija gali atsirasti pašalinus vieną iš porinių organų (inkstą, plautį, antinkstį) arba organo (blužnies, kasos, kepenų) dalį. Sutrikus hipofizės priekinės skilties veiklai, dėl hiperplazijos didėja antinksčių žievė. Moteriai, prieš klimaksą sutrikus kiaušidžių veiklai, dažnai atsiranda liaukinė gimdos gleivinės hiperplazija; pastarajai būdingi nereguliarūs kraujavimai iš gimdos.

Jaunoms moterims dėl moteriškųjų lytinių hormonų pertekliaus atsiranda krūtų hiperplazija, dažnai sąlygojanti piktybinį naviką.

Vyrams, silpstant lytinei funkcijai, atsiranda prostatos hiperplazija, o atrofuojantis sėklidėms, ― pieno liaukų hiperplazija (ginekomastija).

Lūžus kaulams, dėl hiperplazijos susidaro kaulinis rumbas.

Kai kuriuose organuose (nosyje, skrandyje, žarnyne, gimdoje), užtrukus lėtiniam gleivinės uždegimui, dėl hiperplazijos atsiranda liaukinių išaugų (polipų).

Hiperplazija kompensuoja organo arba audinio veiklą, bet dėl uždegimo, nervų bei hormonų poveikio gali sąlygoti piktybinį naviką.