Hemodializė (gr. haima – kraujas + dialysis – atskyrimas) – ekstrakorporinė dializė, laikinas dirbtinis kraujo valymas. Šis dirbtinis kraujo valymas ne per inkstus, atliekamas sergantiems inkstų nepakankamumu (kartais apsinuodijimo atveju). Hemodializė yra tam tikra dializės forma, kai iš kraujo per puslaidę membraną yra pašalinamos ištirpusios organizmo medžiagų apykaitos ir/arba toksinės medžiagos, normalizuojamas sutrikęs vandens ir elektrolitų balansas. Paprastai hemodializė atliekama ligoniams, kuriems stipriai sutrikdytos inkstų funkcijos (ūmus ir chroninis inkstų nepakankamumas) ir atliekamas taip vadinamo „dirbtinio inksto” aparato arba dializatoriaus pagalba.
Hemodializė daroma dirbtinio inksto aparatu dėl ūminio arba lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo. Hemodializė kasmet atliekama daugybei ligonių. Hemodializė veiksmingesnės už skrandžio, žarnų, pilvaplėvės dializę. Iš kraujo šalinami elektrolitų, amino rūgščių, baltymų skilimo produktai, organizme susikaupusio skysčio perteklius. Hemodializė iš dalies prilygsta sveikų inkstų veiklai (imituoja glomerulų filtraciją, kartais reabsorbciją).
Hemodializė daroma ligoninėje arba poliklinikoje, kartais ją ligoniui daro namiškiai namie. Ligoniui, kuriam yra ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas, dializatoriaus magistralės prijungiamos prie specialiai parengtos išorinės arterioveninės jungties arba stambiųjų venų. Tiems, kuriems yra lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, sudaroma poodinė arterioveninė fistulė.
Hemodializės procedūra atliekama 2 arba 3 kartus per savaitę (100-150 kartų per metus). Sunkiais atvejais (kraujyje greit kaupiantis kaliui) hemodializė daroma kasdien. Hemodializės seansas, priklausomai nuo dializatoriaus membranos ploto ir ligonio būklės, trunka 4-6 h.
Hemodializės procedūromis ligonis rengiamas inksto persodinimo operacijai ir palaikoma jo patenkinama būklė per operaciją ir (jei persodintas inkstas iš karto nefunkcionuoja) po jos, kartais ir iki pakartotinės operacijos.
Per hemodializės procedūrą heparinu mažinamas kraujo krešumas. Per hemodializės seansą šlapalo koncentracija kraujyje sumažėja 50-70%, bet iki kito seanso dėl medžiagų apykaitos kraujyje ir audiniuose vėl labai padidėja, todėl net reguliariai daroma hemodializė negelbsti nuo apsinuodijimo medžiagų apykaitos produktais.
Nuo ūminio inkstų funkcijos nepakankamumo (dėl šoko, organinių ar neorganinių nuodų, vaistų, ūminės infekcijos) padeda trumpalaikė hemodializė: ja per kelias savaites atgaivinama sutrikusi inkstų veikla.
Sergantiems lėtine inkstų liga daroma ilgalaikė hemodializė: inkstų veikla stiprinama keletą metų arba iki inksto sėkmingo persodinimo.
Ūmiai sutrikus inkstų funkcijai, hemodializė taikoma, jei šlapalo koncentracija būna 30 mmol/1, acidozė, hiperkalemija K+ 6,5 mmol/l, hiperhidratacija, gresia arba prasideda plaučių ar smegenų pabrinkimas.
Hemodializė gali sukelti intoksikaciją. Dėl jos būna komplikacijų: ureminis polineuritas, osteodistrofija, encefalopatija, seruminis hepatitas (dėl dažno kraujo perpylimo), sensibilizacija, kraujavimas (dėl krešumo sutrikimo), išorinės arterioveninės jungties ar fistulės trombozė, infekcija.
Hemodializė nedaroma dėl širdies veiklos nepakankamumo, nestabilios kraujotakos, neureminės kilmės kraujavimo, antibiotikais nepagydomo kraujo užkrėtimo, psichikos ligos, prieš inksto persodinimą – dėl opaligės, nepašalinamų infekcijos židinių, t. p. senyviems žmonėms (per 50 m.).
Pirmą kartą hemodializės eksperimentą atliko Dž. Abelis ir B. Terneris (1913; JAV), o praktikuoti pradėjo V. Kolfas (1944, Olandija) ir N. Alvalis (1946, Švedija). Lietuvoje hemodializė taikoma nuo 1962.