Spazmas (gr. spasmos - traukulys) - mėšlungis, staigus nevalingas raumens arba raumenų grupės susitraukimas. Tai yra nevalingas skersaruožių ar lygiųjų raumenų, dažnai skausmingas, susitraukimas. Atsiranda dėl centrinės ir periferinės nervų sistemos pažeidimų (sutrikimų). Būna sergant kai kuriomis ligomis (pvz., spazminiu paralyžiumi) arba kyla dėl kokio nors skausmingo dirgiklio poveikio. Sutrikimo metu, nervinės ląstelės pradeda funkcionuoti netinkamai, dažniausiai trumpalaikiai staigūs impulsai išsiunčiami į raumenis, kurie reaguoja savaiminiais trūkčiojimais ir traukuliais. Skersaruožių raumenų spazmas (pvz., ištikus paralyžiui) trukdo judėti, lygiųjų raumenų (pvz., bronchų sienelės spazmas sergant bronchine astma) sutrikdo organo veiklą. Dėl spazmo padidėja raumenų tonusas (raumenys įsitempia, sustiprėja sausgyslių refleksai). Smarkiausi iš skersaruožių raumenų spazmų yra žasto, plaštakos, rankos pirštų ir šlaunies pritraukiamųjų, dilbio ir pado lenkiamųjų, šlaunies, blauzdos ir pėdos tiesiamųjų raumenų spazmai. Traukuliai, lydimi sąmonės netekimu, nurodo pavojingos ligos ar sunkios pavojingos organizmo būklės buvimą. Spazmofilija - vaikų liga, kuri prasideda dėl mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimo, būdingas nervų sistemos dirglumas ir traukuliai. Spazmų atsiradimo faktoriai. Traukuliai pasireiškia staigiu susitraukimo ir atsipalaidavimo pasikeitimu arba užsitęsusia įtampa (toniniais traukuliais). Atsiranda sergant epilepsija, galvos smegenų traumomis, spazmofilija, infekcinėmis ir kitomis ligomis.  Taip pat gali būti susiję su sistemingu raumenų pervargimu – vadinamu profesiniu traukuliu ar mėšlungiu (pvz., kojų raumenų mėšlungis bėgikams ir futbolininkams ir kt.), plaukiant šaltame vandenyje ir kt. Spazmų  daugiausia atsiranda sergant nervų sistemos ligomis (epilepsija, stablige, neurozėmis), apsinuodijus, sutrikus medžiagų apykaitai ir sutrikus endokrininių liaukų veiklai.  Kai kuriems…

Insultas (lot. insulto - šokinėju) - ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, dėl kurio sutrinka visų smegenų arba jų dalių veikla. Insultas ištinka, kai žmogus serga galvos smegenų kraujagyslių ateroskleroze, hipertonine liga arba abiem kartu, rečiau - reumatu, kraujo, inkstų ligomis. Būna ir dėl galvos smegenų kraujagyslių defektų (pvz., arterijos spindžio išsiplėtimo). Turi reikšmės paveldimas polinkis. Pagal kraujotakos sutrikimo pobūdį insultas būna hemoraginis (į smegenis išsilieja kraujas) ir išeminis (sukeltas sutrikusio arterinio kraujo tekėjimo dėl smegenų arterijos trombozės, embolo, aterosklerozinių plokštelių, t. y. užsikimšus).   Staiga, užsikimšusioms galvos smegenis maitinančioms kraujagyslėms sutrinka smegenų funkcijos ir atsiranda pažeidimas (galimas ir kraujo išsiliejimas į smegenis - smegenų infarktas), dėl kurio gali ištikti net mirtis. Priežastys dėl ko gali atsirasti šis pažeidimas yra daug, dažnai tai įtakoja žmogaus  amžius, taipogi arterinio kraujospūdžio padidėjimas, ligos (prieširdžių virpėjimas, širdies nepakankamumas, aterosklerozė, diabetas), arterijos spindžio išsiplėtimas, cholesterolio kiekis kraujyje, nesveikas gyvenimo būdas (antsvoris, rūkymas ir kt.). Prasidėjusio ar gresiančio pažeidimo simptomai priklauso nuo jo galimo rimtumo - galvos skausmas ir svaigimas, galūnių skausmai, regėjimo sutrikimai, kalbėjimo sutrikimas, traukuliai, vėmimas, sąmonės netekimas, veido mimikos perkreipimas, paralyžius. Miego metu dažnai nutinkantis išeminis insultas (dar vadinamas smegenų infarktas) atsiranda užsikimšus (pvz., dėl trombo, ateroskleroziniai pakitimai) smegenų kraujagyslei į kurias nebepakankamai priteka kraujo, trūkstant deguonies ir gliukozės toje vietoje atsiranda pažeidimas ir ląstelės žūva. Hemoraginio insulto metu į smegenis išsilieja kraujas plyšus kraujagyslei arba padidėjus jos sienelės pralaidumui, žmogus blogai…

Hialinozė (į stiklą panašus) - bendrasis pavadinimas, kai organų ir kraujagyslių jungiamajame audinyje kaupiasi bet koks neamiloidinis baltyminis, pusiau skaidrus, homogeninis, tankus eozinofilinis darinys - hialinas. Hialinozė yra baltyminės distrofijos rūšis. Taigi skirtingai nei amiloidozei, hialinozei nebūdingas fizikinis-cheminis kaupiamos medžiagos specifiškumas. Vieni mokslininkai mano, kad tai yra amiloidozės prestadija. Juk patys imunopatologiniai procesai gali būti amiloidinių ir neamiloidinių baltymų kaupimo priežastis. Todėl hialinozės priežastis gali būti pakitę baltymai. Jos susiformavimo mechanizmas yra plazminis persunkimas ir vietinė baltymų denatūracija ir koaguliacija, kai yra uždegimas ir imunologinis procesas. Pirmuoju atveju hialine aptinkama kraujo plazmos baltymų ir imuninių kompleksų, o antruoju atveju gali būti ir šių elementų, bet svarbiausios sudedamosios dalys yra fibrinas, pakitę pluoštiniai jungiamojo audinio baltymai ir amorfinės medžiagos glikoproteinai. Didžiausią klinikinę reikšmę turi smulkiųjų arterijų ir arteriolių hialinozė, kuri susiformuoja diabetinės angiopatijos ir vėlesnių hipertenzinės ligos stadijų metu, inkstų nepakankamumo ir kitų organų nepakankamumo atvejais. Neląstelinis hialinas gali lengvai kalcifikuoti. Mellori kūneliai - hialino intarpai į hepatocitus, kai yra alkoholinė hepatopatija. Jie susidaro, vykstant baltymo, įeinančio į ląstelių skeleto tarpinius filamentus, prekeratino agregacijai. Jei yra intensyvi imunoglobulinų sintezė, plazminėse ląstelėse susidaro baltyminių Russelio kūnelių (antikūnų filamentų agregatų). Padidėjęs inkstų filtro pralaidumas ir intensyvi baltymų reabsorbcija iš pirminio šlapimo sudaro sąlygas formuotis hialino sankaupoms kanalėlių epitelinėse ląstelėse.

Amiloidozė - įvairių ligų atsiradimas, kurios pagrindu yra baltymų biosintezės metu susidariusios baltymų sankaupos, kurios vadinamos amiloidais. Amiloidai kaupimasis audiniuose. Amiloidozės pažeisti organai ar audiniai padidėja, juose apsunkinama medžiagų apykaita, amiloidai išstumia organo ar audinio funkcionalius elementus, audinių ląstelinė struktūra pakinta, dėl to jų funkcijos sutrinka, atrofuojasi ir audinys gali žūti. Amiloidai gali kauptis inkstuose, blužnyje, kepenyse, smegenyse, virškinamojo ir kvėpavimo kanalų pagleivyje, kraujagyslėse ir rečiau kituose organuose. Amiloidozė gali būti vietinė arba bendrinė. Pastaroji skiriama į pamatinių membranų ir perikolageninę, kai kaupiasi kraujagyslių išoriniame ar vidiniame dangaluose. Amiloidozės pažeisti audiniai ir organai ryškiai padidėję, standūs, blyškūs, pjūvio paviršius blizga kaip lašiniai. Amiloidozės metu dėl spaudimo ir pablogėjusios mitybos (ląstelės atstumiamos nuo kapiliarų) audinių ląstelinės struktūros atrofuoja, atsiranda įvairių funkcijų sutrikimų. Amiloidozė dažniausiai susijusi su imuninės sistemos tam tikrais sutrikimais. Daugiausiai amiloidų kaupiasi inkstų žieviniame sluoksnyje (glomeruluose), todėl mirštama nuo inkstų nepakankamumo. Amiloidas niekada neišnyksta. Nustatant morfologinę diagnostiką, paprastai atliekama inkstų punkcinė biopsija, bet rekomenduotini mažesnio informatyvumo, tačiau paprastesni virškinamojo kanalo gleivinės (dantenų, burnos, tiesiosios žarnos) morfologiniai tyrimai. Ligoniai skundžiasi silpnumu,  nuovargiu, tinimais, kaulų skausmais, virškinimo sutrikimais. Dažniausiai serga vyresnio amžiaus asmenys. Amiloido struktūra. Amiloidas yra patologinis baltyminis kompleksas, kurį nudažius hematoksilinu ir eozinu, atrodo kaip rožinės spalvos skaidri medžiaga, įvairiuose organizmo organuose ir audiniuose sukaupta tarp ląstelių. Amiloidas - ne cheminė medžiaga, o grupė būdingu būdu struktūriškai susijusių baltymų. Žinomi du pagrindiniai ir keletas minorinių cheminių amiloido tipų.…

Alzheimerio liga - degeneracinė smegenų liga, kelianti atminties, mąstymo ir elgesio sutrikimus. Dažniausiai ligos metu nustatoma nervų sistemos β-amiloidozė. Ja dažniausiai susergama 65-70 metų ir prasideda progresuojančiu atminties sutrikimu. Ilgainiui ligoniui tampa vis sunkiau orientuotis laike ir erdvėje, sutrinka anksčiau įsimintos informacijos atkūrimas, žmogus gali užmiršti net savo vaikų vardus, kiek jų turi, nebežino su kuo gyvena, nepamena, kad reikia valgyti. Ligonių šneka pasidaro miglota, jiems ir patiems darosi sunki suprasti kalbą, nyksta bendravimo įgūdžiai, apima apatija, depresija, sumažėja iniciatyva. Tokius ar panašius požymius pirmiausia ima pastebėti žmogaus artimieji, o patys sergantys žmonės dažniausiai atmintimi nesiskundžia. Ligos metu nerviniame audinyje kaupiasi β-amiloidas, sudarydamas netirpias fibriles, pažeidžiančias nervinių ląstelių struktūrą ir funkcijas. β-amiloidas yra normalaus baltymo pakitusios konformacijos produktas. Jis susidaro iš didesnio pirmtako dalinės proteolizės būdu ir sintetinamas daugelyje audinių. β-amiloidas, skirtingai nuo savo pirmtako, kuriame yra daug α spiralių, turi antrinę β struktūrą, sukimba (agreguoja), sudarydamas netirpias fibriles. Tokios baltymų struktūros pokyčių priežastys dar nėra aiškios. Galbūt senstant sumažėja tam tikrų baltymų sintezė, arba padidėja proteazių aktyvumas, todėl padidėja linkusių keisti konformaciją baltymų koncentracija. Alzheimerio ligos išsivystymo mechanizmo eiga. Alzheimerio liga - viena iš senatvinės silpnaprotystės priežasčių. Ištyrus mirusiųjų nuo šios ligos smegenis, buvo aptikta neįprastai didelis kiekis amiloidinio β-baltymo (Aβ), supančio neuronus. Šie neuronai buvo žuvę. Aβ dar vadinamas į krakmolą panašiu baltymu arba proteazėms atsparia amiloido forma. Tiriant Alzheimerio ligos mechanizmą, daug padėjo mirusiųjų nuo paveldėtos…

Kašin-Beko liga - (Kaschin-Beck) endeminė deformuojanti osteoartrozė (artritas). Ligos požymiai - sąnarių ir stuburo daugybiniai pažeidimai, deformuojančios artrozės su ribotu sąnarių judrumu išsivystymas, kaulėjimo procesų ir augimo sutrikimas, pirmalaikis kaulų ir sąnarių susidėvėjimas. Liga pagrinde paplitusi Užbaikalėje, šiauriniuose Kinijos ir Korėjos pusiasalio rajonuose. Liga aprašyta gydytojais N.I.Kašino (1825-1872 m.) ir E.V.Beko (1865-1915 m.), taipogi kartais minima kaip Urovo liga (nuo Amūro baseino Urovo (Уров) upės pavadinimo).  Ligos atsiradimą sieja su kai kurių mikroelementų (pvz., kalcio, seleno, jodo ir kt.) trūkumu tų vietovių vandenyje ir dirvožemyje. Žmogaus organizmas negauna tinkamo ir subalansuoto mikroelementų kiekio. Taip pat, kaip viena iš priežasčių, yra minima maistui vartojami užteršti tam tikros rūšies grybeliais grūdai. Grybeliai priklauso Fusarium šeimai, kai kurios rūšys gamina mikotoksinus, kurie gali turėti įtakos žmonių ir gyvūnų sveikatai. Liga pasireiškia gana anksti, 6-15 metų amžiuje. Jos klinikiniai simptomai yra skausmai sąnariuose ir raumenyse, judant galimas galūnių sąnarių traškėjimas, raumenų silpnumas ir traukuliai. Vėliau, kaip taisyklė, atsiranda sąnarių (pvz., riešo, alkūnės ir kt.) deformacijos, kremzlinio audinio distrofija, sąnarių judrumo sumažėjimas, raumenų atrofija, eisenos pakitimai, gali atsirasti miokardito, lėtinio gastrito, anemijos požymiai. Kadangi liga dažniausiai yra augančio organizmo liga, tai pastebimas žemas ligonių ūgis ir trumpesnės galūnės ir pirštai negu įprastai laikoma norma. Viena iš šios ligos gydymo priemonių yra medžiagų apykaitos normalizavimas: visų reikiamų mineralų ir vitaminų subalansavimas; taipogi fizioterapija ir kt.

 Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) - sunki lėtinė užkrečiamoji liga, kurią sukelia retrovirusas. Ligos metu virusas sunaikina žmogaus imuninę sistemą iki kritinės ribos. Virusas neturi metabolizmo sistemos, todėl turi gyvuoti gyvosiose (žmogaus imuninėse) ląstelėse. Žinomi 2 žmogaus imunodeficito virusai: ŽIV-1 ir ŽIV-2. ŽIV-1 pasaulyje yra labiau paplitęs ir jis labai greitai kinta. Skiriami 8 ŽIV-1 variantai. Virusų nustatoma žmogaus kraujyje, spermoje, makšties išskyrose, motinos piene, seilėse, šlapime. Viruso perdavimo būdai: per lytinius santykius, tiesioginį sąlytį su užsikrėtusiojo ŽIV krauju ir juo suterštus žmogaus biologinius skysčius, iš motinos vaikui pro placentą, gimdymo metu arba per motinos pieną. Šis virusas pagrinde pažeidžia taip vadinamas T-ląsteles. T. y. pažeidžia ląsteles, kurios skatina antikūnų susidarymą arba sakant paprasčiau - šis virusas naikina T-limfocitus (baltuosius kraujo kūnelius), kurie yra labai svarbūs žmogaus organizmo imuninėje sistemoje, kadangi įvairūs limfocitai sudėtingoje imuninės sistemos veikloje kontroliuoja infekcijas, o šių ląstelių pažeidimas daro žmogaus imuninę sistemą bejėgę kovojant su infekcijomis. Liga pirmą kartą buvo diagnozuota ne taip jau ir senai, praeito šimtmečio 7 ir 8 dešimtmetyje. Norint plačiau suprasti šios ligos veikimo mechanizmą reikia žinoti kaip veikia žmogaus imuninė sistema. Žmogaus organizmo imuninė sistema saugo organizmą nuo į jį patenkančių visokių organizmui svetimų medžiagų, kurios patekusios į organizmą sukelia visokias ligas (pvz., įvairūs virusai, bakterijos ir pan.). Tokios organizmui svetimos medžiagos vadinamos antigenais, jų patekimas į organizmą ima skatinti imuninės sistemos atsaką ir tam tikrų, kovojančių su antigenais, ląstelių…

Kardiomiopatija - (kardiopatija) širdies raumens liga. Dažnai terminas minimas kaip bendrinis, neaiškios arba ginčytinos etiologijos ligų, kurios pasireiškia selektyviai, dažniausiai neuždegiminiu, širdies miokardo pažeidimu. Tai gali būti bet kokia lėtinė liga, dėl kurios poveikio yra pažeidžiamas širdies raumuo. Liga gali būti paveldima arba išsivystyti dėl įvairių priežasčių, pvz., dėl virusinės infekcijos, alkoholizmo, Beriberi ligos arba amiloidozės ir kt. Prie kardiopatijos atsiradimo gali prisidėti tokios ligos kaip miokarditas, cukrinis diabetas, tirotoksikozė, koronarinė širdies liga, taipogi įtakoti gali genetiniai veiksniai, amžius, nutukimas, alkoholio vartojimas. Pakankamai dažnai priežastis taip ir lieka neaiški. Kardiomiopatija pasireiškia širdies struktūriniais ir funkciniais pokyčiais, t. y. širdies dydžio padidėjimas, širdies nepakankamumas, aritmija, embolija. Ligos parindiniai simptomai, priklausomai nuo jos stadijos ir pobūdžio, gali būti vos pastebimi, besimptomiai ir sunkūs, pvz., dusulys, ypač fizinio krūvio metu, nuovargis, krūtinės skausmas, širdies plakimo sutrikimas ir patinimai kojose. Ligos metu širdies raumuo, t. y. miokardas, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, kilmės ir eigos gali išsiplėsti, sustorėti ar sustandėti. Kardiomiopatijos gydymo metu svarbu pašalinti ligą sukėlusį veiksnį. Ligonių būklė žymiai ima gerėti pašalinus širdies nepakankamumą ir aritmiją. Atlikus ligos diagnostiką svarbu laikyti paskirto gydymo, dažnai siūloma atsisakyti žalingų sveikatą žalojančių įpročių. Kai kuriais atvejais, kai liga yra sunki, gali prireikti chirurginės intervencijos, pvz., širdies transplantacijos.

Hiponatremija - natrio koncentracija kraujo serume žemiau rekomenduojamo dydžio (žemiau 135 mmol/l). Išsivysto kai nepakankamai natrio gaunama su maistu, kai per daug natrio išsiskiria iš organizmo arba kai į organizmą patenka per daug vandens. Tikroji hiponatremija (hipotoninė hiponatremija) atsiranda, kai organizme visiškai sumažėja natrio. Klinikiniai požymiai atsiranda, kai natrio koncentracija serume tampa mažesnė nei 125 mmol/l. Pseudohiponatremija (izotoninė hiponatremija) atsiranda, kai vanduo iš viduląstelinio skysčio pereina į tarpląstelinį skystį. Perėjimą sukelia osmosiškai aktyvių dalelių (pavyzdžiui, gliukozės) buvimas tarpląstelinės erdvės skystyje.  Natrio koncentracija serume mažėja dėl hemodiliucijos (absoliutaus natrio sumažėjimo nebūna); neląstelinio skysčio osmoliariškumas išlieka normalus arba net didesnis nei norma. Etiologija ir patogenezė. Sumažėjęs vandens išsiskyrimas per inkstus atsiranda, kai sumažėja inkstų perfuzija (pvz., viduriuojant arba vėmiant). Sumažėjusi efektyvi inkstų perfuzija (<10 % normalaus lygio) sergant tokiomis ligomis kaip lėtinis širdies nepakankamumas, kepenų cirozė, nefrozinis sindromas, hipotirozė ar Adisono liga taip pat skatina proksimalinę kanalėlių reabsorbciją (nuo 65 % normoje iki 90 %), kas apsunkina vandens išskyrimo sutrikimą. Šiai ligų grupei būdinga maža natrio koncentracija šlapime (tai rodo padidėjusį natrio reabsorbciją per inkstus) ir didelis šlapalo azoto kiekis kraujyje. Padidėjęs skysčių suvartojimas (daugiau nei 1 l/val.). Ši būklė stebima pacientams, vartojantiems per daug hiponatreminių skysčių, ir esant psichogeninei polidipsijai. Rizikos veiksnys - per didelis skysčių suvartojimas. Klinikinė būsena. Dėl sumažėjusio neląstelinio skysčio tonuso ir vandens difuzijos pagal osmosinį gradientą į smegenų ląsteles (dėl kurio vėliau atsiranda jų edemą (patinimas)),…

Hipernatremija - natrio koncentracija kraujo serume virš rekomenduojamo dydžio (virš 145 mmol/l). Hipernatremija kliniškai ima reikštis kai kraujo serumo rodikliai viršija 155 mmol/l.  Hipernatremijos metu visada pasireiškia visų organizmo skysčių hipertoniškumas, kadangi padidėjęs neląstelinio skysčio osmoliariškumas sukelia vandens judėjimą iš vidinės ląstelių erdvės. Tai sukelia viduląstelinio osmosinio aktyvumo padidėjimą ir ląstelių dehidrataciją. Etiologija. Priežastys nesusijusios su inkstais. Perteklinis natrio gavimas (kaip taisyklė, natrio preparatų perdozavimas). Sumažėjęs vandens suvartojimas. Padidėjęs praradimas per odą (hiperhidrozė, nudegimai). Padidėjęs natrio praradimas per virškinimo traktą (viduriavimas, ilgalaikis vėmimas). Priežastys susijusios su inkstais. Osmosinė diurezė. Osmosiškai aktyvių neabsorbuojamų tirpių medžiagų buvimas glomerulų filtrate skatina vandens ir natrio reabsorbcijos bei sukelia vandens šalinimą per inkstus.  Hiperglikemija su gliukozurija yra dažna osmosinės diurezės priežastis. Kadangi vandens netekimas yra santykinai didesnis nei natrio netekimas, osmosinės diurezės metu natrio koncentracija serume palaipsniui didėja. Necukrinis diabetas. Ligos eiga. Centrinės nervų sistemos patologija. Mažiems vaikams ir pagyvenusiems žmonėms išsivysto centrinės nervų sistemos silpnėjimas, įskaitant mieguistumą, komą ir epilepsinius traukulius. Dėl plyšusių venų gali atsirasti intracerebrinių kraujavimų. Neląstelinio tūrio sumažėjimas. Nors 2/3 vandens deficito padengia viduląstelinis skystis, nežymiai sumažėja ir neląstelinio skysčio tūris (atsiranda odos ir gleivinių sausumas, kankina troškulys). Sutrikęs šlapimo išsiskyrimas. Jei skysčių netenkama dėl inkstų (t. y. šlapimo išsiskyrimas yra netinkamai didelis, palyginus su plazmos osmoliariškumu arba neląstelinio skysčio tūriu), tai gali pasireikšti poliurija. Jei inkstai nepakitę, o skysčių netenkama dėl ne su inkstais susijusių priežasčių, šlapimo kiekis paprastai…