Gūžys (lot. struma) – padidėjusi, išvešėjusi skydliaukė.

Ši liga jau žinoma nuo senų laikų ir gūžį, kaip skydliaukės padidėjimą, reiktų vadinti tik tais atvejais, kai skydliaukės audinių ir elementų padidėjimas (išvešėjimas) nėra susijęs nei su uždegiminiais procesais, nei su kraujo išsiliejimu, nei su piktybinių auglių susidarymu. Dažniausiai esti kaklo priekyje; ryjant kyla kartu su gerklomis.

Labai didelis gūžys deformuoja kaklą, kartais kabo net ant krūtinės. Kai skydliaukė yra prisitvirtinusi neįprastoje vietoje (už krūtinkaulio, vainikinių kraujagyslių, stemplės sienelėje), gūžio nematyti. Gūžys gali būti tolygiai išsivystęs; tuomet jis yra lygus, panašus į peteliškę. Mazginio gūžio paviršiuje būna iškilimų, apčiuopiama įv. dydžio ir formos neskausmingų mazgų.

Ligos pasireiškimas aptinkamas beveik visur, kai kur pasitaiko tik pavieniai atvejai (pvz., tam tikru gyvenimo periodu), o kitur šia liga serga žymi gyventoju dalis. Skirstant gūžį pagal paplitimą galima išskirti:

Endeminis gūžys –  labiausiai paplitęs regionuose, kuriuose trūksta jodo – vandenyje, dirvožemyje ir maisto produktuose stinga jodo. Gali sirgti žymi gyventojų dalis (pvz., kalnuotose vietovėse). Toks gūžys kartais pasitaiko ir lygumų kraštuose, padidėjus jodo poreikiui (per lytinį brendimą, nėštumą), sutrikus jodo patekimui iš virškinamojo trakto, ilgą laiką valgant daug kopūstų, pupelių.

Epideminis gūžys – labiausiai paplitęs vietovėse, kur susitelkęs didelis kiekis žmonių (pvz., mokyklose, bendrabučiuose, kareivinėse ir pan.), dažnai jauno amžiaus, bet grynas epideminis gūžys pasitaiko itin retai.

Pavienis arba sporadinis gūžys – aptinkama visuose regionuose, nėra siejama su atitinkama vietove, dažniau ar rečiau suserga visų rasių žmonės. Sporadinis gūžys priklauso nuo nervinių ir endokrininių sutrikimų; jis dažnai susijęs su genetiniais veiksniais ir, svarbiausia, su kai kurių fermentų stoka.

Gūžys gali būti skirstomas pagal morfologinius požymius (difuzinis, mazginis, maišytas) ar lokalizaciją. Viena iš pagrindinių ir dažniausių gūžio atsiradimo priežasčių yra jodo trūkumas organizme. Taipogi, liga gali turėti ryšį su skydliaukės funkcinio aktyvumo pakitimais.

Priklausomai nuo hormonų išskyrimo funkcijos pakitimų galima išskirti kelias ligos formas: hipotireozinė – skydliaukės funkcijos sumažėjimas, tiroidinių hormonų išskyrimas sumažėjęs, pati skydliaukė padidėjusi; eutirozė – hormonų išskyrimas nėra sutrikęs, t. y. viskas tvarkoje, bet skydliaukė šiek tiek padidėjusi (tokia forma negydoma vaistais); hipertireozinė (hipertiroidizmas, tireotoksikozė) – skydliaukė išskiria padidintą kiekį tiroidinių hormonų.

Viena iš gūžio atsiradimo priežasčių gali būti padidėjęs skydliaukės hormonų poreikis (pvz., lytinis brendimas, nėštumas ir kt.). Taip pat nereikėtų tireotoksikozės ir hipertireozės laikyti vienodo lygio sutrikimais, nors ir abiem atvejais yra stebimas padidėjęs tiroidinių hormonų išskyrimas.

Tireotoksikozės metu, pastebimas tiroidinių hormonų kiekio padidėjimas kraujo serume. O hipertireozė gali būti stebima ir esant normaliam hormonų lygiui kraujyje, esant tam tikrų audinių padidėjusiam jautrumui tiroidiniams hormonams.

Kaip ten bebūtų, pasaulyje gūžys dažniausiai atsiranda dėl jodo trūkumo maiste. Tuose regionuose, kur jodo yra pakankamai (pvz., vartojama joduota druska), gūžio atsiradimas gali būti nulemtas tokių sutrikimų kaip įgimtas skydliaukės funkcijos nepakankamumas (skydliaukės hormonų sintezės sutrikimas (kretinizmas), netinkamų maisto produktų vartojimas, tame tarpe ir produktų, kurių sudėtyje yra medžiagų trikdančių jodo apykaitą), vaistų šalutinis poveikis ir kt.

Paprastas gūžys, kuris nėra susijęs su endokrininės sistemos disfunkcija, paprastai pasireiškia tik priekinės kaklo dalies deformacija. T. y. atsiranda iškilimai (kaklinės skydliaukės padidėjimas), kurie, ligai progresuojant, gali tapti labai dideli. Tokie dideli, kad gali trikdyti kvėpavimo ar rijimo procesu. Gūžys, susijęs su hormoniniais sutrikimais, pasireiškia hipotireozės ir tireotoksikozės simptomais. Žinoma, niekada negalima atmesti ir tos galimybės, jog skydliaukė padidėjo dėl vėžinio audinio išvešėjimo.  Gūžys susidaro dėl skydliaukės naviko, uždegimo, ypač lėtinio, pūlinio.

Gūžys atsiranda ir sergant ↑ Bazedovo liga. Gūžį gali turėti tik gimęs kūdikis, jeigu motina per nėštumą vartojo skydliaukės funkciją slopinančius vaistus.

Gūžys gali būti su normalia, padidėjusia ir sumažėjusia funkcija. Skydliaukės funkcinė būklė nepriklauso nuo gūžio dydžio. Didelis gūžys spaudžia kraujagysles, ryklę, trachėją, sukelia dusulį, trukdo rytį.

Liga, atsirandanti tik dėl jodo trūkumo, gydoma paskiriant papildomai vartoti jodo ar kitokių praparatų. Kitais atvejais ar labiau pažengusiose stadijose galimas ir chirurginis įsikišimas: pašalinamas gūžio mazgas arba skydliaukės dalis. Paauglio gūžys gali išnykti, pasibaigus brendimui. Vietovių, kur paplitęs endeminis gūžys, gyventojams profilaktiškai į valgomąją druską dedama kalio jodido (į toną druskos 10-25 g).