Pūlynas (flegmona; lot. phlegmone < gr. phlegma - ugnis, uždegimas) - pūlių telkinys, susidaręs dėl išplitusio puriųjų audinių pūlinio uždegimo. Tokį uždegimą dažniausiai sukelia stafilokokai, rečiau streptokokai, žarninės lazdelės ir kiti mikrobai. Sukėlėjai patenka pro pažeistą odą arba gleivinę (dažniausiai po traumos), per kraują ir limfą iš kito pūlinio židinio (pvz., šunvotės, landuonies). Pūlinis uždegimas gali būti ūminis (pasitaiko dažniau) arba lėtinis. Pūlynas susidaro po oda, po jungiamojo audinio plėve (fascija), po gleivine, raumenyse, organe, tarp organų, už pilvaplėvės, po diafragma. Nuo sveikųjų audinių pūlynas nėra apribotas kapsulės, todėl lengvai plečiasi ir gilėja. Dažniausiai būna po oda - pažeidžia ląsteles poodyje. Pažeista vieta būna karšta, patinusi, ją skauda, oda virš jos parausta. Paraudimas ir patinimas yra išsklidęs, be aiškių kontūrų. Iki 38-40 °C pakyla kūno temperatūra, ligonį krečia šaltis, jam skauda galvą. Pažeistą vietą spaudžiant, juntamas vienas ištisinis arba keletas atskirų skysčio telkinių. Kai pūlynas susidaro po jungiamojo audinio plėve arba tokioje kūno vietoje, virš kurios oda įtempta, greitai sutrinka vietinė kraujotaka, gali prasidėti audinių žūtis. Dėl pūlyno dažnai kyla limfagyslės ir limfmazgių uždegimas, prasideda rožė, tromboflebitas, gali būti kraujo užkrėtimas. Plintantis rankos ar kojos pūlynas gali sukelti pūlinį artritą. Ypač pavojinga, kai pūlynas susidaro veide (gali prasidėti veido ir akiduobių venų tromboflebitas, pūlinis meningitas) ar po apatiniu žandikauliu (vadinama medinė flegmona; susidaro labai kietas uždegimo infiltratas, aplinkui smarkiai ištinsta, ištinę audiniai ima spausti kvėpavimo takus, ir ligonis pradeda…

Pūliavimas - pūlinis uždegimas. Prasideda, kai uždegimo vietoje ima minkštėti ir tirpti žuvę audiniai, o uždegimo skystyje - vyrauti neutrofiliniai granulocitai, kurie fagocituoja sukėlėjus ir žūva. Žuvę granulocitai, bakterijos, išsisunkę kraujo plazmos baltymai ir nekrozavę audiniai sudaro pūlius. Dažniausiai pūliavimą sukelia stafilokokai, streptokokai, neiserijos, retai - kitos bakterijos. Pūliavimą gali sukelti ir į audinius patekęs terpentinas. Pūliavimas gali prasidėti odoje ir poodyje, gleivinėje, smegenų ir seroziniuose dangaluose, kaulų čiulpuose, t. p. giliai esančiuose audiniuose ir organuose (patekus bakterijoms su krauju). Jei pūliavimo židinio centre suyra audiniai ir pūlių prisipildo visa ertmė, susidaro pūlinys. Pūliavimą sukeliančioms bakterijoms patekus į plauko maišelį ir jo riebalų liauką, atsiranda šunvotė, o jiems prasiskverbus į keletą šalimais esančių plaukų maišelių - piktvotė. Kai pūliavimas plinta organe netrukdomai ir labai greitai, susidaro pūlynas. Kai pūlių susikaupia natūralioje ertmėje (pvz., krūtinplėvėje, tulžies pūslės ar kirmėlinės ataugos spindyje), susidaro empiema.

Pūliai - organizme esančio uždegimo skysčio (eksudato), susitelkusio audiniuose, organe ar kūno ertmėje, rūšis. Susidaro iš žuvusių baltųjų kraujo kūnelių, gyvų ir žuvusių mikroorganizmų ir audinių irimo produktų ir kt. Atsiranda dėl pūlinio uždegimo, kurį sukelia pūliniai mikrobai (dažniausiai stafilokokai, streptokokai, žarninės lazdelės, žaliamėlės pseudomonos ir protėjai) arba cheminė medžiaga. Būna drumzlini, gelsvi (kai juose gausu suirusių riebalų ar kai pūliavimą sukelia auksinis stafilokokas), žalsvi (kai juose gausu suirusių leukocitų) arba pilki (kai juose daug pūlinių mikrobų), dažniausiai nemalonaus kvapo. Šviežiai susitelkę pūliai yra skystesni, susitelkę seniau, ypač kai pūlinis uždegimas jau rimsta - tirštesni. Susideda iš kraujo plazmos baltymų (albuminų ir globulinų), leukocitų (daugiausia būna neutrofilų ir limfocitų), šiek tiek eritrocitų, puriojo jungiamojo audinio ląstelių (histiocitų), pūliavimą sukėlusių mikrobų (gausiausia jų neseniai susidariusiuose pūliuose) ir suirusių audinių. Pūlius nuo sveikų audinių riboja apsauginis leukocitų volelis. Vėliau juos apsupa granuliacinis audinys, jei susidaro pūlinys - stangri piogeninė kapsulė. Pūliai tirpina audinius ir skverbiasi į kūno paviršių arba ertmes. Jei ties pūlinio uždegimo židiniu audiniai suplonėja ir atsiranda fistulė, pūliai išteka patys. Giliau esančius pūlius šalina chirurgas.

Šunvotė (furunkulas) - gumbelis, atsiradęs dėl plauko maišelio ir riebalų liaukos ūminio pūlinio uždegimo. Uždegimą sukelia auksinis stafilokokas; dažniau jis kyla, kai žmogus nušąla, serga avitaminoze, cukriniu diabetu. Paprastai šunvotė susidaro tose vietose, kurios nuolat trinamos drabužių, ypač ant dilbio, plaštakos viršaus, sėdmenų, vidinio šlaunies paviršiaus, t. p. ant veido. Apie kylančią šunvotę pradeda niežėti ir dilgčioti. Po 1-2 d. odos paviršiuje susidaro kietas ir skausmingas 0,5-3 cm skersmens kūgio pavidalo gumbelis, kurio viršūnėlėje susikaupia pūlių. Oda apie šunvotę parausta, būna karšta. Pažeistą vietą deginamai arba pulsuojančiai skauda. Po keleto dienų šunvotės viršūnėlė pratrūksta, išteka pūlių. Lieka opelė, o jos centre - gelsvas apmirusių audinių kamštis (geluonis), kuris vėliau iškrinta. Nesupūliavusi šunvotė kartais sudžiūva po šašu. Dėl šunvotės gali prasidėti limfmazgių ar limfagyslės uždegimas, susidaryti pūlinys arba pūlynas. Ypač pavojinga, kai šunvotė iškyla veide - dėl to gali kilti meningitas, kraujo užkrėtimas. Jei šunvotės išplinta po visą kūną, prasideda furunkuliozė. Šunvotės pažeistos vietos negalima judinti. Jei šunvotė iškyla ant veido, patartina nekalbėti ir valgyti tik skystą maistą. Odą apie šunvotę reikia valyti dezinfekuojančiu tirpalu (pvz., 0,5% spiritiniu briliantinio žaliojo) ir pažeistą vietą aptvarstyti antibiotikų arba sulfanilamidų tepalo tvarsčiu. Padeda fizioterapijos procedūros. Kai šunvotė pratrūksta, kad geriau išsivalytų žaizdelė, ją reikia aptvarstyti 0,5% salicilo rūgšties arba hipertoninio valgomosios druskos tirpalo pavilgu. Jei šunvotė iškyla ant veido arba, iškilusi kitoje kūno vietoje, po keleto dienų nepratrūksta, reikia kreiptis į gydytoją. Kartais…

Sepsis (gr. sepsis - puvimas), kraujo užkrėtimas - sunki infekcinė liga, kurią sukelia įvairūs pūliniai ir kitokie patogeniniai mikroorganizmai arba jų toksinai kraujyje arba audiniuose ir organuose. Pūliniai mikrobai patenka į kraują, limfą ir išplinta po visą organizmą. Sepsis yra pavojinga ir grėsminga gyvybei būklė, dažnai minima tik kaip kraujo užkrėtimas, bet tai nėra visai taip. Sepsis yra uždegiminė organizmo reakcija į infekciją, sukelta patekus į kraują ir į audinius infekcijos sukėlėjams. Uždegiminis procesas vyksta ne bet kokiame atskirame organe, bet visame organizme. Jos metu bakterijos arba toksinai, taip pat dėl paties uždegiminio proceso pasigaminę toksinai sutrikdo daugelio organų funkcijas. Ligos eigoje pasireiškia bendrai sunki būklė, karščiavimas, sąmonės aptemimas, gali susidaryti nauji pūvantys židiniai skirtinguose organuose ir audiniuose. Ligos atsiradimas. Beje, sepsis yra pastebimas ir pas gyvūnų. Taigi sepsis yra infekcinis susirgimas, nulemtas įvairiapusiška organizmo reakcija į pastovią arba periodišką kraujo infekciją, kurios sukėlėjai įvairūs mikroorganizmai ir jų toksinai. Ligos atsiradimą paspartina esantis infekcinis židinys, iš jos sklindančio sukėlėjo virulentiškumas ir imuniteto sutrikimas (nusilpimas). Nors ir yra žinoma keletas sepsio formų, pažodžiui jis reiškia kraujo puvimą, t. y. puvimo bakterijų arba medžiagų cirkuliaciją kraujyje. Palyginus, sepsis iš tikro retai būna kaip kraujo puvimas, bet dažniausiai sukėlėjais būna patys įvairiausi mikrobai ir rečiau puvimo mikrobai. Sepsio ligos sukėlėjais gali būti įvardyti beveik visi esami patogeniniai mikrobai: stafilokokai, streptokokai, žarninės lazdelės, paratifo lazdelės, pneumokokai, gonokokas, meningokokas ir kt. Dažniau serga vyresni…

 Hipotonija - 1) Arterinio kraujospūdžio sumažėjimas. 2) Raumens tonuso sumažėjimas. Hipotonija (gr. hypo- - sumažėjimo priešdėlis + lot. tonos - įtampa), hipotenzija, kraujagyslių ir raumenų įtampos sumažėjimas. Arterinė hipotonija kyla dėl per mažo arterinio kraujospūdžio; būna tada, kai sistolinis kraujospūdis mažesnis kaip 100, o diastolinis mažesnis kaip 60 mm Hg. Fiziologinė arterinė hipotonija pasitaiko ir visiškai sveikam žmogui, nesukeldama jokių negalavimų. Ji gali būti visą gyvenimą. Tokiu atveju, nepaisant mažo arterinio kraujospūdžio, įvairios organų veikla nesutrinka. Laikina hipotonija gali atsirasti intensyviai sportuojant,būnant kalnuose, pasikeitus klimatinėms sąlygoms; grįžus į įprastas sąlygas, kraujospūdis vėl sunormalėja. Esant patologinei hipotonijai, įvairūs organai stokoja kraujo, todėl žmogus prastai jaučiasi ir tampa mažiau darbingas. Tokia hipotonija būna ūminė ir lėtinė. Ūminė hipotonija dažniausiai ištinka dėl ūminio širdies ir kraujagyslių nepakankamumo sergant sunkia infekcine liga, ištikus miokardo infarktui, nukraujavus, kartais, nuo kai kurių vaistų (pvz., kraujospūdį mažinančių). Tokia hipotonija pavojinga gyvybei. Ligoniui būtina skubi gydytojo pagalba. Ortostatinė hipotonija būna tada, kai arterinis kraujospūdis atsistojus sumažėja >20 mm Hg. Jos priežastis - sutrikusi kraujagyslių įtampą reguliuojančių mechanizmų veikla, dėl kurios atsistojus kraujas susitvenkia kojų kraujagyslėse, o į širdį ir smegenis jo tenka per mažai (dėl to svaigsta galva, galima apalpti). Tokia hipotonija gali būti sergantiems nervų sistemos liga, sveikstantiems po bet kurios sunkios ligos, per nėštumą, t. p. nutukusiam žmogui, kuris staiga suliesėjo. Moterį tokia hipotonija gali varginti visą gyvenimą. Dėl ortostatinės hipotonijos žmogus negali ilgai stovėti,…

Hipertoninė liga (lot. morbus hypertonicus) - lėtinė liga, kurios svarbiausias požymis padidėjęs arterinis kraujospūdis, ilgainiui sutrikdantis širdies, smegenų ar inkstų funkciją. Sergant šia liga iki 30 m., arterinis kraujospūdis nuolat yra didesnis kaip 140-90 mm Hg, po 30 m. - atitinkamai didesnis kaip 160-95 mm Hg. Viena labiausiai paplitusių išsivysčiusiose šalyse ligų. Hipertoninę ligą sukelia sudėtingų faktorių, vadinamųjų ligos rizikos faktorių, visuma. Išoriniai hipertoninės ligos rizikos faktoriai (pvz., stresinė situacija, neracionali mityba, alkoholis, rūkymas) sukelia neurogeninius sutrikimus, kurių neigiamą poveikį dar sustiprina vidiniai faktoriai (pvz., amžius, padidėjusi kūno masė, paveldėjimas, riebalų apykaitos sutrikimai). Hipertoninė liga prasideda kaip neurozė, kuri daugiausia pažeidžia kraujagyslių tonusą reguliuojančius centrus. Sutrikus aukštajai nervų sistemos veiklai, smegenų žievėje atsiranda pastovių dirginimo židinių, iš kurių impulsai nuolat perduodami į kraujotaką reguliuojančius centrus; susidaro jų nuolatinio jaudinimo būsena. Dėl to kyla smulkiųjų arterijų bei arteriolių spazmai ir padidėja arterinis kraujospūdis. Vėliau dar ima veikti sudėtingi periferiniai mechanizmai, reguliuojantys kraujospūdį. Belatakės liaukos (ypač antinksčiai) ir inkstai pradeda gaminti medžiagas, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai didina kraujospūdį. Skiriamos trys hipertoninės ligos stadijos. I stadijai būdingas padidėjęs, bet nepastovus arterinis kraujospūdis, kuris dažnai nustatomas atsitiktinai arba kai ligonis kreipiasi į gydytoją dėl bendrų, dažnai būdingų neurozei, negalavimų (blogo miego, greito nuovargio, dažno galvos skausmo). II stadijoje kraujospūdis visą laiką padidėjęs. Ligoniui dažnai, ypač rytą, skauda galvą, maudžia širdį, atsiranda pakitimų akių dugne, širdyje. III stadijoje sutrinka širdies, smegenų ir inkstų veikla.…

Viduriavimas (diarėja) - dažnas tuštinimasis. Viduriuojant išmatos gali būti skystos ir gausios (>250 g per parą), skystų išmatų gali būti nedaug arba jos būna normalios. Viduriavimą sukelia mikrobai (salmonelės, jersinijos, šigelos, stafilokokai, virusai), apsinuodijimas maistu (pvz., grybais), chemikalais (arsenu, gyvsidabriu), vaistais (jodo, geležies preparatais, citostatikais, antibiotikais, vidurius laisvinančiaisiais), t. p. parazitai (amebos, lamblijos), alergenai (jautriems žmonėms suvalgius žemuogių, pieno, kiaušinių). Viduriavimo priežastis gali būti nerviniai sutrikimai (kartais pradedama viduriuoti išsigandus), jį gali sukelti navikas (storosios žarnos vėžys), uždegimas (opinis nespecifinis kolitas, Krono liga, spru celiakija). Viduriuojama, kai dėl skrandžio, kasos, žarnų fermentų ir tulžies rūgščių stokos sutrinka ertminis virškinimas, kai pašalinus per operaciją dalį žarnos, sumažėja jos įsiurbiamasis paviršius. Viduriavimą gali sukelti pasaito limfmazgių tuberkuliozė, pelagra, belatakių liaukų sutrikimai (cukrinis diabetas, hipertirozė, prieskydinių liaukų, antinksčių nepakankamumas), žarnų kraujagyslių pakitimai. Jeigu organizme trūksta fermento laktazės, viduriavimą gali sukelti saldus pienas ir jo produktai. Viduriuojama, kai gausiai valgoma sunkiai virškinamo ir daug skaidulinių medžiagų turinčio maisto (neprinokusių vaisių, ypač kriaušių), vartojama daug aštrių prieskonių, gazuoto vandens, kai maistas blogai sukramtomas (skubant, neturint dantų arba dėl netinkamų protezų). Kai viduriavimas ūminis, viduriuojama 1-10 d. Lėtinis gali trukti savaitę, kelis mėnesius ar metus. Ypač pavojingas ūminis gausus viduriavimas, nes organizmas netenka daug skysčių ir druskų. Pradėjus viduriuoti, reikia kreiptis į gydytoją, kuris nustato viduriavimo priežastį ir skiria gydymą. Gydoma vaistais ir dieta. Viduriuojant nepatartina valgyti rūkytų, konservuotų, keptų, riebių, aštrių valgių, juodos duonos,…

Hipotireozė (gr. hypo...- sumažėjimo priešdėlis + lot. thyreoidea - skydliaukė) - skydliaukės funkcijos sumažėjimas. Dėl hipotireozės organizme ima stokoti jos hormonų tiroksino ir trijodtironino bei lėtėja organizmo medžiagų apykaita. Hipotireozė būna įgimta (dėl nėštumo toksikozės, sutrikus vaisiaus vystymuisi) ir įgyta (po skydliaukės ligos, operacijos, dėl skydliaukės atrofijos, gydant didelėmis radioaktyviojo jodo dozėmis). Suaugusiam žmogui hipotireozė sukelia miksedemą, vaikui - kretinizmą. Hipotireozė - (hipotiroidizmas, hipotirozė) skydliaukės funkcijos sumažėjimas, kuri pasireiškia ilgalaikiu, sumažėjusiu skydliaukės gaminamų hormonų kiekiu. T. y. specifinė organizmo būklė - sindromas, kuris susijęs su reakcija į žemą skydliaukės hormonų koncentracijos lygį. O kompensavus reikalingą hormonų lygį, šie simptomai išnyksta. Pirminės hipotireozės metu, sumažėjęs tiroidinių hormonų išskyrimas pasireiškia esant pačios skydliaukės patologiniams procesams. Tokiu metu, posmegeninės liaukos arba tiesiog hipofizės išskiriamas tirotropinio hormono (tirotropinas, TTH) kiekis, palyginus su norma, netgi padidėja. Pirminė hipotireozė gali pasireikšti dėl skydliaukės aplazijos arba hipoplazijos, o ankstyvo amžiaus vaikams gali pasireikšti kartu su kretinizmu ir kurtumu. Taip pat viena iš priežasčių gali būti operatyvus skydliaukės ligų gydymo būdas, pakartotinai naudojant radioaktyviojo jodo preparatus (pvz., gydant hipertiroidizmą) ar ilgalaike terapija antitiroidiniais vaistais. Tokiu atveju, hipotireozės vystymosi raida, pasireiškia ne tik sukelta komplikacijų dėl gydymo metodų naudojimo arba jų perteklinės apimties, bet ir pagrindinio patologinio proceso savybėmis (hormonų biosintezės sutrikimais arba jodo trūkumu tam tikrose gyvenamosiose vietovėse; uždegiminiais susirgimais, dažniausiai autoimuninės kilmės ir kt.). Kalbant kiek plačiau apie hipotireozę, kuri gali nutikti dėl nepakankamo jodo patekimo…

Gūžys (lot. struma) - padidėjusi, išvešėjusi skydliaukė. Ši liga jau žinoma nuo senų laikų ir gūžį, kaip skydliaukės padidėjimą, reiktų vadinti tik tais atvejais, kai skydliaukės audinių ir elementų padidėjimas (išvešėjimas) nėra susijęs nei su uždegiminiais procesais, nei su kraujo išsiliejimu, nei su piktybinių auglių susidarymu. Dažniausiai esti kaklo priekyje; ryjant kyla kartu su gerklomis. Labai didelis gūžys deformuoja kaklą, kartais kabo net ant krūtinės. Kai skydliaukė yra prisitvirtinusi neįprastoje vietoje (už krūtinkaulio, vainikinių kraujagyslių, stemplės sienelėje), gūžio nematyti. Gūžys gali būti tolygiai išsivystęs; tuomet jis yra lygus, panašus į peteliškę. Mazginio gūžio paviršiuje būna iškilimų, apčiuopiama įv. dydžio ir formos neskausmingų mazgų. Ligos pasireiškimas aptinkamas beveik visur, kai kur pasitaiko tik pavieniai atvejai (pvz., tam tikru gyvenimo periodu), o kitur šia liga serga žymi gyventoju dalis. Skirstant gūžį pagal paplitimą galima išskirti: Endeminis gūžys -  labiausiai paplitęs regionuose, kuriuose trūksta jodo - vandenyje, dirvožemyje ir maisto produktuose stinga jodo. Gali sirgti žymi gyventojų dalis (pvz., kalnuotose vietovėse). Toks gūžys kartais pasitaiko ir lygumų kraštuose, padidėjus jodo poreikiui (per lytinį brendimą, nėštumą), sutrikus jodo patekimui iš virškinamojo trakto, ilgą laiką valgant daug kopūstų, pupelių. Epideminis gūžys - labiausiai paplitęs vietovėse, kur susitelkęs didelis kiekis žmonių (pvz., mokyklose, bendrabučiuose, kareivinėse ir pan.), dažnai jauno amžiaus, bet grynas epideminis gūžys pasitaiko itin retai. Pavienis arba sporadinis gūžys - aptinkama visuose regionuose, nėra siejama su atitinkama vietove, dažniau ar rečiau suserga visų…