Anemija (gr. an- – neiginio priešdėlis + haima – kraujas; atitikmuo: mažakraujystė) – patologinė organizmo būklė, kai jame sumažėja hemoglobino ir eritrocitų kiekis. Anemijos atsiradimą gali įtakoti įvairūs faktoriai, kuriuos kai kada net sunku nustatyti, o dažniausiai pasireiškiantys anemijos simptomai yra tokie kaip  silpnumas, nuovargis, kartais dusulys (net lengvo fizinio krūvio metu), taipogi blyškumas, didėja širdies susitraukimų dažnis. Kai kada anemijos simptomai (pvz., neuropatiniai, prasidedančios ligos ir kt.) gali signalizuoti į kai kurių medžiagų stygių (pvz., vitamino B12, geležies). Dažniausiai simptomai kyla dėl sumažėjusio hemoglobino kiekio kraujyje ir audinių hipoksijos bei dėl organizmo kompensacinių reakcijų į šiuos pakitimus. Esant neišreikštai anemijai, simptomų nebūna, jie atsiranda tik progresuojant ligai. Anemija diagnozuojama pagal kraujo mėginių tyrimą, tai padeda tiksliau nustatyti anemijos priežastį. Be kraujo tyrimų taipogi atliekami ir kitokie tyrimai norint nustatyti anemijos rūšį ir pan. Anemijos rūšių yra daug ir įvairių.

Anemijos metu vyrams hemoglobino būna <136 g 1 1 kraujo, moterims <120 g. Kartais (esant kai kurioms hemoglobinopatijoms) eritrocitų skaičius gali išlikti normalus. Anemiją sukeliančios priežastys yra labai įvairios. Ji prasideda, kai netenkama daug eritrocitų (po vidinio arba išorinio kraujavimo) arba kai pagreitėja jų irimas (hemolizinė anemija).

Dažna anemijos priežastis – sutrikęs arba nepakankamas eritrocitų gaminimasis ir sutrikusi hemoglobino sintezė. Tai atsitinka, kai organizme stokojama geležies, vitamino B12, folinės rūgšties, kai jonizuojantysis spinduliavimas, cheminiai ir kt. veiksniai pažeidžia mieloidinį audinį, kai kaulų čiulpai perauga svetimu patologiniu audiniu (pvz., dėl vėžio, leukozės).

Anemija dažnai prasideda sergant sunkiomis ligomis (pvz., kepenų ciroze), kai pagreitėja eritrocitų irimas, o jų gamyba ir hemoglobino sintezė yra sutrikusi. Nuo lengvos anemijos (kai hemoglobino sumažėja 10-15%) ligonis greičiau pavargsta, pasidaro mažesnio darbingumo, net nuo nedidelio fizinio krūvio junta širdies plakimą, pridūsta.

Anemijai sunkėjant, išblykšta oda ir gleivinės, būna silpna, svaigsta ir skauda galvą, sunku sutelkti dėmesį, atsiranda nemiga, sutrinka virškinamojo trakto veikla, ima skaudėti apie širdį. Jei hemoglobino kraujyje lieka <35-50 g/l, ligonio būklė tampa kritiška. Labai sumažėja arterinis kraujospūdis, pulsas tampa siūliškas, išsiplečia vyzdžiai, kartais prasideda nevalingas tuštinimasis ir žiovulys, pritemsta arba visiškai išnyksta sąmonė. Būtina skubi medicininė pagalba.

Anemijos rūšių įvairovė.

Anemijos rūšių yra daug ir įvairių, keletas iš jų:

pagal eritrocitų dydį – mikrocitinė anemija (vidutinis eritrocitų tūris yra mažesnis nei normalus, t. y., mažiau nei 80 fl.), normocitinė anemija (eritrocitų tūris yra normalus, 80-100 fl), makrocitinė anemija (eritrocitų tūris yra didesnis nei normalus,daugiau nei 100 fl.);

pagal hemoglobino koncentraciją – hipochrominė anemija (hemoglobino kiekis eritrocite yra mažas), normochrominė anemija (hemoglobino kiekis eritrocite yra normalus), hiperchrominė anemija (hemoglobino kiekis eritrocite yra padidėjęs);

pagal kraujodaros aktyvumą (pvz., hiporegeneracinė, normoregeneracinė, hiperregeneracinė) ir kt.

Kaip ir anemijo rūšių taip ir galimų priežasčių, kodėl jos atsiranda, gali būti įvairių: sutrikusi hemoglobino sintezė, geležies trūkumas, vitamino B12 arba folinės rūgšties trūkumas (megaloblastinė anemija), lėtinės ligos, kraujavimas (hemoraginė anemija), sutrikusi kaulų čiulpų funkcija (dėl vaistų poveikio, po chemoterapijos), bloga kraujodara, ligos (pvz., inkstų ligos, endokrininės ligos), įgimtos anemijos ir kt.

Kai kurių anemijos rūšių diagnozavimas.

Eritrocitų daugėjimas lemia eritrocitozę, kai, pvz., dėl O₂ stokos padidėjęs eritropoetino išsiskyrimas iš inkstų sukelia eritrocitų daugėjimą. Tai didina hematokrito duomenis ir Hb koncentraciją, kuri gali būti didesnė kaip 200 g/l (norma vyrų – 140-175 g/l ir moterų – 123-153 g/l) širdies ydų, plaučių ligų ir lėtinės adaptacijos aukštikalnėse metu. Sergant anemija mažėja eritrocitų skaičius ar hemoglobino koncentracija kraujyje. Audiniai gali būti per mažai aprūpinami O₂.

Tam tikrų anemijų priežastis tiksliau diagnozuoti padeda trijų svarbiausių dydžių matavimas:

(1) MCH (angl. mean corpuscular hemoglobin) – vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite, kuris apskaičiuojamas vartojant Hb koncentracijos ir eritrocitų skaičiaus santykį, pvz., 150 g Hb/l dalijant iš 5×10¹² eritrocitų/l gaunama 30 pg (pico = 10^-12) hemoglobino eritrocite;

(2) MCV (angl. mean corpuscular volume) – vidutinis eritrocitų tūris, kuris apskaičiuojamas pagal hematokrito ir eritrocitų skaičiaus santykį, t. y. 450 ml eritrocitų/l dalijant iš 5×10¹² eritrocitų/l gaunama 90 fl (femto = 10^-15) eritrocito tūri;

(3) MCHC (angl. mean corpuscular hemoglobin concentration) – vidutinė hemoglobino koncentracija eritrocite, kuri apskaičiuojama iš hemoglobino koncentracijos ir hematokrito santykio, t. y. 150 g Hb/l dalijant iš hematokrito (0,45), gaunama 333 g Hb/1 eritrocitų.

Anemijos dėl geležies stokos organizme.

Dažniausiai pasitaiko anemijos dėl geležies stokos. Moterims ji prasideda dėl užsitęsusių kraujavimų iš lytinių organų (pvz., per mėnesines; dėl šios priežasties mažakraujyste suserga 10-15% moterų), dažnų gimdymų (ypač kai gimsta dvyniai), ilgo žindymo. Vyrams tokią anemija gali sukelti virškinamojo trakto vėžys, opa, polipai. Geležies stokos anemija gali būti ir nuo spartaus augimo vaikystėje arba paauglystėje, blogos mitybos, kai kurių virškinamojo trakto sutrikimų (pvz., sutrikusios rezorbcijos žarnyne). Labiausiai sutrinka hemoglobino sintezė. Eritrocitų sumažėja nesmarkiai, bet jie pasidaro maži ir plokšti.

Hipochrominė anemija (sumažėjęs MCH) atsiranda dėl geležies stokos maiste, netinkamos mitybos ar sutrikus rezorbcijai žarnyne (malabsorbcijos sindromas). Eritrocitai būna panašūs į blyškius, sumažėjusio skersmens diskus (mikrocitai). Du trečdaliai geležies yra hemoglobine, o maža dalis pernešama kraujyje prisijungus prie plazmos baltymo transferino.

Normochrominę anemiją (MCH normalus) gali sukelti inkstų ligos (eritropoetino stoka) arba ūminis kraujavimas.

Hiperchrominės anemijos (padidėjęs MCH) metu eritrocitų tūris (MCV) gali būti padidėjęs (makrocitai), pvz., stingant folio rūgšties (dėl lėtinio alkoholizmo) ar vitamino B₁₂ (piktybinė anemija).

Piktybinė anemija.

Vitaminas B₁₂ rezorbuojamas plonojoje žarnoje, dalyvaujant vidiniam faktoriui, kuris gaminamas pasieninėse (parietalinėse) skrandžio ląstelėse. Rezorbcijos sutrikimai žarnoje arba autoimuniniai procesai skrandyje gali sukelti vitamino B₁₂, stoką ir su juo susijusią piktybinę anemiją. Normalioje eritrocitų dydžio pasiskirstymo kreivėje vidutinis eritrocito skersmuo svyruoja apie 7,2 mm, o piktybinės anemijos metu būdingas poslinkis į didesnių reikšmių pusę.

Hemolizinė anemija.

Sergantiems hemolizine anemija sutrumpėja eritrocitų cirkuliavimo trukmė (vietoj 120 d. cirkuliuoja keletą valandų). Kai tokia anemija yra įgimta, eritrocitai trumpai gyvuoja dėl savo sandaros trūkumų, kai įgyta – dėl veiksnių (dažniausiai dėl antieritrocitinių antikūnų), kurių atsiranda ligonio kraujo serume.

Hemolizinė anemija atsiranda pažeidus eritrocitus, pvz., esant paveldėtai pjautuvinei ar sferocitinei anemijai, maliarijai, kraujo grupių nesuderinamumui, sergant autoimuninėmis ligomis. Atsiradus šioms būklėms mažėja kraujo gebėjimas pernešti O₂, o hemolizės metu iš eritrocitų išsiskyręs Hb užkemša inkstų vamzdelių sistemą. Sergančiam anemija dažnai būna gelta, padidėja blužnis.

Pjautuvinė anemija.

Pjautuvinė anemija yra daugiausia paplitusi tarp juodaodžių Afrikos gyventojų. Būdingas jos požymis – iki 50% normalaus hemoglobino A (HbA) pakeičia hemoglobinas S (HbS). Deoksigenizuoto HbS tirpumas eritrocituose taip sumažėja, kad jis nusėda ir sudaro ilgas eritrocitų ataugas. Tokie eritrocitai stringa siauruose kapiliaruose, o ypač blužnyje, todėl blužnis padidėja.

Megaloblastinė anemija.

Megaloblastinę anemiją sukelia vitamino B₁₂ arba folinės rūgšties stoka. Dažniau serga senyvi (vyresni kaip 70 m.) žmonės. Sutrinka eritrocitų gamyba, kraujyje sumažėjusi hemoglobino koncentracija ir eritrocitų skaičius. Jie tampa labai dideli, kaulų čiulpuose randami megaloblastai (dideli, nepilnai subrendę eritrocitai).

Anemijai sunkėjant, kraujyje sumažėja leukocitų ir trombocitų. Pažeidžiamas virškinamasis traktas, atrofuojasi jo, ypač skrandžio, gleivinė, sutrinka vitamino B₁₂ rezorbcija. Dėl nervų sistemos pažeidimo prasideda savotiška nugaros smegenų atrofija, sutrinka kojų jutimai, jas gali paralyžiuoti; pažeidžiama tiesiosios žarnos ir šlapimo pūslės veikla.

Aplazinė anemija.

Pati sunkiausia yra aplazinė anemija. Ją sukelia jonizuojantysis spinduliavimas, antinavikiniai ir kai kurie kiti vaistai (ypač levomicetinas), benzolas, virusinis hepatitas ir kitos, kol kas dar nežinomos, priežastys (jos sudaro~50% visų atvejų).

Smarkiai sumažėja ne tik hemoglobino, bet ir leukocitų bei trombocitų. Dėl to gali būti kraujo užkrėtimas, prasidėti įvairūs kraujavimai. Esant aplazinei anemijai, sutrinka eritropoezė, pvz., dėl kaulų čiulpų pažeidimo jonizuojamaisiais spinduliais ar vaistais, todėl mažėja visų kraujo ląstelių (pancitopenija).

Gydymas.

Sergantys geležies stokos anemija gydomi geležies preparatais. Jiems reikia valgyti gerą gyvulinės kilmės maistą (mėsą, kepenis). Kai kuriose šalyse geležies dedama į kai kurias duonos, uogienių, sirupų, saldainių ir kitų produktų rūšis; dėl to geležies stokos anemijos pasitaiko rečiau.

Nuo megaloblastinės anemijos gydoma vitaminu B₁₂; susirgus jo švirkščiama visą gyvenimą.

Sergantys hemolizine anemija gydomi gliukokortikoidais arba jiems pašalinama blužnis, sergantys aplazine anemija gydomi hormonais, antibiotikais; jiems perpilama kraujo ir jo komponentų, kartais persodinami kaulų čiulpai.