Sepsis (gr. sepsis – puvimas), kraujo užkrėtimas – sunki infekcinė liga, kurią sukelia įvairūs pūliniai ir kitokie patogeniniai mikroorganizmai arba jų toksinai kraujyje arba audiniuose ir organuose. Pūliniai mikrobai patenka į kraują, limfą ir išplinta po visą organizmą.

Sepsis yra pavojinga ir grėsminga gyvybei būklė, dažnai minima tik kaip kraujo užkrėtimas, bet tai nėra visai taip. Sepsis yra uždegiminė organizmo reakcija į infekciją, sukelta patekus į kraują ir į audinius infekcijos sukėlėjams. Uždegiminis procesas vyksta ne bet kokiame atskirame organe, bet visame organizme. Jos metu bakterijos arba toksinai, taip pat dėl paties uždegiminio proceso pasigaminę toksinai sutrikdo daugelio organų funkcijas. Ligos eigoje pasireiškia bendrai sunki būklė, karščiavimas, sąmonės aptemimas, gali susidaryti nauji pūvantys židiniai skirtinguose organuose ir audiniuose.

Ligos atsiradimas.

Beje, sepsis yra pastebimas ir pas gyvūnų. Taigi sepsis yra infekcinis susirgimas, nulemtas įvairiapusiška organizmo reakcija į pastovią arba periodišką kraujo infekciją, kurios sukėlėjai įvairūs mikroorganizmai ir jų toksinai. Ligos atsiradimą paspartina esantis infekcinis židinys, iš jos sklindančio sukėlėjo virulentiškumas ir imuniteto sutrikimas (nusilpimas).

Nors ir yra žinoma keletas sepsio formų, pažodžiui jis reiškia kraujo puvimą, t. y. puvimo bakterijų arba medžiagų cirkuliaciją kraujyje. Palyginus, sepsis iš tikro retai būna kaip kraujo puvimas, bet dažniausiai sukėlėjais būna patys įvairiausi mikrobai ir rečiau puvimo mikrobai.

Sepsio ligos sukėlėjais gali būti įvardyti beveik visi esami patogeniniai mikrobai: stafilokokai, streptokokai, žarninės lazdelės, paratifo lazdelės, pneumokokai, gonokokas, meningokokas ir kt.

Dažniau serga vyresni (>50 m.) žmonės. Mikrobai į kraują ir limfą gali patekti iš šunvotės, supūliavusios žaizdos, uždegimo apimtų pilvo organų, tonzilių, nesveikų dantų. Ypač dažnai sepsis prasideda, kai būna labai sumažėjęs organizmo atsparumas, kai į organizmą patekusių mikrobų būna labai daug arba jie labai nuodingi. Ypač neatsparus sepsiui naujagimis, kūdikis, senyvas žmogus, sergantis cukriniu diabetu, uremija, vėžiu, mažakraujyste, t. p. ligonis, kuris nuolat ir ilgai gydomas rentgeno procedūromis, antibiotikais.

Ligos eiga.

Klinikinė sepsio raida gali būti įvairi – išsivystanti labai greitai (dviejų parų bėgyje), ūmi (per savaitę) ar lėtinė. Kaip jau minėta, sepsio tėkmė gali būti kaip sisteminio uždegimo reakcija (pasireiškia karščiavimas, padažnėjęs širdies ritmas), sukelianti kitokių ligų ar pažeidžianti atskirus organus. Taipogi sergantį ligonį gali ištikti sepsio šokas – sunki būklė, kurios metu dažnai dėl sutrikusios organų ir audinių kraujotakos gali ištikti mirtis.

Sepsis būna nemetastazuojantis, arba septicemija (mikrobai ir jų nuodai į organizmą patenka nuolat; ligonis serga ypač sunkiai), ir metastazuojantis, arba piemija (į kraują patekę mikrobai nusėda įvairiuose organuose, pvz., plaučiuose, poodyje, kauluose, smegenyse, inkstuose ir sukelia pūlinių, iš kurių kartas nuo karto vėl patenka į kraują ir pažeidžia vis naujus organus).

Ligoniui pakyla aukšta (iki 40-41 °C) temperatūra; sergant piemija, temperatūra būna nepastovi – pakyla kaskart, kai į ligonio kraują iš pūlinių patenka naujų mikrobų. Karščiuojantį ligonį krečia šaltis, išpila prakaitas, skauda galvą, pilvą (ypač jo viršų), būna silpna, pykina. Ligonis pradeda viduriuoti, netenka apetito, jį labai troškina. Paaštrėja veido bruožai, įkrinta akys, sukempa lūpos, liežuvis apsitraukia baltomis arba rudomis apnašomis.

Kraujo užkrėtimo pradžioje ligonis būna neramus, sujaudintas, irzlus, vėliau jo sąmonė pritemsta. Krinta arterinis kraujospūdis, supliūkšta venos. Labai pagreitėja pulsas (iki 120-160 tvinksnių per min), sutankėja kvėpavimas (iki 50 kartų per min); ligoniui ima stigti oro. Oda pasidaro blyški, kojų ir rankų – melsvo atspalvio. Ligonis mažai šlapinasi, arba visai nebesišlapina. Gali atsirasti kraujosruvų, kraujuoti iš nosies, žaizdos. Kai organizmas labai nusilpęs, o patekusių mikrobų itin daug, sepsis gali būti žaibiškas. Patekus į organizmą mikrobų, kraujo užkrėtimas prasideda po keleto valandų arba 1-2 d. Ligoniui dar būna galūnių kraujagyslių trombozė, išberia odą, ima apmirti rankų pirštų, ausų ir nosies galo audiniai; gali ištikti sepsinis šokas.

Dėl atsiradusios ligos pažeidžiami visi organai ir jų sistemos. Pirmiausia pažeidžiami plaučiai (kyla sepsinis plaučių uždegimas), širdies raumuo, sutrinka skrandžio ir žarnyno veikla, iš jų pradeda kraujuoti, gali būti žarnų nepraeinamumas. Pažeidžiami inkstai (sutrinka šlapimo išsiskyrimas, gali kilti inkstų uždegimas), kepenys (būna gelta); atsiranda mažakraujystė. Kilus inkstų, širdies ir plaučių nepakankamumui, ligonis dažniausiai miršta. Ligonis skubiai guldomas į ligoninę.

Ligos gydymas.

Kuo greičiausiai šalinamas kraujo užkrėtimo židinys, iš kurio mikrobai skverbiasi į kraują. Prapjovęs pūlinį ar atvėręs žaizdą, chirurgas ištraukia pūlius, pašalina susikaupusį kraują, svetimkūnius ir negyvus audinius. Gydoma didelėmis antibiotikų dozėmis, širdies veiklą gerinančiais, šlapimo išsiskyrimą skatinančiais vaistais. Ligoniui perpilama šviežio kraujo arba jo pakaitalų. Labai padeda gydymas barokameroje.

Svarbu tinkama ligonio slauga: jis maitinamas kaloringu ir daug vitaminų turinčiu, bet lengvai virškinamu maistu, duodama gerti daug skysčio. Prižiūrima ligonio burna, saugoma, kad neatsirastų pragulų.

Kad neprasidėtų sepsis, svarbu laiku ir tinkamai gydyti pūlinius uždegimus ir žaizdas. Net menkiausiai susižalojus, žaizdos kraštus reikia patepti dezinfekuojančiu tirpalu, o pažeistą vietą steriliai aptvarstyti. Atsiradus net ir mažam pūliniui, ypač ant veido, negalima bandyti jo išspausti ar kaip kitaip gydytis pačiam – reikia kreiptis į gydytoją.