Miksedema  (lot. myxoedema <gr. myxa - gleivinė + oidema - pabrinkimas) - endokrininė liga, kurios atsiradimą lemia silpna skydliaukės veikla, įgimta arba įgyta sunki hipotireozė (pvz., po skydliaukės pašalinimo). Miksedema pasireiškia dėl nepakankamo organų ir audinių aprūpinimo skydliaukės hormonais ir yra kaip kraštutinė, kliniškai pasireiškianti hipotireozės forma. Miksedema gali prasidėti, kai sunyksta skydliaukės funkcija, kai per operaciją pašalinama per daug jos audinio, kai netinkamai gydoma radioaktyviosiomis medžiagomis ar rentgeno spinduliais, persirgus skydliaukės uždegimu. Gali prasidėti sergantiems gripu, rože, tuberkulioze, sifiliu. Kartais liga kyla dėl hipofizės priekinės dalies, smegenų žieves ar tarpinių smegenų pažeidimo. Miksedema gali atsirasti ir po psichikos traumos. Dažniau serga daug kartų gimdžiusios ir sulaukusios klimakso moterys. Ligos eiga lėtinė; požymiai išryškėja per daugelį metų. Ligonis mieguistas, vangus, greitai pavargsta, jam silpna, skauda raumenis, sąnarius ir galvą,  silpnėja atmintis ir protinės savybės, slenka plaukai, dažnai užkietėja viduriai, didėja kūno masė. Ligoniams būdingas fizinio vystymosi atsilikimas, širdies ir kraujagyslių veiklos sutrikimai, žarnyno veiklos nusilpimas, nervų sistemos veiklos sutrikimai ir visos medžiagų apykaitos sulėtėjimas. Ligos eigoje atsiranda stiprūs poodinio audinio pabrinkimai, juos spaudžiant neatsiranda įspaudimo duobutės. Veidas pasidaro apskritas, be mimikos; oda - gelsva, sausa, šiurkšti, stora; skruostai - rausvi; eisena - sunki. Vyrams sutrinka lytinis potraukis, moterims - mėnesinės, ligoniai dažnai būna nevaisingi. Sumažėjus organizmo atsparumui, dažnai sergama viršutinių kvėpavimo takų kataru, įv. infekcinėmis ligomis. Tam tikra įgimtos ligos forma yra kretinizmas, taip pat kitoks jos pasireiškimas yra…

Kretinizmas (lot. cretinismus< pranc. crétin - silpnaprotis), liga, kuri reiškiasi fizinio, psichinio vystymosi ir skydliaukės funkcijos sutrikimais. Kretinizmas yra endokrininis susirgimas, dėl skydliaukės funkcijos nepakankamumo, t. y. liga sukelta skydliaukės hormonų nepakankamumu. Liga pasireiškia (dažniausiai būna įgimta) skydliaukės nepakankama funkcija, fizinio ir protinio vystymosi atsilikimu. Gali būti viena iš įgimtos hipotireozės formų. Skydliaukės hormonai (tiroidinai) stimuliuoja augimą ir organizmo vystymąsi, todėl jų deficitas ankstyvame amžiuje (įskaitant ir nėštumo laikotarpį - prenatalinį periodą) gali tapti fizinio bei galvos smegenų ir centrinės nervų sistemos vystymosi nukrypimų priežastimi. T. y. jei skydliaukės hipofunkcija prasideda vaikams iki 2 metų amžiaus, kol CNS nesusiformavusi, labai sutrinka psichinė ir fizinė raida, atsiranda gilus protinis atsilikimas. Jei skydliaukės hipofunkcija prasideda vyresniems vaikams, labiau sutrinka fizinė raida, pasireiškianti mažaūgiškumu. Viena iš dažniausiai pasitaikančių suprastėjusios skydliaukės funkcijos priežasčių yra jodo nepakankamumas maiste ir vandenyje. Kretinizmo vystymasis siejasi kartu su endemine struma, apkurtimu ir daugiausiai aptinkamas kalnuotų vietovių gyvenvietėse (pvz., Alpėse, Himalajuose), kurių dirvožemyje mažai jodo. Liga labiausiai ima vystytis pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje ar antrųjų pradžioje. Atsiradimo priežastys gali priklausyti nuo daugelio sąlygų: paveldimos aplinkybės, sutrikęs skydliaukės vystymasis dar embrioninio periodo metu, skydliaukės hipoplazija, nėščios mamos persirgta endeminė struma, jodo trūkumas. Priklausomai nuo amžiaus, vaikams gali atsilikti fizinis vystymasis, lėtėja augimas, mažas ūgis, pastebimi grubūs ir netolygūs veido bruožai, neproporcinga kūno sandara (pvz., jo rankos ir kojos, lyginant su liemeniu ir galva, trumpos, didelės ausys, didelis, dažnai netelpantis…

Bradikardija (gr. bradys - lėtas + kardis - širdis), lėtas širdies plakimas (mažiau 60 tvinksnių per min). Dažniausia bradikardijos forma yra sinusinė bradikardija; nerviniai impulsai, kaip ir visuomet, kyla antiniame prieširdžio mazge.  Taigi, bradikarija yra sinusinio ritmo, kuris kontroliuojamas sinusinio mazgo (dar vadinamu impulso generatoriumi arba sinoatrinis mazgas - širdies ritmo vedlys), sutrikimas. Esant sinusinei bradikardijai pastebimas širdies ritmo pakitimai, kai širdies susitraukimų dažnis sumažėja žemiau 60 kar./min. dėl sinusinio mazgo funkcijos sumažėjimo. Sinusinė bradikardija būna fiziologinė ir patologinė. Fiziologinė bradikardija pastebima ir pas sveikų žmonių, ypač pas sportininkų (reiškinys normalus nesant kitokiems patologiniams simptomams - nuovargis, silpnumas, galvos svaigulys, apalpimai, diskomfortas krūtinės ląstoje, pasunkėjęs kvėpavimas). Ji gali būti ir įgimta. Patologinę bradikardiją sukelia baimė, neurozė, vėmimas, nėštumas, smegenų navikas. Ji dažnai atsiranda, kai pažeistas širdies raumuo (pvz., esant miokarditui, miokardo infarktui), nusilpus skydliaukės veiklai, kilus peritonitui, sergant gelta, hipotermija. Bradikardija taip pat gali atsirasti esant aritmijai (ypač kai yra stiprus širdies susitraukimų dažnio sulėtėjimas, dažnai priveda ligonį prie sąmonės netekimo), esant šalčio poveikiui, parasimpatinės nervų sistemos tonuso pakilimams, nuo kai kurių vaistinių medžiagų (pvz., digoksino, rezerpino), apsinuodijus švinu ar nikotinu ir kt. Nežymus širdies susitraukimo dažnių sumažėjimas neturėtų kelti pavojaus žmogaus gyvybei, bet tokie pakitimai gali būti kaip pirminis signalas apie kokio tai patologinio proceso organizme pradžią (iš kitų organų ir sistemų pusės, pvz., skydliaukės funkcijos pakitimai). Jei labai suretėja pulsas ( mažiau 50 tvinksnių per minutę), ligoniui…

Paroksizminė tachikardija (gr. paroxysmos - susierzinimas + tachys - greitas + kardia - širdis) - padažnėjusio širdies susitraukimų ritmo (150-200 kartų per minutę) staigus priepuolis. Būna dėl įgimtos širdies anomalijos, širdies ligos, alergijos, t. p. smarkiai susijaudinus, pervargus, sumažėjus kraujyje kalio, rečiau dėl kai kurių vaistų. Per priepuolį pradeda labai smarkiai plakti širdis. Tokia būsena pavojinga ligoniui, kurio širdis labai nesveika, ypač po miokardo infarkto, t. p. sergančiam kardiomiopatija, per daug vartojančiam širdį veikiančių glikozidų. Kilus paroksizminei tachikardijai pirmą kartą, būtina skubiai kreiptis į gydytoją. Ji nutraukiama vaistais, t. p. el. impulsais pro stemplę stimuliuojant širdies prieširdžius; kartais daroma operacija. Jei priepuoliai kartojasi dažnai, vartojami gydytojo paskirti antiaritminiai vaistai. Kartais priepuolį galima nutraukti stipriai ir staigiai paspaudus akių obuolius, sukėlus vėmimą, stipriai suveržus pilvą, panardinus galvą į šaltą vandenį.

Tachikardija (gr. tachys - greitas + kardia-širdis) - širdies susitraukimų dažnio padidėjimas, dažnas širdies plakimas (daugiau kaip 90 tvinksnių per minutę). Tachikardiją gali sukelti pačios įvairiausios priežastys. Žmogaus širdies susitraukimų dažnis arba dažnai vadinamas tiesiog pulsavimas normaliose, ramybės būsenoje yra 60-90 dūžių/kartų per minutę. Tachikardija yra padidėjęs širdies susitraukimų dažnis arba tiesiog pagreitėjęs širdies plakimas virš 90 kartų per minutę. Kartais yra skirstoma dar smulkiau: virš 80 ir iki 99 kart./min. laikomas padažnėjęs, o virš 100 kart./min - dažnas, kuris gali pakilti net iki 160 kart./min. ir ne tik. Beje, dažnai esantis retas pulsavimas žemiau nei 60 kart./min. (bradikardija) gali signalizuoti apie tam tikrų patologinių procesų organizme pradžią. Kalbant apie tachikardiją, reikia ją išskirti į dvi atsiradimo rūšis. Tai tachikardija kaip patologinis procesas - padidėjęs širdies susitraukimų dažnis ramybės būsenoje. Ir tachikardija kaip normalus fiziologinis reiškinys - padažnėjęs širdies susitraukimų dažnis esant fizinei apkrovai, susijaudinimui arba baimei. Susijaudinus ar pavargus ji kartais atsiranda visiškai sveikam žmogui. Širdis gali pradėti stipriau plakti išgėrus stiprios kavos ar arbatos, parūkius, ilgai būnant nevėdinamoje tvankioje patalpoje. Trumpalaikis širdies dažnio padidėjimas, kuris pailsėjus, nebesijaudinant normalizuojasi, nėra ligos požymis. Tachikardija nėra visai liga. Tai greičiau simptomas, kadangi jis gali atsirasti kaip tam tikrų ligų pasireiškimas, kurie gali sukelti pastovią tachikardiją. Tachikardijos atsiradimo priežastimi gali būti įvairios: autonominės (vegetacinės) nervų sistemos sutrikimai, endokrininės sistemos sutrikimai, hemodinamikos sutrikimai ir įvairios aritmijos formos, rūkymas, dažnas kavos vartojimas, dažnas…

Išverstakumas (egzoftalmas) - nenormalus akies obuolio išsivertimas (pasislinkimas į priekį) iš akiduobės, kai kada su poslinkiais į šonus. Sutrikimas dažniausiai vadinamas tiesiog išverstakumas, kurio metu pasireiškia nenormalus akies obuolio išsivertimas (pasislinkimas į priekį) iš akiduobės, kai kada su poslinkiais į šonus. Toks negalavimas yra patologinių procesų, kurių lokalizacija yra akiduobėje ir kai kurių bendrų susirgimų, simptomas (vienos arba abiejų akių). Išverstakumas gali būti nedidelis (pastebimas tik palyginus su kt. akimi) ir didelis (kai vokai nebesutenka). Abiejų akių išverstakumas būdingas Bazedovo ligai (kai padidėja skydliaukės funkcija), hidrocefalijai, hipofizės ir hipotalamo ligoms. Vienos akies išverstakumo priežastis - akiduobės, akies obuolio, kaukolės navikas, kraujagyslių, prienosinių ančių, akiduobės ir akies ligos. Sergantiems Oslerio liga išverstakumas atsiranda tik keičiant kūno padėtį, įsitempus (pvz., pasilenkus, kosint). Pulsuojantysis išverstakumas atsiranda, pažeidus vidinę miego arteriją, kai kraujas iš arterijos pro plyšį veržiasi į akytąjį veninį antį, o iš čia - į akiduobės venas, jos pradeda pulsuoti. Progresuojantysis piktybinis išverstakumas atsiranda, kai sutrinka hipotalamo ir skydliaukės hormonų gamyba. Išverstakumas gali atsirasti dėl sumažėjusio akies raumenų tonuso. Egzoftalmas gali atsirasti pas asmenų su įgimta veido kaulų asimetrija, taip pat dėl traumos, esant akies obuolio ar akiduobės susirgimams, bet dažniausiai pastebimas esant padidėjusiam skydliaukės aktyvumui (pvz., tirotoksikozei). Dėl to už akies esantys audiniai pažeidžiami, atsiranda uždegimas, audiniai patinsta ir akies obuolys yra išstumiamas iš akiduobių.

Bazedovo liga (lot. morbus Basedowi), difuzinis toksinis gūžys, tirotoksikozė, liga, kai dėl padidėjusios skydliaukės funkcijos organizmas apnuodijamas jos gaminamu hormonu tiroksinu. Ligos pasireiškimo požymiai buvo žinomi ir aprašomi jau nuo senų laikų, todėl neretai dar galima aptikti įvairių šios ligos pavadinimų, siejamų su šios ligos tyrinėtojais: Morgagni (1761 m.), Flajani (1802 m.), Parry (1825 m.) ir Graves arba lietuviškai minima kaip Greivso liga. 1848 m. gydytojas Bazedovas nurodė šiai ligai būdingus simptomus, kurie ir iki šiol išlieka pagrindiniais: struma (gūžys), egzoftalmas (išverstakumas) ir tachikardija (pagreitėjęs širdies plakimas). Šios ligos atsiradimo priežastys, simptomai, gydymo metodai dažnai vienu ar kitokiu aspektu paliečia keletą sutrikimų, kurių raida ir eiga gali būti kilusi dėl įvairiausių priežasčių, bet pagrindinė priežastis yra per didelė skydliaukės funkcija ir organizmo apsinuodijimas jos išskiriamų hormonų per didele koncentracija. Taigi, liga gali prasidėti hipertireoze ir išsirutulioti iki tirotoksikozės su nuo to priklausomomis pasekmėmis. Bazedovo liga dažnai vadinama tiesiog difuzinė toksinė struma, kurios metu yra tolygus, difuzinis skydliaukės padidėjimas, perteklinis skydliaukės hormonų gaminimas ir dėl šių hormonų didelio perteklinio kiekio sukelti pakitimai organuose ir audiniuose. Liga yra autoimuninė, kurios metu gaminasi antikūnai tireoidiniams antigenams. Vienas tokių antikūnų, sąveikaudamas su skydliaukės membranos ląstelėse esančiais tirotropino receptoriais, imituoja tirotropino poveikį. Kas sukelia difuzinį skydliaukės išvešėjimą ir nekontroliuojamą, perteklinį jos hormonų (trijodtironino – T3 ir tiroksino – T4) gaminimą. Tokio susirgimo metu, tirotropino (TTH) lygis yra sumažėjęs, kadangi hipofizės funkcija slopinama aukšta jodtironinų koncentracijomis. Esant…

Hemosiderozė – perteklinis hemosiderino kaupimasis organizmo audiniuose. Tokio sutrikimo galimos priežastys yra padidėjęs eritrocitų irimas; sutrikusi šio pigmento utilizacija eritropoezės proceso metu; geležį turinčių pigmentų apykaitos sutrikimas ir kt.  Vietinė hemosiderozė išsivysto esant nekraujagyslelinei (ekstravaskulinei) hemolizei kraujo išsiliejimo vietose (t. y. eritrocitai irsta audiniuose išsiliejus kraujui). Tokiu atveju, hemosiderino kaupimąsis, nepažeidžia audinio ar organo, bet jeigu hemosiderozė yra kartu su skleroze, tada funkcija sutrinka. Bendra (bendrinė) hemosiderozė išsivysto esant geležies pertekliui dėl kraujagyslinės (intravaskulinės) hemolizės (t. y. eritrocitai irsta kraujagyslėse) arba padidėjus geležies pasisavinimui iš maisto. Šiais atvejais hemosiderinas kaupiasi hepatocituose, makrofaguose, kepenyje, blužnyje, kaulų čiulpuose, limfmazgiuose ir kt. Daugumoje atvejų pigmentas nepažeidžia parenchimines ląsteles ir nesukelia organo funkcijų sutrikimą. Jeigu, padidėjus geležies kiekiui, atsiranda audinių pažeidimai su parenchimos atrofija, skleroze ar organo funkcijų suprastėjimu, tai tokia būklė vadinama hemochromatozė.

Hemochromatozė - per didelis geležies kiekis organizme. Pagrinde tai yra geležies metabolizmo sutrikimas - dėl padidėjusios geležies absorbcijos, geležį jungiančių baltymų įsotinimo ir hemosiderino sankaupų susidarymo. Kai ląstelėse geležies kiekis viršija feritininį depo, geležis atidedamas baltyminėje feritino molekulės dalyje. Susidarant tokioms amorfinėms perteklinio geležies nuosėdoms feritinas virsta į hemosideriną. Hemosiderinas  blogai tirpsta vandenyje ir jame yra iki 37 % geležies. Hemosiderino granulių susikaupimas kepenyse, kasoje, blužnyje sukelia šių organų pažeidimą - hemochromatozę. Ši liga yra dažnai vadinama  paveldima bronzinė liga, kuria sergant įvairiuose vidaus organuose padidintai kaupiasi fosforanai ir geležies hidroksidai, todėl oda nusidažo tamsiai geltonai. Hemochromatozės atsiradimas gali būti nulemtas paveldimu padidėjusiu geležies pasisavinimu žarnyne. Tokiu metu ligonių organizme  geležies kiekis gali siekti 100 g. Dažniausiai ši liga paveldima pagal autosominį-recesyvinį tipą. Hemosiderino sankaupos kasoje skatina Langerhanso salelių β-ląstelių ardymą ir, kaip to pasekmę, sukelia cukrinį diabetą. Hemosiderino susikaupimas hepatocituose sukelia kepenų cirozę, o miokardiocituose - širdies nepakankamumą. Reikia paminėti, kad yra galimi atvejai, kai hemochromatozė yra įgyta. Ligos nustatymui reikalingi kraujo tyrimai, jai atsiradus dažnai padidėja padidintas geležies pasisavinimas, todėl patartina vartoti mažiau maisto produktų turinčio geležies. Sergančius paveldima hemochromatoze dažnai gydo reguliariu kraujo nuleidimu. Kas savaitę arba vieną kartą per mėnesį, priklausomai nuo ligonio būklės sunkumo. Dažni kraujo perpylimai gali skatinti hemochromatozę, tokiu atveju ligonius gydo preparatais, kurie suriša geležį.

Seborėja (lot. seborrhoea< sebum - riebalai + gr. rheo - teku), liguista odos būklė - sutrinka odos riebalų liaukų veikla. Priežastis dažniausiai nežinoma. Seborėjai atsirasti turi reikšmės hormonų apykaitos sutrikimas, nemalonūs išgyvenimai, vitaminų (ypač B grupės) stoka. Dažniausiai pažeidžiama veido ir plaukuoto kūno dalies oda. Ryškiausia seborėja būna galvos plaukuotosios dalies, kaktos, nosies ir lūpų raukšlių, krūtinės odoje. Oda pasidaro riebaluota, blizga, pleiskanoja, plaukai sulimpa. Tai yra uždegiminė odos liga. Atsižvelgiant į šių pokyčių susilpnėjimą ar paūmėjimą, seborėja skirstoma į riebiąją ir sausąją. Seborėjos metu atsiranda ypatingai daug pleiskanų ir labai stiprus niežulys. Seborėja ypač sustiprėja per lytinį brendimą, prieš mėnesines. Dėl seborėjos dažnai atsiranda paprastųjų ir rožinių spuogų, kyla plaukų maišelių, odos uždegimas, susidaro palankios sąlygos veistis bakterijoms, grybeliams. Gydoma hormonų preparatais. Reikia dažnai praustis šiltu vandeniu ir muilu, odą valyti spiritiniais tirpalais, pudruoti specialia pudra. Patariama mažiau valgyti riebalų, grietinėlės, pieno, daug angliavandenių turinčio maisto.