Methemoglobinemija - padidėjęs methemoglobino kiekis kraujyje (daugiau nei 1% viso hemoglobino kiekio). Methemoglobino atsiradimą kraujyje sukelia įvairios cheminės medžiagos (pvz., nitratai ir nitritai, anilinas, piridinas ir kt.), kurios patekdamos į organizmą per odą, virškinamąjį traktą ar plaučius gali sukelti hemoglobino virtimą į methemoglobiną (MtHb). Taipogi liga atsiranda dėl paveldimo fermento methemoglobino reduktazės nepakankamo aktyvumo arba atvirkščiai -  per didelio aktyvumo. Viena iš priežasčių gali būti paveldimas hemoglobino molekulės sutrikimas - M hemoglobinopatija. Esant žymiai methemoglobinemijai, atsiranda deguonies badas (hipoksija). MtHb gali išsiskirti su šlapimu (methemoglobinurija), kartais pažeidžiant inkstus. Gydymas: priešnuodžių (metileno mėlynojo, askorbo rūgšties) skyrimas, deguonies terapija. Methemoglobinas yra oksiduoto hemoglobino forma; jame yra trivalentis geležis Fe (III), plaučiuose tvirtai jungiasi su deguonimi ir nebeatiduoda jo į audinius, o tai skatina audinių hipoksijos išsivystymą. Yra išskiriama paveldima ir įgyta methemoglobinemija. Paveldimos methemoglobinemijos atveju pastebimas įgimtas fermento methemoglobino reduktazės žymus aktyvumo sumažėjimas eritrocituose arba visiškas jo nebuvimas. Taipogi paveldima methemoglobinemija gali atsirasti dėl nestabilių ar nenormalių hemoglobinų (M-hemoglobinopatijų), kuriuose genų mutacijų metu įvyko aminorūgščių liekanų pakeitimas globino α- arba β- grandinėse. Įgyta methemoglobinemija gali būti toksinio pobūdžio, egzogeninės kilmės, atsirandanti veikiant eilei cheminių medžiagų (nitratų, benzeno, anilino, fenilhidrazino, azoto oksidų, šulinių vandens nitratų, chinonų, metilnitrofoso, kai kurių sintetinių dažų), tame tarpe vaistų (fenacetinas, kodeinas, vitaminas K ir kt.). Ir endogeninės kilmės toksinė methemoglobinemija, išsivystanti dėl sutrikusios nitratų gamybos ir pasisavinimo sergant enterokolitu. Įgimta enzimopeninė methemoglobinemija homozigotose yra paveldima autosominiu recesyviniu…

Karcinoma (lot. carcinoma <gr. karkinos - vėžys) - epitelinio audinio piktybinis navikas (vėžys). Sudaro ~90 % visų piktybinių navikų. Daugiausia pastebimas vyresniems žmonėms, ypač vyrams. Plokščialąstė karcinoma auga iš dengiamojo epitelio; yra kaip nedideli išopėję mazgai. Ji dažniausiai pažeidžia odą, plaučius, gerklas, gimdos kaklelį. Adenokarcinoma susidaro iš liaukinio epitelio. Ji paprastai būna mazgo, grybo arba opos pavidalo, auga skrandžio, žarnų, gimdos gleivinėje. Kartais karcinomos ląstelės būna visai mažai diferencijuotos ir sunku nustatyti, iš kurios rūšies epitelio navikas kilęs. Visiškai nediferencijuotų ląstelių karcinoma vadinama smulkialąste (anaplastine). Ji sudaryta iš labai smulkių ląstelių; jos eiga labai piktybiška. Dažniausiai tokia karcinoma pasitaiko plaučiuose bei skrandyje. Nuo ligos gydoma dažniausiai operacija, jonizuojančiuoju spinduliavimu ir antinavikiniais vaistais.

Sarkoma (gr. sarx, kilm. sarkos - mėsa) - piktybinis jungiamojo audinio navikas (vėžys). Sarkoma sudaro ~20 % visų piktybinių navikų. Šia liga serga pakankamai daug jaunų žmonių. Liga pavadinta taip dėl pjūvio spalvos, kuri yra rausva, primena žuvies mėsą. Navikui atsirasti turi įtakos jonizuojantysis spinduliavimas, virusai, kancerogeninių medžiagų poveikis. Piktybinis navikas kyla iš žmogaus mezenchiminės kilmės audinių, pvz., raumenų, riebalų, kraujagyslių, nervų, kremzlių ar kaulų, jungiamojo audinio arba kitokių ląstelių. Visų šių audinių organizme yra daug, todėl sarkomų rūšių taip pat labai daug, daugiau nei 50. Sarkoma gali augti bet kurioje organizmo vietoje: kaule (osteosarkoma), raumenyse (miosarkoma), kraujagyslėse (angiosarkoma), kremzlėje (chondrosarkoma), riebaliniame audinyje (liposarkoma), jungiamajame audinyje, kuris supa epitelio ląsteles, kraujagysles, nervus (fibrosarkoma). Dažnai sarkomos skirstomos į dvi dideles grupes: minkštųjų audinių sarkomas ir kaulų sarkomas,  t. y. gali būti skirstomi pagal histologinę struktūrą arba priklausomybę ląsteliniam audiniui.  Naviko vietoje susidaro įvairaus dydžio minkštokų, paprastai nepaslankių mazgų. Jie greitai auga, standėja, didėja. Sarkoma anksti pradeda metastazuoti (paprastai per kraują), dažniausiai į plaučius, kepenis. Klinikinė eiga. Klinikinis sarkomos vaizdas ir eiga priklauso nuo pirminių ląstelių biologinių savybių ir naviko vietos. Daugumai sarkomos atvejų pirmasis simptomas yra didėjančio auglio darinio atsiradimas. Sergant kaulų sarkoma (osteosarkoma), pirmasis ligos požymis yra naktinis skausmas pažeisto kaulo srityje, kuris nemažėja vartojant analgetikus įprastomis dozėmis. Navikui vystantis į patologinį procesą gali būti įtraukti šalia esantys organai ir audiniai, dėl to atsiranda atitinkamų simptomų (pavyzdžiui, augliui suspaudus…

Navikas (sinon. - auglys, tumoras, blastoma, neoplazma, vėžys) - liguistai pakitusių, nebrandžių ir neribotai besidauginančių organizmo ląstelių darinys. Navikas atsiranda kaip patologinė ląstelių reakcija į tam tikrus žalingus išorės ir vidinius veiksnius - kancerogenines medžiagas, jonizuojančius ir ultravioletinius spindulius, onkogeninius virusus. Daugelis naviko atsiradimo priežasčių dar neaiškios, būna piktybiniai (vėžiniai, galintys plisti į kitas kūno vietas) arba nepiktybiniai (neplinta ir po pašalinimo paprastai neatsinaujina, bet jie gali tapti piktybiniais). Terminui "navikas" mokslo ir medicinos visuomenėje yra naudojama keletą sinonimų - tumoras, blastoma, neoplazma, neoplazija. Juo turima omenyje auglį, kuris taip pat gali būti ir gerybinis, ir piktybinis. Visuomenėje naviko pavadinimas dažniausiai minimas kaip tiesiog auglys, t. y. tam tikroje vietoje nenormaliai augantį organizmo audinį. O piktybiniai augliai vadinami vėžys. Navikų pavadinimai dažniausiai sudaromi iš audinių, iš kurių jie kilę, graikiškų ar lotyniškų pavadinimų su priesaga -oma (chondroma, lipoma, osteoma). Pavyzdžiui, karcinoma auga iš epitelio ląstelių, sarkoma prasideda iš mezenchimos kilmės audinių ląstelių. Dažniau navikai pasitaiko vyresniems, nutukusiems, rūkantiems, girtaujantiems ar gyvenantiems nesveikoje gamtinėje aplinkoje žmonėms. Manoma, kad daugelio rūšių navikų gali būti paveldimi. Naviko ląstelė. Žmogaus organizme vyksta  daugybė gyvybiškai svarbių procesų, kuriuos apibūdina ląstelių dauginimasis (pvz., regeneracija, hiperplazija), tačiau nuo navikų jie skiriasi keliais esminiais bruožais. Šie procesai yra organizmo reakcija į tam tikras priežastis, kurias pašalinus, procesai nutrūksta. Be to, juos reguliuoja bendros organizmo sistemos: humoraliniai mechanizmai, nervų sistema ir kt. Tuo tarpu naviko atsiradimo priežastis dažnai nėra…

Vėžys (lot. cancer) - piktybinis navikas. Tai viena dažniausių mirties priežasčių nuo ligos; nuo jo kasmet miršta keletą milijonų žmonių, o sergamumas šia liga vis didėja. Vyrai dažniausiai serga plaučių, lūpos, gerklų, skrandžio, o moterys - krūties, lytinių organų, skydliaukės ir tulžies pūslės vėžiu. Visuomenėje paprastai auglį yra priimta laikyti naviku, t. y. tam tikroje vietoje nenormaliai augantį organizmo audinį. O piktybiniai augliai dažniausiai vadinami vėžiu. Vėžio rūšių pavadinimai (kaip visų navikų) dažniausiai sudaromi su priesaga -oma. Dažniausiai vėžys (~90%) susidaro iš kūno paviršių arba vidaus organų ertmes dengiančio epitelinio audinio (karcinoma), kartais iš jungiamojo audinio (sarkoma: skaidulinio audinio - fibrosarkoma, kaulų - osteosarkoma, kraujagyslių - angiosarkoma). Juo vėžys piktybiškesnis, tuo labiau skiriasi nuo normalių audinių savo struktūra, tuo panašesnis į embrioninį audinį (naviko ląstelė). Vėžys gali būti įvairaus dydžio, formos (mazgas, opa, sustandėjimas) ir spalvos. Vėžio atsiradimas ir plitimas organizme. Vėžio atsiradimo priežastys dažnai yra nežinomos arba neaiškios. Atsiradimo priežastys tiriamos. Tai fiziniai, cheminiai ir biologiniai veiksniai. Jau žinoma ~1000 vėžį sukeliančių cheminių medžiagų (kancerogeninės medžiagos). Iš fizinių veiksnių pavojingi jonizuojantys ir ultravioletiniai spinduliai (nuo ilgalaikio švitinimo atsiranda odos vėžys), radioaktyvieji nuklidai (ypač stroncis, kuris sukelia kaulų vėžį). Biologiniai veiksniai - tai onkogeniniai virusai (tam tikri herpesvirusai sukelia gimdos kaklelio, nosiaryklės vėžį). Vėžys dažnai atsiranda pakitusiame, įvairių ikinavikinių procesų (lėtinės skrandžio opos, gimdos kaklelio opos, gimdos polipozės, įvairių odos išaugų, skrandžio ir žarnyno polipų), nepiktybinių navikų pažeistame audinyje.…

Artritas (lot. arthritis<gr. arthron - sąnarys) - sąnarių uždegimas. Gali pažeisti vieną sąnarį (monoartritas) ar daugelį sąnarių (poliartritas). Artritą sukelia mikrobai (pvz., stafilokokai, gonokokai, bruceliozės, tuberkuliozės, sifilio sukėlėjai), traumos, medžiagų apykaitos sutrikimai. Dažniau susergama, sumažėjus organizmo atsparumui (pvz., peršalus). Artritas yra svarbiausias reumatoidinio artrito, Bechterevo ligos, podagros požymis. Kartais artritas kyla sergant lėtinėmis virškinamojo trakto ligomis (pvz., nespecifiniu opiniu kolitu, žvyneline). Sergant infekciniu (pvz., tuberkulioziniu, gonorėjiniu) artritu, mikrobų aptinkama pačiame sąnaryje; pažeistas sąnarys pradeda irti. Kartais mikrobų būna nosiaryklėje, virškinamajame trakte, šlapimtakiuose ar lyties organuose. Tuomet dažnai prasideda Reiterio liga; be artrito požymių, dar prasideda akių gleivinės ir šlapimtakio uždegimas. Uždegimas gali kilti dėl sąnario kremzlės degeneracijos, kurią įtakojantys veiksniai gali būti tokie kaip - ilgai veikiantis sąnarį ne pagal jo galimybes krūvis, sunkus fizinis darbas (taipogi ir intensyvus sportas, ypač profesionalus), nutukimas, traumos ir mikrotraumos. Mažiau pasitaikančios (pvz.,reumatoidinio artrito forma) atsiradimo priežastys gali atsirasti ir dėl ne visada žinomų priežasčių, pvz., genetikos ypatumų, taipogi dėl streso, gali kilti sąnarių infekcijos (dėl bakterijų, virusų), alergijos, medžiagų apykaitos sutrikimo (ar medžiagų trūkumo), nervų sistemos ligų. Ligos požymiai. Artritas dažnai pasireiškia sąnario paraudimu, sustingimu (nejudrumas), patinimu, formos pakitimu, jaučiamas jautrumas ir  skausmas (tiek liečiant ar judinant, tiek ir ramybės būklėje), gali pasireikšti raumenų silpnumas. Pakyla temperatūra: viso kūno arba odos virš artrito apimto sąnario. Pakankamai dažnai nutinka taip, kad artritas nesukelia didelių sąnario pakitimų ir netrukdo atlikti judesių (nesukelia kasdieninės veiklos…

Haliucinacija (lot. hallucinatio - kliedesys) - tariamas nesamų dalykų jutimas. Patologinis suvokimo sutrikimas - suvokiami tokie dirgikliai ir objektai, kurie iš tikrųjų tuo metu neveikia jutimo organų. Ligonis haliucinacijos neskiria nuo realybės, todėl negali jų kritiškai vertinti. Būna regos, klausos, uoslės, skonio, lytos (taktilinės), vidurių (visceralinės) ir bendro jutimo (kūno) haliucinacija. Šalia tikrųjų būna pseudohaliucinacijų, kurias ligonis supranta kaip patologiją. Haliucinacija kyla sergant šizofrenija, psichozėmis (įvairios kilmės), epilepsija, infekcinėmis ligomis, apsinuodijus narkotikais, alkoholiu. Ligonis suvokia daiktus, garsus, būtybes be išorinio dirgiklio bei realaus objekto. Haliucinacija gali apimti visus pojūčius ar tik dalį jų. Ji gali būti įtikinama, tikroviška arba žmogus gali suvokti, jog jį yra apėmusi tam tikra laikina kelių valandų būsena (pvz., pavartojus haliucinogeninių medžiagų). Haliucinacija gali būti maloni arba nemaloni. Dažniausiai būna nemaloni, bauginanti, gali sukelti baimės priepuolį, peraugantį į visišką paniką (ligonis jaudinasi, ginasi nuo tariamų priešų). Haliucinacija - sunkesnis suvokimo sutrikimas negu iliuzija. Kaip ir iliuzija, haliucinacija kyla sutrikus centrinės nervų sistemos analizatorių veiklai - apsinuodijus (pvz., alkoholiu, narkotikais), po sunkios operacijos, sergant psichine liga. Silpnos psichikos žmonėms arba žmonėms, linkusiems į psichikos sutrikimus, tai gali turėti ilgalaikių liekamųjų pasekmių. Tikrosios haliucinacijos yra ryškios, vaizdžios, įtikinamos; nesami daiktai suvokiami kaip esantys ligonio išorėje (pvz., kambaryje, už lango, lauke). Pseudohaliucinacijos metu nesami daiktai suvokiami kaip esantys ligonio viduje, dažniausiai jo galvoje. Per regos haliucinaciją ligonis mato žmones, gyvūnus, keistas būtybes; jos gali atrodyti kaip nykštukai arba…

Kreivakaklystė - (tortikolis) kaklo deformacija. Tai įgimta arba įgyta kaklo deformacija, kuriai būdinga netaisyklinga galvos padėtis (pasvirimas ir pasukimas į šoną).  Pagal dažnumą ji užima trečią vietą tarp įgimtų raumenų ir kaulų sistemos ligų, po įgimtos šleivapėdystės ir įgimto klubo sąnario išnirimo. Dažniausiai pasitaiko raumenų kreivakaklystės forma. Priežastys. Įgimta kreivakaklystė. Raumeninė forma - krūtinkaulio mastoidinio raumens displazija deformacijos pusėje sutrumpėjimo forma. Kaulinė forma - papildomas kaklo kaulo buvimas arba stuburo kaklo segmento apsigimimas, pleišto formos pusslankstelių buvimas. Įgyta kreivakaklystė – neurogeniniai ir dermatogeniniai sutrikimai, traumos (rotacinis pažeidimas), uždegimai (Griselio liga, miozitas, limfadenitas). Klinikinis vaizdas. Galvos pakreipimas į pažeistą pusę, smakras pasuktas priešinga kryptimi. Esant negydomai kreivakaklystei, aptinkama kaukolės ir krūtinės kaulų deformacija. Kaulų pokyčiai rentgeno nuotraukoje. Dažniausiai kreivakaklystė yra įgimta (kai sutrinka vaisiaus vystymasis) arba atsiradusi dėl gimdymo traumos. Dažniau pasitaiko mergaitėms. Dažnesnė kreivakaklystė būna iš dešinės kaklo pusės. Įgyta kreivakaklystė būna, kai dėl ligos ar traumos susitraukia vienos kaklo pusės raumenys ir kiti minkštieji audiniai arba kai ties kaklu iškrypsta stuburas. Kreivakaklystė gali atsirasti ir dėl kaklo likusių randų (pvz., po nudegimo). Ligonio galva yra pakrypusi į pažeistąją kaklo pusę, kiek atlošta, smakras - pakeltas ir pasuktas į sveikąją kaklo pusę. Jei ligonis laiku negydomas, į pažeistąją pusę išlinksta jo kaklas, vėliau ir stuburas ties krūtine. Galva tampa asimetriška, nes nesveikojoje pusėje veidas ir kaukolė auga lėčiau. Gydymas. Konservatyvus raumeninė kreivakaklystės gydymas turėtų prasidėti nuo 2 savaičių amžiaus. Susideda…

Parkinsono liga - liguista būklė, kurios pagrindinis požymis yra sutrikusi judesių koordinacija ir nevalingas galūnių drebulys. Dar vadinama drebamoji liga. Ši liga paminėta raštuose aptinkama jau nuo seniausių laikų, 1817 m. anglų gydytojas Džeimas Parkinsonas aprašė šios ligos simptomus, bet tik apie 1868-1881 metus ji buvo išskirta kaip atskiras susirgimas ir pavadinta Parkinsono liga. Liga būdinga vyresnio amžiaus žmonių grupei ir yra lėtinė progresuojanti neurologinė liga, priskiriama degeneracinėms ekstrapiramidinės motorinės sistemos susirgimams. Jos metu, nykstant tam tikros galvos smegenų srities ląstelėms (dalyvaujančios judesių kontrolėje) prastėja judesių valdymas. Liga atsiranda progresuojančiu neuronų, kurie išskiria neuromediatorių dopaminą, nykimu ir žūtimi - pirmiausiai juodojoje medžiagoje, taip pat ir kitose centrinės nervų sistemos vietose. Ligos metu sumažėja dopamino koncentracija CNS smegenų skystyje, šlapime. Smegenyse mažėja katecholaminų biosintezės fermentų DOPA-dekarboksilazės ir dopamino-ß-hidroksilazės aktyvumas. Nepakankamas dopamino išskyrimas sukelia tam tikrus galvos smegenų žievės dalyse sutrikimus. Ligos simptomai: raumenų rigidiškumas, judesių sulėtėjimas (hipokinezė), drebulys (ypač galvos ir galūnių), laikysenos nestabilumas (pusiausvyros sutrikimai), taip pat gali sutrikti orientacija, rijimas, kalba, mąstymas. Pati liga nėra mirtina, bet jos atsiradimo priežastis nėra aiški. Galimas dalykas, kad kai kurie žmonės, susiklosčius tam tikroms sąlygoms, turi paveldimą genetinį polinkį susirgti šia liga, bet čia tik viena iš galimų prielaidų. Šiuolaikinė medicina kol kas dar negali išgydyti šio susirgimo, bet yra nemažai gydymo metodų, kurie leidžia žymiai pagerinti ligonių gyvenimo kokybę ir sulėtinti ligos progresavimą. Terminas "parkinsonizmas" yra naudojamas kaip bendrinis supratimas…

Parkinsonizmas - drebamojo paralyžiaus (Parkinsono ligos) požymių kompleksas. Parkinsonizmas kyla dėl galvos smegenų ekstrapiramidinės motorinės nervų sistemos senosios dalies pažeidimo, kurį sukelia, pvz., encefalitas, auglys, galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozė, atsiranda po galvos smegenų traumos, apsinuodijus (pvz., smalkėmis, gyvsidabriu, neuroleptikais). Po šia sąvoka dažnai turima omenyje neurologinį sindromą, kuris apibūdinamas eile simptomų: drebulys (tremoras), raumenų rigidiškumas (stabilus ir vienodas raumenų tonuso didėjimas, tolygus raumenų pasipriešinimas visose pasyvaus judesio fazėse, vienodai pasireiškiantis tiek lenkiamuosiuose tiek tiesiamuosiuose raumenyse, dėl to sunku sulenkti ir ištiesti galūnę); negebėjimas išlaikyti pusiausvyrą, vaikščiojimo problemos, sustingusi, lėta eisena, maži žingsniai; vadinamoji boksininko poza (rankos sulenktos ir pritrauktos prie kūno); ryški bendra akinezija (ligonis ištisas valandas sėdi nejudėdamas); sustingusi mimika, lėta ir monotoniška kalba; rankų ritmiškas drebėjimas ramybės būsenoje (ligos pradžioje pradeda drebėti rankų ir kojų pirštai, paskui - visos galūnės, dar vėliau - smakras ir galva); vegetacinių funkcijų sutrikimas (pvz., padidėja prakaitavimas ir seilėtekis); psichikos sutrikimas (žmogus pasidaro vangus, įkyriai smulkmeniškas, lėtai mąsto, neturi iniciatyvos). Kartais, trumpam, parkinsonizmo simptomai gali išnykti savaime. Tokie simptomai sutinkami eilėje ligų, bet dažniausia priežastimi yra pati Pakinsono liga. Pirminis parkinsonizmas aptinkamas daugumoje visų atvejų (t. y. Parkinsono liga), antrinis, simptomatinis parkinsonizmas aptinkamas daugelyje tokių atvejų kaip, pvz., vaistinis parkinsonizmas (pakankamai dažnas reiškinys, dažniausiai susijęs su neuroleptinkų vartojimu), insultinis, toksinis ar hipoksinis, metabolinis, navikinis, trauminis (po sunkių ar dažnų galvos smegenų traumatizacijos) ir kt., taip pat gali būti kitų neurodegeneracninių ligų fone.…