Anestetikai (gr. anaisthetos - nejautrus) - skausmo jutimą slopinantys (anesteziją sukeliantys) vaistai. Bendrieji anestetikai stipriai slopina centrinę nervų sistemą. Nuo jų poveikio jutimai laikinai išnyksta kartu su sąmone, sumažėja skersaruožių ir lygiųjų raumenų tonusas. Vartojami narkozei sukelti. Inhaliaciniai bendrieji anestetikai yra etilo eteris, fluoretanas, ciklopropanas, metoksilfluranas, azoto suboksidas (linksminančios dujos). Tai dujos arba lakūs skysčiai, kurių ligoniui duodama įkvėpti. Intraveniniai bendrieji anestetikai narkozę sukelia, sušvirkšti į veną. Tokie yra, pvz., tiopentalis, heksenalis, propanididas, ketaminas. Kartais inhaliaciniai anestetikai vartojami kartu su intraveniniais (pvz., narkozė pradedama sušvirkštus intraveninių, o tęsiama duodant įkvėpti etilo eterio arba fluoretano). Vietiniai anestetikai (pvz., novokainas, dikainas, anestezinas, lidokainas, trimekainas) apmarina audinius tam tikroje kūno vietoje. Jie silpnina ląstelių membranų laidumą natrio ir kalio jonams ir dėl to kliudo kilti jaudinimui juntamųjų nervų galūnėse ir (arba) nerviniams impulsams plisti juntamosiomis nervinėmis skaidulomis į centrinę nervų sistemą. Vietinių anestetikų tirpalu sluoksnis po sluoksnio gilyn (pradėjus nuo odos) gali būti prisotinami operuojamos vietos audiniai, tirpalas gali būti švirkščiamas į nervo kamieną supančius audinius (nejautri tampa visa nervo inervuojama sritis), apie nervų šakneles, juo galima purkšti arba tepti gleivinę.

Refleksas - nervų sistemos nulemta atsakomoji organizmo reakcija į dirgiklį. Skirstoma į nesąlyginius ir sąlyginius refleksus. Tam tikrų receptorių dirginimas sukelia viso organizmo arba kai kurių jo dalių reakciją. Refleksai, pagrindinis nervų sistemos veiklos mechanizmas, yra atsakomoji reakcija į tam tikrus dirginimus, dažniausiai saugo organizmą arba padeda jam atlikti įprastus veiksmus netgi nedalyvaujant aukštesniesiems nervų sistemos centrams. Kelias, kuriuo nervinis impulsas nuo receptoriaus per centrinę nervų sistemą plinta iki efektoriaus, vadinamas reflekso lanku. Tokie lankai gali būti paprasti (toniniai monosimpatiniai refleksai) arba labai sudėtingi (pvz., nervinių ląstelių sąveika užtikrinant vertikalią eiseną arba derinant kvėpavimo sistemą prie pakitusių organizmo poreikių). Paprasčiausi judesiai yra nugaros smegenų refleksai. Reflekso lanką sudaro: (1) sensoriniai receptoriai; (2) aferentinės (įcentrinės) nervinės skaidulos; (3) nervinis centras (kuriame yra motoneuronai ir tarpiniai neuronai); (4) eferentinės  (išcentrinės) nervinės skaidulos ir (5) efektoriai (griaučių raumenys). Aferentiniai impulsai iš receptorių motoneuronams gali būti perduodami tiesiogiai arba per tarpinius neuronus (interneuronus). Motoneuronai yra atitinkamų nugaros smegenų segmentų priekiniuose raguose arba smegenų kamiene. Skirstymas. Refleksai skirstomi į įgimtus (nesąlyginius) ir įgytus (sąlyginius). Įgimti refleksai (čiulpimo, šlapinimosi ir kt.) išsivystė per evoliuciją ir yra būdingi visiems gyvūnams. Jų lankas siekia nugaros smegenis arba galvos smegenų kamieną; šie refleksai gali pasireikšti be galvos smegenų veiklos, nes juos reguliuoja nugaros smegenys. Sąlyginiai refleksai susidaro ilgainiui ir yra susiję su aukštesniąja nervine veikla: mokymusi, atmintimi ir pan. Aiškus tokio reflekso pavyzdys yra seilių išsiskyrimas, sukeltas vizualinių…

Oksalo rūgštis - etano dirūgštis, rūgštynių rūgštis, (HOOC)2. Oksalo (rūgštynių) rūgštis - organinis junginys (chem.form. H2C2O4), dikarboksirūgštis, t. y. pagal karboksirūgščių klasifikaciją turi dvi karboksigrupes (HOOC COOH) ir turi visas karboksirūgštims būdingas chemines savybes. Ši rūgštis taipogi priklauso stiprioms organinėms rūgštims (jos rūgšties koncentracija yra daug didesnė nei, kad acto rūgšties). Gryna oksalo rūgštis yra bespalviai kristalai, besilydantys esant 189 °C temperatūrai. Oksalo rūgšties dihidratas lydosi, esant 101,5 °C (staigiai šildant). Laboratorijoje oksalo rūgštis yra gaunama, azoto rūgštimi oksiduojant sacharozę, katalizatoriumi naudojant vanadžio pentoksidą. Pramonės reikmėms oksalo rūgštis gaunama iš natrio arba kalio formiato, kuris kaitinamas iki 400 °C temperatūros. Oksalo rūgšties druskos vadinamos oksalatais. Gamtoje jos yra rabarbaruose, rūgštynėse ir kai kuriuose kituose augaluose (laisvoje formoje ir kalio ar kalcio oksalatų pavidale). Oksalo rūgštis turi toksinių savybių, didesnis kiekis gali dirginti virškinamojo trakto sieneles, o ilgalaikis didesnis kiekis gali būti pavojingas sveikatai. Ši rūgštis lengvai jungiasi su metalais, pvz., kalciu, todėl ilgalaikis maisto, kuriame yra didelių oksalo rūgšties kiekių, vartojimas gali sukelti maisto medžiagų trūkumą organizme. Oksalo rūgšties druskos (oksalatai) sudaro vandenyje netirpius junginius kurie įeina į inkstų akmenų sudėtį. Saikingas oksalo rūgšties turinčių produktų vartojimas sveikam žmogui neturėtų kenkti.

Taninai - augalinės kilmės fenolinių junginių grupė, turintys didelį kiekį hidroksigrupių (OH). Taninai yra panašių į tanino rūgštį savybių iš augalų ekstrahuojamų medžiagų mišinys. Taninai turi rauginių savybių kaip rauginė medžiaga, ši jų savybė, ko gero, pagrindžiama jų gebėjimu sudaryti patvarius kompleksus su baltymais ir kai kuriais kt. polimerais ir polisacharidais. Taninų yra augalų medienoje, žievėje, lapuose, vaisiuose (kai kada sėklose, šaknyse, gumbavaisiuose), aptinkama tokiuose augaluose kaip ąžuolas, kaštonas, akacija, eglė, maumedis, eukaliptas, arbatmedis ir kt. Taninai suteikia lapams sutraukiantį skonį, dėl ko gyvūnams šis skonis nepriimtinas ir ėda nenoriai, taip pat slopina augalams patogeninių mikroorganizmų augimą. Dažniausiai taninus išgauna iš akacijos, eglės ar kaštono žievės vandeninio ekstrakto formoje. Vaistiniai taninų preparatai vartojami kaip priešnuodžiai (apsinuodijus švinu, gyvsidabriu ir kt.), jų sutraukiantis poveikis praverčia gydant viduriavimą, malšinant uždegimus, naudojami kraujavimo stabdymui, kompresus galima dėti ant žaizdų ar mėlynių, prieš hemorojinis. Taninų uždegimą malšinantis poveikis suteikia galimybę gydyti burnos gleivinės uždegimus, nedideles, burnoje esančias opas, jais skalaujama skaudanti gerklė. 

Peroralinis - vartojamas per burną. Dažniausiai turima omenyje vaistinių priemonių vartojimas per burną jas praryjant. Toks gydomųjų medžiagų vartojimas paskiriamas vaistais, kurie gerai pasisavinami skrandžio ir žarnyno gleivinėje. Bet, gydant virškinimo organus, kai kuriais atvejais atvirkščiai, vartojami blogai (arba lėtai) pasisavinami vaistiniai preparatai, kas leidžia virškinamojo žarnyno trakte pasiekti jų aukštą koncentraciją ir gauti gerą vietinį poveikį be pašalinių poveikių. Nors, peroralinio vartojimo forma turi ir trūkumų: terapinis efektas pasiekiamas daug lėčiau nei vartojant vaistus kitokiais būdais; pasisavinimo greitis ir koks kiekis pasisavins (biopasiekiamumas) yra individualus kiekvienam pacientui, kadangi tai priklauso nuo daromo maisto poveikio, žarnyno stovio ar kitų vaistinių medžiagų vartojimo; peroralinis vartojimas neefektyvus gydomosioms priemonėms, kurios blogai pasisavinamos arba yra suardomos žarnyne, susidaro neefektyvūs metabolitai kepenyse arba sukelia stiprų dirginantį poveikį; peroralinis būdas yra apsunkintas ar neįmanomas vemiant ar esant ligoniui be sąmonės.

Degeneracija (lot. degenero – išsigimstu) - išsigimimas, suprastėjimas. Biolog., organizmo ar jo dalių, funkcijų prastėjimas ar nykimas, išsigimimas. Biologinių organizmo savybių pablogėjimas, prisitaikomumo, vaisingumo, atsparumo ligoms sumažėjimas, susijęs su nepalankių aplinkos sąlygų veikimu, ilgalaike savidulka ir pan.. Taipogi, degeneracija pastebima esant pakitimams, atsirandantiems, sutrikus medžiagų apykaitai (distrofija). Termino aiškinimas įvairiose mokslo srityse. 1. Keičiantis kartoms (iš kartos į kartą) augalų arba gyvūnų prisitaikomųjų arba ūkiškai vertingų savybių blogėjimas (pvz., organizmų gyvybingumo susilpnėjimas pasikeitus/pablogėjus auginimo sąlygoms). 2. Organizmo organizacijos suprastėjimas, surištas su organų ir funkcijų, taipogi ištisų organų sistemų nykimu. Ląstelių arba organų irimas ontogenezės metu (pvz., buožgalvio uodegos transformacijos į varlę metu). Evoliucijos proceso metu, filogenezėje - organų redukcija, jų sistemų ir kitokių organizmo struktūrų (organizmų) supaprastėjimas. T. y.  organų, su aktyviomis funkcijomis, redukcija (bendra degeneracija) ir organų, buvusių pas protėvių, redukcija (vietinė degeneracija). 3. Kultūrinių ląstelių ar organizmų gyvybingumo susilpnėjimas pablogėjus augimo sąlygoms. 4. Kūno audinių atgimimas su įvairių medžiagų nusėdimu ląstelėse ir funkcijų sutrikimu. 5. Patologijoje šis terminas turi dvejopą reikšmę. Plačiąja prasme, terminas nusako tokį patologinį organizacijos nukrypimą nuo normalaus tipo (pas žmonių, gyvūnų, augalų), kuris vyksta veikiant paveldimai naštai ir, gilėjantis iš kartos į kartą, palaipsniui veda prie atitinkamos giminės žūties. Tokios giminės degeneracija nusakoma ir išsigimimo žodžiu. Terminas samprata ląstelinėje patologijoje. Ląstelinėje patologijoje degeneracija suprantamas kaip ląstelių (atskirų jų dalių, pavyzdžiui, branduolių) arba tarpląstelinės medžiagos pokytis, atsirandantis pagrinde dėl išorinių žalingų poveikių per individualų…

Manganas - cheminis VIIB grupės elementas; simbolis -Mn; pereinamasis metalas. Mangano kiekis Žemės plutoje 0,106 % masės. Gamtoje aptinkamas mineraluose, vandenyno dugne esančiose konkrecijos ir kt. Manganas su kitais metalais sudaro daug lydinių ir plačiai yra vartojamas pramonėje. Manganas kaip mineralinė medžiaga yra reikalinga tiek gyvūnams, tiek augalams.  Mangano mineralą piroliuzitą MnO2 žinojo jau senovės graikai. Jis buvo randamas netoli Magnezijos miesto. K. Šelė 1774 metais įrodė, kad piroliuzite yra nežinomas elementas. J. Ganas iš jo tais pačiais metais išgavo manganą. Manganas gamtoje randamas piroliuzito, hausmanito, braunito, manganito, rodochrozito ir kt. mineraluose. Turtingas Mn šaltinis yra mangano konkrecijos, dengiančios vandenyno dugną. Šių nuogulų skersmuo - nuo milimetrų iki kelių metrų; jos yra Fe, Mn ir kitų elementų oksidų sankaupos. Tačiau tokį šaltinį techniškai sunku eksploatuoti. Kompaktinis mangano metalas yra pilkos spalvos. Manganas su kitais metalais sudaro daug lydinių. Feromangano lydinyje yra 60-90 % Μn, o manganiniame pliene - 12-15 % Mn. Grynas manganas dėl pasyvacijos chemiškai nėra labai aktyvus. Su kambario temperatūros vandeniu manganas nereaguoja, bet skaido verdantį vandenį, sudarydamas Mn(OH)2. Žinomos keturios Mn atmainos (α , β , γ ir δ ), besiskiriančios kristaline gardele, terminiu patvarumu ir mechaninėmis savybėmis. Įkaitinti mangano milteliai sąveikauja su fluoru, chloro dujomis, siera, azotu, siliciu, fosforu. Vienas Mn yra retai tevartojamas, tačiau jis yra svarbus lydinių komponentas. Feromangano priedas pliene sujungia sierą į MnS ir taip pagerina plieno kokybę, nes MnS pašalinamas…

Magnis – cheminis IIA grupės elementas; simbolis – Mg; šarminis žemių metalas. Magnis yra baltai sidabrinės spalvos metalas, turi metalinį blizgesį. Jis lengvai kalamas, valcuojamas, turi paramagnetinių savybių. Tai chemiškai aktyvus metalas. Normaliomis sąlygomis (kambario temperatūroje) magnio paviršius padengtas tvirta apsaugine magnio oksido (MgO) plėvele ir tampa matinis, drėgname ore jo paviršiuje susidaro hidroksido plėvelė. Magnį kaitinant ore maždaug iki 600 °C suyra, po ko metalas sudega akinančia balta liepsna, susidarant oksidui ir magnio nitridui. Įkaitintas, besilydantis magnis energingai reaguoja su vandeniu, todėl degantį magnį negalima gesinti vandeniu. Šarmai magnio neveikia, bet rūgštyse tirpsta išsiskiriant vandeniliui. Magnis sprogstančiai reaguoja su stipriais oksidantais, pvz., su kalio permanganato milteliais. Su daugeliu metalų (Al, Ag, Zn, Mn, Bi, Cu ir kt.) magnis sudaro lydinius. Aliuminiui arba cinkui magnio priedas suteikia kietumo, padidina lydinių stiprumą, o šie metalai magniui suteikia antikorozinių savybių. Daug magnio suvartojama duraliuminiui, magnaliui, elektronui ir kitiems lydiniams, reikalingiems aviacijoje, gaminti, metalurgijoje metalų oksidams ir halogenidams redukuoti iki metalo. Magnis plačiai naudojamas pramonėje – lydinių gamyboje, elektrinių baterijų gamyboje, optikoje, kaip elektrolitas, karybos ginkluotėje (dėl gebėjimo degti ryškia šviesa), medicinoje ir kt. Pagal paplitimą Žemės plutoje magnis yra šeštas elementas, pakankamai aktyvus, dėl to magnis aptinkamas nelaisvas, bet kaip katijonas (Mg2+). Mg (kaip ir Ca, Sr ir Ba) labai plačiai paplitęs mineraluose ir jūroje. Magnis paprastai sudaro druskas su karbonatais ir sulfatais. Magnio žaliavos ištekliai išgaunami iš tokių šaltinių kaip…

Ontogenezė (gr. on, kilm. ontos - esantis+genesis - kilmė, atsiradimas) - individualus organizmo vystymasis, visuma nuoseklių morfologinių, fiziologinių, biocheminių ir funkcinių pokyčių visuma (individo biologinės raidos ciklas) nuo individo užuomazgos, gimimo ir iki natūralios mirties (skirstoma į embrioninį ir poembrioninį laikotarpius).  Ontogenezės terminą 1866 m. sukūrė Ernstas Hekelis (Haeckel; Vokietija). Išskiriama prenatalinė ontogenezė, postnatalinė ontogenezė ir pavienių organų ir sistemų ontogenezė. Prenatalinės individo ontogenezės stadijos: progenezė, blastogenezė, embriogenezė, fetogenezė. Organizmų, kurie dauginasi lytiškai, naujo individo ontogenezė prasideda dažniausiai nuo apvaisinimo, organizmų, kurie dauginasi nelytiškai - tada, kai naujasis individas atsiskiria nuo besidalijančio motininio organizmo arba ima vystytis iš ląstelės, pumpuro, fragmento. Tuo metu organizmas nuosekliai pereina tam tikras vystymosi fazes ir tam tikra prasme trumpai pakartoja filogenezę. Ontogenezė apima morfogenezę (organų, jų sistemų ir kūno dalių atsiradimas), histogenezę (audinių susidarymas ir vystymasis), organogenezę (organų susidarymas ir vystymasis). Ontogenezės metu tarp savęs aktyviai sąveikauja įvairios biologinės sistemos. Ypač būdinga ląstelių dauginimasis, augimas, judėjimas ir diferenciacija. Skiriami 2 ontogenezės periodai: embrioninis (prenatalinis; gemalas) ir postembrioninis (postnatalinis). Gyvavedžių gyvūnų ir žmogaus embrioninis periodas praeina motinos organizme ir baigiasi gimimu. Per postembrioninį periodą organizmas auga, bręsta lytiškai, visiškai diferencijuojasi jo audiniai ir organai. Organizmo rūšiniai požymiai baigia susidaryti jam lytiškai subrendus, o individualūs požymiai vystosi iki ontogenezės pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kuri ontogenezės stadija yra, individo vaisiaus raidos sutrikimai vadinami atitinkamai gametopatijomis, blastopatijomis, embriopatijomis ir fetopatijomis. Daugialąsčių organizmų ontogenezė vyksta lydima sudėtingos pertvarkos…

Fitinas (fitatai) - organinis junginys, inozito fosforo rūgšties kalcio ir magnio druska; balti, bekvapiai milteliai, blogai tirpstantys vandenyje. Fitino rūgštis susidaro daugelyje augalų jų augimo metu, šiai rūgščiai prisijungus (pvz., cinko, kalcio, vario, geležies) jonus susidaro druskos - fitinas. Fitatai yra mažai tirpūs vandenyje ir atsparūs temperatūros poveikiui, žmogaus organizmas fitatų iš augalų pasisavinti negali, todėl manoma, kad tai sunkina fitatuose prisijungtų elementų pasisavinimą. Taigi, fitato fosfatinės grupės gali stipriai sujungti Cu2+, Zn2+, Mn2+, Ca2+, Fe2+ jonus ir taip sutrinka jų įsisavinimas, o dėl nuolatinio maisto produktų vartojimo, kuriuose yra fitatų, gali atsirasti tam tikrų mineralinių junginių trūkumas. Augalai kuriuose aptinkami fitatai: grūdai (ypač pilnagrūdžiai), sėlenos, sojų pupelės, mažiau bulvėse ir morkose. Augalinėse kultūrose taipogi yra fermento fitazės, šis fermentas gali sumažinti fitatų kiekį augaliniuose maisto produktuose. Įvairiuose augaluose šio fermento yra skirtingi kiekiai ir skirtingas fermento fitazės aktyvumas (fitazės daug yra rugiuose). Nors kita vertus, reikia paminėti ir tai, kad fitinas įeina į inozitolio sudėtį, kurio vienas iš izomerų - mio inozitolis- yra laikomas turintis vitamino savybių, kadangi inozitolis apsaugo kepenis nuo nutukimo kai trūksta mitybos racione baltymų.