Intoksikacija (lot. in – į, į vidų + gr. toxikon – nuodai) – liguista būsena, kurią sukelia patekę į organizmą nuodai. Dažniausiai apsinuodijama chem. medžiagomis (pvz., stipriomis rūgštimis, šarmais, pesticidais), vaistais, alkoholiu ir jo surogatais. Nuodai gali patekti į virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus, prasiskverbti į organizmo vidų pro odą, akių gleivinę.

Intoksikacija – organizmo apsinuodijimas veikiant organizmą egzogeninėmis arba endogeninėmis toksinėmis (nuodingomis) medžiagomis (pvz., dujos, vaistai, cheminės medžiagos, maisto produktai, narkotikai, alkoholis ir kt.). Tokia ligota organizmo būklė gali būti sukelta mikrobinės, augalinės, gyvūninės ar cheminės kilmės toksinais. Taipogi gali atsirasti irstant visokiems organizme esantiems dariniams, pūlingiems židiniams ir t.t. arba esant normalios apykaitos produktų pertekliui, kurių perteklius atsiranda sutrikus šalinimo sistemos organų funkcijai.

Kaip jau minėta, gyvybiškų organizmo sistemų sutrikimus sukelia toksinės medžiagos, kurios į organizmą patenka iš išorės (egzogeninė intoksikacija) arba susidariusi jame, t. y. organizme (endogeninė intoksikacija).

Egzogeninė intoksikacija dažnai tapatinamas su „apsinuodijimo” supratimu, iš dalies tai yra taip, nors terminas „intoksikacija” turi labiau siauresnę reikšmę ir daugiau nurodo kaipo tokį reiškinį, bet ne išorinį poveikį priešingai apnuodijimui kaip, pvz., kieno nors apnuodijimas.

Endogeninę intoksikaciją pažymima tokiais terminais kaip „autointoksikacija”, „endotoksikozė”. Artimas pagal reikšmę intoksikacijai terminas yra „toksikozė” – ligota būsena, kurios priežastis yra labiau ar mažiau ilgesnis apsinuodijimas arba kitokios kilmės toksemija.

Egzogeninę intoksikaciją gali sukelti daugelis medžiagų (egzogeninės toksinės medžiagos), priklausančios kaip ir atskiriems cheminiams elementams (pvz., sunkieji metalai, halogenai, arsenas, berilis, selenas), taip ir įvairių klasių cheminiams junginiams, taip pat nuodingi augalai, mikroorganizmų toksinai, nuodingi gyvūnai ir kt. Kai kuriais atvejais intoksikacijos priežastimi yra ne pati į organizmą patekusi medžiaga, bet jos virsmų produktai, kurie sukelia toksinį poveikį.

Toksinės medžiagos gali patekti į organizmą per kvėpavimo takus, virškinimo sistemą, odą ir gleivines, taip pat įvedant parenteraliai.

Endogeninė intoksikacija gali būti sukeliama nuodingomis medžiagomis, kurios susidaro audinių pažeidimų metu (traumos, nudegimai, spinduliuotės pažeidimai), įvairios etiologijos uždegiminiuose procesuose, sergant infekcinėmis ligomis ar piktybiniais dariniais ir kt. Ji gali atsirasti esant fiziologiškai aktyvių medžiagų pertekliniam susidarymui ir susikaupimui (pvz., skydliaukės hormonams esant tireotoksikozei), sutrikus išskiriamiesiems procesams (pvz., esant inkstų nepakankamumui ureminė intoksikacija).

Endogeninės intoksikacijos priežastimi gali būti apykaitos procesų sutrikimas, kuris sukelia toksinių metabolitų susidarymą arba pastoviai organizme susidarančių toksinių medžiagų (pvz., amoniako, laisvo bilirubino, sergant kepenų susirgimais fenolių, ketoninių junginių – cukrinis diabetas) nepakankamas nukenksminimas; toksinėmis savybėmis pasižymi laisvųjų radikalų lipidų oksidacijos produktai, kurie susidaro daugelyje patologinių procesų metu.

Intoksikacijos pasekmė.

Intoksikacijos pasireiškimai ir pasekmės labai įvairios. Jos priklauso nuo toksinės medžiagos pobūdžio, jos fizikinių-cheminių savybių, giminingumas konkretiems organams, fiziologinėms sistemoms, audiniams, subląstelinėms struktūroms, receptoriams, fermentams ir t.t.

Yra išskiriamos, pvz., psichotropinės, hepatotropinės, kardiotropinės, lipotropinės, kraujo, ototoksinės, mutageninės, kancerogeninės ir daugelis kitokių toksinių medžiagų. Didelę reikšmę esant egzogeninei intoksikacijai turi toksinės medžiagos dozė (koncentracija), jos prasiskverbimo į organizmą keliai ir paplitimas jame, susikaupimo vietos, poveikio režimas (vienkartinis, pakartotinas, nepertraukiamas įvedimas į organizmą) ir eilė kitokių faktorių.

Esant pakartotinai arba nepertraukiamai intoksikacijai yra neretai pastebimas kumuliacinio poveikio efektas (pvz., apsinuodijus švinu, gyvsidabriu) arba pripratimas (intoksikacija morfinu, alkoholiu, arsenu).

Intoksikacijos sunkumo lygis taipogi žymia dalimi pasireiškia ir organizmo individualiu reaktyvumu, ypač pasipriešinimo mechanizmo intoksikacijai funkcinėmis galimybėmis (pvz., imunine sistema ir kt.).

Gydymas.

Kalbant apie bendrus intoksikacijos gydymo principus, be pirminės jos pašalinimo priežasties (t. y. toksinės medžiagos į organizmą patekimo užkirtimas) reikia paminėti toksinių medžiagų specifinį nukenksminimą (pvz., antidotinė terapija, antitoksiniai serumai ir kt.), taip pat pagreitintas jų pašalinimas iš organizmo (gausus maitinimasis, ertmių praplovimai, laisvinamosios ir šlapimą varančios priemonės, adsorbentai, deguonies terapija, hemotransfuzija ir kraujo pakaitalų perpylimas).

Plačiai naudojami metodai yra hemodializė, peritoninė dializė ir hemosorbcija. Taipogi galima simptomatinė terapija, kuri skirta sutrikusių funkcijų korekcijai.

Intoksikacijos rezultatas priklauso nuo jos sunkumo, natūralaus pasipriešinimo intoksikacijai mechanizmo stovio, priemonių, skirtų pašalinti intoksikacijos priežastis, šiuolaikiškumo ir efektingumo, nuo toksinių medžiagų pašalinimo ir nukenksminimo, nuo metabolizmo bei organizmo fiziologinių funkcijų sutrikimo korekcijos.