Diamagnetikai - medžiagos atomo arba molekulės magnetinis momentas, nesant išorinio magnetinio lauko lygus nuliui. Kitaip sakant, diamagnetikų atomuose arba molekulėse elektronų orbitiniai magnetiniai momentai orientuoti netvarkingai, ir jų vektorinė suma lygi nuliui. Reiškinys, kai magnetike, patalpintame į magnetinį lauką, atsiranda įmagnetėjimas, kurio kryptis yra priešinga išorinio magnetinio lauko krypčiai, vadinamas diamagnetizmu. Įnešant diamagnetiką į magnetinį lauką, pakinta magnetinis srautas, indukuojasi elektrinis laukas, kuris pakeičia elektrono skriejimo orbita greitį, dėl ko atsiranda įmagnetėjimas, kurio kryptis priešinga išorinio magnetinio stiprio krypčiai. Diamagnetizmas pasireiškia visose be išimties medžiagose, nes jį sąlygoja išorinio magnetinio lauko poveikis į elektronų atomuose (molekulėse) orbitinius magnetinius momentus. Medžiaga yra diamagnetinė tik tuo atveju, kai jos atomai ir molekulės neturi savo magnetinio momento. Diamagnetikų įmagnetėjimas nepriklauso nuo temperatūros. Diamagnetikai yra: sidabras, auksas, deimantas, grafitas, bismutas, vanduo, spiritas, beveik visos dujos, išskyrus deguonį. (T. p. žr. term. Magnetikas.)

Paramagnetikas (paramagnetinė medžiaga) - medžiaga, kurios atomų, molekulių ar jonų magnetiniai momentai nelygūs nuliui. Arba medžiaga, kurios atomai, molekulės, jonai, atomų branduoliai turi nuolatinį dipolinį magnetinį momentą. Paramagnetizmu vadinamas reiškinys, kai magnetike, patalpintame į magnetinį lauką atsiranda įmagnetėjimas, kurio kryptis sutampa su išorinio magnetinio lauko stiprio kryptimi. Kai nėra išorinio magnetinio lauko, dėl dalelių chaotiško judėjimo, įmagnetėjimas lygus nuliui. Veikiant magnetiniam laukui, atomų magnetiniai momentai išsirikiuoja jo kryptimi ir sukuria stiprinantį vidinį magnetinį lauką. Tačiau dėl šiluminio judėjimo atsiranda dar du vienas kitam priešingi procesai: šiluminis judėjimas “išlaisvina” atome magnetinius momentus, dėl ko precesijos kampas ir dažnis mažėja; šiluminis judėjimas trikdo atomų magnetinių momentų orientaciją, mažindamas įmagnetėjimą. Paramagnetiko įmagnetėjimas priklauso nuo magetinio lauko stiprio ir nuo temperatūros. Paramagnetikas pasiekia soties įmagnetėjimą labai žemose temperatūrose arba labai stipriuose magnetiniuose laukuose. Pašalinus išorinį magnetinį lauką, paramagnetikas, kaip ir diamagnetikas išsimagnetina. Paramagnetikai yra: platina, aliuminis, volframas, visi šarminiai metalai, geležies druskų tirpalai, deguonis. (T. p. žr. term. Magnetikas.)

Aseptika (gr. a... - neigimo priešdėlis + septikos - pūdantis) - visuma priemonių, kurios per gydymo ar tyrimo procedūrą saugo nuo aplinkos mikrobų ligonio žaizdą, audinius, organus ir kūno ertmes. Chirurgijoje aseptika derinama su antiseptika. Į gydomo (pvz., operuojamo, po operacijos perrišamo) ar tam tikru būdu tiriamo (pvz., ligoniui daroma endoskopija) ligonio organizmą mikrobai gali patekti iš oro, su skysčio lašeliais ar nuo nesterilaus daikto. Iš oro mikrobai dažniausiai patenka su dulkėmis. Kad jų nebūtų, operacinė, tvarstomasis ir pooperacinė palata gerai vėdinama. Labai tinka įrenginys orui kondicionuoti - toks įrenginys automatiškai palaiko reikiamą oro temperatūrą, santykinį drėgnumą, švarumą ir slėgį. Operacinė, tvarstomasis ir pooperacinė palata nuolat kvarcuojama, šių patalpų sienos ir grindys dažnai valomos drėgnu skuduru. Operuojant ir perrišant stengiamasi, kad kuo trumpesnis būtų atviros žaizdos sąlytis su oru. Kai tik galima, žaizda kuo greičiau pridengiama sterilia marline servetėle. Į operacinę, tvarstomąjį ir pooperacinę palatą leidžiama įeiti tik tose patalpose dirbantiems medikams. Su skysčio (ypač seilių, kurios kalbant, čiaudint ar kosint tykšta iš burnos ir nosiaryklės) lašeliais į žaizdą dažniausiai patenka itin pavojingų pūlinių mikrobų. Dėl to, operuodami ar perrišdami žaizdą, chirurgas ir jo padėjėjai dėvi sterilias kaukes (dengiančias burną ir nosį), stengiasi kuo mažiau kalbėti. Prieš operaciją chirurgas ir operacinės seserys kruopščiai mazgojasi rankas, valo jas įvairiais antiseptiniais tirpalais. Operuoja užsimovę sterilias gumines pirštines. Sterilūs turi būti visi daiktai, kurie gali prisiliesti prie žaizdos: sterilizuojami chirurgo ir jo…

Antiseptikai (gr. anti- - priešingybės priešdėlis + septikos - puvimo, pūdantis) - dezinfekuojančios ir konservuojančios (mikroorganizmus naikinančios) medžiagos. Jais naikinami mikrobai, esantys odos ir gleivinių paviršiuje, žaizdoje, opoje arba kūno ertmėse. Kaip antiseptikai dažniausiai vartojami kai kurie chloro junginiai (chloraminai, chlorkalkės, pantocidas), jodo preparatai, oksiduojančios medžiagos (vandenilio peroksidas, kalio permanganatas), sunkiųjų metalų druskos (pvz., sidabro nitratas, cinko sulfatas), etilo alkoholis, aldehidai (pvz.,  formalinas, ciminalis), fenolis, krezoliai (pvz., heksachlorofenas, rezorcinas), detergentai (cerigelis, rokalis), kai kurios rūgštys (pvz., salicilo, boro rūgštis), šarmai (amo-niako tirpalas, natrio hidrokarbonatas), dažų grupės antiseptikai (etakridinas, briliantinis žaliasis, metileno mėlynasis), nitrofurano dariniai (pvz., furacilinas). Dauguma antiseptikų naikina mikrobus, bet nepažeidžia jų sporų. Kai kurie antiseptikai naikina grybelius, o formaldehidas stipriai veikia ir virusus. Antiseptikų poveikį gali susilpninti susitelkę pūliai, nešvarumai, kraujo krešuliai. Karšti antiseptikai veikia stipriau. Koncentruotesni antiseptiniai tirpalai vartojami kaip dezinfekuojančios medžiagos. Dažniausiai antiseptikais (jų tepalais, pastomis, linimentais, pabarstais, tirpalais) gydomos odos ligos, pvz., 10% spiritiniu jodo tirpalu tepama grybelinės ligos apimta oda, briliantinio žaliojo arba metileno mėlynojo spiritiniu tirpalu odos pūlinukai. Sergant akių liga (pvz., uždegimu), antiseptikų (pvz., cinko sulfato) tirpalas lašinamas į akis. Labai dažnai antiseptiniai (furacilino, etakridino laktato, ciminalio, kalio permanganato, vandenilio peroksido) tirpalai vartojami chirurgijoje. Jais gydomos trofinės opos, pragulos, nudegimai, pūliuojančios žaizdos. Stomatologijoje (kilus burnos, liežuvio ar dantenų uždegimui) antiseptiniu (furacilino, kalio permanganato) tirpalu skalaujama burna. Antiseptikai dedama ir į dantų pastas. Sergant ausų, nosies ar gerklės liga (pvz., angina), antiseptiniu…

Antiseptika (gr. anti- - priešingybės priešdėlis + septikos - puvimo, pūdantis) - visuma priemonių mikrobams žaizdoje ir aplinkiniuose audiniuose, kūno paviršiuje bei ertmėse naikinti ir jų veiklai slopinti. Chirurgijoje antiseptika derinama su aseptika. Antiseptikos pradininkas yra Džozefas Listeris (Lister; Anglija). Jis, remdamasis Luji Pastero (Pasteur; Prancūzija) darbais, 1867 paskelbė, kad mikrobus galima sunaikinti karbolio rūgštimi. Ja pradėjo dezinfekuoti operacinės patalpą, operacinį lauką, chirurgo rankas ir chirurginius instrumentus. Antiseptikos rūšys. Mechaninė antiseptika - mikrobų naikinimas ir jų dauginimosi stabdymas mechaninėmis priemonėmis. Atliekama per pirmąsias 6 h po sužeidimo, kol mikrobai daugiausia būna žaizdos paviršiuj. Tuomet išpjaunami jos kraštai, sutraiškyti ir apmirę audiniai, pašalinami į žaizdą patekę svetimkūniai (pvz., svetimkūniai, skeveldros ir pan.). Tokia antiseptika ypač svarbi ekstremaliose sąlygose, kai nėra galimybės greitai suteikti pagalbos, pvz., ją atlieka kariškiai, kai žaizdos tvarkomos lauko sąlygomis. Fizinė antiseptika mikrobus naikina fizinėmis priemonėmis. Kad pūliuojanti žaizda valytųsi, t. y. kad iš jos ištekėtų sekretas su mikrobais, į žaizdą įstatomas guminis arba plastikinis vamzdelis - drenas. Ant žaizdos uždedamas tvarstis (dažniausiai hipertoninio tirpalo pavilgas), į kurį geriasi jos išskyros drauge su mikrobais. Jei galima, žaizda kuo dažniau perrišinėjama. Kartais pažeista kūno vieta gydoma atviruoju būdu, nes džiūstančioje žaizdoje mikrobams sunkiau daugintis. Labai veiksminga fizinės antiseptikos priemonė yra žaizdos švitinimas ultravioletiniais (kvarco lempos, saulės) spinduliais. Cheminė antiseptika - mikrobų naikinimas ir jų dauginimosi stabdymas tam tikromis cheminėmis medžiagomis, vadinamais antiseptikais (pvz., jodo, kalio permanganato, vandenilio peroksido…

Haliucinogenai (lot. hallucinatio - kliedesys + gr. genos - giminė, kilmė) - medžiagos (dažniausiai narkotinės), sukeliančios haliucinacijas. Haliucinogenai - medžiagos, kurios laikinai sutrikdo psichikos veiklą, sukelia ūminei psichozei būdingų požymių, iš kurių vienas būdingiausių yra haliucinacijos. Nuo haliucinogenų gali laikinai kilti ir iliuzijų, vizijų, sutrikti įvairūs jutimai (spalvų, garsų, lytėjimo), laiko, erdvės, kūno matmenų suvokimas, orientacija. Be psichikos sutrikimų haliucinogenai (pvz., LSD) gali sukelti ir kitokių. Kartais nuo haliucinogenų pakinta širdies veikla, sumažėja arterinis kraujospūdis, kraujyje pagausėja cukraus, išsiplečia vyzdžiai. Haliucinogenai yra LSD (lizergino rūgšties dietilamidas), meskalinas (kai kurių Meksikoje augančių kaktusų alkaloidas), psilocibinas (Meksikoje augančio grybo Psilocybe mexicana alkaloidas; abu pastaruosius haliucinogenus Meksikos indėnai vartodavo per kulto apeigas), hašišas, arba marihuana (dervinė medžiaga, gaunama iš indiškosios kanapės Cannabis indica arba amerikinės kanapės Cannabis americana lapų ir žiedynų), fenciklidinas (sintetinė medžiaga, kuri sandara ir veikimu panaši į  morfiną). LSD mėginta gydyti nuo lėtinio alkoholizmo, isterijos, moterų lytinio šaltumo, bet norėto gydomojo poveikio negauta. Dabar haliucinogenai, kaip vaistai, praktiškai nevartojami. Jie sukelia euforiją, todėl prie vartojamo priprantama, atsiranda psichinė priklausomybė. Haliucinogenus gaminti ir parduoti draudžiama.

Neuroleptikai (gr. neuron - nervas + leptikos - gebantis griebti) - psichotropinių vaistų rūšis. Tai yra vaistinių preparatų grupė, daugiausiai slopina emocines ir elgsenos reakcijas, bet nesukelia sąmonės pokyčių. Pagrindinė neuroleptikų funkcija - slopinti tokius psichinius sutrikimus, kaip kliedesiai, haliucinacijos baimė ir kt. Neuroleptikai slopina centrinę nervų sistemą, atgaivina sutrikusią psichikos veiklą. Neuroleptikų rūšys. Atsižvelgiant į cheminę struktūra, neuroleptikai skirstomi pagal klases. Tai fenotiazinų (pvz., aminazinas, etaperazinas, florfenazinas, levomepromazinas, periciazinas, triftazinas), tioksantenų (pvz., chlorprotiksenas), butirofenonų (pvz., haloperidolis, droperidolis) dariniai, tricikliniai neuroleptikai, difenilbutilpeperidinai, sulfanilbenzaminai, indolo ir karbolino dariniai, rauvolfijos alkaloidai ir jų sintetiniai analogai ir kitokios chem. struktūros (pvz., klozepilis, sulpiridas) sintetiniai vaistai. Poveikis. Remiantis klinikiniais duomenimis, skiriama keletas poveikio rūšių: raminamasis (sedatyvinis) poveikis, antipsichozinis poveikis (kliedesių, haliucinacijų slopinimas), poveikis sinapsinėms ir vegetacinėms reakcijoms (arterinio kraujospūdžio mažinimas, poveikis kvėpavimo dažniui ir gyliui, kūno temperatūros sumažėjimas, poveikis ekstrapiramidinei sistemai, pasireiškiančiai parkinsonizmo simptomatika), skatinamasis poveikis. Neuroleptikai veikia galvos smegenyse ir periferijoje. Galvos smegenyse blokuoja dofamininius, serotonininius, histamininius, α adrenerginius ir M cholinerginius receptorius, sutrikdo kalmodulino ir kalcio apykaitą ląstelėse. Dėl to mažos neuroleptikų dozės ramina, šalina emocinę įtampą, didelės - sukelia neurolepsiją - žmogus tampa mieguistas, abejingas aplinkai, susilpnėja jo motorinis aktyvumas, valia. Sergantiems psichozėmis nuo tokio neuroleptikų veikimo išnyksta haliucinacijos, susilpnėja agresija. Galvos smegenyse neuroleptikai slopina ir kai kurių centrų (ypač vazomotorinių, termoreguliacijos, vėmimo, žagsėjimo) veiklą. Dėl to išsiplečia periferinės kraujagyslės, mažėja kūno temperatūra, silpnėja pykinimas, nustojama žagsėti. Periferijoje neuroleptikai blokuoja…

Psichotropiniai vaistai - vaistai, veikiantys žmogaus emocijas, elgesį ir kitus psichinius procesus. Tai neuroleptikai, trankviliantai, raminamieji vaistai, antidepresantai, psichostimuliatoriai ir psichotomimetikai. Neuroleptikai užblokuoja galvos smegenų tinklinį darinį, ramina, mažina kliedesius, haliucinacijas, baimės jausmą, psichomotorinį jaudinimą, agresyvumą; jais gydomos psichozės. Trankviliantai mažina galvos smegenų požievio zonų, reguliuojančių emocines būsenas, jaudinimą, dėl to mažėja emocinė įtampa, nerimas; jais gydomos neurozės. Raminamieji vaistai, arba sedatyvai (valerijono preparatai, bromidai ir kt.), slopina jaudinimą centrinėje nervų sistemoje ir stiprina migdomųjų ir skausmą malšinančių vaistų poveikį. Antidepresantai (tricikliniai ir monoaminoksidazės fermento inhibitoriai) tonizuoja centrinę nervų sistemą, stimuliuoja adrenerginius procesus galvos smegenyse, skatina serotonino apykaitą; jais gydomos depresijos. Psichostimuliatoriai, arba psichoanaleptikai, stiprina jaudinimą galvos smegenų žievėje, skatina noradrenalino apykaitą ir tuo didina protinį ir fizinį darbingumą, mažina nuovargį, mieguistumą.

Narkozė (gr. narkosis - sustingimas) - užmarinimas, būklė, kurios metu ligonis, paveiktas tam tikrų priemonių, neturi sąmonės ir nejaučia skausmo; bendroji anestezija. Narkozę galima sukelti vaistais, mažos įtampos elektros srove, hipnoze, akupunktūra, garsu, šviesa. Dažniausiai daroma vaistinė, arba farmakologinė narkozė, kuri sukeliama vaistais - narkozinėmis medžiagomis (anestetikais). Tie vaistai slopina galvos ir nugaros smegenų veiklą; dėl to išnyksta sąmonė, skausmo jutimas, atsipalaiduoja raumenys. Narkozinėms medžiagoms iš kraujo pasišalinus, smegenų ląstelių veikla vėl tampa normali. Narkozę sukeliančios medžiagos gali būti įkvepiamos (inhaliacinė narkozė), švirkščiamos į veną (intraveninė narkozė), raumenis (intraraumeninė narkozė), pilamos į tiesiąją žarną (rektalinė narkozė). Inhaliacinė narkozė. Inhaliacinei narkozei sukelti vartojami lakūs skysčiai (eteris, fluoretanas, trichloretilenas) ir dujos (azoto suboksidas). Šios medžiagos į kvėpavimo takus gali būti suleidžiamos pro spec. kaukę ar pro įkištą į trachėją intubacinį vamzdelį. Gali būti naudojama atvira Esmarcho ar Šimelbušo kaukė (vielinis kriaušės pavidalo karkasas, uždengtas 6-8 marlės sluoksniais), į kurią lašinamas eteris. Tokia narkozė - seniausias ir paprasčiausias inhaliacinės narkozės būdas; tačiau jį naudojant, labai teršiamas operacinės oras, netiksliai dozuojama narkozinė medžiaga, nepatogu atlikti dirbtinį kvėpavimą. Šis narkozės būdas dabar praktikuojamas retai, tik tuomet, kai nėra tobulesnės aparatūros ar narkozė atliekama ne ligoninėje. Dažniau naudojama speciali hermetiška kaukė, prijungta prie narkozės aparato. Tokia narkozė dažniau sukeliama vaikams ar per trumpas operacijas. Intubacinė narkozė. Tobuliausia yra intubacinė, arba endotrachėjinė narkozė: pro įkištą į ligonio trachėją ir sujungtą su narkozės aparatu intubacinį vamzdelį narkozinės…

Anestezija (gr. anaisthetos - nejautrus) - med., nejautra, dalinis arba visiškas jautrumo netekimas; jautrumo nuslopinimas vaistais. Ligonis gali nebejausti skausmo, temperatūros pokyčių, lietimo, skonio, kvapo. Dažniausiai ištinka ligonį, sergantį nervų sistemos liga, dėl kurios pažeidžiami odos ir raumenų juntamieji nervai. Kartais būna ligoniui, sergančiam psichikos liga, isterija. Prieš operaciją, kad ligonis nejustų skausmo, sukeliama dirbtinė anestezija. Ji gali būti vietinė (nejautri padaroma tik operuojamoji kūno vieta) ir bendroji, arba narkozė (vaistų ar kitokių priemonių paveiktas, ligonis kuriam laikui praranda sąmonę, o su ja ir skausmo jutimą). Vietinė anestezija sukeliama anestezuojančiaisiais vaistais - vietiniais anestetikais (pvz., novokainu, lidokainu, trimekainu). Jie kliudo plisti skausmo impulsams iš audiniuose esančių skausmo receptorių į nugaros smegenis, hipotalamą ir galvos smegenų žievę. Vietinės anestezijos rūšys. Pagal tai, kaip naudojami anestetikai vietinei anestezijai sukelti, skiriamos keturios jos rūšys. Paviršinei anestezijai sukelti anestetikų tirpalu purškiama arba tepama gleivinė. Jos nervų galūnėles dengia tik vienas ląstelių sluoksnis, todėl taip naudojami anestetikai jas lengvai paveikia. Paviršinė anestezija sukeliama prieš akių, ausų, nosies, gerklų, trachėjos, šlaplės (uretros) operacijas. Infiltracinei anestezijai sukelti operuojamos vietos audiniai prisotinami anestetikų tirpalo, kuris veikia nervų ir smulkiųjų nervinių kamienų galūnėles. Iš pradžių anestetikų tirpalo švirkščiama į odą, paskui - į poodį ir (paeiliui) į giliau esančius audinius. Kai reikia sukelti laidinę anesteziją, anestetikų tirpalo švirkščiama į patį nervo kamieną arba palei jį. Taip nutraukiamas skausmo impulsų sklidimas nerviniuose kamienuose arba jų rezginiuose. Laidinė anestezija paranki…