Ap(si)nuodijimas, intoksikacija (lot. in-į vidų + gr. toxikon - nuodai) - liguista būsena, dėl į organizmą patekusių nuodų, bei fiziologinių organizmo funkcijų sutrikdymas, kuris gali kelti pavojų gyvybei. T. y. organizmo gyvybinės veiklos sutrikimas, kuris atsiranda patekus į organizmą nuodams arba toksinams, taipogi poveikis, kuris sukelia tokį susirgimą. Dažniausiai apsinuodijama chem. medžiagomis (pvz., stipriomis rūgštimis, šarmais, pesticidais), vaistais, alkoholiu ir jo surogatais. Nuodai gali patekti į virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus, prasiskverbti į organizmo vidų pro odą, akių gleivinę. Medicinoje dažniau naudojamas panašus pagal reikšmę terminas "Intoksikacija". Žmogų supančioje aplinkoje yra cheminių medžiagų, kurios pasižymi toksinėmis savybėmis, nuodingi augalai ir gyvūnai. Didžiulės cheminių junginių kiekių gamybos eigoje, kurie naudojami ūkinės veiklos, gamybiniais, medicininiais ir kitais tikslais, susiklostė taip vadinama toksinė būklė. Kasdien yra gaminama keletas tūkstančių ir yra atrandama keletas šimtų naujų cheminių priemonių. Daugelis iš jų, nesilaikant gamybos saugumo, naudojimo ir laikymo reikalavimų gali tapti ūmių ir lėtinių apsinuodijimų priežastimi. Priklausomai nuo to, koks toksinis agentas tapo apsinuodijimo priežastimi, apsinuodijimai yra išskiriami: įvairiomis dujomis, smalkėmis, maisto produktais, nuodingais cheminiais junginiais, rūgštimis ir šarmais, vaistiniais preparatais, alkoholiu ir kt. Aštrus, ūminius apsinuodijimus gali sukelti vaistai, alkoholis, surogatai, uždegantys skysčiai, anglies monoksidas, grybai. Organizmą apnuodijantys nuodai į jį gali patekti per kvėpavimo takus, per burną, per odą, įvedant į organizmą (injekcija) ir kt. Apsinuodijimo rūšys ir galimybės. Ūminis apsinuodijimas yra, kai sveikata sutrinka greitai (per kelias sekundes, minutes ar valandas) ir…

Intoksikacija (lot. in - į, į vidų + gr. toxikon - nuodai) - liguista būsena, kurią sukelia patekę į organizmą nuodai. Dažniausiai apsinuodijama chem. medžiagomis (pvz., stipriomis rūgštimis, šarmais, pesticidais), vaistais, alkoholiu ir jo surogatais. Nuodai gali patekti į virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus, prasiskverbti į organizmo vidų pro odą, akių gleivinę. Intoksikacija - organizmo apsinuodijimas veikiant organizmą egzogeninėmis arba endogeninėmis toksinėmis (nuodingomis) medžiagomis (pvz., dujos, vaistai, cheminės medžiagos, maisto produktai, narkotikai, alkoholis ir kt.). Tokia ligota organizmo būklė gali būti sukelta mikrobinės, augalinės, gyvūninės ar cheminės kilmės toksinais. Taipogi gali atsirasti irstant visokiems organizme esantiems dariniams, pūlingiems židiniams ir t.t. arba esant normalios apykaitos produktų pertekliui, kurių perteklius atsiranda sutrikus šalinimo sistemos organų funkcijai. Kaip jau minėta, gyvybiškų organizmo sistemų sutrikimus sukelia toksinės medžiagos, kurios į organizmą patenka iš išorės (egzogeninė intoksikacija) arba susidariusi jame, t. y. organizme (endogeninė intoksikacija). Egzogeninė intoksikacija dažnai tapatinamas su "apsinuodijimo" supratimu, iš dalies tai yra taip, nors terminas "intoksikacija" turi labiau siauresnę reikšmę ir daugiau nurodo kaipo tokį reiškinį, bet ne išorinį poveikį priešingai apnuodijimui kaip, pvz., kieno nors apnuodijimas. Endogeninę intoksikaciją pažymima tokiais terminais kaip "autointoksikacija", "endotoksikozė". Artimas pagal reikšmę intoksikacijai terminas yra "toksikozė" - ligota būsena, kurios priežastis yra labiau ar mažiau ilgesnis apsinuodijimas arba kitokios kilmės toksemija. Egzogeninę intoksikaciją gali sukelti daugelis medžiagų (egzogeninės toksinės medžiagos), priklausančios kaip ir atskiriems cheminiams elementams (pvz., sunkieji metalai, halogenai, arsenas, berilis, selenas), taip…

Toksikodermija - bendrinis odos išbėrimų pavadinimas, kurių kilmė yra toksinio arba toksinio-alerginio pobūdžio. Išbėrimai odoje ir/arba gleivinėse atsiranda dažniausiai nuo vaistinių preparatų (nuo nuodų) juos suvalgant, parenteraliai ar įkvepiant. Daugumos toksikodermijos atvejų pasireiškia alergija, odos išbėrimais. Toksikodermija (lot. toxicodermia>gr. toxikon - nuodai + derma - oda) - odos ir gleivinės išbėrimas, kurį sukelia vaistai, dažniausiai antibiotikai, sulfanilamidai, barbitūratai, analgetikai, jodo preparatai, vakcinos, serumai, hormonai, imunodepresantai. Toksikodermija greičiau atsiranda sergantiems gripu, angina, kartu vartojantiems daugiau 2 rūšių vaistus. Odą ir gleivines išberia išgėrus, įkvėpus minėtų preparatų, įšvirkštus ar jais patepus, suvilgius odą. Pirmą kartą patekę į organizmą vaistai įjautrina jį per 8-12 dienų, kartais ir vėliau, pakartotinai - per kelias minutes ar valandas. Pagal veikimo būdą vaistai gali sukelti toksinių (tiesiogiai sužaloja audinius ir sukelia jų uždegimą) ir alerginių reakcijų (organizme susikaupia antikūnų). Vaistų sukeltas išbėrimas gali būti labai įvairus: simetriškai išsidėsčiusios dėmės, mazgeliai, mazgai, spuogai, pūslės, kraujosruvos. Dažniausiai išberia kojų ir rankų linkių odą; išbertas vietas niežti. Gali atsirasti dilgėlinė, eksudacinė raudonė, toksinė epidermio nekrozė, galima pradėti plikti. Atsiradus toksikodermijai, pirmiausia reikia nustatyti, kokie vaistai ją sukėlė, ir jų daugiau nevartoti. Pašalinus priežastį, per keletą dienų bėrimas paprastai išnyksta.

Hemodializė (gr. haima - kraujas + dialysis - atskyrimas) - ekstrakorporinė dializė, laikinas dirbtinis kraujo valymas. Šis dirbtinis kraujo valymas ne per inkstus, atliekamas sergantiems inkstų nepakankamumu (kartais apsinuodijimo atveju). Hemodializė yra tam tikra dializės forma, kai iš kraujo per puslaidę membraną yra pašalinamos ištirpusios organizmo medžiagų apykaitos ir/arba toksinės medžiagos, normalizuojamas sutrikęs vandens ir elektrolitų balansas. Paprastai hemodializė atliekama ligoniams, kuriems stipriai sutrikdytos inkstų funkcijos (ūmus ir chroninis inkstų nepakankamumas) ir atliekamas taip vadinamo "dirbtinio inksto" aparato arba dializatoriaus pagalba. Hemodializė daroma dirbtinio inksto aparatu dėl ūminio arba lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo. Hemodializė kasmet atliekama daugybei ligonių. Hemodializė veiksmingesnės už skrandžio, žarnų, pilvaplėvės dializę. Iš kraujo šalinami elektrolitų, amino rūgščių, baltymų skilimo produktai, organizme susikaupusio skysčio perteklius.  Hemodializė iš dalies prilygsta sveikų inkstų veiklai (imituoja glomerulų filtraciją, kartais reabsorbciją). Hemodializė daroma ligoninėje arba poliklinikoje, kartais ją ligoniui daro namiškiai namie. Ligoniui, kuriam yra ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas, dializatoriaus magistralės prijungiamos prie specialiai parengtos išorinės arterioveninės jungties arba stambiųjų venų. Tiems, kuriems yra lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, sudaroma poodinė arterioveninė fistulė. Hemodializės procedūra atliekama 2 arba 3 kartus per savaitę (100-150 kartų per metus). Sunkiais atvejais (kraujyje greit kaupiantis kaliui) hemodializė daroma kasdien. Hemodializės seansas, priklausomai nuo dializatoriaus membranos ploto ir ligonio būklės, trunka 4-6 h. Hemodializės procedūromis ligonis rengiamas inksto persodinimo operacijai ir palaikoma jo patenkinama būklė per operaciją ir (jei persodintas inkstas iš karto nefunkcionuoja) po jos,…

Dializė (gr. dialysis - atskyrimas) - gydymo metodas, mažų molekulių ir jonų šalinimas iš koloidinių ir stambiamolekulinių junginių tirpalų pusiau laidžiomis membranomis. Valomasis skystis nuo švaraus tirpiklio atskiriamas membrana, pro kurią mažos molekulės ir jonai prasiskverbia į tirpiklį. Pastarąjį vis keičiant, šios medžiagos beveik pilnai pašalinamos iš valomojo skysčio. Paprasčiausias dializės įrenginys yra dializatorius. Į indą įpilamas valomasis skystis, nuo vandens ar kito tirpiklio atskirtas membrana, pro kurią difunduoja jonai ir mažos molekulės. Kuo didesnis membranos paviršius, koncentracijos abiejuose skysčiuose skirtumas, aukštesnė temperatūra, tuo efektyvesnė dializė. Kraujui valyti nuo nuodingų medžiagų naudojama hemodializė. Per pilvaplėvės dializę, valomasis skystis suleidžiamas į pilvaplėvės ertmę. Kenksmingos medžiagos iš dalies pereina į skystį, jis ištraukiamas ir keičiamas kitu. Šiuo būdu kartais gydoma nuo ūminio apsinuodijimo ir inkstų nepakankamumo. Dializė vyksta lėtai. Greitesnė yra elektrodializė. Elektrodializatoriuje į tekantį vandenį panardinami elektrodai, sujungti su išoriniu srovės šaltiniu. Leidžiant elektros srovę, katijonai iš tirpalo pereina prie katodo, o anijonai - prie anodo. Dialize pagrįstas ir dirbtinio inksto veikimas: kraujas, tekėdamas pro panardintus į specialius tirpalus vamzdelius, pagamintus iš puslaidės membranos, išsivalo nuo kenksmingų medžiagų, kurios susikaupia kraujyje, sutrikus inkstų funkcijai ar apsinuodijus. Išvalytas kraujas grąžinamas į organizmą.

Hipotermija - organizmo peršaldymo/atšalimo būsena, šiluminio balanso sutrikdymas, kuriam būdinga sumažėjusi kūno temperatūra žemiau normalios būsenos. T. y. organizmo būklė, kuriai esant kūno temperatūra nukrenta žemiau (žemiau nei 35 °С) nei yra reikalinga palaikyti normalią medžiagų apykaitą ir funkcionavimą. Labai pavojinga būsena naujagimiams (ypač gimusiems anksčiau laiko) ir senyvo amžiaus žmonėms esant nepakankamo šilumos išskyrimo sąlygose. Hipotermijos būklė gali sukelti komą ir mirtį. Šiltakraujių gyvūnų, tame tarpe ir žmogaus, dėka biologinės homeostazės kūno temperatūra yra palaikoma maždaug pastoviame lygyje. Bet kada organizmas yra veikiamas šalčio, jo gebėjimas išlaikyti šilumos pusiausvyrą mažėja. Toks šalčio poveikis gali pasireikšti tiesiog sumažėjus aplinkos temperatūrai, padidėjus drėgnumui, šilumos gamyba organizme sumažėja ištikus šokui, smarkiai nukraujavus, sulėtėjus medžiagų apykaitai ir dėl kitų priežasčių. Kai kada hipotermija gali būti sukeliama dirbtinai, pvz., chirurginio įsikišimo metu, siekiant sumažinti deguonies poreikį kūnui. Gali būti atliekama vietinė, tam tikro organo arba bendra hipotermija. Vietinė hipotermija paprastai atliekama gydant kraujavimą, traumas ir uždegimus, o bendra naudojama operuojant širdį, gydant galvos-smegenų traumas, kraujo išsiliejimus kaukolės viduje.

Hipertermija (hiper- + gr. therme - šiluma) - organizmo būklė, kuriai būdingas kūno temperatūros pakilimas, t. y. organizmo perkaitimas, perteklinės šilumos organizme sukaupimas pakylant kūno temperatūrai. Hipertermija gali būti sukeliama dėl išorinių faktorių, kurie apsunkina kūno šilumos atidavimą išorinei aplinkai arba padidinantys išorinės šilumos patekimą. Šiltakraujių gyvūnų ir žinoma žmogaus organizmo perkaitimas atsiranda sutrikus šilumos gamybos ir šilumos atidavimo santykiui, viso to eigoje. Hipertermijos metu sutrikdoma normali medžiagų apykaita, netenkama vandens ir druskų, trikdoma kraujo apykaita ir deguonies patekimas į smegenis, dėl ko atsiranda jaudulys, kai kada traukuliai ir apalpimai. Žmogų, kuriam temperatūra pakyla 41-42 °С, gali ištikti šiluminis smūgis. Žmogaus organizmas, kai kuriais retais atvejais, gali atlaikyti kūno temperatūros pakilimą iki 44-45 °С, o sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis tai yra ypač pavojinga, kadangi gali ištikti ir mirtis. Sportininkams ar aktyviai dirbantiems, dėl dehidracijos pablogėjus termoreguliacijai, ypač esant didelei aplinkos temperatūrai ir didelei oro drėgmei, nuovargį, ypač CNS, gali sukelti hipertermija. Kartais, susirgimo metu esantį karščiavimą taip pat vadina hipertermija - tokiu metu prasideda apsauginė organizmo reakcija į patogeninių dirgiklių (pvz., bakterinių alergenų esant infekciniams susirgimams) poveikį, kuri sukelia šilumos reguliacinius persitvarkymo procesus ir kūno temperatūros pakilimą. Dirbtinę hipertermiją, kuri sukeliama karšto oro, vandens, smėlio ir kitokios terpės poveikiu, naudoja medicinoje gydant kai kuriuos susirgimus.

Poliurija (gr. poly - daug + uron - šlapimas) - gausus šlapinimasis (>2 litrai per parą). Atsiranda, sumažėjus vandens ir perfiltruotų medžiagų (kartais tik vandens) rezorbcijai inkstų kanalėliuose. Dažniausiai taip šlapinamasi sergant lėtinių inkstų nepakankamumu, cukriniu, necukriniu, inkstiniu diabetu. Sveikam trumpalaikė poliurija gali būti išgėrus daug skysčio. Poliurija diagnozuojama, kai atsiranda išskiriamo šlapimo pagausėjimas (daugiau nei 2 l per parą, kartais net virš 3 l), o jo osmosinis slėgis mažesnis negu 300 mmol/kg. Tokia būklė gali būti sukelta paprastomis fiziologinėmis savybėmis, pvz., per didelis vandens vartojimas, poliurija galima stipriai peršalus kūną, vartojant alkoholį arba dėl kai kurių vaistų poveikio, arba dėl kokių nors esamų ligų, pvz., esant cukriniam ir necukriniam diabetui, inkstų ligoms ir kt. Viena iš padidinto šlapimo išsiskyrimo priežasčių, net saikingai vartojant vandenį, yra vandens reabsorbcijos sumažėjimas inkstų kanalėliuose, tam tikras vandens kiekis nebėra gražinamas atgal į organizmą. Tokiu metu, sutrikus vandens reabsorbcijai inkstuose, vyksta didelio vandens kiekio išskyrimas. Prasideda poliurija. Sutrikimo pradžia ir eiga. Inkstų tolimųjų kanalėlių ląstelių membranoje yra tam tikro tipo vazopresinui atrankių receptorių. Vazopresinui sužadinus šiuos receptorius, yra aktyvinama eilė medžiagų ir reakcijų, kurių metu susidaro tam tikras vandens kanalas. Šio kanalo dėka vanduo grįžta iš šlapimo į inkstų kanalėlių ląsteles, po to į parenchimą ir į kraują. Dėl tam tikrų sutrikimų ar geno mutacijų vazopresinas nebegali perduoti į ląsteles signalo arba nesiformuoja vandens kanalas, arba formavimasis yra nevisavertis. Abiem atvejais inkstų kanalėliuose…

Rabdomiolizė - sindromas, kuris išsivysto dėl skeleto raumenų pažeidimo, t. y. miopatijos kraštutinis lygis, kuriam būdingas skeleto raumenų ląstelių irimas. Dėl to kraujyje atsiranda laisvo mioglobino (mioglobinemija), sparčiai kyla kreatinkinazės lygis. Kraujo mioglobinas filtruojamas inkstų glomeruluose todėl atsiranda šlapime (mioglobinurija), šito eigoje gali išsivystyti ūminis inkstų nepakankamumas. Rabdomiolizės atsiradimui gali turėti įtakos tam tikri genetiniai aspektai. Rabdomiolizė gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Trauma ar infekcija, taip pat kitos priežastys gali sukelti rabdomiolizę bet kuriame amžiuje.  Sergamumas šia liga priklauso nuo ūminės skeleto raumenų nekrozės etiologijos. Jauname amžiuje ūmią griaučių raumenų nekrozę skatina paveldimi sutrikimai. Liga yra vietinių pažeidimų (pvz., raumenų traumos, raumenų patinimo, suspaudimo) pasekmė, taipogi dėl ​​daugelio biocheminių toksinų ir bioaktyvių medžiagų sisteminio poveikio, taip pat dėl ​​hipoksijos. Etiologija. 1. Ilgalaikio suspaudimo sindromas.  2. Paveldimi medžiagų apykaitos sutrikimai.  3. Elektrolitų apykaitos sutrikimai (hipokalemija, hipofosfatemija). 4. Miopatijos.  5. Polimiozitas, dermatomiozitas.   6. Piktybinė hipertermija.  7. Piktybinis sindromas vartojant tam tikrus vaistus (anestetikų, fenotiazinų, MAO inhibitorių).  8. Raumenų įtampa (fizinė, antrinė dėl spazmiškumo ar šilumos smūgio).  9. Traumos.  10. Raumenų išemija dėl arterijų okliuzijos arba širdies ir kraujagyslių nepakankamumo.  11. Nudegimai. 12. Pasikartojantis raumenų pažeidimas, ilgalaikis raumenų suspaudimas. 13. Epilepsinė būklė.  14. Infekcinės ligos. a)Virusai (gripas A, Epstein-Barr, vėjaraupiai). b) Bakterijos.  15. Raumenų pažeidimas toksinais. a) Alkoholis. b) Gyvačių ir kai kurių šimtakojų nuodai (jiems įkandimus). c) Anglies monoksidas (anglies dujos). d) Narkotinės medžiagos. 16. Piktybiniai navikai (ūmi nekrozuojanti navikų…

Vidurių užkietėjimas (prietvaras, obstipacija) - ši liguista būklė atsiranda normaliai maitinantis, bet tuštinamasi rečiau negu kas 48-72 h arba tuštinamasi kelis kartus per dieną po nedaug kietų išmatų, nejaučiant palengvėjimo po tuštinimosi. Dažniausiai vidurių užkietėjimas sukelia diskinezija, sutrikęs tuštinimasis, centrinės nervų sistemos ligos, įgimti storosios žarnos pakitimai. Viduriai gali užkietėti labai mažai valgant, nusilpus pilvo raumenims (senyvam žmogui, išsekusiam ligoniui, nėščiajai), ilgą laiką gulint lovoje (sunkiai sergančiam ligoniui), gausiai vemiant, nuo dažnų klizmų, nuo kai kurių vaistų (atropino preparatų, didelių vitamino D dozių), vartojant daug vidurius laisvinančių medžiagų, sulėtėjus medžiagų apykaitai. Svarbiausias požymis - išmatų užsilaikymas. Be to, pučia, maudžia pilvą, skauda išangę. Kartais atsiranda sutrikusio virškinimo požymių (burnoje juntamas kartumas, nemalonus skonis, pradedama raugėti). Dažnai skauda galvą, sutrinka miegas, greitai keičiasi nuotaika, ligonis pasidaro jautresnis. Kai dažnai užkietėja viduriai, labai svarbu reguliariai maitintis ir pakankamai judėti. Patartina gerti pakankamai skysčių, valgyti daug augalinės ląstelienos turinčio maisto. Kasdien pravartu suvalgyti 20-25 g ląstelienos (juoda duona šimte gramų jos turi 4-5 g, daržovių lapai 2-3 g, daržovių gumbai-1-3 g, vaisiai-3 g). Vidurius laisvina džiovintos juodosios slyvos; jos kelioms valandoms užpilamos vandeniu, o po to valgomos užgeriant nusistojusiu skysčiu. Slyvas galima užpilti vandeniu vakare, rytą jas sutrinti ir, įdėjus 2-3 šaukštus medaus, suvalgyti 2 valgomuosius šaukštus, užgeriant ½ stiklinės mineralinio vandens arba vaisių sulčių. Tinka vietinės sėlenos (po valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną 30 min prieš valgį, užgeriant arbata, sultimis…