Hiperkalemija (hiper- + kalis + gr. haima - kraujas) - padidėjusi kalio koncentracija kraujo serume (daugiau nei 5,5 mmol/l). Kraujo serumas kalio norma yra 3,8-5,3 mmol/l. Atsiradimo priežastys gali būti įvairios kilmės. Sutrikimo poveikis dažniausiai atsiliepia širdies veiklos sutrikimais. Pakitus tarpląstelinės terpės ir kraujo jonų sudėčiai, svarbią įtaką širdies veiklai turi K+ jonai, nes jų koncentracija ląstelių išorėje yra daug kartų mažesnė negu viduje, ir gali gana greitai pakisti. Padidėjus K+ koncentracijai kraujyje (hiperkalemija), membrana depoliarizuojasi. Esant nedidelei hiperkalemijai, gerėja membranos laidumas K+ jonams, todėl greitėja ir trumpėja miokardo repoliarizacija. EKG užrašomi aukšti ir siauri T danteliai. Didelė ir ilgalaikė hiperkalemija sukelia didelę depoliarizaciją. Ji inaktyvina elektrinius jonų kanalus, todėl mažėja miokardo dirglumas, pagrindinio širdies ritmo vedlio automatizmas ir sujaudinimo plitimas. Širdis gali visiškai sustoti. Šis veikimas taikomas kardiochirurgijai, kai operacijos metu reikia sustabdyti širdies veiklą. Atliekant šią procedūrą vartojami didelės K+ koncentracijos tirpalai, vadinami kardiopleginiais, kurie sustabdo širdį. Maža temperatūra (hipotermija) taip pat slopina širdies veiklą ir mažina O2 bei energijos sunaudojimą miokarde, todėl naudojama širdžiai apsaugoti kardiochirurginių operacijų metu. Etiologija. Egzogeninio kalio perteklius; Insulino deficitas; Ląstelių hemolizės sindromas; Hiperosmoliariškumas; Acidozė; Tam tikrų vaistų, neturinčių nefrotoksinio poveikio, vartojimas; Priežastys susijusios su inkstais; Sunkus inkstų nepakankamumas; Hipoaldosteronizmas; Nefrotoksinių vaistų vartojimas.  Genetiniai aspektai; Hiperkaleminis periodinis paralyžius (pvz., tam tikrų genų mutacija); Paveldima hiperkalemija kartu su arterine hipertenzija, hiperchloremine acidoze ir hiporeninemija (II tipo pseudohipoaldosteronizmas). Ligos eiga. Atsiranda širdies sutrikimai.  Aritmijos…

Hipokalemija (hipo- +kalis + gr. haima - kraujas) - sumažėjusi kalio koncentracija kraujo serume. Tai vienas dažniausių elektrolitų sutrikimų. Kraujo serumo kalio normos koncentracija yra 3,8-5,3 mmol/l. Hipokalemijai būdingi požymiai atsiranda sumažėjus kaliui kraujo serume žemiau 3,5 mmol/l ir kai kalio koncentracija ląstelėse (hipokaligistija), ypač eritrocituose ir raumenyse, sumažėja žemiau 40 mmol/l.  Kai kalio kiekis kraujo serume yra mažesnis nei 2 mmol/l, galima mirtis dėl skilvelių virpėjimo ar kvėpavimo raumenų paralyžiaus. Nedidelio laipsnio (3-3,5 mmol/l) hipokalemijai būdingas nuovargis ir bendras silpnumas, padažnėjęs širdies plakimas, raumenų silpnumas, trūkčiojimas, mėšlungis, skausmas, daug šlapinamasi, pablogėja cukrinio diabeto kontrolė. Vidutinio laipsnio (2,5-3 mmol/l) hipokalemijos metu atsiranda įvairios aritmijos, ūminis kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, hipokaleminė nefropatija, centrinės ir periferinės nervų sistemos sutrikimai, lygiųjų raumenų pažeidimas: obstipacijos iki žarnyno nepraeinamumo, šlapimo pūslės paralyžius ir šlapimo susilaikymas. Esant sunkaus laipsnio kalio trūkumui (žemiau 2,5 mmol/l) , prasideda rabdomiolizė. K+ koncentracijos mažėjimas kraujyje sukelia membranos hiperpoliarizaciją, todėl mažėja miokardo dirglumas ir lėtėja sujaudinimo plitimas širdyje, ypač AV mazge (EKG pailgėja PQ intervalas). Hiperpoliarizacija aktyvina slaptųjų (latentinių) širdies ritmo vedlių automatizmą skilveliuose ir didina jų automatizmui svarbiausią jonų srovę. Hipokalemijos metu sukeliami širdies ritmo sutrikimai. Atsiradimo priežastys. Hipokalemijos atsiradimo priežasčių gali būti daug ir įvairių. Dėl nepakankamo kalio patekimo į organizmą: mažas kalio kiekis maiste, bloga mityba ir mitybos sutrikimai, parenterinė mityba be kalio. Padidėjęs kalio šalinimas iš organizmo: vėmimas, viduriavimas, apsinuodijus aspirinu, poliurija, vartojant vaistus sergant tam tikromis…

Rachitas (lot. rachitis<gr. rhachis - stuburas) - vaikų liga, kuri pasireiškia pakankamai jauname amžiuje (vaikystėje, paauglystėje). Jai būdinga kaulų deformacija dėl medžiagų (ypač fosforo ir kalcio) apykaitos sutrikimo (besiformuojančio kaulo mineralizacijos sutrikimo) ir organizmo sistemų veiklos pažeidimų. Dažniau serga vaikai iki 2 m. amžiaus, ypač neišnešioti, gimę iš daugiavaisio nėštumo, dirbtinai maitinami, blogai prižiūrimi, sergantys virškinamojo trakto ir inkstų ligomis. Pagrindine to priežastimi yra vitamino D stoka (jo trūkumas maiste; padidėjęs jo poreikis augant; blogas pasisavinimas žarnyne; sutrikusi sintezė organizme), taipogi dėl to sutrinka kalcio ir fosfatų rezorbcija žarnyne bei reabsorbcija inkstuose (kalcio augančiam organizmui reikia daugiau). Sutrikus kaulinio audinio  mineralizacijai ir ligai progresuojant kaulai tampa minkšti, deformuojasi, iškrypsta, o dėl mažos Ca2+ koncentracijos serume galimi tetaniniai raumenų susitraukimai, traukuliai, mažas tonusas. Laiku negydant kaulų deformacijos išlieka visam gyvenimui. Ligos požymių atsiranda 2-3 mėn. (kartais 4-6 savaičių) kūdikiui. Pirmiausia pažeidžiama nervų sistema. Kūdikis pasidaro irzlus, blogai miega, prakaituoja (ypač pakaušis); prakaitas sukelia niežulį, kūdikis trina galvą į pagalvę (pakaušis nuplinka). Laiku nepradėjus gydyti, pažeidžiami kaulai. Minkštėjant ar vešint kauliniam audiniui, pasikeičia galvos forma, sustorėja šonkaulių galai, krūtinkaulis atsikiša į priekį, krūtinės ląsta pasidaro varpo pavidalo, atsiranda rachitinė kupra. Kūdikiui pradėjus sėdėti, gali iškrypti stuburas, pradėjus vaikščioti - kojos, dubens kaulai; gali atsirasti plokščiapėdystė. Pavėluotai ir netaisyklingai dygsta dantys, ilgiau neužauga didysis momenėlis. Nusilpsta raumenys, padidėja pilvas, kūdikis vėliau pradeda laikyti galvą, remtis kojomis, sėdėti, stovėti, vaikščioti. Jam dažnai sutrinka…

Osteoporozė (gr. osteon - kaulas + poros skylė) - kaulų tankio mažėjimas, išretėjimas; pasižymi maža kauline mase, kaulų trapumu. Sveikatos sutrikimas, kai kaulinis audinys nyksta greičiau nei atsigaminama, todėl kaulai, ypač stuburo ir dubens, išretėja, tampa silpni, net pradeda trūkinėti. Šis sutrikimas dar vadinamas tiesiog kaulų retėjimu, kai kauluose ima mažėti kaulinės medžiagos ir kalcio. Žmogaus kauluose visą laiką vyksta pokyčiai: irimas ir naujo kaulinio audinio formavimasis. Vaikystėje ir jaunystėje formavimosi procesai aktyvesni nei irimo, todėl iki 30 m. kaulai auga, tvirtėja, tankėja. Vyresnio amžiaus žmonių kaulų irimas vyksta greičiau nei atsinaujinimas, todėl prarandama dalis kaulinės masės ir gali prasidėti osteoporozė. Vienas arba keletas kaulų išretėja (vietinė osteoporozė), kai sutrinka kaulo kraujotaka ar inervacija sergant osteomielitu, dėl kaulo naviko, lūžio, nudegus, nušalus. Vietinė osteoporozė būna ūminė (pasitaiko rečiau, pvz., po traumos) ir lėtinė. Apie pažeistą kaulą patinsta minkštieji audiniai, pamėlsta oda, pažeistą vietą skauda. Kaulas pasidaro labai trapus, greit lūžta. Visi kaulai išretėja (bendroji osteoporozė), kai sutrinka kurių nors vidaus organų veikla ir ima stigti baltymų ir mineralinių druskų, kai susirgus tenka ilgai gulėti, per klimaksą, senatvėje, t. p. ilgai gydantis rentgeno procedūromis. Labiausiai išretėja stuburo slanksteliai, dubens kaulai, šonkauliai. Dažniausiai pats kaulų retėjimas nejuntamas. Simptomai pasireiškia tik ligai progresavus: skausmas, kaulų lūžiai net menkų traumų metu. Dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės, ypač moterys. Tačiau šia liga serga ir jauni žmonės. Viena iš pagrindinių osteoporozės priežasčių yra hormonų apykaitos…

Osteomaliacija (gr. osteon kaulas+malakia - minkštumas), kaulų suminkštėjimas - sisteminė kaulų liga, kylanti dėl organizmo mineralų apykaitos sutrikimo. Osteomaloacija laikoma suaugusių žmonių liga, kadangi analogiška vaikų liga yra rachitas. Kaulai per mažai įsisavina mineralų (ypač fosforo), arba jų per daug pasišalina iš organizmo dėl belatakių liaukų (prieskydinės, skydliaukės) ligų, navikų, badavimo, vitamino D stokos ir jo apykaitos sutrikimo.  Pagrindinės osteomaliacijos priežastys yra išskiriamos trys, tai: 1) nepakankama kalcio absorbcija žarnyne dėl kalcio stokos maiste arba dėl vitamino D trūkumo, 2) fosfatų trūkumas, padidėjus šių jonų išskyrimui pro inkstus, 3) padidėjęs kalcio poreikis nėštumo metu ar gyjant lūžiams. Osteomaliacija serga įvairaus amžiaus žmonės, daugiau moterys. Vaikams ir paaugliams (dėl kaulinio audinio išretėjimo augančių ilgųjų kaulų galuose) gali iškrypti kojos - X arba 0 pavidalu. Gali iškrypti ir stuburas. Suaugusiems yra būdingi daugybiniai spaustiniai stuburo lūžiai. Senesniems (per klimaksą ar tuoj po jo) dažniausiai iškrypsta stuburas ir šonkauliai. Osteomaliacija gali susirgti  20-35 m. amžiaus nėščios moterys. Apima nuovargis, silpnumas, skauda dubenį. Suminkštėja ir iškrypsta dubuo ir kiti kaulai. Einama krypuojamai - ,,anties" eisena. Dėl dubens iškrypimo ligonė negali normaliai gimdyti, todėl daromas cezario pjūvis. Gydoma osteomaliaciją sukėlusi liga. Skiriama vitaminų A, C, D. Ligonis turi gauti su maistu daugiau baltymų, kalcio druskų, fosforo. Patartina daugiau valgyti žuvies, pieno produktų, vaisių. Iškrypusios kojos ir rankos tiesinamos specįtvarais, kartais operuojama. Kai sunkiai serga nėščioji, kartais tenka nėštumą nutraukti. Osteomaliacijos išvengti padeda įvairus, baltymingas…

Hiperkalcemija - per didelė, padidėjusi kalcio koncentracija organizme. Padidėjusi kalcio (Ca2+) koncentracija kraujyje didina širdies susitraukimo jėgą, o sumažėjusi veikia atvirkščiai. Tokie poveikiai organizme nustatomi retai, nes fiziologinėmis sąlygomis žmogaus hormoninė sistema išlaiko kalcio koncentraciją kraujyje. Kalcio normos koncentracija kraujo serume: 2,1-2,6 mmol/l. (9–11 mg/dl); jonizuotas kalcis kraujo serume: 1,05-1,3 mmol/l. Hiperkalcemija gali būti padidėjusios parathormono gamybos, kaulų lūžių, poliartrito, piktybinių navikų metastazių kauluose, daugybinės mielomos, vitamino D ir kalcio perdozavimo, geltos, sarkoidozės pasekmė. Chroninė hiperkalcemija yra sindromas, kurį sukelia užsitęsusi hiperkalcemija. Jam būdingas kalcio druskų susikaupimas inkstuose, plaučiuose, skrandžio gleivinėje ir aortoje. Chroninė hiperkalcemija pastebima esant vitamino D hipervitaminozei, ilgai vartojant kalcio turinčius vaistus ir pan. Idiopatinė hiperkalcemija dažniausiai yra įgimta ir pasireiškia protiniu atsilikimu bei paciento širdies ydomis. Labai dažna hiperkalcemijos priežastis yra piktybiniai navikai. Dažnumas: 5-10 % ligonių su piktybiniais navikais. Pavyzdžiui, krūties vėžys, daugybinė mieloma, limfoma gali sukelti hiperkalcemiją, atsirandančią dėl padidėjusios kaulų rezorbcijos, rečiau - dėl vietinio humoralinių medžiagų poveikio (pavyzdžiui, osteoklastus aktyvinančio faktoriaus), kurias išskiria metastazavęs navikas. Gydant hiperkalcemiją pirmiausiai reiktų pašalinti (išgydyti) sutrikimą ar ligą, kuri ir yra pirminė priežastis. Tai gali būti vaistų ar preparatų su kalciu vartojimo nutraukimas arba gydyti esamą ligą (pvz., naviką, geltą ar kt.). Dėl padidėjusio kalcio kiekio organizme gali susidaryti inkstų akmenligė. Padidėjus kalcio kiekiui gali padidėti ir jo šalinimas su šlapimu, tokiu būdu gali pablogėti (sumažėti) kaulų mineralų tankis. Labai didelė hiperkalcemija virš normos ribų…

Metastazė (gr. metastasis - perkėlimas, perstatymas) - naujas piktybinio naviko (vėžio) židinys, susidarantis, kai naviko ląstelės iš pirminio židinio patenka į kitą organizmo vietą. Ląsteles perneša kraujas ir limfa. Piktybinio naviko ląstelės prigyja kitoje vietoje, ima daugintis ir sudaro antrinius vėžio židinius. Toks ligos persikėlimas vadinamas metastazavimu; jis pasunkina ligos eigą ir gydymą. Kai kurių organų vėžys linkęs metastazuoti į tam tikrus organus (pvz., plaučių karcinoma dažnai metastazuoja į kaulus, smegenis, antinksčius). Kartais, kai vidaus organų vėžys neturi aiškių simptomų, metastazė surandama anksčiau negu pirminis židinys (pvz., inkstų karcinomos metastazė kauluose). Metastazė - terminas naudojamas nusakant vienokios ar kitokios patologinės medžiagos pernešimą iš vienos organizmo vietos į kitą. Pateiktas terminas priskiriamas ir ligoto proceso židiniui, kuris susiformuoja tokios pernašos eigoje. T. y. antrinis, naujas patologinis židinys, kuris susidaro ligą sukeliančių dalelių (pvz., vėžinių ląstelių, mikroorganizmų) pernešimo su kraujotaka arba limfa iš pirminio ligos židinio eigoje. Šiuolaikinėje sampratoje metastazė paprastai apibūdina piktybinio auglio ląstelių diseminaciją (išplitimas). Metastazės nereikėtų painioti su embolija, kurios metu taipogi su kraujotaka yra pernešamos dalelės, užkemšančios arterijas arba kapiliarus ir turi grynai mechaninį poveikį bei pasekmes (pvz., infarktas). Tuo tarpu metastazės metu pernešamos dalelės daugumoje atvejų yra tokios mažos, kad neturi mechaninės reikšmės ir kraujagyslių užsikimšimo nesukelia. Bet, metastazės metu pernešamos dalelės turi tokių savybių, kad jų užsilaikymo vietoje išsivysto patologiniai audinio pakitimai. Kitaip sakant, metastazės metu pernešamos dalelės gali būti kažkas tokio gyvo, kas atnešamas…

Piktvotė (lot. carbunculus - angelė); karbunkulas - kelių plauko maišelių, jų riebalų liaukų ir aplinkinių audinių pūlinis uždegimas. Sukelia auksinis stafilokokas, rečiau - streptokokas, žarninės lazdelės. Dažniau piktvočių atsiranda senam, išsekusiam, nutukusiam, sunkios ligos iškamuotam ar sergančiam cukriniu diabetu žmogui. Kyla tose kūno vietose, kurias dirgina drabužiai - ant sprando, juosmens, sėdmenų, tarpmentyje. Palankias sąlygas piktvotei  atsirasti sudaro nešvara. Apie keletą ar kelioliką plaukų šaknų susidaro piktvotės infiltratas su keletu pūlinėlių paviršiuje. Infiltratas greitai didėja (dažnai iki žąsies kiaušinio dydžio), pasidaro labai skausmingas. Oda virš pažeistos vietos yra mėlynai raudona, įtempta. Pakyla kūno temperatūra, ligonį krečia šaltis, pykina, kankina nemiga, jam skauda galvą, padažnėja pulsas, jis netenka apetito. Po 3-5 d. piktvote pažeisti audiniai ima apmirti, jos centre atsiranda keletas ar keliolika mažų angelių, pro kurias pradeda veržtis pūliai. Jiems prasiveržus ir atsiskyrus nebegyviems audiniams, lieka didoka ertmė. Ligonio būklė pagerėja. Ypač pavojinga, kai piktvotė yra veide. Dėl to gali kilti limfagyslės ar limfmazgių uždegimas, tromboflebitas, prasidėti kraujo užkrėtimas. Ligonis gydomas tik ligoninėje antibiotikais, taikomos fizioterapijos procedūros, švitinama soliuksu. Oda apie pažeistą vietą kasdien valoma dezinfekuojančiu tirpalu. Jei piktvotė yra veide, reikia gulėti, neleidžiama kalbėti. Kai gydomam ligoniui po 2-3 d. nepagerėja, daroma operacija: piktvotė prapjaunama, šalinami pūliai, nebegyvi ir uždegimo apimti audiniai.

Pūlinys (abscesas; lot. abscessus <abs-cedere - atsiskirti), pūlių telkinys, susidaręs dėl riboto audinių pūlinio uždegimo. Nuo sveikųjų audinių pūliniu atskiria kapsulė. Uždegimą sukelia stafilokokai, rečiau streptokokai, žarninė lazdelė, kai kurie kiti mikrobai. Sukėlėjas patenka pro odos ar gleivinės sužeidimus, švirkščiant vaistus, rečiau krauju ir limfa iš kito pūlinio židinio (pvz., šunvotės). Uždegimas gali būti ūminis ir lėtinis. Pūliniai būna įvairaus dydžio (kartais susidaro keletas pūlinių išsyk), dažniausiai ovališkas. Susidarius pūliniui negiliai raumenyse, oda arba gleivinė apie ji parausta, patinsta, tampa karšta, pažeistą vietą veržia, skauda; ją spaudžiant, juntamas susitelkęs skystis. Susidarius pūliniui giliai audiniuose arba organuose (pvz., kepenyse, plaučiuose, smegenyse, pilvo ertmėje), ligoniui būna silpna, pakyla temperatūra, dingsta apetitas. Dažnai  pūlinys pratrūksta savaime: į išorę (buvusi pūlinio ertmė lengvai išsivalo) arba į kurią nors kūno ertmę (tuomet gali prasidėti peritonitas, pleuritas, meningitas). Dėl pūlinio gali kilti komplikacijų: limfagysles ar limfmazgių uždegimas, tromboflebitas. Nedidelis pūlinys, jei nesirezorbuoja savaime, gydomas poliklinikoje chirurgo, didelis tik ligoninėje. Jei po 2-3 d. ligonio būklė nepagerėja, pūlinys prapjaunamas: jo ertmė išvaloma ir praplaunama vandenilio peroksido arba furacilino tirpalu. Jei pūlinys susidaro be aiškios priežasties, reikia ištirti, ar ligonis neserga cukriniu diabetu. Išvengti pūlinio padeda asmens higienos paisymas. Odą arba gleivinę apie pažeistą vietą reikia patepti jodu arba briliantine žaluma. Jei vieta, į kurią įšvirkšta vaistų, po kurio laiko patinsta, parausta ir ima skaudėti, reikia kreiptis į gydytoją. Gydantis pačiam (pvz., dedant kompresą, trinantis tepalu), gali…

Pūlinėlinė (impetiga; lot. impetigo < impetus - antpuolis) - užkrečiama odos liga. Sukelia stafilokokai ir streptokokai. Apsikrečiama tiesiog nuo sergančio žmogaus arba per užterštus sukėlėjais daiktus. Serga daugiausia vaikai (ypač naujagimiai), t. p. ligoti, nusilpę suaugusieji, kurių oda nešvari, retai plaunama. Streptokokinė pūlinelinė dažniausiai pažeidžia veido odą. Ji parausta, atsiranda 2-3 mm skersmens pūslelių, kurios virsta pūlinukais. Pūlinukams trūkus, susidaro erozijų, kurios vėliau apsitraukia geltonais šašais. Šiek tiek niežti. Kasantis bėrimas plinta. Negydant gali prisimesti inkstų uždegimas, rožė. Sergant stafilokokine pūlinėline, ant veido (ypač apie nosį), rečiau ant rankų, galvos plaukuotosios dalies odos atsiranda plokščių 5-20 mm skersmens pūslių, pilnų skaidraus skysčio, kuris vėliau padrumstėja. Pūslėms trūkus, susidaro nedidelių erozijų, kurios apsitraukia gelsvais šašais. Sugyja per keletą dienų; randų nelieka. Kartais erozijos susilieja, susidaro židinių, apimančių visą kūną. Negydant gali kilti kraujo užkrėtimas, plaučių uždegimas. Gydoma antibiotikais. Norint išvengti pūlinėlinės, reikia laikytis asmens higienos reikalavimų. Svarbu kruopščiai prižiūrėti kūdikio odą, dažnai skalbti vystyklus ir drabužius, vėdinti ir valyti kambarius. Prižiūrint sergantį kūdikį, reikia užsidėti medicininę kaukę.