Hipertermija (hiper- + gr. therme – šiluma) – organizmo būklė, kuriai būdingas kūno temperatūros pakilimas, t. y. organizmo perkaitimas, perteklinės šilumos organizme sukaupimas pakylant kūno temperatūrai.

Hipertermija gali būti sukeliama dėl išorinių faktorių, kurie apsunkina kūno šilumos atidavimą išorinei aplinkai arba padidinantys išorinės šilumos patekimą. Šiltakraujių gyvūnų ir žinoma žmogaus organizmo perkaitimas atsiranda sutrikus šilumos gamybos ir šilumos atidavimo santykiui, viso to eigoje.

Hipertermijos metu sutrikdoma normali medžiagų apykaita, netenkama vandens ir druskų, trikdoma kraujo apykaita ir deguonies patekimas į smegenis, dėl ko atsiranda jaudulys, kai kada traukuliai ir apalpimai. Žmogų, kuriam temperatūra pakyla 41-42 °С, gali ištikti šiluminis smūgis.

Žmogaus organizmas, kai kuriais retais atvejais, gali atlaikyti kūno temperatūros pakilimą iki 44-45 °С, o sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis tai yra ypač pavojinga, kadangi gali ištikti ir mirtis.

Sportininkams ar aktyviai dirbantiems, dėl dehidracijos pablogėjus termoreguliacijai, ypač esant didelei aplinkos temperatūrai ir didelei oro drėgmei, nuovargį, ypač CNS, gali sukelti hipertermija.

Kartais, susirgimo metu esantį karščiavimą taip pat vadina hipertermija – tokiu metu prasideda apsauginė organizmo reakcija į patogeninių dirgiklių (pvz., bakterinių alergenų esant infekciniams susirgimams) poveikį, kuri sukelia šilumos reguliacinius persitvarkymo procesus ir kūno temperatūros pakilimą.

Dirbtinę hipertermiją, kuri sukeliama karšto oro, vandens, smėlio ir kitokios terpės poveikiu, naudoja medicinoje gydant kai kuriuos susirgimus.