Dermatitas (lot. dermatitis<gr. derma – oda) - odos uždegimas. Sukelia mechaniniai, fiziniai arba cheminiai dirgikliai. Daugelis dirgiklių sukelia dermatitą kiekvienam žmogui (paprastasis kontaktinis dermatitas), kiti - tik tiems žmonėms, kurie jautrūs tam dirgikliui (alerginis kontaktinis dermatitas). Paprastasis kontaktinis dermatitas prasideda, kai ant odos patenka kai kurių cheminių medžiagų (pvz., stiprių rūgščių, šarmų), kai ją paveikia didelis karštis arba šaltis, saulės, rentgeno spinduliai. Toks ∆ atsiranda tuoj pat po dirginimo. Ligos požymiai priklauso nuo dirgiklio savybių ir veikimo trukmės. Pažeista oda parausta, joje iškyla pūslelių, pūslių, gali susidaryti erozijų, atsiverti įv. gylio opų. Alerginiu kontaktiniu dermatitu serga žmonės, kurių oda pernelyg jautri. Tokį ∆ sukelia ant odos patekusios cheminės medžiagos (pvz., chromo, gyvsidabrio, nikelio junginiai, terpentinas, skalbimo priemonės), kai kurie vaistai (pvz., antibiotikai). Ligos požymių atsiranda po 6-8 h nuo dirginimo; per kitas 12 d. jie vis ryškėja. Pažeista oda parausta, paburksta, joje iškyla mazgelių, pūslelių, susidaro erozijų, vėliau šašų; ją peršti, degina, skauda. Paprastai per 2 savaites pasveikstama. Lėtinis ∆ gali atsirasti nuo ilgo silpnų dirgiklių poveikio. Nuo tokio oda sustorėja, išryškėja jos reljefas. Dažnai pasikartojantis ∆ gali pereiti į ↑ egzemą. Augalų sukeltas dermatitas atsiranda prižiūrint, skinant kai kuriuos augalus. Asiūklio, vaistinės agurkles, rožių, kaktusų ir kitų augalų ar krūmų spygliai žaloja odą. Dėl to ją pradeda niežtėti, atsiranda įdrėskimų, kartais mazgelių. Kai kurie augalai (pvz., dirvinė, daržinė ir pelėžirninė karpažolė, vėdrynas, baltažiedė, plukė, aitrusis šilokas, stoginė perkūnropė,…

Enteritas (lot. enteritis<gr. enteron - plonoji žarna), plonosios žarnos uždegimas. Ūminio enterito priežastys - maisto toksinės infekcijos (pvz., salmoneliozė), ūminės infekcinės ligos (pvz., cholera, paratifas, vidurių šiltinė), apsinuodijimas grybais, augaliniais ir gyvuliniais nuodais, chem. medžiagomis (arsenu), stipriais šarmais ir rūgštimi, vaistais (salicilatais, glikozidais, gyvsidabrio dariniais), maisto alergenais. Nusilpusiam, po operacijos ar ilgai plataus veikimo spektro antibiotikais gydytam žmogui enteritą dažnai sukelia antibiotikams atsparūs stafilokokai. Plonosios žarnos gleivinę toksinai pažeidžia tiesiogiai arba išsiskirdami iš kraujo. Pablogėja maisto medžiagų įsiurbimas, pagreitėja pažeistos žarnos peristaltika. Vien tik enteritu sergama retai; dažniausiai kartu pažeidžiamas skrandis ir storoji žarna - būna ūminis gastroenterokolitas. Enteritas prasideda staiga. Ligoniui gurguliuoja pilve, jis kelis ar net keliolika kartų per parą viduriuoja skystomis rūgštaus kvapo (kai žarnoje vyrauja rūgimas) arba dvokiančiomis (kai vyksta puvimas) išmatomis. Prieš tuštinimąsi maudžia arba raižo apie bambą; išsituštinus skausmai susilpnėja. Kartais ligoniui silpna, sumažėja apetitas, padažnėja pulsas. Dėl smarkaus ir dažno viduriavimo ligonio būklė dar labiau pablogėja. Tinkamai gydant, po kelių dienų arba savaitės, pasveikstama. Kai enteritas nevisai išgydomas arba vis kartojasi, jis gali pereiti į lėtinį. Lėtinis enteritas gali prasidėti, kai žmogus netinkamai maitinasi (valgo sausą, šaltą, šiurkštų, aštrų maistą, blogai jį sukramto), ilgai vartoja kai kuriuos vaistus (antibiotikus, hormonų preparatus), turi parazitinių kirmėlių. Dažnai enteritas atsiranda po persirgtų kai kurių ūminių infekcinių ligų (dizenterijos, vidurių šiltinės), sergant endokrininėmis ligomis (pvz., cukriniu diabetu). Jį gali sukelti ir įgimta kai kurių žarnų fermentų…

Laktozemija - laktozės atsiradimas kraujyje. Laktozemija atsiranda dėl laktozę skaidančio fermento laktazės trūkumo (nepakankamumo) arba žemo jo aktyvumo, dėl ko vartojant pieną ir jo produktus organizme atsiranda didelis kiekis nesuvirškintos laktozės.

Laktozurija - laktozės atsiradimas šlapime. Laktozurija atsiranda dėl piene ir jo produktuose esančios laktozę virškinančio (skaidančio) fermento laktazės nepakankamumo arba šio fermento mažo aktyvumo. Laktozurija gali būti fiziologinė - pasireiškia paskutinėmis nėštumo dienomis ir pirmomis dienomis po gimdymo dėl laktacijos (kai laktozė gaminama pieno liaukose); laktozė nėra reabsorbuojama inkstuose ir ji patenka į šlapimą. Alimentinė (maistinė) laktozurija - įgimta fermentopatija, dėl kurios naujagimių ir neišnešiotų vaikų šlapime gali atsirasti laktozės; ji praeina padidėjus fermento laktazės aktyvumui arba vaikui mažiau geriant pieno. Patologinė laktozurija - atsiranda žindomiems vaikams dėl virškinimo sutrikimų. Laktozės šlapime gali atsirasti ir suaugusiems, kurie yra persirgę kepenų, žarnyno ligomis, esant įgytai fermentopatijai.

Histidinemija - nepakeičiamosios aminorūgšties histidino padidėjęs kiekis kraujyje ir šlapime. Organizme, histidino deamininimo reakcijas (katabolizmo metu) katalizuoja fermentas histidazė, jos metu susidaro urokano rūgštis (urokanatas). Histidazė yra kepenyse ir odoje. Tolimesnėse reakcijose, jau dalyvaujant kitiems fermentams, iš histidino susidaro galutinis jo apykaitos produktas glutamatas, o histidino dekarboksilinimo reakcijose susidaro histaminas. Histidino katabolizmo kelias organizme yra negrįžtamas, todėl jis negali būti sintetinamas organizme ir yra nepakeičiamoji aminorūgštis. Histidinemija atsiranda dėl fermento histidazės trūkumo arba nepakankamo jo aktyvumo, o t. y. genetinio histidazės nepakankamumo pasekoje. Dėl šios priežasties, histidino skilimo metu nesusidaro urokano rūgštis. Liga paprastai paveldima autosominiu-recesyviniu būdu. Sutrikimo metu, kadangi sulėtėja histidino skaidymas arba jis visai nevyksta, kraujyje ir šlapime padidėja histidino kiekis. Sergant histidinemija, histidinas organizme dalyvauja peramininimo cheminėse reakcijose virsdamas į imidazolpiruvatą, kurios fiziologinėmis sąlygomis vyksta lėtai. Šių reakcijų metu susidaręs histidino perteklius išsiskiria su šlapimu. Šlapime yra aptinkamas ir susidaręs imidazolpiruvatas bei jo skilimo produktai - imidazolacetatas, imidazollaktatas. Histidinemijai diagnozuoti kraujo serume nustatomas histidino kiekis, be to, nustatomas odoje (odos biopsijos metu) histidazės aktyvumas bei urokanato koncentracija prakaite. Susirgimas pasitaiko 1 atvejis iš 10 000 naujagimių, paprastai atsiranda pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje. Beveik pusei sergančiųjų šia liga būdingas protinis atsilikimas ir kalbos defektai. Beje, histidino kiekis didėja ir nėštumo metu, bet tai jau yra fiziologinis didėjimas.

Kreatinemija - kreatino buvimas kraujyje. Normalioje suaugusio žmogaus būsenoje kreatino kiekis kraujyje yra 153 - 305 µmol/l, kraujo serume 15,25 - 76,25 µmol/l; normoje neviršija 4 mg/100ml. Dažniausiai kreatino kiekį kraujyje nustatinėja po to, kai jis yra nustatomas šlapime. Kreatino kiekis organizme priklauso nuo baltymų kiekio gaunamo su maistu ir nuo kreatino sintezės iš aminorūgščių (arginino, glicino, metionino) inkstuose ir kepenyse, iš ten jis patenka į raumenis ir dalyvauja energijos perdavimo ir atstatymo virsmuose. Padidėjęs kreatino atsiradimas kraujyje (hiperkreatinemija) gali būti dėl perteklinio baltymų kiekio maiste, taipogi dėl ligų - raumenų ligos, kepenų pažeidimai, reumatinis artritas, cukrinis diabetas, hipertireozė, akromegalija, širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumas ir kt. Padidėjus kreatino koncentracijai kraujo serume daugiau kaip 120 µmol/l jis atsiranda ir šlapime, kurio sudėtyje šalinamas iš organizmo. Hiperkreatinemija ir kreatinurija yra aptinkama progresuojant raumenų distrofijai ir yra pastebima esant miastenijai, miotonijai ir miozitams. Kreatino aptikimas kraujyje gali būti naudojamas nustatant raumenų pažeidimus, retais atvejais - įvertinant kepenų ir inkstų funkcijas.

Cukrinis diabetas - endokrininė liga, kurios metu pasireiškia daugybinės kilmės medžiagų apykaitos sutrikimas. Šiam sutrikimui paprastai būdinga hiperglikemija, angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos sutrikimas, kuris atsiranda dėl sutrikusio insulino išskyrimo arba veikimo, arba dėl abiejų šių priežasčių. Žmogaus organizme kasa yra svarbus organas, ji yra mišrios sekrecijos liauka. Kasoje endokrininės liaukos funkciją atlieka ląstelių grupė - Langerhanso salelės. Jos gamina hormoną insuliną, kuris padeda palaikyti pastovią gliukozės koncentraciją kraujyje, skatina gliukozės perteklių virsti glikogenu kepenyse, kur kaupiamos pagrindinės jo atsargos. Trūkstant insulino (arba dėl jo neveikimo), susergama cukriniu diabetu. Esant šiai ligai, hormonas insulinas netenka natūralaus gebėjimo tam tikrais būdais reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Insulinas yra svarbus medžiagų apykaitos veiksnys, kadangi jis reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje, o sergančio diabetu žmogaus gliukozės kiekis kraujyje dažnai yra per aukštas. Dėl didelio gliukozės kiekio, mažos kūno kraujagyslės sulimpa, todėl pablogėja kraujotaka, padidėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika, akies tinklainės pažeidimo rizika, dėl ko pacientas gali apakti. Be to, didelis gliukozės kiekis apkrauna inkstus, taip gali sukelti inkstų nepakankamumą, nervų pažeidimus ar pėdų ir plaštakų sustingimą. Dėl to gali atsirasti opų, kurios dėl pablogėjusios kraujotakos sunkiai gyja ir gali baigtis gangrena bei galūnių amputacija. Taigi, cukrinis diabetas yra rimta liga, kuris išsivysto visiško arba santykinio insulino trūkumo eigoje. Cukrinį diabetą, pagal genetinių faktorių skirtumą ir klinikinę eigą, skirsto į dvi jo formas: I tipo cukrinis diabetas - nuo insulino priklausomas, II tipo cukrinis…

Laktoacidozė – pieno rūgšties (laktato) padidėjimas organizme aukščiau įprastos normos (iki 5 mmol/l ir daugiau).  Kiti aptinkami būklės terminai: laktatacidozė, pieno rūgšties koma, hiperlaktatacidemija, pieno rūgšties acidozė. Terminas "acidozė" reiškia organizmo rūgščios terpės padidėjimą (pH sumažėjimas) iki tokios žymos, kai jau išeinama iš normos ribų. Esant acidozei padidėja protonų gamyba arba vyksta jų ekskrecijos mažėjimas (kai kuriais atvejais ir tas ir anas). Metabolinė acidozė atsiranda padidėjus tarpinių apykaitos produktų (rūgščios kilmės) koncentracijai. Tai vyksta dėl jų sintezės padidėjimo, arba skilimo greičio, arba pašalinimo sumažėjimo. Sutrikus organizmo rūgštiniam-šarminiam stoviui greitai suveikia buferinės kompensavimo sistemos (per 10-15 min). Plaučių pagalba yra kompensuojamas stabilus HCO3-/H2CO3 santykis, kuris normoje atitinka 1:20, o esant acidozei sumažėja. Plaučių kompensacija yra pasiekiama ventiliacinės apimties padidinimu ir, taip jau gaunasi, kad CO2 pašalinimo iš organizmo pagreitinimu. Vis dėlto, kompensuojant acidozę pagrindinį vaidmenį atlieka inkstų buferinės sistemos. Viena iš metabolinės acidozės priežasčių gali būti pieno rūgšties susikaupimas. Normos ribose laktatas kepenyse perdirbamas atgal į gliukozę gliukoneogenezės metu arba yra oksiduojamas. Be kepenų, kiti laktato vartotojai yra inkstai ir širdies raumuo, kur laktatas gali būti oksiduojama iki CO2 ir H2O ir panaudotas kaip energijos šaltinis, ypač fiziškai dirbant. Laktato lygis kraujyje - procesų pusiausvyra tarp jo susidarymo ir utilizacijos. Trumpalaikė kompensuojamoji laktoacidozė pakankamai dažnai pastebima net ir sveikiems žmonėms esant intensyviam raumenų darbui. Fiziškai dirbant netreniruotiems žmonėms laktoacidozė atsiranda kaip santykinio deguonies nepakankamumo raumenyse pasekmė, kuri vystosi pakankamai greitai.…

Alkalozė – rūgščių ir šarmų pusiausvyros organizme sutrikimas, per didelis šarmų kiekis žmogaus kūno skysčiuose ir audiniuose. Alkalozė yra organizmo patologinė būsena, kurios metu sutrinka organizmo rūgščių-šarmų pusiausvyra ir šarmų lygis žmogaus organizmo audiniuose ir kraujyje pakyla, pagausėja. T. y. atsiranda per didelis šarmų kiekis žmogaus kūno skysčiuose ir audiniuose. Žmogaus kraujo pH yra 7,35-7,45, todėl jo reakcija silpnai šarminė. Nors iš žarnyno ir audinių į jį patenka rūgščių ir šarminių medžiagų apykaitos produktų, pH išlieka gana pastovus ir nesvyruoja daugiau kaip 0,05-0,1. Jei organizme susikaupia rūgščių medžiagų atsiranda acidozė, jei šarminių - alkalozė. Jei kraujo pH sumažėja, prasideda acidemija (pH<7,34), jei padidėja - alkalemija (pH>7,44). Tai reguliuoja sudėtinga kraujo buferinė sistema. Fiziologinėmis sąlygomis organizmo audiniuose, taip pat kaip ir kraujyje, yra griežtas santykis tarp rūgštinių ir šarminių jonų. Jos dėka audinių vandenilio jonų (pH) koncentracija yra tas dydis, kuris kiekvienam audiniui yra pastovus. Taigi, normaliomis fiziologinėmis sąlygomis gali būti pastebima taip vadinama kompensuojamoji alkalozė. Jos metu kraujo pH yra palaikomas normos ribose (7,35-7,45) ir pastebimi tik kai kokie poslinkiai buferinėse sistemose ir fiziologiniuose reguliavimo mechanizmuose. Atsiradus nekompensuojamajai alkalozei pH pakyla aukščiau 7,45 ir tai gali būti susiję su apykaitinių procesų, kurie yra atsakingi už kraujo rūgštinės-šarminės terpės pusiausvyros palaikymą, sutrikimu. Kalbant plačiau apie kraują ir patį pH, tai kraujas turi vandenilio jonų (H+) ir hidroksilinių jonų (OH-), jų koncentracijos santykis nustato kraujo aktyvią reakciją. Švariame vandenyje H+ ir…

Aminoacidemija - aminorūgščių pagausėjimas kraujyje. Vienos ar keleto aminorūgščių kiekio padidėjimas kraujo serume, gali atsirasti dėl paveldimo aminorūgščių apykaitos sutrikimo arba sutrikus kai kurioms kepenų funkcijoms (oksidacinio deamininimo slopinimas). Perteklinis baltymų (aminorūgščių) kiekis gali sukelti žmogaus organizme (pvz., kūdikio) tam tikrus sutrikimus, pvz., dėl to, kad baltymai nėra naudojami baltymų sintezei, o kaupiasi kraujyje ir atsiranda hiperaminoacidemija. Tokiu metu, kepenys aminorūgštis verčia į karbamidą, kuris pakankamai dideliais kiekiais išskiriamas (šalinamas) per inkstus ir jos patiria padidintą apkrovą; ir kt.