Menstruacijos (lot. menstruus - kasmėnesinis; atitikmuo: mėnesinės) - periodiškas, kas mėnesį pasikartojantis kraujavimas moterims iš gimdos mėnesinių ciklo pradžioje. Jų metu vyksta kraujavimas iš makšties (tekančios kraujingos išskyros iš lytiškai subrendusios moters gimdos). Per mėnesines iš gimdos ertmės išsiskiria kraujo ir suiręs funkcinis gimdos gleivinės sluoksnis, iš gimdos kaklelio gleivių su daugybe leukocitų. Menstruacijų kraujas beveik nekreša, nes jame mažai fibrinogeno ir nėra protrombino. Moters ciklą griežtai reguliuoja hormonai, menstruacijos kartojasi kas 21-30 d., dažniausiai kas 28 d., trunka nuo 3 iki 7 d.; per jas moteris vidutiniškai netenka 50-150 ml kraujo. Pirmosios menstruacijos (menarchė) atsiranda mergaitei lytinio brendimo metu ir kartojasi iki menopauzės.  Mėnesinių atsiradimas yra objektyvus mergaitės lytinės brandos požymis (mergaitėms jos prasideda 12–14 metais), o mėnesinių ciklo paskirtis yra subrandinti kiaušinėlį, taip paruošiant moters organizmą apvaisinimui ir nėštumui.  Ciklo fazės: folikulinė fazė (trunka 10–14 dienų), ovuliacinė fazė (maždaug ciklo viduryje 12–16 dieną),  liuteininė fazė prasideda po ovuliacijos (trunka apie 10–14 dienų). Sutrikus bent vienai mėnesinių ciklo grandžiai ar reguliacijai, jos tampa nereguliarios arba visai pradingsta ir moteris negali pastoti. Vartojant kai kuriuos kontraceptikus yra imituojamas mėnesinių ciklas, tačiau sutrikdoma ovuliacija ir todėl pastoti negalima. Per klimaksą menstruacijos pasidaro nereguliarios ir ilgainiui išnyksta. Menstruacijų atsiradimo laikas priklauso nuo mergaitės gyvenimo sąlygų, klimato, jos organizmo būklės, mitybos. Keletą dienų prieš menstruacijas ir per jas moteris dažnai greičiau pavargsta, būna jautresnė, irzli, pakinta jos termoreguliacija, medžiagų apykaita. Menstruacijų visai…

Anabolizmas (gr. anabole - pakilimas; atitikmuo - asimiliacija) - iš aplinkos paimtų maisto medžiagų įsisavinimas organizmui augti, vystytis, atsinaujinti. Tai yra metabolinių sintezės reakcijų visuma, medžiagų apykaitos dalis, kai iš aminorūgščių, cukrų, riebiųjų rūgščių, azotinių bazių molekulių sintetinami sudėtingi stambiamolekuliniai ląstelių komponentai (baltymai, polisacharidai, lipidai, nukleino rūgštys).  Asimiliacija - terminas laikomas anabolizmo sinonimu: fermentų katalizuojama organinių medžiagų sintezė gyvuosiuose organizmuose, dar vadinama tiesiog biosinteze. Šis procesas būdingas viskam kas gyva. Kalbant apie asimiliaciją, dažnai turima omenyje labiau kaip procesas, kurio metu organizmas pasisavina (absorbuoja, įsisavina, suvienodina) iš išorės (iš aplinkos) gaunamas organines (maisto) medžiagas, ko eigoje šios medžiagos tampa pagrindine biologinių struktūrų dalimi arba yra saugomi organizme atsargų pavidalu. T. y. asimiliacijos metu iš gaunamų mažiau sudėtingų medžiagų (junginių) yra sintetinami sudėtingi junginiai, kurie tampa organizmo sudėtine dalimi - biologinis procesas, kurio metu organizmas perdirba gaunamas medžiagas. O anabolizmas dažniau minimas kaip organizmo apykaitos procesai (dažnai vadinami tiesiog anaboliniais procesais, o jų visuma – anabolizmu), reakcijos, sintetinančios sudėtinguosius junginius iš paprastųjų ir jis labiau asocijuojasi (ypač sporte) su augimu, vystymusi, atsinaujinimu, tobulėjimu. Iš esmės, asimiliacija ir anabolizmas yra viena ir tas pats. Biosintezės esmė. Šio proceso metu iš pirmtakų yra sintetinamos organizmui reikalingos medžiagos. Tai gali būti ir mažos molekulinės masės medžiagos (aminorūgštys, angliavandeniai, purinai, pirimidinai) ir sudėtingos, didelės molekulinės masės medžiagos (baltymai, nukleorūgštys, polisacharidai, lipidai). Šių reakcijų vyksmui reikia energijos, todėl jos vadinamos endergoninėmis. Ši sintezei reikalinga energija (ATP)…

Proliferacija (iš lot. proles – palikuonys ir fero – pernešu) – kūno audinių augimas (išaugimas) ląstelių dauginimosi būdu.  Proliferacijos mechanizmas skiriasi nuo kitų ląstelės (ląstelių) apimties pokyčių mechanizmų, pvz., tokių kaip edema ar apoptozė.  Gali būti fiziologinė (pvz., normali regeneracija, pieno liaukų ląstelių dauginimasis nėštumo ir žindymo laikotarpiu) ir patologinė (pvz., navikai). Fil., šį terminą filosofijoje pradėjo naudoti norėdami nurodyti konkuruojančių teorijų dauginimosi procesą.  Filosofai naudoja šį terminą, norėdami įvardyti kai kurių mokslo naujovių įskiepijimo arba augimo procesą. Biolg., gausus augalo šakojimasis ir neįprastas išaugimas (atitikmenys: prolifikacija). Proliferacija - tai organizmo audinio augimas, ląstelių populiacijos didėjimas (augimas) dalijimosi būdu. Terminą medicinoje pirmą kartą įvedė vokiečių mokslininkas Virchovas, norėdamas įvardyti naują ląstelių susidarymą, kai jos dauginasi dalijantis. Proliferacijos intensyvumas yra reguliuojamas stimuliatoriais ir inhibitoriais, kurie gali išsiskirti ir toliau nuo reaguojančių ląstelių (pvz., hormonai), ir jų viduje. Nuolatinė proliferacija vyksta ankstyvoje embriogenezėje ir, progresuojant diferenciacijai, laikotarpiai tarp dalijimosi ilgėja.  Kai kurios ląstelės, pavyzdžiui, nervų ląstelės, negali daugintis. Proliferacija apima visas dauginimosi formas tiek normaliomis fiziologinėmis sąlygomis, tiek patologinėmis. Dėl proliferacijos procesų sutrikimų gali išsivystyti kai kurie susirgimai (vėžys, leukemija ir kt.). Proliferacija yra fiziologinis ląstelių regeneracijos pagrindas, nors kai kurios ląstelės (pvz., nervinės) negali dalintis proliferacijos būdu. Imuninėje sistemoje, proliferuojant ir diferencijuojantis kamieninėms ląstelėms, formuojasi imuninės sistemos ląstelės. Kaip jau minėta, pats terminas "Proliferacija" turi ir kitokių reikšmių, pvz., filosofijoje ar botanikoje.

Hipoplazija (gr. hypo- - sumažėjimo priešdėlis + plasis - sudarymas) - įgimtas nepakankamas audinio arba organo išsivystymas. Dažniausiai atsiranda per pirmuosius nėštumo mėnesius. Hipoplazija gali būti dėl tėvų arba protėvių lytinių ląstelių trūkumų arba apsigimimus skatinančių (teratogeninių) veiksnių; įvairių cheminių medžiagų (pvz., vaistų, alkoholio) poveikio, jonizuojančiojo spinduliavimo, nėščiosios persirgtų ligų (ypač gripo, raudonukės), netinkamos jos mitybos, psichinių traumų. Hipoplazijos pobūdį ir sunkumą lemia teratogeninių veiksnių poveikio trukmė. Nepakankamai išsivysčius visam organizmui, būna nanizmas, arba mikrosomija. Dažniausiai nepakankamai išsivysto tam tikri organai. Hipoplazija priskiriama raidos sutrikimams (apsigimimas), o kraštutiniams jos pasireiškimams priskiriama aplazija (agenezė) - įgimtas organo arba kūno dalies nebuvimas. Visų organų hipoplazija pasireiškia nanizmu. Atrofija nėra priskiriama prie hipoplazijos, kadangi išnyksta ar sumažėja jau normaliai išsivysčiusios ląstelės, audiniai ar organai. Hipoplaziją reikia suprasti kaip nepakankamą (audinio, organo,viso organizmo) išsivystymą, organizmo elementų mažėjimą (nebuvimą), kuris nulemia organizmo vystymosi pristabdymą. Paprastai kalba eina apie atskirų organų nepakankamą išsivystymą, pvz., galvos smegenų, kartais kartu su nugaros smegenų ir galūnių nepakankamų išsivystymu; inksto, kartu su kito kompensacine hipertrofija; krūtų liaukų, kaip taisyklė dažnai kartu su nepakankamu išorinių ir vidinių lytinių organų išsivystymu ir kt. Atsiradimo priežastys.   Kalbant apie tokių sutrikimų atsiradimo priežastis, tai nagrinėjama daugelis endogeninių ir egzogeninių faktorių, kurie veikia embriono ir vaisiaus formavimąsi ir augimą. Tai gali būti iškarto nulemta anomalinės pirminės embrioninių ląstelių užuomazgos, dėl paveldimų organizmo ypatybinių priežasčių. Kitos priežastys gali būti daugiau ar mažiau aiškios dėl…

LD50 - taip pat galima pavadinti letalinė dozė, t. y. vidutinė medžiagos dozė, kuri sukelia pusės tiriamosios grupės narių mirtį (50 %). Šis rodiklis pakankamai plačiai vartojamas apibūdinant nuodingų ir pakankamai toksiškų medžiagų pavojingumą. Išvadose paprastai būna nurodoma medžiagos masės vienetais tiriamojo objekto masės vienetui. Dažniausiai išraiška būna miligramai medžiagos kilogramui tiriamojo kūno masei (mg/kg), nors kartais, tam tikroms medžiagom, išraiška gali būti gramais, mikrogramais ar dar mažesniais vienetais, priklausomi nuo medžiagos toksiškumo. Tokiu būdu yra įmanoma santykinai palyginti skirtingų medžiagų toksiškumą skirtingų dydžių gyvūnams (nors toksiškumas ne visada priklauso tik nuo santykio su kūno mase). Yra laikoma, kad tiriamasis objektas yra visiškai normaliose sąlygose ir nevartoja jokių antidotų ar kitokių specialių apsisaugojimo priemonių silpninančių poveikį. O tai, kad mirtingumas yra tik pusei tiriamųjų, leidžia išvengti galimas nevienareikšmybes, kadangi tokiu atveju LD50 nėra mirtina dozė visiems - vienus mirtis gali ištikti ir nuo ką mažesnės dozės, kaip tuo pa metu kiti išgyvens ir nuo didesnio dozavimo. Dažnai letalinė dozė yra nurodoma kartu su medžiagos į organizmą patekimo būdu, kadangi daugelis medžiagų mažiau toksiškos vartojant jas per burną negu įvedant į veną. Kartais, prie rodiklių būna pažymėta per kokį laikotarpį (dažniausiai 30 ir 60 dienų) bus sunaikinta pusė populiacijos (pvz., esant spinduliuotei) ar pan. Toksinio lygio nustatytas rodiklis gali būti ne visada patikimas, rezultatai gali žymiai skirtis ryšium su tokiais faktoriais kaip - tiriamų individų genetiniai skirtumai ar įvedimo būdas.…

Kobaltas - cheminis VIIIB grupės elementas; simbolis - Co; pereinamasis metalas. Kietas, blizgus, pilkas metalas; mažai kur paplitęs; priklauso retesnių metalų grupei (yra feromagnetikas). Kobaltas vienas pats neaptinkamas, o įeina į kitų mineralų sudėtį (kobaltinas, smaltinas ir kt.) ir dažniausiai aptinkamas kartu su geležies, vario, nikelio, chromo ir kitų elementų junginiais bei sudaro polimetalines rūdas.  Co ( taipogi ir nikelis Ni, šių elementų savybės labai panašios) kambario temperatūroje atmosferos ore patvaresnis: jo paviršiuje susidariusi plėvelė trukdo jam toliau oksiduotis. Šildomas reaguoja su deguonimi, halogenais, azotu, siera, daugeliu nemetalų. Su H2 stechiometrinių junginių nesudaro, bet jį absorbuoja: tuo paaiškinamas Co (ir Ni) katalizinis aktyvumas hidrinimo reakcijose. Praskiestose rūgštyse Co tirpsta sunkiau nei Fe, šarmuose tirpsta tik esant oksidatorių. Kobaltas pakankamai plačiai vartojamas pramonėje. Co daugiausia vartojami lydiniams: termiškai atspariems (nichromui, iš kurio gaminamos elektrinių plytelių ir krosnių kaitinimo spiralės) ir monetiniams (melchiorui, iš kurio gaminamos monetos ir papuošalai). Kobalto lydiniai (su geležimi, nikeliu, variu, volframu ir kitais metalais) naudojami kaip magnetinės medžiagos, pjovimo įrankiams, raketų varikliams ir dujų turbinoms gaminti ir kitur. Kobalto yra aptinkama visuose gyvūnuose ir augaluose, žmogaus organizmui kobaltas yra reikalinga mineralinė medžiaga. (T. p. žr. Kobaltas(Co).)

 Nuodai – tai augalinės, gyvūninės ir mineralinės kilmės medžiagos arba cheminės sintezės produktai (pramoniniai nuodai, pesticidai), galinčios sukelti ūmų arba lėtinį gyvo organizmo ap(si)nuodijimą, gali sukelti mirtį. Nuodai - medžiagos, kurios, patekusios į organizmą, sutrikdo gyvybinius procesus ir sukelia apsinuodijimą. Apsinuodyti galima visų fiziologiškai aktyvių medžiagų (ir vaistų) didelėmis koncentracijomis. Manoma, kad tokių medžiagų yra ~10 000; ~100 jų sukelia 90% visų apsinuodijimų (likusiomis apsinuodijama retai). Medicinos praktikoje nuodai klasifikuojami pagal tai, kokius organus pažeidžia pirmiausia (tokia klasifikacija nėra visiškai tiksli, nes nuodai paprastai pažeidžia visas organizmo sistemas). Nuodai skirstomi į 9 grupes: pažeidžiantys centrinę nervų sistemą (pvz., jos veiklą slopinantys vaistai, kai kurie antituberkulioziniai vaistai ir antibiotikai, fosforo org. junginiai, alkoholis); žalojantys kvėpavimo organus (pvz., chloras, azoto oksidai, amoniakas, šarmų ir rūgščių garai); pažeidžiantys širdies ir kraujagyslių sistemą (pvz., anglies monoksidas, bario ir kalio druskos, chininas, širdį veikiantys glikozidai); pažeidžiantys virškinamąjį traktą (stiprios rūgštys ir šarmai); žalojantys kepenis (pvz., chlorinti angliavandeniliai, baltasis fosforas); žalojantys inkstus (pvz., oksalo rūgštis, etilenglikolis, sunkiųjų metalų druskos); slopinantys kraujo gamybą ir funkcijas (pvz., anglies monoksidas, aromatiniai amino junginiai, nitrojunginiai, kai kurie antibiotikai); žalojantys odą (pvz., ipritas, liuizitas, stiprios rūgštys ir šarmai, odos jautrumą saulės spinduliams didinantys fenotiazinai, sulfanilamidai); iškart sutrikdantys daugelio organų veiklą (pvz., sunkiųjų metalų druskos, cianidai, fluoracetatai). Nuodų gebėjimas pažeisti organą, organų sistemą arba visą organizmą vadinamas nuodingumu, arba toksiškumu (nustatomas, eksperimentuojant su laboratoriniais gyvuliais). Kuo mažesnis nuodų kiekis sutrikdo organizmo…

Toksinai (gr. toxikon - nuodai) - nuodingos medžiagos, kurias gamina patogeninės bakterijos, kai kurie grybeliai ir gyvūnai. Bakterijų toksinai skirstomi į egzotoksinus ir endotoksinus. Endotoksinus gamina ir išskiria į aplinką gramteigiamos ir gramneigiamos bakterijos. Jie yra paprasti polipeptidai (baltymai), kurių mol. masė 10-900 tūkst. Lengvai suyra kaitinami didesnėje kaip 60 °C temperatūroje. Tai stiprūs org. nuodai, specifiškai veikiantys tam tikrus organus ir audinius. Pvz., stabligės sukėlėjo (Clostridium tetani) toksinai pažeidžia nugaros smegenų judėjimo neuronus, difterijos sukėlėjo toksinai - širdies raumenį ir antinksčius, dujinės gangrenos toksinai (lecitinazė) - ląstelių membranas. Egzotoksinai turi antigeninių savybių - stimuliuoja antikūnų (antitoksino, kuris neutralizuoja egzotoksiną) gaminimąsi. Egzotoksiną, veikiamą formalinu ir aukšta temperatūra, galima paversti taksoidu, arba anatoksinu. Jis išlaiko antigenines savybes, nėra toksigeniškas, todėl naudojamas kaip vakcina imunizacijai (pvz., stabligės toksoidas). Endotoksinai į aplinką patenka tik iš žuvusios ir suirusios bakterinės ląstelės. Endotoksinams priskiriami lipopolisacharidiniai kompleksai, bakterijų struktūriniai komponentai, kuriuos gamina tik gramneigiamos bakterijos. Tai reliatyviai stabilios medžiagos. Toksiškumo endotoksinai nepraranda valandomis kaitinami didesnėje kaip 60 °C temperatūroje, kartais net ir virinami. Jie yra silpni imunogenai, nevirsta toksoidais, jų toksiškumas palyginti nedidelis. Endotoksinus gamina vidurių šiltinės, paratifo, gonorėjos ir kiti sukėlėjai.

Poliarizacija - 1) polių susidarymas; ko nors susigrupavimas į du priešingus polius; koks nors vyksmas viena vyraujančia kryptimi; 2) priešingų krūvių atsiradimas molekulėje dėl išorinio elektrinio lauko sukeltos elektroninio apvalkalo deformacijos; 3) elektrodo potencialo pokytis tekant elektros srovei; 4) potencialų skirtumo susidarymas tarp dviejų biologinės sistemos vietų (pvz., tarp vidinės ir išorinės membranų paviršių terpės). 5) Ir kt. Šis terminas aptinkamas daugelyje sričių, įvairiose mokslo šakose, kuriant naujas technologijas, pvz., naujas optines vaizdo technologijas. Fizikoje nagrinėjamos elektrinė, magnetinė, šviesos ir bangų poliarizacija. Chemijoje joniniuose ryšiuose jonų krūviai veikia priešingo krūvio jonų elektronų sluoksnius, juos deformuoja - poliarizuoja. Cheminio ryšio poliarizacija ir jo poliarizuojamuoju poveikiu aiškinamos daugelio medžiagų savybės. Dėl jonų poliarizacijos lengviau suyra kristalinės medžiagos. Labiau poliarizuoti cheminiai junginiai lydosi aukštesnėje temperatūroje negu nepolinės medžiagos. Katijonai smarkiai poliarizuoja anijonus, o patys poliarizuojasi silpnai. Katijonų poliarizacinis poveikis didėja, didėjant jo krūviui ir mažėjant spinduliui. Didėjant elementų grupėje jų eilės numeriui, jų katijonų spindulys didėja, o poliarizacinė geba mažėja. Halogenų poliarizuojamosios savybės stiprėja, didėjant jų eilės numeriui.