Tiolis (merkaptanas) - organinis junginys, tioalkoholis, prie anglies atomo turi -SH grupę (merkaptogrupę). Terminas "merkaptanai" pagal IUPAC yra laikomas pasenusiu ir nerekomenduojamas vartoti. Merkaptogrupę turi baltymai (daugelis fermentų), tiolo kofaktoriai: glutationas, KoA, dihidrolipo rūgštis ir kt. Aminorūgštis cisteinas savo sudėtyje turi merkaptogrupę ir jis įeina į daugelį svarbių baltymų, pvz., tripeptidas glutationas, kurio sudėtyje taip pat yra Cys, yra glutationo peroksidazės kofermentas ir vaidiną svarbų vaidmenį organizmo oksidacijos-redukcijos procesuose. Cisteino oksidacija, susidarant disulfidiniams tilteliams postransliacinės baltymų modifikacijos eigoje, yra svarbiausias veiksnys formuojant jų tretinę struktūrą. Taip pat didelę biologinę reikšmę turi metabolinis tiolių nitrozavimas: baltymų glutationo ir cisteino likučiai, sąveikaudami su aktyviomis azoto formomis, sudaro tam tikrus darinius, kurie yra fiziologinis azoto oksido depo. Tioliai pritaikomi medicinos reikmėms, pvz., 1,2-ditiolai: 2,3-dimerkaptopropanolis, unitiolis vartojami kaip priešnuodžiai apsinuodijus arsenu, gyvsidabriu ir kitais sunkiaisiais metalais. Merkaptanai taikomi širdies aritmijų, sklerodermijos ir kitų ligų metu. Tioliai, dėl savo nemalonaus kvapo (etantiolis) yra dedamas į gamtines dujas, kurios neturi kvapo, kad būtų galima pajusti dujų nuotėkį. Organinių baltyminių (turinčių aminorūgščių cisteino, cistino ir metionino) produktų (organizmų) puvimo metu išsiskiria tioliai, vandenilio sulfidas ir dimetilsulfoksidas.

Priešnuodžiai (antidotai) - medžiagos, šalinančios ar mažinančios nuodu veikimą organizme. Priešnuodžiai silpnina nuodų rezorbciją, padaro nekenksmingus į organizmą patekusius nuodus, greitina jų išsiskyrimą iš organizmo. Skirstomi į fizinius ir cheminius, biocheminius, fiziologinius, imunologinius priešnuodžius. Fiziniai ir cheminiai priešnuodžiai sąveikauja su nuodais, kuriuos padaro nekenksmingais, vykstant fiziniams procesams arba cheminėms reakcijoms (adsorbcijai, ištirpinimui, susidarius kitokių chem. struktūrų junginiams). Taip veikia aktyvuota anglis, magnio oksidas, kiaušinio baltymas, krakmolo kleisteris, geriamoji soda, ąžuolo žievės nuoviras. Šios grupės priešnuodžiai nuodų atžvilgiu yra mažau specifiniai. Jie dažniausiai veikia odos paviršiuje ir virškinamajame trakte. Biocheminiai priešnuodžiai pakeičia medžiagų apykaitos reakcijas, kuriose dalyvauja nuodai, organizmui naudinga linkme. Taip veikia etilo alkoholis (apsinuodijus metilo alkoholiu), metileno mėlis (apsinuodijus cianidais). Fiziologiniai priešnuodžiai veikia tas pačias organizmo funkcines sistemas, kaip ir nuodai, tačiau jiems priešinga kryptimi. Jiems priskiriami organizmo įvairius receptorius jaudinantys ir blokuojantys vaistai (pvz., atropinas, adrenalinas, polikarpinas). Biocheminiai ir fiziologiniai priešnuodžiai veikia specifiškiau negu fiziniai ir cheminiai, bet apima mažiau nuodų grupių. Imunologiniai priešnuodžiai tam tikrų nuodų atžvilgiu yra labiausiai specifiniai ir su jais sudaro neaktyvius junginius. Įkandus nuodingam gyvūnui (pvz., gyvatei), apsinuodijus vaistais, dažniausiai vartojami antitoksiniai serumai. Priešnuodžiai geriausiai padeda tuomet, kai vartojami tuoj pat po apsinuodijimo ir kai žinoma nuodų sudėtis. Jeigu nuodų sudėtis nežinoma, didelė priešnuodžių dozė (ypač biocheminių ir fiziologinių) gali pakenkti. Gydymą priešnuodžiais reikia derinti su kitomis gydymo priemonėmis - skubiai šalinti iš organizmo nuodus, atstatyti sutrikusias organizmo funkcijas.

Biogeniniai elementai - cheminiai elementai, randami gyvuose organizmuose ir jie yra būtini organizmui egzistuoti. Gyvieji organizmai sudaryti iš tų pačių cheminių elementų kaip ir negyvoji gamta. Biogeniniai elementai paprastai skirstomi į makroelementus, mikroelementus, kartais išskiria ir ultramikroelementus. Makroelementams priskiriami tie elementai, kurių organizme yra daugiau kaip 10-3 % bendros kūno masės. Mikroelementai - jų kiekis svyruoja nuo 10-3 iki 10-6 %, o ultramikroelementai - jų kiekis organizme yra mažesnis nei 10-6 %. Pagal elementų poreikį organizmui makroelementams gali būti priskiriami tie elementai, kurių  poreikis organizme sudaro daugiau kaip 100 mg per dieną, mikroelementai - jų poreikis organizme sudaro 1-100 mg per dieną, ultramikroelementai - jų poreikis organizme sudaro mažiau kaip 1 mg. Tokie elementai kaip, deguonis (O), vandenilis (H), anglis (C), azotas (N), su organinėmis maisto medžiagomis į organizmą patenka pakankamai, jie priskiriami makroelementams. Bet be jų žmogaus organizme randama dar apie 80 cheminių elementų. Pavyzdžiui, 70 kg sveriančio žmogaus organizme yra apie 1050 g kalcio (Ca), 700 g fosforo (P), 245 g kalio (K), 175 g sieros (S), 105 g natrio (Na), 105 g Cl, 35 g magnio (Mg), 3 g geležies (Fe), (Cu 100 mg), mangano (Mn - ~20 mg), kobalto (Co ~5 mg). Kitų elementų: chromo (Cr < 6 mg), alavo (Sn) ir vanadžio (V) yra dar mažiau. Šiuo metu yra nustatyta, kad žmogaus organizmui egzistuoti yra būtina 25-30 makro- ir mikroelementų. (Term. žr. plč. ↑…

Biogeniniai aminai - biologinės kilmės junginiai, turintys aminogrupę. Biogeniniai aminai - biologiškai aktyvūs junginiai, susidarantys gyvame organizme iš aminorūgščių. Tokie biogeniniai aminai yra katecholaminai (noradrenalinas, adrenalinas, dofaminas), serotoninas ir histaminas. Audiniuose susidaro labai maži jų kiekiai, tačiau jie veikia kaip audinių hormonai, neuromediatoriai ir signalų pernešikliai. Šį procesą katalizuoja dekarboksilazės. Įvairios dekarboksilazės skiriasi baltymine dalimi. Biogeniniai aminai yra vandenyje tirpūs produktai. Jie kaupiasi membraninėse pūslelėse tų organų ląstelių, kuriose yra susintetinti, ir membraninių pūslelių išskiriami egzocitozės būdu. Katecholaminai sintetinasi iš aminorūgšties tirozino. Pirmiausia susidaro dofaminas, o iš jo - noradrenalinas ir adrenalinas. Nedidelis dofamino kiekis plečia inkstų, pasaitines ir smegenų arterijas, aktyvina kraujotaką ir šlapimo išsiskyrimą, didesnis - didina arterinį kraujospūdį, dažnina širdies susitraukimus. Noradrenalinas ir adrenalinas skatina simpatinės nervų sistemos veiklą. Serotoninas susidaro iš aminorūgšties triptofano. Skatina centrinės nervų sistemos veiklą, sutraukia lygiuosius raumenis (ypač žarnų sienelių), aktyvina peristaltiką. Histaminas susidaro iš aminorūgšties histidino. Kaupiasi putliosiose ir centrinės nervų sistemos nervinėse ląstelėse. Išsiskiria iš jų, kilus alerginei reakcijai. Veikia H1 ir H2 receptorius, dėl to sutraukia lygiuosius raumenis (bronchų, žarnyno), mažina arterinį kraujospūdį.

Imunoglobulinai (Ig) - glikoproteinų molekulės, atliekančios antikūnų funkcijas (↑ Antikūnai.). Tai - pagrindiniai imuninės sistemos baltymai. Imunoglobulinai sudaro apie 20 % kraujo plazmos baltymų. Tačiau jų yra ir nekraujagysliniame skystyje, gleivinių sekretuose, kai kurių limfocitų membranose. Imunoglobulinus sintetina ir išskiria plazminės ląstelės, kurios susidaro iš B limfocitų, jiems vešant ir atsiskiriant po skatinimo antigenu. Imuninio atsako metu antikūnai gali būti sintetinami limfmazgiuose, blužnyje, gleivinių imuninėje sistemoje, kaulų čiulpuose. Imunoglobulinai yra dviejų būsenų: vieni yra įterpti į B limfocitų membraną, o kiti yra tirpūs ir cirkuliuoja organizmo skysčiuose. Žmogaus imunoglobulinai pagal molekulės struktūrą skirstomi į: IgG, IgM, IgA, IgD ir IgE klases arba izotipus. Imunoglobulinų molekulės struktūrinis vienetas yra Y formos monomeras, sudarytas iš keturių polipeptidinių grandinių, dviejų tapačių sunkiųjų grandinių ir dviejų tapačių lengvųjų grandinių, sujungtų tarpusavyje disulfidiniais ryšiais; be to, visos grandinės skiriasi prijungtų oligosacharidų kiekiu. Skiriamos penkios imunoglobulinų klasės: IgA, IgD, IgE, IgG ir IgM. Atsižvelgiant į besiskiriančią klasėse sunkiųjų grandinių pirminę struktūrą, grandinės žymimos α, δ, ε, γ ir µ; yra du tipai lengvųjų grandinių: κ ir λ. Funkciškai galima skirti dvi imunoglobulinų molekulės dalis: atpažįstančiąją (sujungiančią antigeną) ir efektorinę. Antigeną atpažįsta ir sujungia Fab fragmentai. Antikūnų prisijungimas prie antigenų - svarbi imuninės apsaugos dalis. Taip gali būti neutralizuojami toksinai, užblokuojami, pvz., tie virusų paviršiaus antigenai, kurių reikia virusui patekti į ląstelę. Imunoglobulinų struktūra ir tipai. Visi imunoglobulinai yra glikoproteinai. Tai yra sudėtingieji baltymai, sudaryti iš…

Antikūnai - glikoproteinai, gebantys atpažinti ir surišti atitinkamus antigenus. Imuninė sistema panaudoja antikūnus svetimiems objektams, pvz., bakterijoms arba virusams, atpažinti ir neutralizuoti. Juos sintetina subrendę B limfocitai - plazminės ląstelės po stimuliacijos imunogenu. Antikūnai yra ypač svarbūs humoralinio imuniteto komponentai, atliekantys dvi pagrindines antigeno surišimo ir efektorinės molekulės funkcijas, pvz., komplemento aktyvinimo ir sąveikos su ląstelėmis. Visi antikūnai yra imunoglobulinai. Antikūnai randami kraujo plazmoje, bronchų, seilių, ašarų, prakaito sekretuose, stuburo smegenų skystyje, žarnyno turinyje, limfmazgių ir blužnies audiniuose. Fiziologinėmis sąlygomis antikūnai randami kraujo serumo gama globulininėje frakcijoje. Antikūnų preparatai vartojami daugelio infekcinių ligų (pvz., infekcinio hepatito, tymų, gripo) diagnostikai, profilaktikai ir gydymui. Įvairiais amžiaus periodais atskirų imunoglobulinų klasių kiekis ir santykis būna skirtingas, ypač vaikų. Taigi, antikūnai (Ak) yra svarbi sudėtinių baltymų glikoproteinų grupė, kuri yra specifinio humoralinio imuniteto svarbus veiksnys. Antikūnai (tie patys imunoglobulinai Ig) susidarę žmogaus (gyvūno) organizme (B-limfocituose) turi ypatingą gebėjimą atsirinktinai susijungti su konkrečios rūšies molekulėmis - antigenais. Imuninė sistema naudoja antikūnus identifikuoti ir neutralizuoti svetimkūnius, tokius kaip bakterijos ir virusus. Antikūnai pagrinde atlieka antigenų surišimą (prisitvirtina prie mikroorganizmo paviršiuje esančių svetimų medžiagų) ir sukelia vienokį ar kitokį imuninį atsaką. Plazminės ląstelės sintetina antikūnus kaip į atsaką atsiradus antigenams, dažniausiai patekusiems iš išorės (infekcijos) arba kai kada susidariusiems organizme. Antikūnų molekulė savo aktyviuoju centru jungiasi ne su visu antigenu, bet tik su jo dalimi - antigenine determinante, kurią atpažįsta antikūnas. Antigeno ir antikūno jungimosi reakcijos…

Antigenas (gr. anti- - priešingybės priešdėlis + gennao - kurti, gaminti) - genetiškai svetima organizmui medžiaga, kuri, patekusi į organizmą, sukelia imunines reakcijas: sąveiką su ląstelės receptoriais, jų atpažinimą ir perdirbimą, ląstelių diferenciaciją ir proloferaciją, antikūnų sintezę, atminties ląstelių atsiradimą. Antigenu gali būti baltymai, polisacharidai, fosfolipidai, hormonai, įvairūs metabolitai. Antigeninių savybių neturi pavieniai cheminiai elementai, neorganiniai junginiai, pvz., druskos, rūgštys, kai kurie organiniai junginiai, pvz., gliukozė, aminorūgštys. Prijungus šias molekules prie baltymų, jos tampa antigeniškomis. Taigi, antigenai yra genetiškai svetimos organizmui medžiagos, kurios, patekusios į jį ne pro virškinamąjį traktą, kraujyje, limfoje ir audiniuose sukelia antikūnų gaminimąsi (skatina organizmo imuninį atsaką). Tai dažniausiai gamtinės kilmės didelės molinės masės junginiai (baltymai ir jų dariniai, polisacharidai, nukleino rūgštys ir jų kompleksai). Antigenai gali būti kaip ir svetimos organizmui medžiagos (egzogeniniai), kurie į organizmą patenka iš supančios aplinkos įkvepiant, praryjant arba injekciniu būdu. Taip ir organizmo ląstelėse susidariusios medžiagos (endogeniniai), kurios susidaro natūralaus metabolizmo eigoje arba virusų ar viduląstelinės bakterinės infekcijos eigoje. Bei autogeniniai, kurie priklauso organizmui, tačiau nustojami toleruoti dėl imuninės sistemos pakitimų. T. y. tai dažniausiai normalūs baltymai arba baltyminiai junginiai (taip pat baltymų junginiai su DNR ir RNR), kurie yra atpažįstami imuninės sistemos pas pacientų su autoimuniniais susirgimais. Tokie antigenai normaliomis sąlygomis neturi būti imuninės sistemos atpažįstami, bet dėl genetinių aplinkybių arba supančios aplinkos sąlygų, imunologinė tolerancija tokiems antigenams pas tokių pacientų gali būti prarasta. Kalbant bendrai, nors visi…

Alergenas (gr. allos-  kitas + ergeia - veikimas + genos - giminė, kilmė) - antigenas, galintis organizme sukelti alerginių antikūnų gamybą, o vėl patekęs - alerginę reakciją arba alerginę ligą. Alergenas susideda iš įvairių baltymų ir angliavandenių.  Alergenais vadinami ir medicininiai preparatai (įvairių medžiagų ištraukos), vartojami alerginėms ligoms diagnozuoti ir gydyti. Daugelis alergenų, sąveikaujančių su imunoglobulinais (IgE ir IgG), yra baltymai, dažnai su šoninėmis angliavandenių grandinėmis. Ypatingomis aplinkybėmis gryni angliavandeniai taip pat gali būti alergenai. Mažos molekulinės masės cheminiai junginiai prie alergenų priskiriami retai, pvz., izocianatai ir anhidridai, veikdami kaip haptenai, gali būti laikomi alergenais, skatinančiais IgE antikūnų gamybą. Klasikiniai alergenai, sukeliantys alerginį kontaktinį dermatitą, yra mažos molekulinės masės cheminės medžiagos, sąveikaujančios su T ląstelėmis, pvz., chromas, nikelis, formaldehidas. Alergenų skirstymas. Alergenai pagal patekimo į organizmą būdą gali būti skirstomi į įkvepiamuosius, patenkančius per burną, ir injekcinius. Pagal prigimtį alergenai skirstomi į infekcinius ir neinfekcinius, o pagal sandaros tipą - į haptenus ir visaverčius alergenus. Alergenai į organizmą gali patekti pro odą (cheminės medžiagos, skalbimo priemonės, kosmetika, vaistiniai tepalai), kvėpavimo takus (įvairios dulkės, žiedadulkės, grybeliai), virškinamąjį traktą (maistas, vaistai). Kai kada alergenai susidaro ir pačiame organizme, dėl bet kurių priežasčių pakitus saviems baltymams (dėl spinduliavimo, cheminių medžiagų poveikio, ligos). Toks alergenas vadinamas autoalergenu. Alergenų skirstymas pagal prigimtį: 1) Neinfekciniai: a) Buitiniai: namų dulkės, pagalvių plunksnos, įvairių rūšių erkės, augalinis pluoštas, mikroskopinių grybų sporos. b) Vabzdžių: bitės, vapsvos, širšės, dafnijos.…

Ovuliacija (lot. ovum - kiaušinis) - lytiškai subrendusios moters organizme vykstantis periodiškai pasikartojantis  procesas, per kurį subrendusi moteriškoji lytinė ląstelė (kiaušinėlis) išeina iš kiaušidės. Ovuliacija priklauso nuo centrinės nervų sistemos ir vidaus sekrecijos liaukų sąveikos. Hipotalamo branduoliuose cikliškai gaminasi atpalaiduojantis hormonas, kuris skatina ir reguliuoja hipofizės gonadotropinių hormonų gamybą. Šie hormonai stimuliuoja ovuliaciją; jų veikiami, kiekvieno mėnesinių ciklo pradžioje kiaušidėse pradeda bręsti folikulai. Dažniausiai 12-14 ciklo dieną pribrendęs folikulas (Grafo folikulas) plyšta, ir kiaušinėlis patenka į kiaušintakio kanalą. Moteriškoji lytinė ląstelė - kiaušinėlis - ne tik perduoda dalį paveldimos informacijos, bet ir aprūpina būsimą gemalą reikiamu maisto medžiagų kiekiu. Subrendusio kiaušinėlio matmenys - 0,2 mm. Tai didžiausia organizmo ląstelė, turinti dangalą , citoplazmą ir branduolį. Kiaušidėse yra daugybė pirminių folikulų - pūslelių, kuriose bręsta moteriškos lytinės ląstelės. Naujagimės kiaušidėse jų būna 300 000 - 400 000. Vėliau dauguma išnyksta, ir moters lytinės brandos metu jų susidaro tik apie 400. Kiaušidės žievėje pirminiai folikulai subręsta. Tokių folikulų viduje yra susiformavęs kiaušinėlis bei folikulinis skystis. Subrendęs folikulas yra 10 mm skersmens. Kiekvieną mėnesį moters organizme susidaro apie 20 folikulų, bet galutinai subręsta dažniausiai tik vienas. Folikulo viduje daugėja skysčio, folikulas didėja, jo skersmuo užima beveik visą kiaušidės žievės plotį, todėl žievė toje vietoje net iškyla. Tokiam folikului plyšus, kiaušinėlis išeina iš kiaušidės - įvyksta ovuliacija.  Po ovuliacijos folikulas pasidaro gausiai kraujagyslių išraizgytos liaukinės struktūros - virsta, geltonkūniu, o kiaušinėlis patenka į…

Menstruacijų ciklas (mėnesinių ciklas) - ritmiški moters organizmo kitimai, vykstantys nuo pirmosios vienų menstruacijų dienos iki būsimų menstruacijų. Menstruacijų funkciją reguliuoja galvos smegenų žievė, hipotalamas (pagumburis), hipofizė (pasmegeninė liauka), kiaušidės ir gimda. Per menstruacijų ciklą sinchroniškai kinta hipotalamo, hipofizės ir kiaušidžių sistemos veikla. Tai sukelia ciklinius gimdos gleivinės kitimus, per kuriuos atplyšta ir pasišalina funkcinis gleivinės sluoksnis. Hipotalamo branduoliuose per kiekvieną menstruacijų ciklą gaminasi baltyminė medžiaga - atpalaiduojantysis hormonas, kuris skatina ir reguliuoja gonadotropinių hormonų išsiskyrimą hipofizėje. Nuo šių hormonų veiklos priklauso kiaušidės funkcija. Kiekvieno menstruacijų ciklo pradžioje kiaušidėje pradeda bręsti folikulai: iki ciklo vidurio vienas jų visiškai subręsta ir subrandina kiaušinėlį. Subrendęs folikulas iškyla į kiaušidės paviršių ir dažniausiai 12-14-tą ciklo dieną plyšta - įvyksta ovuliacija. Kiaušinėlis patenka į kiaušintakį. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, jis per 12-24 h žūsta ir kiaušintakio ertmėje suyra be pėdsakų. Po ovuliacijos plyšusio folikulo vietoje vystosi vadinamas geltonkūnis. Kiaušidėse gaminasi lytiniai hormonai (estrogenai ir progesteronas), veikiantys visas svarbiausias organizmo funkcijas. Nuo estrogenų poveikio padidėja gimda, jos gleivinėje vyksta regeneracija ir poliferacija, bręsta makšties epitelio ląstelės. Dėl progesterono poveikio gimdos gleivinės liaukose atsiranda sekreto, gimda rengiasi priimti apvaisintą kiaušinėlį; kiaušidėse sparčiai vystosi geltonkūnis. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonkūnis sunyksta, gimdos gleivinės funkcinis (atkrintantysis) sluoksnis atplyšta ir su krauju pasišalina; prasideda menstruacijos (mėnesinės). Apibendrinant galima pasakyti, mėnesinių atsiradimas yra objektyvus mergaitės lytinės brandos požymis (mergaitėms jos prasideda 12–14 metais), o mėnesinių ciklo paskirtis yra subrandinti kiaušinėlį, taip…