Lytinės ligos - venerinės ligos, užkrečiamosios ligos, kuriomis užsikrečiama per lytinius santykius. Joms priklauso sifilis, gonorėja, minkštasis šankeris, kirkšnių limfogranulomatozė, kirkšninė granuloma, įgyto imuniteto deficito sindromas (AIDS). Dažnai joms dar priskiriamos ir kitos lytiškai užkrečiamos ligos: chlamidiozė, trichomonozė, užkrečiamasis moliuskas, smailiagalės karpos, kirkšnių utėlėtumas, niežai. Lytinių ligų sukėlėjai - bakterijos, virusai, pirmuonys, erkės. Paprastai užsikrečiama tiesiogiai per lytinius santykius, rečiau (sifiliu ir AIDS) ir per kraują; gonorėja ir chlamidioze nuo sergančios motinos per gimdymą gali užsikrėsti kūdikis. Kai kuriomis lytinėmis ligomis (gonorėja, sifiliu), nors ir retai, bet galima užsikrėsti per ligonio užterštus daiktus (cigaretes, lūpų dažus, stiklines, šaukštus), kai nesilaikoma elementarių higienos reikalavimų. Lytinių ligų paplitimo priežastys susijusios su daugeliu veiksnių. Dažnai užsikrėtęs ligonis kurį laiką nejaučia sergąs, nesigydydamas ir nesisaugodamas platina ligą, nes daugelis šių ligų prasideda iš lėto, nežymiai. Nuo lytinių ligų nėra skiepų, nei įgimto, nei įgyto imuniteto. Palankias sąlygas šioms ligoms plisti sudaro amorali gyvensena. Ypač pavojingi atsitiktiniai lytiniai santykiai su nepažįstamais ar mažai pažįstamais asmenimis. Lytinės ligos plinta dėl prostitucijos, homoseksualizmo, narkomanijos (pvz., AIDS dažnai užsikrečia narkomanai, kai nesteriliais švirkštais švirkščia narkotikus). Lytinės ligos prasideda ir reiškiasi įvairiai. Kartais šių ligų pradžia nustatoma tik specialiais tyrimo metodais. Todėl kilus nors ir menkiausiam užsikrėtimo įtarimui, būtina skubiai kreiptis į odos ir venerinių ligų dispanserį. Negydomos lytinės ligos gali sukelti sunkių padarinių: sifiliui pažeidus nervų sistemą, žmogus tampa neįgalus, sergantis gonorėja ir nesigydantis ligonis pasidaro nevaisingas.…

Infekcinės ligos - užkrečiamosios ligos, ligos, kurias sukelia į organizmą įsiskverbę patogeniniai mikrobai (bakterijos, virusai, grybeliai, pirmuonys). Infekcinės ligos plinta pavieniais susirgimais arba masiniais protrūkiais, sukeldamos epidemijas ar pandemijas. Pagal mikrobų lokalizaciją organizme jos skirstomos į kvėpavimo takų (pvz., gripas, kiaulytė, kokliušas), žarnyno (pvz., dizenterija, vidurių šiltinė), kraujo (pvz., dėmėtoji šiltinė, maliarija), kūno dangų (pvz., rožė, stabligė). Virusai, bakterijos, riketsijos, pirmuonys, grybeliai į sveiką organizmą iš sergančio patenka lašeliniu (per kvėpavimo takus), alimentiniu (per virškinimo traktą), transmisiniu (iš kraujo į kraują, įkandus vabzdžiui) ir kontaktiniu (per odą ar gleivinę) būdu. Patekus mikrobams, prasideda infekcinis procesas, kuris priklauso nuo mikrobų kiekio, savybių (virulentiškumo ir toksiškumo), patekimo vietos ir organizmo atsparumo (jauni ir atsparūs žmonės perserga lengviau, kūdikiai ir vyresnio amžiaus - sunkiau). Kiekvienai infekcinei ligai būdingas tam tikros trukmės inkubacinis, prodrominis, ligos įkarščio ir sveikimo laikotarpis. Įvairių infekcinių ligų inkubacinis laikotarpis (laikas nuo patogeninių mikrobų patekimo į organizmą, t. y. užsikrėtimo, iki pirmųjų ligos požymių atsiradimo) skirtingas - nuo kelių valandų iki keleto mėnesių ar metų. Per inkubacinį laikotarpį mikrobai organizme dauginasi, kaupiasi jų nuodai, organizme vyksta atsakomosios reakcijos, per kurias organizmas arba sunaikina mikrobus, arba suserga infekcine liga. Mikrobų toksinai sukelia patologines reakcijas, dėl kurių sutrinka audinių ir organų funkcijos. Prodrominiu laikotarpiu atsiranda bendrų negalavimo požymių, ligonis darosi nedarbingas, blogėja apetitas, miegas, pradeda krėsti šaltis, kyla temperatūra. Ligos įkarščio metu organizme susikaupia daug mikrobų su nuodingomis medžiagomis, dėl to…

Akių ligos - akies obuolio ir jo sudedamųjų dalių (junginės, ašarų liaukų, akies judinamųjų raumenų, akiduobės) ligos. Dažnai kyla dėl viso organizmo ligų: tuberkuliozės, reumato, sifilio, cukrinio diabeto, išsėtinės sklerozės, aterosklerozės. Kartais į akis užkratas patenka iš sugedusių dantų, sergant sinusitu, gripu. Labai retai akių liga (pvz., akies navikas, akiduobės pūlynas) būna viso organizmo ligos priežastis. Sunkias akių ligas gali sukelti mechaninės, terminės, cheminės ir spindulinės akių pažaidos. Kai kurios akių ligos yra paveldimos. Dažniausia akių liga - uždegimas. Kai uždegimas apima visą akį, būna panoftalmitas, o kai atskiras akies obuolio dalis, jo priklausinius - skleritas, keratitas, iridociklitas, chorioiditas, chorioretinitas, regos nervo neuritas, konjunktyvitas, dakrioadenitas, dakriocistitas, endoftalmitas, blefaritas. Neretai pasitaiko akies refrakcijos anomalijų (astigmatizmas, tolregystė, trumparegystė); dažna, ypač vaikų, akių liga yra žvairumas. Akių ligos gali būti tik vienoje akyje arba abiejose. Nuo kai kurių akies ligų (pvz., glaukomos, trachomos, regos nervo atrofijos) ligonis gali apakti. Akių ligas gydo gydytojas oftalmologas specialiuose ligoninių skyriuose ir poliklinikų kabinetuose; jas tiria oftalmologija.

Ginekologinės ligos - moters lytinių organų ligos. Būna įgimtos ir įgytos. Dėl neišsivysčiusių arba nevisiškai išsivysčiusių kurių nors lytinių organų moteriai gali nebūti mėnesinių, ji negali pastoti. Tai įgimtos ginekologinės ligos. Jos būna dėl paveldėjimo arba sutrikus vaisiaus vystymuisi pirmaisiais nėštumo mėnesiais. Didelę dalį įgytų ginekologinių ligų sudaro navikai (mioma, gimdos kaklelio vėžys, gimdos vėžys, kiaušidžių vėžys), išorinių ir vidinių lytinių organų uždegimai (vulvovaginitas, bartolinitas, endometritas, adneksitas, parametritas). Ginekologinės ligos yra ir netaisyklinga vidinių lytinių organų padėtis (pvz., nusileidusi gimda, metroptozė), endometriozė, amenorėja. Ginekologinėmis ligomis dažniausiai serga vaisingo amžiaus moterys. Kai kuriomis ginekol. ligomis dažniau sergama iki lytinio brendimo (pvz., ankstyvasis adrenogenitalinis sindromas), kitos būna tik brendimo laikotarpiu (pvz., jaunatvinis kraujavimas) arba po klimakso (pvz., senatvinis makšties uždegimas). Daugelį ginekologinių ligų skatina netinkama gyvensena, kenksminga profesija, žalingi įpročiai. Mėnesinių ir lytinė funkcijos dažniau sutrinka dirbančioms sunkų fizinį darbą, sportininkėms, nutukusioms, rūkančioms moterims. Dažnai dėl ginekologinių ligų moteris negali turėti vaikų, mažėja jos darbingumas. Profilaktika: dar vaikystėje saugoti mergaitę nuo sunkių psichinių traumų, sunkaus fizinio krūvio, laiku ir visiškai išgydyti infekcines ligas. Svarbu laikytis asmens ir lytinio gyvenimo higienos, vengti abortų, reguliariai tikrintis moterų konsultacijoje.

Geninės ligos - dėl genų mutacijos atsirandantys organizmo funkcijos arba organų (audinių) struktūros pakitimai. Geno mutacija sukelia jo koduojamo baltymo (fermento) struktūros ir (arba) funkcijos sutrikimus, nepakankamą to fermento sintezę. Dėl nepakankamo fermento kiekio ar nepakankamo jo aktyvumo sutrinka įvairių medžiagų (angliavandenių, aminorūgščių) apykaita. Todėl vienos medžiagos kaupiasi, suyra, susidaro organizmui neįprastų jų apykaitos produktų, kitų medžiagų trūksta. Pakitę medžiagų apykaitos procesai sukelia ligas. Sutrikimus skatina medžiagos, patenkančios į organizmą su maistu (daugelis aminorūgščių ir angliavandenių apykaitos defektų) arba susidarančios organizme. Dažnai tokios medžiagos dėl fermentų stokos nepatenka į medžiagų apykaitą, nesuyra, kaupiasi ląstelėse bei audiniuose ir sukelia vadinamąsias sankaupos ligas (glikogenozes, lipidozes, mukopolisacharidozes). Geninės ligos gali atsirasti dėl to, kad stinga fermento, kuris reguliuoja maisto medžiagų virškinimą žarnyne, medžiagų išskyrimą pro inkstus. Pagal geninių ligų sąlygojamus medžiagų apykaitos sutrikimus, jos skirstomos į aminorūgščių, angliavandenių, lipidų, mineralinių medžiagų, vitaminų apykaitos paveldimas ligas, bet geninėms ligoms būdingi visų organizmo audinių ir sistemų apykaitos funkcijos sutrikimai. Diduma ligų (išaiškinta tik maždaug 250-300 visų paveldimų ligų medžiagų apykaitos defektų) skirstoma pagal vyraujančius organizmo pakitimus (nervų sistemos, jungiamojo audinio, inkstų ligos). Geninės ligos būna dėl vieno geno (monogeninės). Monogeninės ligos paveldimos pagal Mendelio dėsnius, jos sudaro 1-3%. Poligeninės ligos sudaro 80-90 % paveldimų ligų. Genines ligas lemiančios genų mutacijos gali įvykti dėl chem., fiz. ar kitų mutagenų arba be aiškių priežasčių (pvz., spontaninės mutacijos). Šios ligos gali būti diagnozuojamos pagal ligos simptomus ar…

Chromosominės ligos - įgimtos ligos, atsirandančios dėl genominių (visumos genų, esančių haploidiniame chromosomų rinkinyje) arba chromosominių mutacijų. Pakitusias chromosomas turi visos ląstelės (chromosomos mutavo dar tėvų gametose) arba tik dalis ląstelių (chromosomų mozaika), kai mutacija įvyksta ankstyvoje embriogenezėje. Kariotipo (susisteminto chromosomų rinkinio) pakitimų yra didesniojoje dalyje zigotų, bet jos dėl chromosomų disbalanso dažniausiai žūva iki implantacijos (gemalo įsitvirtinimo gimdos gleivinėje) arba vėlesnėse gemalo vystymosi stadijose (iki pusės embrionų, persileidusių pirmame nėštumo trečdalyje, turi chromosomų anomalijas). Persileidžia ~75 % gemalų su dvidešimt pirmosios chromosomos trisomija (Dauno liga) ir ~95 % gemalų su X chromosomos monosomija (trūksta 1X chromosomos). Chromosomų anomalijų Lietuvoje irgi pasitaiko naujagimiams. Chromosomines ligas sąlyginiai pagal klinikinius požymius galima suskirstyti į 3 grupes. Pirmajai grupei priskiriami naujagimiai su dauginiais sklaidos trūkumais. Dažniausiai juos sukelia autosomų (visų chromosomų, išskyrus lytines) disbalansas: dvidešimt pirmosios chromosomos trisomija, aštuonioliktosios chromosomos trisomija (Edvardso sindromas; kūdikiai gimsta su daugeliu kūno, vidaus organų anomalijų, miršta iki 2 m. amžiaus), tryliktosios chromosomos trisomija (Bartolino-Patau sindromas; kūdikiai gimsta su daugelio organų, ypač galvos smegenų, širdies, inkstų, akių, galūnių defektais). Dar yra žinoma keliasdešimt sindromų, kuriuos sukelia chromosomų dalinės monosomijos ir trisomijos. Antrajai grupei priskiriama lytinių chromosomų aneuploidijos (pakinta chromosomų skaičius). Dėl jų nebūna didelių apsigimimų, bet jos gali sukelti nevaisingumą ir oligofreniją. Vyrų priedinė X chromosoma sukelia Klainfelterio sindromą (serga tik subrendę vyrai; ligoniai beveik normalios išvaizdos, tik neišsivystę lytiškai, turi psichikos ir kai kurių kitų defektų).…

Paveldimos ligos - ligos, kurias sukelia paveldimos informacijos pokyčiai (mutacijos). Skirstomos į chromosomines ligas ir genines ligas. Paveldimos ligos įvairiose populiacijose išplitusios nevienodai. ~50% poliklinikose konsultuojamų suaugusių žmonių serga paveldimomis ligomis arba ligomis, turinčiomis polinkį būti paveldimomis (multifaktorinės ligos). Lietuvoje dažniausios paveldimos ligos yra hipotirozė, mukoviscidozė, adrenogenitalinis sindromas, įgimta a1-antitripsino stoka, malabsorbcijos sindromas, fenilketonurija. Dažnos kai kurios chromosominės ligos: Dauno liga, Klainfelterio sindromas. Diagnozuoti paveldimas ligas pagal simptomus labai sudėtinga, dažnai net neįmanoma, nes tokius pat simptomus gali sukelti ir nepaveldimosios ligos (pvz., infekcinės ligos), gimdymo trauma. Diagnozuojant nustatomas paveldėjimo tipas (kai ligos monogeninės) ir biocheminis defektas. Tiriama kraujo, šlapimo, smegenų skysčio ir kitos organizmo terpės biocheminė sudėtis (nustatoma aminorūgščių, riebalų, baltymų, angliavandenių, vitaminų, hormonų kiekis), daroma audinių biopsija. Iš ląstelių, paimtų per biopsiją, auginama audinių kultūra, vėliau tos ląstelės tiriamos citogeniniu ir biocheminiu metodu. Taip tiriamos ligos, kurių biochem. defektai nežinomi arba kurios nesukelia kraujo ir kitų terpių sudėties pokyčių. Paveldimų ligų diagnostikai, naudojant specifinius DNR zondus, vis labiau taikoma dezoksiribonukleino rūgšties (DNR) analizė. Šiuo metodu tiriami visi šeimos nariai: jis yra tikslus ir padeda nustatyti net tas ligas, kurių pirminiai biochem. defektai kol kas nežinomi. Multifaktorinių paveldimų ligų diagnostika dažniausiai remiasi tyrimais, kuriais nustatoma ne pirminiai biochem. defektai, bet tam tikra ligos patogenezės grandis. Naudojami ir genetiniai markeriai (HLA sistema, kraujo grupės, haptoglobinai), kurie paveldimi pagal Mendelio dėsnius. Ypač svarbu kaip galima anksčiau, kol vaiko organizme nesusidarė…

Trauma (gr. trauma, kilm. traumatos - žaizda, pažeidimas) - išorinio veiksnio sukeltas organizmo organų ar audinių sužalojimas arba stiprus psichinis sukrėtimas. Pagal žalojantį veiksnį būna mechaninė trauma (pvz., sumušimas), terminė (pvz., nudegimas, nušalimas), cheminė (apsinuodijimas chem. medžiaga), elektros, psichinė (pvz., po sunkių išgyvenimų); staiga pasikeitęs atmosferos slėgis gali sukelti barotraumą. Jei žalojantis veiksnys veikia staigiai ir trumpai, trauma būna ūminė, jei nuolat ir ilgai - lėtinė. Trauma gali būti uždara (oda ir gleivinė lieka vientisa) ir atvira - žaizda. Sunkios traumos, pvz., išnirimas, kaulo lūžis, vidaus organų suspaudimas, sukelia didelių anatominių pakitimų ir sutrikdo organizmo funkcijas. Dėl sunkios traumos gali būti šokas; tokia trauma pavojinga gyvybei. Pagal vietą, kurioje trauma įvyko, ji gali būti gamybinė, buitinė, sportinė, transporto.

Gastroragija (gr. gaster, kilm. gastros - skrandis + rhagas - įtrūkimas) - skrandžio kraujavimas. Gali atsirasti sergantiems opalige (skrandyje arba dvylikapirštėje žarnoje susidariusios opos žaloja kraujagysles), gastritu, esant nepiktybiniam ar piktybiniam navikui, kraujuojant išsiplėtusioms stemplės ir skrandžio venoms (sergant kepenų ciroze), įplyšus stemplės ir skrandžio sienai (dėl dažno ir ilgo vėmimo). Ligonis vemia krauju arba rusvu, panašiu į kavos tirščius skysčiu. Nuo ilgos gastroragijos ligonis ima tuštintis tamsiomis dvokiančiomis išmatomis, jam svaigsta galva, darosi silpna. Ligonį reikia paguldyti, ant viršutinės pilvo dalies uždėti ledo arba šalto vandens pūslę ir skubiai kviesti gydytoją arba greitąją medicinos pagalbą.

Kontraktūra (lot. contractura - su(si)traukimas) - galūnių sąnario judesių sumažėjimas dėl minkštųjų audinių ar nervų pakitimų; ilgalaikis minkštųjų audinių susitraukimas. Įgimta kontraktūra susidaro, kai būna neišsivystę raumenys, sąnariai, oda. Įgyta kontraktūra atsiranda dėl įvairių pažeidimų (sužeidimų, nudegimų, pūlinių uždegimų, paralyžių). Dažniausiai tai įvyksta, randėjant odai, kai randai pradeda kietėti, trauktis ir lenkti sąnarį į kurią nors pusę, randėjant poodiniam ląstelynui, sausgyslėms, sutrumpėjus raumenims, dėl jų ilgalaikės vienodos padėties. Surandėjus delno fascijai, susidaro Diupiujitreno kontraktūra (žr. pav.); ją 1832 aprašė Gijomas Diupiujitrenas (Dupuytren 1777-1835; Prancūzija). Ši kontraktūra paprastai pažeidžia IV ir V pirštus, dažnai abiejų rankų. Po oda ties šių pirštų lenkiamųjų raumenų sausgyslėmis atsiranda sustandėjimų, nes raukšlėjasi delno fascijos, einantys į poodį raiščiai. Kontraktūra gali atsirasti, pažeidus nervų sistemą dėl kurio nors nervo paralyžiaus, galvos smegenų žievės judinamųjų centrų arba receptorių dirginimo. Kartais kontraktūrą sukelia sąnarių ligos. Gydoma tempimu, fizioterapijos priemonėmis, gydomąja mankšta; dedamas gipso tvarstis, kartais operuojama. Kontraktūros atveju normalus sąnario judrumas yra ribotas, kurį sukelia odos, sausgyslių randinis susitraukimas, raumenų, sąnarių ligos, skausmo refleksas ir kt. Kontraktūra dažnai vadinama kaip nuolatinis raumens ištempimo sumažėjimas dėl fibrozės arba nuolatinio raumens skaidulų susitraukimo mechanizmo aktyvavimo, kuris atsiranda be motorinių neuronų veikimo potencialų. Šios būklės nustatomos kaip raumenų kontraktūra. Priklausomai nuo sąnario judrumo apribojimo sunkumo, išskiriami šie sutrikimai: pati kontraktūra, jei judesių amplitudė, aiškiai nustatoma įprastiniais klinikiniais tyrimo metodais ir gali būti išmatuota kampo matuokliu (goniometru); rigidiškumas, jei sąnaryje išliekantys…