Depersonalizacija (lot. de - neigimo priešdėlis + persona - asmenybė) - liguista psichikos būsena; ligonis jaučia, tarytum pasikeitė jo asmenybė. Žmogaus paties mintys, jausmai, poelgiai jam atrodo svetimi. Neryški ∆ būna dėl psichinio susijaudinimo, nerimastingo laukimo, nemigos, didžiulio nuovargio. Dažniau tokia būsena pasitaiko psichasteninei, schizoidinei asmenybei, linkusiai abejoti, svarstyti, save analizuoti. Gali būti ir dėl apsinuodijimo. Ligoniui atrodo, kad pakito jo kvėpavimo, širdies, žarnyno veikla, miegas, apetitas. Jį kamuoja savojo „Aš" pasikeitimas, svetimumo jausmas. Jis ypač pergyvena, kad nesugeba džiaugtis, užjausti kitus, liūdėti kartu su artimaisiais (atsiranda dvasinės nejautros būsena). Ryškesnė ∆ būna dėl neurozės, psichopatijos, depresijos, schizofrenijos. Tokia būsena gali kilti sergant nuomariu; tuomet ji reiškiasi per aurą, priepuolį arba po priepuolio sutrikus sąmonei. Dėl ryškios ∆ ligoniui atrodo, kad jis susidvejinęs - tarsi jame yra du asmenys, kurie savaip suvokia aplinką, galvoja ir veikia. Kai būna ∆, paprastai ligoniui pablogėja nuotaika, apima nerimas. Dažnai ∆ būna kartu su drealizacija. Kai tokia būsena ilgai trunka arba ji kartojasi, reikia pasitarti su gydytoju psichiatru.

Depresija (lot. depressio - prislėgtumas) -  afektinė psichinė būsena - neigiamas emocinis fonas, pasyvumas, motyvacijos, pažintinių vaizdinių sutrikimas. Žmogus išgyvena sunkias, kankinamas emocijas ir jausmus (blogą nuotaiką, liūdesį, neviltį), visą laiką galvoja apie nemalonius savo paties arba savo artimųjų gyvenimo įvykius ir jaučiasi dėl jų kaltas, nemato savo gyvenimo perspektyvos, save per menkai vertina, praranda iniciatyvą. Laikas jam tarsi sustoja. Sulėtėja mąstymas, valia, potraukiai būna užslopinti. Elgesys pasidaro lėtas, žmogus greitai pavargsta, dėl to labai sumažėja jo darbo produktyvumas. Sunki, ilgai trunkanti ∆ kartais gali pastūmėti į savižudybę. Skiriama funkcinė ∆ būsena, galinti apimti sveikus žmones, ir patologinė ∆, kaip vienas svarbiausių psichopatologinių sindromų. Patologinė ∆ būna endogeninė ir egzogeninė. Endogeninę ∆ sukelia vidiniai organizmo pokyčiai. Reiškiasi vadinamąja triada: prislėgta, liūdna nuotaika, sulėtėjusiomis asociacijomis, užslopintais judesiais. Skirtingu paros metu endogeninės ∆ intensyvumas nevienodas: anksti rytą ligoniui labiausiai liūdna, vakare mažiau. Sumažėja bendras psichinis tonusas, pakinta mintys visur įžiūrimos blogybės, neigiamybės. Kartais apima vadinamasis skausmingas psichinis nejautrumas - žmogus nesugeba sielotis dėl artimųjų. Endogeninei ∆ būdinga ↑depersonalizacija, miego, lytiniai sutrikimai. Endogeninė ∆ būdinga sergantiems ↑maniakine depresine psichoze, ↑schizofrenija. Egzogeninę  ∆ sukelia išoriniai dirgikliai. Egzogeninė ∆ būna somatinė ir psichogeninė. Somatinė ∆ kyla dėl vidaus organų ligų (ypač lėtinių), galvos smegenų traumų, centrinės nervų sistemos pažeidimų. Psichogeninė (reaktyvioji) ∆ atsiranda po stiprių vienkartinių psichinių traumų arba dėl ilgai trunkančių išgyvenimų. Paprastai psichogeninė ∆ išnyksta pasibaigus traumuojančiai situacijai. Būna dar vadinamoji slaptoji…

 Demencija (lot. dementia beprotybė) - silpnaprotystė, ištinkanti normalios psichikos žmogų. Demencijos priežastys - įvairios ligos ir liguistos būsenos, kurios galvos smegenų žievėje sukelia negrįžtamų pakitimų. ∆ dažniausiai pasitaiko dėl smegenų atrofijos, sergančiam galvos smegenų kraujagyslių liga (ypač ateroskleroze), nuomariu su dažnais traukulių priepuoliais, galvos smegenų uždegimu ar kita centrinės nervų sistemos liga, po sunkios galvos smegenų traumos. Progresuojant ∆, vis labiau trinka atmintis, ligonis nesugeba įsiminti naujų įvykių, nebegali abstrakčiai mąstyti. Siaurėja jo interesų ratas, jis darosi nedarbingas, nebegali kritiškai vertinti vykstančių įvykių ir savo poelgių. Ilgainiui ligonis netenka įprastų įgūdžių ir žinių. Kai būna pilna (totalinė) ∆, pakinta visos psichikos funkcijos; ligonis nebepaiso įprastų moralės ir etikos normų, tampa paviršutiniškas, ciniškas, pernelyg seksualus. Kai būna dalinė (parcialinė) ∆, ligoniui dažniausiai menkėja atmintis, bunka dėmesys, jis nebesugeba skaičiuoti. Toks ligonis suvokia, kad jis nebegali dirbti, kritiškai vertina save ir aplinką, bet dar sugeba prisitaikyti prie esamų sąlygų, gali dirbti lengvesnį darbą. ∆ gilėjant, ligonis pasidaro psichiškai neįgalus, jam reikalinga slauga. Gydant nuo ∆, reikia išaiškinti pagrindinę ligą ir ją gydyti. Svarbu sudaryti ligoniui sąlygas pritaikyti gyvenime išlikusias žinias ir įgūdžius.

Distrofija - sunkus patologinis procesas, kurio pagrindu yra ląstelinio metabolizmo sutrikimas, kuris veda prie struktūrinių pakitimų ir tai vyksta dėl medžiagų apykaitos sutrikimo. Ląstelių, audinių, organų arba viso organizmo mitybos (metabolizmo) sutrikimas. Distrofiją galima apibūdinti kaip ląstelių ir tarpląstelinės medžiagos pažeidimu, kurio rezultate pakinta organo funkcija. T. y. sutrikdomas mechanizmų kompleksas, kurie būtini aprūpinant metabolizmo procesus, bei ląstelių ir audinių struktūrų išlikimą. Pvz., sutrikdžius neląstelinį metabolizmo produktų transportavimo sistemos mechanizmą (kraujotakos ar limfinės sistemos) arba neuroendokrininės reguliavimo sistemos medžiagų apykaitą, t. y. esant sutrikimams bet kokioje trofikos mechanizmo grandyje, gali atsirasti vienokia ar kitokia distrofijos forma. Pagal apykaitos procesų sutrikimą gali būti baltyminė, riebalinė, angliavandenių ar mineralinė sutrikimo formos, taipogi ląstelinė, neląstelinė ir maišyta. Distrofija gali būti įgyta ir įgimta. Įgimtos distrofijos atveju tai yra visada genetiškai nulemtas susirgimas, paveldėtas baltymų, arba angliavandenių, arba riebalų apykaitos sutrikimas. Šiuo atveju turi įtakos vieno ar kito fermento, kuris dalyvauja baltymų, riebalų arba angliavandenių metabolizme, genetinis nepakankamumas (ir/arba trūkumas). Tokia padėtis veda prie to, kad audiniuose kaupiasi ne iki galo suskaidyti angliavandenių, arba riebalų, arba baltymų apykaitos produktai. Tai gali vykti įvairiuose audiniuose, bet visada yra pažeidžiamas centrinės nervų sistemos audinys, todėl sergant tokiomis kaupiamosiomis ligomis labiausiai nukenčia vaikai, kurie miršta pirmaisiais savo gyvenimo metais. Kuo didesnis fermento trūkumas, tuo greičiau liga vystosi ir tuo anksčiau netenkama ligonio.

Afektas (lot. affectus-susijaudinimas) - ūmus, smarkus, trumpas susijaudinimas, jausmų protrūkis. T. y. stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės. Sveikam žmogui būna iš džiaugsmo, pykčio, nevilties ar kurio kito pergyvenimo. Dažnai ∆ pagautas žmogus garsiai ir daug kalba, kvatoja arba verkia, grasina. Reiškiasi staigiais judesiais ir ryškiais vidaus organų funkcijų pokyčiais. Tačiau jis sugeba vertinti aplinkybes, nepraranda orientacijos, gali kontroliuoti savo elgesį. Tai yra atsakomoji reakcija į jau įvykusį įvykį ir paprastai ištinka įvykio pabaigoje. Afektą sukelia žmogaus išgyvenamas vidinis konfliktas, atsiradęs iš prieštaravimo tarp žmogaus potraukių, siekių, norų arba reikalavimų, kuriuos jam kelia kiti arba jis pats, ir jų patenkinimo galimybių. ∆ plėtojasi sunkiomis, kritinėmis aplinkybėmis, kai žmogus nesugeba rasti tinkamos išeities iš pavojingos, dažniausiai netikėtai susidariusios padėties. Turi dominantės savybių: stabdo su juo nesusijusius psichinius procesus ir paskubina vienokį arba kitokį stereotipinį avarinį sprendimo būdą (sustingimą, sprukimą, agresiją), susiklosčiusį per biologinę evoliuciją ir todėl tinkamą tik tipinėmis biologinėmis aplinkybėmis. Žmogus, jau patyręs ∆, įgyja specifinį patyrimą: susidaro vadinamieji ∆ pėdsakai (afektiniai kompleksai), kurie žmogų, susidūrusį su tam tikrais afektą sukėlusios situacijos elementais, perspėja, kad būsena gali pasikartoti. ∆ būsenai būdinga sąmonės susiaurėjimas: žmogaus dėmesys yra sutelktas vien į ∆ sukėlusias aplinkybes ir jo paskatintus veiksmus. Kartais sutrinka sąmonė, ir žmogus vėliau neatsimena kai kurių ∆ sukėlusio įvykio epizodų. Jeigu ∆ labai stiprus, žmogus gali netekti sąmonės ir visiškai prarasti…

 Atrofija (gr. atrophia-nuvytimas) - žmogaus arba gyvūnų ląstelių, audinių ar organų apimties sumažėjimas arba visiškas sunykimas. Per atrofiją sutrinka medžiagų apykaita, susilpnėja, nyksta ir organo funkcija. ∆ būna fiziologinė ir patologinė. Gali apimanti didžiąją dalį kūno arba tik kai kurią jos dalį. Fiziologinę ∆ sukelia organizmo pakitimai dėl amžiaus, kai susilpnėja kurio nors organo funkcija (pvz., kramtymas, kai iškrinta dantys, lytinių liaukų veikla). Patologinė ∆ susijusi su įvairiais pažeidimais ir ligomis, sukeliančiomis kokybinius organizmo ląstelių pakitimus, jų nykimą. Skirstomi į bendrąją ir vietinę (dalinę). Bendrąją patologinę ∆ (išsekimą) sukelia ilgalaikis badavimas, lėtinės ligos (dizenterija, tuberkuliozė), belatakių liaukų ir centrinės nervų sistemos sutrikimai. Organizmo išsekimas yra laikoma būklė, kai netenkama 40 -50 % masės.  Badaujančios nėščios moters vaisius kurį laiką vystosi normaliai. Vietinę (dalinę) patologinę ∆ sukelia organo neveiklumas ir dėl to susilpnėjusi jo funkcija (nejudinamos galūnės raumenų ∆), nepakankamas organo aprūpinimas krauju (galvos smegenų žievės ∆ dėl aterosklerozės), spaudimas (organą iš išorės spaudžia navikas, susikaupęs skystis), sutrikusi inervacija (dėl paralyžiaus atrofuoja galūnių oda). Kartais, pašalinus atrofijos priežastis, organas ir jo funkcija atsigauna.

Merdėjimas, agonija (gr. agonia-kova) - organizmo paskutinių reaktyviųjų ir prisitaikomųjų funkcijų kompleksas, atsirandantis prieš klinikinę mirtį; t. y. organizmo būsena prieš mirtį. Trunka nuo keleto minučių iki pusvalandžio, kartais - gerokai ilgiau, net iki keleto dienų. Sutrinka visos gyvybinės funkcijos. Prieš pat ∆ dažniausiai būna vadinama terminalinė pauzė - kvėpavimas iš pradžių dažnėja, o paskui staiga nutrūksta, išnyksta galvos smegenų el. aktyvumas, išsiplečia vyzdžiai, nyksta ragenos refleksas. Tokia pauzė trunka nuo 5-10 s iki 3-4 min. Po jos prasideda merdėjimui būdingas kvėpavimas: sunkus, netaisyklingas, nutrūkstantis. Kvėpuojant maksimaliai įsitempia visi kvėpavime dalyvaujantys ir pagalbiniai raumenys (kaklo, burnos). Ligonis tarytum ryja orą, atlošdamas galvą, išsižiodamas. Labai sumažėja (iki 30-40 mm Hg) arterinis kraujospūdis; galvos smegenys nebegauna pakankamai kraujo. Sutrinka kraujotaka: išsiplečia širdis ir tos arterijos, kurios neša kraują į galvos smegenis: vidaus organų ir periferinės kraujagyslės labai susitraukia. Silpstančios širdies jėgų likučiai naudojami jos pačios ir galvos smegenų veiklai palaikyti. Nusilpus kvėpavimui ir kraujotakai, audiniai pradeda stokoti deguonies. Organizmo ląstelės nebegali panaudoti deguonies ir gauti energijos vien iš glikolizės, dėl to kraujyje ir audiniuose kaupiasi negalutinių suskaidytų medžiagų apykaitos produktų - pieno, pirovynuogių ir kitų organinių rūgščių. Dažnai atsiranda decerebracinis raumenų rigidiškumas - dėl galvos smegenų žievės slopinamosios veiklos nebuvimo raumenys pastyra, sustingsta. Tuoj po to prasideda mėšlungiški traukuliai, galūnės įsitempia, atsipalaiduoja šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos sfinkteriai. Merdinčiojo veidas pablykšta, įdumba akių obuoliai, nebeblizga ragena, burna yra pravira. Merdėjimas baigiasi,…

Pelagra (lot. pela agra- pleiskanojanti (šiurkšti) oda) - vitamino PP (B3) trūkumas organizme, kurio metu atsiranda odos, virškinamojo kanalo ir nervinės sistemos sutrikimai. Pelagra - pakankamai retas susirgimas, kurio atsiradimo pagrindinė priežastis yra tai, kad organizmas nepakankamai gauna arba yra blogas nikotino rūgšties (vitamino PP arba B3) pasisavinimas (taipogi galimas ir triptofano trūkumas). Pelagros atsiradimas yra galimas tiek pas suaugusių žmonių, tiek pas vaikų, o viena iš galimų atsiradimo priežasčių yra nesubalansuota mitybą, kurioje didžiąją dalį sudaro angliavandeniai. Susirgimas taip pat gali atsirasti esant enteritui (plonosios žarnos uždegimas) ar esant kitokiems virškinimo sistemos susirgimams, ypač susijusiems su pasisavinimo sutrikimo problemomis. Ligos eiga yra susijusi su organizmo oksidacijos-redukcijos procesais, kurios metu sumažėja tam tikrų fermentų aktyvumas, kadangi šių fermentų prostetine grupe yra nikotino rūgštis. Į nikotinamidinių kofermentų sudėtį įeina nikotinamidas, kuris sintetinamas iš vitamino PP. Ligos metu, visuose organuose ir audiniuose vystosi distrofiniai procesai (pereinantis į atrofiją). Labiausiai pasireiškiantys morfologiniai pakitimai pastebimi epiteliniuose audiniuose (ypač odoje), virškinimo sistemos organuose ir CNS. Klinikiniai pelagros požymiai yra įvairūs ir gali kartu atsirasti su kitų hipovitaminozių požymiais. Pirmiausiai gali atsirasti odos šiurkštumas ir pleiskanojimas, vėliau odos uždegimai (dermatitai), gali prasidėti virškinimo sutrikimai (blogas apetitas, pykinimas, skausmai pilvo srityje, viduriavimas, kūno masės mažėjimas), liežuvio ir burnos gleivinės uždegimas, galvos skausmai, silpnumas, nuotaikos pokyčiai (depresija), apatija, mąstymo ir psichikos sutrikimai (demencija), nervinės sistemos sutrikimai. Nustačius ligos diagnozę, jei nėra kokių specifinių komplikacijų, visų pirmiausiai gali…

Egzema (lot. eczema<gr. ekzeo - užverdu) - neužkrečiamas, dažnai pasikartojantis alerginis odos uždegimas. Sukelia įvairūs dirgikliai, dažniausiai darbe ir buityje naudojamos cheminės medžiagos, kosmetikos priemonės, kai kurie išoriškai vartojami vaisiai, augalai, vilnoniai drabužiai, kailiai, kirmėlių nuodai, mikrobai. Paprastai ∆ suserga žmonės, turintys įgimtą polinkį arba kurių oda labai sausa ir susilpnėjusios jos apsauginės savybės. ∆ dažniausiai pažeidžia dirginamas odos vietas. Kartais egzema atsiranda savaime; tokia ∆ trunka ilgai, blogai gyja. Sergant ūmine ∆, oda parausta, joje iškyla smulkių mazgelių, pūslyčių. Pažeistas vietas peršti, niežti. Pūslytėms plyšus, susidaro ryškiai raudonų šlapiuojančių erozijų. Vėliau erozijos apsitraukia šašais, kuriems nukritus, oda smarkiai pleiskanoja. Poūmės ∆ požymiai tokie patys, tik mažiau ryškūs. Ligonis gali visai pasveikti, bet dažniau ∆ vis kartojasi. Sergant lėtine ∆, oda sustorėja, pasidaro melsvai raudona, pleiskanoja, išryškėja jos reljefas. Trunka keletą mėnesių ar metų; kartais kurį laiką visai išnyksta. Dažniausios ∆ komplikacijos: pūlinys, rožė, limfagyslių, limfmazgių uždegimas. Gydant pirmiausia pašalinamas ∆ sukeliantis dirgiklis. Jeigu ligonis dirba su cheminėmis medžiagomis, jam kartais reikia pakeisti darbą; negalima naudoti skalbimo, kosmetikos priemonių. Įvairiais antialerginiais vaistais mažinamas ligonio organizmo jautrumas dirgikliams. Pažeista oda gydoma tik gydytojo paskirtais pavilgais, tepalais ir kt. vaistais.  Rudenį ir žiemą patartina odą švitinti ultravioletiniais spinduliais, kas antrą dieną daryti jūros druskos vonias; po vonios odą patepti aliejumi, maitinančiu kremu. Sergant ∆, negalima odos tepti sintomicino, streptocido, Višnevskio tepalu. Ligonis turi maitintis geru vitaminingu maistu. Patartina mažiau valgyti saldumynų,…

Odos ligos - dermatozės (gr. Derma - oda). Jų priežastys labai įvairios. Kai kurias ∆ (dermatitą, egzemą) sukelia odą ir gleivinę dirginančios medžiagos ir alergenai, piodermijas, odos tuberkuliozę, raupsus - bakterijos, karpas, dedervinę, pūslelines, užkrečiamąjį moliuską - virusai, mikrosporiją, trichofitiją - patogeniniai grybeliai, niežus - erkės. ∆ priežastis gali būti ir medžiagų apykaitos sutrikimai (pvz., sergant diabetu, odoje atsiranda pūlinių, sergant podagra - podagrinių mazgelių), vidaus organų, belatakių liaukų, nervų sistemos ligos, vitaminų stoka. Daugelis ∆ yra užkrečiamosios. Yra paveldimų ∆ (ichtiozė, pūslinė epidermolizė, žvynelinė). Odos vėžio, sklerodermijos ir kai kurių kitų ∆ atsiradimo priežastys nežinomos ar nepakankamai ištirtos. Odos ligos reiškiasi įvairiais bėrimais - dėmėmis, mazgeliais, gumbeliais, mazgais, pukšlėmis, pūslėmis, pūlinukais, erozijomis, šašais, pleiskanomis, opomis. Daugeliui ∆ būdinga niežėjimas, deginimas, skausmas; kartais karščiuojama, būna silpna. ∆ būna ūminės ir lėtinės. Ligą nustato ir gydo gydytojas dermatologas. Kiekvienas ligonis gydomas individualiai; atsižvelgiama į amžių, lytį, bendrą sveikatos būklę, vaistų toleravimą. Labai svarbu nustatyti ligos priežastį (pvz., odos uždegimą sukėlusią cheminę medžiagą), ligą provokuojančius veiksnius (pvz., įv. alergenus) ir juos pašalinti. Gydoma antibiotikais, sulfanilamidais, priešgrybeliniais, antialerginiais preparatais, imunodepresantais, hormonais ir kt. vaistais. Vaistai geriami ar vartojami miltelių, pavilgų, pastų, tepalų, pleistrų pavidalu, daromos jų vonios, kompresai. Dažnai taikoma fizioterapija, kurortinis gydymas, dietos terapija, psichoterapija. ∆ profilaktikai didelę reikšmę turi tinkama odos priežiūra ir higiena. Sergančius užkrečiamosiomis odos ligomis svarbu ne tik laiku pradėti gydyti, bet ir nustatyti užkrato šaltinius, sergančiojo…