Dializė (gr. dialysis – atskyrimas) – gydymo metodas, mažų molekulių ir jonų šalinimas iš koloidinių ir stambiamolekulinių junginių tirpalų pusiau laidžiomis membranomis.

Valomasis skystis nuo švaraus tirpiklio atskiriamas membrana, pro kurią mažos molekulės ir jonai prasiskverbia į tirpiklį. Pastarąjį vis keičiant, šios medžiagos beveik pilnai pašalinamos iš valomojo skysčio.

Paprasčiausias dializės įrenginys yra dializatorius. Į indą įpilamas valomasis skystis, nuo vandens ar kito tirpiklio atskirtas membrana, pro kurią difunduoja jonai ir mažos molekulės. Kuo didesnis membranos paviršius, koncentracijos abiejuose skysčiuose skirtumas, aukštesnė temperatūra, tuo efektyvesnė dializė.

Kraujui valyti nuo nuodingų medžiagų naudojama hemodializė. Per pilvaplėvės dializę, valomasis skystis suleidžiamas į pilvaplėvės ertmę. Kenksmingos medžiagos iš dalies pereina į skystį, jis ištraukiamas ir keičiamas kitu. Šiuo būdu kartais gydoma nuo ūminio apsinuodijimo ir inkstų nepakankamumo.

Dializė vyksta lėtai. Greitesnė yra elektrodializė. Elektrodializatoriuje į tekantį vandenį panardinami elektrodai, sujungti su išoriniu srovės šaltiniu. Leidžiant elektros srovę, katijonai iš tirpalo pereina prie katodo, o anijonai – prie anodo.

Dialize pagrįstas ir dirbtinio inksto veikimas: kraujas, tekėdamas pro panardintus į specialius tirpalus vamzdelius, pagamintus iš puslaidės membranos, išsivalo nuo kenksmingų medžiagų, kurios susikaupia kraujyje, sutrikus inkstų funkcijai ar apsinuodijus. Išvalytas kraujas grąžinamas į organizmą.