Acidozė – rūgščių padidėjimas organizmo audiniuose ir kraujyje, organizmo vidinės terpės parūgštėjimas.  Acidozė yra būsena, kurios metu organizmo audiniuose ir kraujyje (skysčiuose), palyginus su norma, padidėja rūgščių kiekis. Sutrikimas gali atsirasti kaip pasekmė, sutrikus mechanizmų, kurie reguliuoja rūgštinės-šarminės kraujo pusiausvyros palaikymą, funkcionavimui. Pavyzdžiui, badaujant arba sergant cukriniu diabetu, esant inkstų nepakankamumui kraujyje gali stipriai pagausėti ketoninių junginių, kurie mažina kraujo pH ir taip sukeliama acidozė. Žmonės sergantys cukriniu diabetu dažnai kenčia nuo acidozės pasireiškiančių simptomų. Jos metu, pvz., natris, kalis ir ketoniniai junginiai yra šalinami kartu su šlapimu. Žmogaus kraujo pH yra 7,35-7,45, todėl jo reakcija silpnai šarminė. Nors iš žarnyno ir audinių į jį patenka rūgščių ir šarminių medžiagų apykaitos produktų, pH išlieka gana pastovus ir nesvyruoja daugiau kaip 0,05-0,1. Jei organizme susikaupia rūgščių medžiagų atsiranda acidozė, jei šarminių - alkalozė. Jei kraujo pH sumažėja, prasideda acidemija (pH<7,34), jei padidėja - alkalemija (pH>7,44). Šį procesą reguliuoja sudėtinga kraujo buferinė sistema. Fiziologinėmis sąlygomis organizmo audiniuose, taip pat kaip ir kraujyje, yra griežtas santykis tarp rūgštinių ir šarminių jonų. Jos dėka audinių vandenilio jonų (pH) koncentracija yra tas dydis, kuris kiekvienam audiniui yra pastovus. Pvz., kepenų -7,2, blužnies - 7,2, skydliaukės - 7,4, antinksčių - 7,1, raumenų - 6,1, dešinės širdies pusės - 6,7, kairios širdies pusės - 6,1, inkstų - 7,0. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, dauguma organų turi silpnai šarminę reakcija, išskyrus raumeninis audinys, kuris fiziologinėmis sąlygomis turi…

Kalbant apie ligą, kaip aplamai apie tokį reiškinį, dažniausiai mes vartojame dvi sąvokas - liga ir susirgimas. Jei kalbama apie ligą, tai turima omenyje, kad tai kažkas tokio galimai rimto, ilgiau trunkančio ir gal būt savo esybe sudėtingesnio, na o susirgimu paprastai laikomas arba norima laikyti, kažkokiu tai organizmo laikinu sutrikimu, kuris greičiausiai, arba turima tokios vilties, kad užtruks pakankamai neilgai, bus pakankamai lengvai pašalinamas ir greičiausiai neišsivystys į rimtą ligą. Ar tarp šių sąvokų galima dėti lygybės ženklą, o gal išties liga yra kažkas rimčiau už susirgimą? Liga - organizmo būklė, kurios metu sutrinka jo normali veikla ir funkcionavimas. Pasireiškia organizmo normalių gyvybinių funkcijų, jo gebėjimo palaikyti savo homeostazę ir gyvenimo kokybės bei trukmės sutrikdymo pasekoje. Gyvo organizmo sistemos (-ų), tuo pačiu metu nusilpusių ir apribotų energetinių bei funkcinių galimybių fone, pasipriešinimas patogeniniams faktoriams yra apsunkintas arba negalimas. Susirgimas - normalios gyvybinės veiklos sutrikdymas, atsirandantis kaip atsakas į patogeninių faktorių veikimą, darbingumo ir funkcionalumo, organizmo gyvybinių funkcijų ir jo gebėjimo adaptuotis prie pastoviai kintančių vidinės ir išorinės aplinkos sąlygų sutrikdymas, tuo pat metu vyksta apsaugos-kompensacinio-prisitaikymo reakcijų ir mechanizmų aktyvinimas. Kaip matome iš sąvokų apibūdinimų, būtų galima tarp jų dėti lygybės ženklą. Bet kaip ten bebūtų, mūsų galvose liga vis tiek atrodys rimčiau nei susirgimas, tad liga ligai nelygi, o susirgimas tai liga, kuri tikėtinai mažiau pavojinga. Per medicinos istoriją bendras supratimas apie ligą vis keitėsi. Buvo bandoma iškelti…