Hiperkalcemija – per didelė, padidėjusi kalcio koncentracija organizme.

Padidėjusi kalcio (Ca²⁺) koncentracija kraujyje didina širdies susitraukimo jėgą, o sumažėjusi veikia atvirkščiai. Tokie poveikiai organizme nustatomi retai, nes fiziologinėmis sąlygomis žmogaus hormoninė sistema išlaiko kalcio koncentraciją kraujyje. Kalcio normos koncentracija kraujo serume: 2,1-2,6 mmol/l. (9–11 mg/dl); jonizuotas kalcis kraujo serume: 1,05-1,3 mmol/l. Hiperkalcemija gali būti padidėjusios parathormono gamybos, kaulų lūžių, poliartrito, piktybinių navikų metastazių kauluose, daugybinės mielomos, vitamino D ir kalcio perdozavimo, geltos, sarkoidozės pasekmė.

Chroninė hiperkalcemija yra sindromas, kurį sukelia užsitęsusi hiperkalcemija. Jam būdingas kalcio druskų susikaupimas inkstuose, plaučiuose, skrandžio gleivinėje ir aortoje. Chroninė hiperkalcemija pastebima esant vitamino D hipervitaminozei, ilgai vartojant kalcio turinčius vaistus ir pan.

Idiopatinė hiperkalcemija dažniausiai yra įgimta ir pasireiškia protiniu atsilikimu bei paciento širdies ydomis.

Labai dažna hiperkalcemijos priežastis yra piktybiniai navikai. Dažnumas: 5-10 % ligonių su piktybiniais navikais. Pavyzdžiui, krūties vėžys, daugybinė mieloma, limfoma gali sukelti hiperkalcemiją, atsirandančią dėl padidėjusios kaulų rezorbcijos, rečiau – dėl vietinio humoralinių medžiagų poveikio (pavyzdžiui, osteoklastus aktyvinančio faktoriaus), kurias išskiria metastazavęs navikas.

Gydant hiperkalcemiją pirmiausiai reiktų pašalinti (išgydyti) sutrikimą ar ligą, kuri ir yra pirminė priežastis. Tai gali būti vaistų ar preparatų su kalciu vartojimo nutraukimas arba gydyti esamą ligą (pvz., naviką, geltą ar kt.). Dėl padidėjusio kalcio kiekio organizme gali susidaryti inkstų akmenligė.

Padidėjus kalcio kiekiui gali padidėti ir jo šalinimas su šlapimu, tokiu būdu gali pablogėti (sumažėti) kaulų mineralų tankis. Labai didelė hiperkalcemija virš normos ribų yra pavojinga ligonio sveikatai ir gyvybei, todėl tokia būklė reikalauja skubios medicininės pagalbos.