Hiperestezija (hiper- + gr.  aisthesis - pojūtis, jausmas) - sustiprėjęs jutimas; padidėjęs jautrumas dirgikliams, kurie veikia organų jutimą; ligotai padidėjęs jautrumas sudirginimams. Padidėjęs lytėjimo jautrumas (hiperestezija) apibūdinamas kaip padidėjęs, paūmėjęs prisilietimų jautrumas, veikiant dirgikliui (-iams). Psichologijoje hiperestezija yra laikoma patologinis odos jautrumo padidėjimas. Dažniausiai būna ne visos odos, o tik kurių nors jos sričių hiperestezija. Esant hiperestezija ir hiperpatijai, paprastai sutrinka ir kiti odos jutimai: ligonis sunkiai nustato dirginimo vietą ir stiprumą, labai ryškus jo odos pojūčių emocinis tonas. Pavyzdžiui, vos paliestas, ligonis pašoka, surinka, staigiu judesiu atitraukia alkūnę. Neurologijoje, hiperestezija laikoma jautrumas dirgikliams, pavyzdžiui prisilietimams prie tam tikros vietos, siejamas su skausmo pojūčių toje vietoje. Kalbant apibendrintai, lytėjimo jautrumo padidėjimas nustatomas, kai sumažėja įvairių nespecifinių dirgiklių suvokimo (jautrumo) slenkstis: lytėjimas, trintis, temperatūros pokyčiai ir kt. Esant pažeistai periferinei nervų sistemai, tai dažniausiai sutampa su kitais jutimo sutrikimais: parestezija, alodinija, dizestezija. Sutrikimas vystosi pradinėse ligos stadijose, o vėliau pereina į hipoestezija arba anestezija. Pacientams, sergantiems CNS patologijomis, sutrikimas dažnai pasireiškia ūmiai, kartu su bendromis smegenų ir židininėmis apraiškomis, intoksikacijos arba smegenų kraujotakos sutrikimo požymiais. Sergant reumatinėmis ir ortopedinėmis ligomis, atsiranda virš pažeidimo šaltinio esančioje srityje. Tai lemia patinimai, uždegiminiai procesai,  nuolatinis nervinių galūnių per didelis dirginimas. Sutrikimas stebimas sergant mononeuropatija, polineuropatija, ganglionitu, ganglioneuritu, kauzalgija, eritromelalgija, meninginiu sindromu ir kai kuriomis kitomis neurologinėmis, reumatinėmis ir infekcinėmis ligomis. Priežastis nustatoma remiantis pokalbio, neurologinio tyrimo, elektromiografijos, smegenų magnetinio rezonanso tomografija, laboratorinių ir…

  Amimija (gr. a...- neigimo priešdėlis + mimos - mėgdžiojimas) - veido raumenų išraiškingumo nebuvimas arba susilpnėjimas, t. y. mimikos nebuvimas, paprastai dėl veido nervų paralyžiaus, parkinsonizmo. Veido išraiškos ir gestų nebuvimas, t. y. gebėjimo bendrauti, gebėjimo reikšti emocijas ir jausmus (dvasinę būseną)  gestais ir mimika praradimas, jos nebuvimas. Ligonio veidas būna be išraiškos, lyg sustingęs, kaip uždėta kaukė. Kartais amimija būdinga aklajam. Dažniausiai pasitaiko dėl organinės neurologinės patologijos (parkinsonizmo, veido nervų pažeidimo, neurolepsinio sindromo, kt.) arba esant tam tikroms psichinės patologijos rūšims (apatija, depresija, katatoninis stuporas, ankstyvos vaikystės autizmo sindromai, šizofrenija ir kt.). Dažniausiai sutrikimas rodo rimtą emocinį deficitą. Ji gali atsirasti po galvos smegenų traumos, veido raumenų parezės ar paralyžiaus, kai pažeista galvos smegenų žievė ir požievis, kartais po nervinio išsekimo, nuovargio. Kaip jau minėta, amimija gali atsirasti dėl kai kurių psichikos ligų ar liguistos psichikos būsenos (pvz., demencijos, haliucinacijų, kliedesio, katatonijos), kartais - nuo neuroleptikų vartojimo. Kai yra paramimija, ligonis nesugeba suderinti veido mimikos raumenų veiklos; jo veide būna ir džiaugsmo, ir liūdesio išraiška. Kartais jis daro nuostabos, įniršio grimasas, visiškai neatitinkančias emocijų. Daug dažniau pasireiškia raiškos (ekspresijos) gebėjimo susilpnėjimas ar apribojimas – hipomimija. Dėl hipomimijos ligoniui tik sumažėja veido išraiškingumas, o dėl hemimimijos - sumažėja arba išnyksta vienos veido pusės mimika. Šių amimijos formų simptomai padeda nustatyti, kokia nervų liga serga žmogus.

Astenija (gr. astheneia - silpnumas) - bendras fizinis ir psichinis silpnumas, bejėgiškumas, nuovargis, negalavimas. Organizmo padidėjusio jautrumo, dirglumo, dažnos nuotaikų kaitos, sutrikusio miego, greito išsekimo ir nuovargio būsena. Pasitaiko įgimta astenija dėl menko fizinio stovio arba ją sukelia persirgtos sunkios ligos, protinis ir fizinis persitempimas. Tokia organizmo būklė, apibūdinta aukščiau paminėtais požymiais, vadinama asteninė. Šis terminas medicinoje įvestas gydytojo Browno, kuris visas ligotas būsenas skirstė į stenines ir astenines. Astenija gali pasitaikyti kai kurių ligų (pvz., aterosklerozės, hipertoninės ligos) pradžioje, kai žmogus dar nejunta kitokių negalavimų, tik nuovargį ir išsekimą. Dažnai astenija lieka po sunkių ir ilgų ligų, kai pagrindiniai ligos simptomai išnyksta. Asteniją gali sukelti pasikartojančios nemalonios situacijos, konfliktai, sunkus darbas, ypač protinis, pervargimas. Dėl astenijos žmogui skauda galvą, ji svaigsta, ima smarkiau ir netolygiai plakti širdis, atsiranda nemalonių jutimų, nepastovus kraujospūdis, susilpnėja lytinis potraukis. Neretai toks žmogus netenka apetito, jį pila prakaitas, ilgai neužmiega, anksti pabunda, dėl to būna mieguistas, pavargęs. Jį erzina ryški šviesa, tranki muzika, garsi kalba ir pa. Asteninis sindromas. Asteninis sindromas - tai psichopatologinė būklė, pasireiškianti padidėjusiu nuovargiu, taip pat dirginančiu silpnumu (padidėjęs dirglumas gali kisti į graudulį ar atgailą), nepastovia, paprastai bloga nuotaika. Toks sutrikimas gali būti įvairių somatinių susirgimų, intoksikacijų, galvos smegenų traumų pasekmė. Sutrikimas pastebimas esant tokiems susirgimams kaip hipertoninė liga, galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozė, progresuojantis paralyžius, encefalitas ir kt. Dėl dirgliosios astenijos žmogus tampa ypač dirglus, labai nekantrus, nesugeba…

Barterio sindromas - reta genų mutacija, kurią sudaro Hengle kilpos defektas. Visų pirma, jį sukelia pokyčiai genuose, kurie koduoja baltymus, transportuojančius jonus inkstų kanalėliuose. Sindromas paveldimas autosominiu recesyviniu būdu. Pradinė patogenezės priežastis - inkstų nebegebėjimas sulaikyti kalį. Barterio sindromas yra genetiškai nulemta patologija, susijusi su organinių medžiagų ir elektrolitų transportavimo inkstuose pažeidimu. Jai progresuojant, išsivysto inkstų nepakankamumas. Priežastys ir patogenezė. Kaip jau buvo paminėta, pirminė priežastis yra genų pokyčiai, kurie koduoja baltymus, transportuojančius jonus inkstų kanalėliuose. Inkstai praranda gebėjimą sulaikyti kalį. Tai gali sukelti inkstų kanalėlių sutrikimas, chloro ir atitinkamai natrio reabsorbcijos pablogėjimas. Kalio netekimas sukelia daugybę organizmo sutrikimų, taip pat medžiagų apykaitos ir hormonų sutrikimus: hipokalemija - sumažėjęs kalcio kiekis kraujyje;  hipovolemija – sumažėjęs cirkuliuojančio kraujo tūris; metabolinė alkalozė – rūgščių-šarmų pusiausvyros pasikeitimas, kurio metu kaupiasi hidroskilo anijonai OH- ir vyksta kraujo „šarminamas“; antrinis hiperaldosteronizmas - per didelė hormono aldosterono gamyba; inkstų periglomerulinio aparato kompensacinė hiperplazija, dalyvaujanti šlapimo susidaryme ir vandens-druskų apykaitoje, taip pat gamina proteolitinį fermentą reniną, kuris skatina daugelio hormonų, įskaitant aldosteroną, sintezę. Taip pat reikia paminėti ir pseudo-Barterio sindromą, kurį sukelia ilgalaikis diuretikų ir vidurius laisvinančių vaistų vartojimas, ilgalaikė dieta be druskos ir cistinė fibrozė (mukoviscidozė). Barterio sindromo rūšys. Šiuo metu išskiria du Barterio sindromo tipus: "klasikinis" ir naujagimių. Klasikinio sindromo metu sutrinka chloro transportavimas ir natrio reabsorbcija, pasireiškianti kalio praradimu, hipovolemija, metaboline alkaloze ir padidėjusia aldosterono sinteze. Naujagimių Barterio sindromas skirstomas į du tipus. …

Abstinencijos sindromas - fizinių ir (arba) psichikos sutrikimų sindromas, kuris išsivysto priklausomiems nuo narkotikų (alkoholio) pacientams praėjus tam tikram laikui po vaisto (narkotinės medžiagos, alkoholio) vartojimo nutraukimo ar jo dozės sumažinimo. Abstinencijos sindromas - pagirių sindromas, alkoholiko ar narkomano būsena, atsirandanti staiga nustojus gerti alkoholį ar vartoti kitą narkotiką; pagrindinis alkoholizmo ir kitų narkomanijų požymis. Alkoholikui abstinencijos sindromas prasideda kitą dieną po išgėrimo: jam skauda galvą, džiūsta burna, dreba rankos, jis praranda apetitą, nuotaiką, ima bijoti, prakaituoti, sunkiai užmiega. Išgėrus truputį alkoholio, tie reiškiniai sumažėja arba visai išnyksta. Iš pradžių savijauta pagerėja ir nedaug išgėrus (pvz., bokalą alaus), vėliau alkoholio reikia vis daugiau. Dėl to pradedama girtauti ištisai arba su pertraukomis. Narkomanui abstinencijos sindromas prasideda po kelių valandų, nustojus vartoti narkotikus. Trunka nuo keleto valandų iki kelių savaičių. Ligonis yra dirglus, jam užeina širdies plakimų, skausmų apie ją, kartais pakyla temperatūra. Vėliau jį apima nerimas, mirties baimė. Ligoniui skauda galvą, ji svaigsta, būna nepastovus kraujospūdis. Jis neturi apetito, jį pykina, jis vemia, sutrinka tuštinimasis, pila prakaitas, teka seilės, kamuoja nemiga, košmarai, krečia drebulys, skauda raumenis, sąnarius. Kartais ligonis būna agresyvus, susižaloja, mėgina nusižudyti. Nuo sunkaus abstinencijos sindromo sutrinka sąmonė, būna traukulių, haliucinacijų. Pagal negalavimo požymius galima nustatyti, kokie narkotikai buvo vartojami. Įtarus abstinencijos sindromą, reikia padėti ligoniui kuo greičiau kreiptis į gydytoją narkologą. Ligonis gydomas narkologinėje ligoninėje vaistais, įtaiga.

Malabsorbcijos sindromas (lot. malus - blogas+absorptio - įsiurbimas) - sutrikusio, nepakankamo maisto medžiagų įsiurbimo plonojoje žarnoje simptomų kompleksas. Neretai šį sindromą sukelia įgimtos priežastys: plonosios žarnos gleivinės struktūros pakitimai ir tam tikrų fermentų stoka. Gali sukelti ir plonosios žarnos bei kitos virškinamojo trakto ligos, belatakių liaukų veiklos, kraujotakos sutrikimas, kai kurios cheminės medžiagos, jonizuojantysis spinduliavimas. Pažeidžiama plonosios žarnos gleivinės struktūra, prasideda epitelinių ląstelių distrofija ir atrofija (sumažėja žarnos gaurelių, jie sutrumpėja, juose sutrinka kraujo ir limfos apytaka). Šie pakitimai sutrikdo galutinį maisto medžiagų virškinimą epitelinių ląstelių membranose ir įsiurbimą. Malabsorbcija yra būklė, kai žmogaus plonojoje žarnoje sutrinka vienos arba keleto medžiagų pasisavinimas. Dažniausiai sutrinka riebalų (sukeliama steatorėja), kai kurių vitaminų (tokių kaip B12, folio rūgšties, vitamino D ir K), elektrolitų (pvz., kalcio arba kalio), geležies, aminorūgščių pasisavinimas (absorbcija). Ligos simptomai. Pagrindiniai sutrikimo simptomai (priklausomai nuo to, kokių medžiagų absorbcija sutrikdyta) yra: silpnumas, svorio netekimas, pykinimas, patinimai (išbrinkimas), viduriuojama, tuštinamasis neįprastos spalvos ar konsistencijos išmatomis, pilvo pūtimas, įvairių vitaminų trūkumas žmogaus organizme. Ligoniui sausėja, pleiskanoja ir ragėja oda, išretėja ir minkštėja kaulai, nusilpsta raumenys, tinsta kojos, atsiranda mažakraujystė, pablogėja regėjimas. Ligonis išsenka, gali būti traukulių, sutrikti nervų sistema. Specifiniai malabsorbcijos požymiai: pvz., sutrikus baltymų absorbcijai išsivysto edemos, ascitas; riebalų absorbcijos sutrikimas pasireiškia riebaluose tirpstančių vitaminų trūkumu ir kt. Liga gali atsirasti dėl įvairių sutrikimų ir ligų, pvz., sutrikus tulžies latakų funkcijai atsiranda tulžies sulčių stoka arba sergant kasos ligomis atsiranda…

Asfiksija (gr. asphyxia - pulso nebuvimas) - uždusimas. Asfiksija yra patologinė būsena, pagrįsta stipria arba stiproka hipoksijos ir hiperkapnijos eiga, t. y. sunki ar apysunkė deguonies stoka arba visiškas jo nebuvimas, kuris pasireiškia sunkiais nervų sistemos, kvėpavimo ir kraujotakos veiklos sutrikimais. Šis medicininis terminas dažnai naudojamas ir kriminalistikoje bei teisminėje medicinoje, kur reiškia sunkią būklę kylančią dėl staigaus deguonies trūkumo ir anglies dioksido kiekio organizme susikaupimo (t. y. to paties kaip ir buvo jau minėta aukščiau). Asfiksija įvyksta, kai sutrinka išorinis kvėpavimas; dėl to kraujyje ir audiniuose pristinga deguonies ir susidaro anglies dioksido perteklius. Asfiksiją sukelia dėl uždegimo pabrinkusi balso plyšio gleivinė, užakęs gerklų, trachėjos, bronchų spindis, kai į jį patenka vėmalų, maisto, svetimkūnis. Kitaip sakant, jos priežastimi gali būti kvėpavimo takų vidaus spindžio užtvėrimas. Asfiksijos priežastimi taipogi gali būti navikai, spaudžiantys gerklas ir gerklę; kvėpavimo takų užtvėrimas ir suspaudimas iš išorės (pvz., smaugiant (užsmaugiant) virve, taip pat rankomis, kaklo ir krūtinės ląstos suspaudimas (sužalojimas) įvykus įvairioms avarijoms ar nelaimėms ir t.t.); kvėpavimo raumenų  paralyžius arba ilgalaikis kvėpavimo raumenų spazmas (pvz., apsinuodijus nuodais, kurie sukelia traukulius); gausus kraujavimas į plaučius ir kt. Vaisiaus asfiksija būna dėl deguonies stokos, kai nėščioji serga mažakraujyste ar širdies liga, kai būna užspausta virkštelė, užtrukęs gimdymas, labai dažni bei stiprūs sąrėmiai, sutrikusi vaisiaus centrinės nervų sistemos veikla. Naujagimio asfiksiją sukelia kvėpavimo paralyžius (kai pažeidžiamas kvėpavimo centras), į kvėpavimo takus patekę vaisiaus vandenys, nepakankamai išsivystę…

Tetanija (gr. tetanos – sustingimas, įtampa) - ligota būsena, nevalingi raumenų, ypač veido, rankų ir pėdų, spazmai ir traukuliai.  Tetanijos išsivystymo priežastis yra kalcio jonų kiekio kraujyje sumažėjimas, jų apykaitos sutrikimas, kuris gali būti susijęs su nepakankamu prieskydinių liaukų aktyvumu, rachitu ar alkaloze. Yra išskiriama naujagimių tetanija (ankstyva ir vėlyvoji naujagimių hipokalcemija); rachitogeninė tetanija; hipokalceminė tetanija dėl hipotirozės; enterogeninė, skrandžio, hiperventiliacinė tetanija ir kt. Naujagimių tetanija. Ankstyvą naujagimių hipokalcemiją sukelia tokie veiksniai kaip: staigus kalcio gavimo iš motinos naujagimiui nutraukimas; prieskydinių liaukų funkcinis nesubrendimas, ypač neišnešiotiems kūdikiams ir gimusiems mažo svorio vaikams; perinatalinis stresas (pvz., nėščiųjų toksikozė, placentos plyšimas, asfiksija, naujagimių centrinės nervų sistemos traumos); motinos sirgimas cukriniu diabetu arba hiperparatiroidizmas.  Naujagimių tetanija pasireiškia nedideliu smakro ir pirštų tremoru, dažnu paviršutinišku kvėpavimu, kvėpavimo padažnėjimu su periodiniu sustojimu, vėmimu ir traukuliais, raumenų spazmai pastebimi retai. Vėlesnioji naujagimių hipokalcemija kliniškai neišryškėja iki to laiko, kol kūdikis keleto dienų eigoje negaus fosfatų apkrovos (paprastai pradedant gauti mityboje karvės pieno), šito eigoje pas jį atsiranda hiperfosfatemija (inkstai, šio vystymosi laikotarpio metu, negali išskirti perteklinį fosforą). Padidėjęs kalcio fosfato nusėdimas kauliniame audinyje, sumažėjęs parathormono poveikis kauliniam audiniui, slopinamasis kalcitonino poveikis kaulų rezorbcijai ir magnio homeostazės sutrikimas lemia hipokalcemijos vystymąsi. Paprastai tetanijos apraiškos naujagimiams išnyksta iki 21-osios gyvenimo dienos.  Jei hipokalcemija tęsiasi ilgesnį laiką, būtina nustatyti jos priežastis.  Tetanijos sindromas, apimantis skausmingus plaštakų, pėdų raumenų traukulių spazmą, nerimą, traukulius, laringospazmą, paresteziją,  įvairaus amžiaus ligoniams pasireiškia…

Hipermagnezija (hipermagnezemija) - per didelis magnio (Mg) kiekis organizme ir kraujo serume. Normos būsenoje Mg koncentracija kraujo serume yra 0,7-1,05 mmol/l. Pasireiškianti hipermagnezija slopina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, nervų raumenų jautrumą ir centrinės nervų sistemos funkcijas. Hipermagnezija sustiprina hiperkalemijos poveikį širdžiai, skausmo ir temperatūros jutimų susilpnėjimą. Magnio koncentracijai padidėjus daugiau nei 12,5 mmol/l gali sustoti širdis. Pagrindinė hipermagnezijos priežastis yra inkstų nepakankamumas. Galimi simptomai yra arterinė hipotonija, kvėpavimo apsunkinimas ir širdies sustojimas.  Diagnozė nustatoma išmatuojant magnio kiekį serume.  Gydymas susijęs su kalcio gliukonato ir galbūt furozemido įvedimu į veną; sunkiais atvejais atliekama hemodializė. Hipermagnezija kliniškai pasireiškia gana retai.  Simptominė hipermagnezija yra ypač reta ir dažniausiai pasireiškia pacientams, sergantiems inkstų nepakankamumu, pavartojus magnio turinčių antacidinių vaistų ar vidurius laisvinančių vaistų.  Hipermagnezija taip pat gali pasireikšti pacientams, sergantiems hipotiroze arba Adisono liga. Net besimptomė hipermagnezija yra reta pacientams, kurių inkstų funkcija yra normali. Nustatant magnio koncentraciją kraujo serume virš 2,6 mg/dL (virš 1,05 mmol/L) gali pradėti reikštis pirmieji hipermagnezijos požymiai. Magnio koncentracijos serume padidėjimas nuo 6 iki 12 mg/dL (2,5 - 5,0 mmol/L) gali skatinti giliųjų sausgyslių refleksų išnykimą; tolimesnį Mg lygio padidėjimą lydi kraujospūdžio sumažėjimas, kvėpavimo slopinimas ir komos būsenos atsiradimas. Širdis gali sustoti, kai magnio koncentracija kraujyje yra > 15 mg/dL (> 6,0–7,5 mmol/l). Gydymas. Kalcio gliukonato paskyrimas; diurezės stimuliavimas arba dializė. Sunkios magnio intoksikacijos (pvz., 12 mg/dL [5,0 mmol/L]) gydymas apima kraujotakos ir kvėpavimo palaikymą bei 10–20…

Hipomagnezija (hipomagnezemija) - magnio (Mg) stoka organizme, kraujo serume. Normos būsenoje Mg koncentracija kraujo serume yra 0,7-1,05 mmol/l. Esant hipomagnezijai Mg kiekis kraujo serume yra žemiau normos. Žemesnis Mg lygis sukelia elektrolitų disbalansą. Etiologija. Priežastys susijusios ne su inkstų ligomis: Mg trūkumas maiste ir jo šalinimas per virškinamąjį traktą;  nepakankamas suvartojimas su maistu (pavyzdžiui, po ilgo badavimo, po operacijos); Mg pasisavinimo sutrikimai (malabsorbcijos sindromas, lėtinis piktnaudžiavimas vidurius laisvinančiais vaistais); magnio persiskirstymas organizme; ūmus magnio suvartojimas ląstelėse esant alkoholinei abstinencijai, gydymo insulinu metu, kvėpavimo takų alkalozės metu; greitas magnio ir kalcio kaupimasis kauluose su sekančia iš to hipomagnezemija esant padidėjusiai osteogenezei po paratiroidektomijos dėl sunkios prieskydinės liaukos osteodistrofijos. Priežastys susijusios su inkstais: pirminiai inkstų kanalėlių sutrikimai;  Barterio sindromas, inkstų kanalėlių acidozė, pooperacinė diurezė; po inksto persodinimo; vaistų sukeltas Mg praradimas per kanalėlius; diuretikų vartojimas (pvz., tiazidiniai diuretikai, furosemidas, etakrino rūgštis); gentamicino vartojimas (nefrotoksinis poveikis); hormonų sukeltas Mg praradimas per kanalėlius; sergant hiperaldosteronizmu; dėl hipoparatiroidizmo; magnio praradimas per kanalėlius dėl jonų ar maisto sudedamųjų dalių, o sergant hiperkalcemija (kalcis ir magnis konkuruoja dėl pernešimo); dėl hipofosfatemijos ir (arba) apsinuodijimo alkoholiu (sumažėjusi magnio reabsorbcija per inkstus). Genetiniai aspektai.  Hipomagnezija su antrine hipokalcemija. Klinikinė padėtis. Sutrinka nervų ir raumenų funkcija. Atsiranda raumenų trūkčiojimas, drebulys ir raumenų silpnumas dėl tiesioginio magnio poveikio neuro-raumeniniam perdavimui ir raumenų susitraukimui, taip pat dėl  hipokalceminio poveikio. Sunki lėtinė hipomagnezija sumažina PTH sekreciją ir pablogina kaulinio audinio atsaką į…