Autobiotikai - organizme susidarantis junginys, pvz., tulžies pigmentas bilirubinas. Priklausomai nuo įvairių  aplinkybių, autobiotikai (kaip ir ksenobiotikai) gali būti tiek toksiški, tiek netoksiški organizmui junginiai. Daugelio autobiotikų (ir ksenobiotikų) biotransformacija vyksta kepenų ląstelių endoplazminiame tinkle. Autobiotikai ir panašios į juos struktūros ksenobiotikai metabolizuojami tais pačiais keliais, nes jie yra natūralūs metabolinių kelių fermentų substratai. Daugelyje atvejų, biotransformacijos metu, ksenobiotikai ir autobiotikai virsta labiau poliniais metabolitais. Polinių metabolitų susidarymas yra labai svarbus, nes jie pašalinami iš organizmo daug greičiau negu nemetabolizuoti lipofiliniai ksenobiotikai. Biotransformacijos reakcijose sumažėja ksenobiotiko toksiškumas, o autobiotiko aktyvumas, padidėja tirpumas. Lipiduose tirpūs ksenobiotikai pereina pro ląstelių membranas ir yra lengvai reabsorbuojami inkstų kanalėliuose, todėl ilgiau išlieka organizme. Labai hidrofobiniai ksenobiotikai gali išlikti riebaliniame audinyje beveik neribotą laiką, jeigu jie nepaverčiami labiau poliniais. Poliniai metabolitai lengvai nepereina pro ląstelių membranas, yra filtruojami pro inkstų kamuolėlius, nėra lengvai rezorbuojami inkstų kanalėliuose, todėl greičiau pašalinami su šlapimu. Taigi, I-os fazės biotransformacijos reakcijose ksenobiotikai ir autobiotikai tampa tirpesni, kraujas perneša juos į kepenis. II-os fazės reakcijose susidarę konjugatai yra tirpūs, neaktyvūs ir netoksiški, todėl šalinami per žarnas su tulžimi arba filtruojami pro inkstus su šlapimu. (T. p. žr. term. ↑ Biotransformacija.)

Biotransformacija tai - medžiagos detoksinimas, vykstant jų biocheminei transformacijai. Daugelio autobiotikų ir ksenobiotikų biotransformacija vyksta kepenyse. Autobiotikai ir panašios į juos struktūros ksenobiotikai metabolizuojami tais pačiais keliais, nes jie yra natūralūs metatabolinių kelių fermentų substratai. Ksenobiotikų metabolizmas organizme priklauso nuo to, ar yra fermentų, galinčių katalizuoti jų pokyčius. Dažnai fermentai, katalizuojantys ksenobiotikų pokyčius, yra mažai specifiški substratui, nes substratas yra organizmui svetima medžiaga. Jei nėra tam tikrą ksenobiotiką metabolizuojančių fermentų, jis yra metaboliškai neaktyvus (inertiškas). Ksenobiotikų biotransformaciją atliekantys fermentai turi svarbią reikšmę, juos aktyvinant ir pašalinant iš organizmo. Patekusių į organizmą ar susidariusių jame metabolizmo metu nuodingų (toksinių) medžiagų detoksinimas vyksta įvairių kepenų ląstelių organoiduose. Pati pajėgiausia sistema yra endoplazminiame tinkle. Daugeliu atveju biotransformacijos metu ksenobiotikai ir autobiotikai virsta labiau poliniais metabolitais. Polinių metabolitų susidarymas yra labai svarbus, nes jie pašalinami iš organizmo daug greičiau negu metabolizuoti lipofiliniai ksenobiotikai. Lipiduose tirpūs ksenobiotikai pereina pro ląstelių membranas ir yra lengvai reabsorbuojami inkstų kanalėliuose, todėl ilgiau lieka organizme. Labai hidrofobiniai ksenobiotikai gali išlikti riebaliniame audinyje beveik neribotą laiką, jeigu jie nepaverčiami labiau poliniais. Poliniai metabolitai lengvai nepereina pro ląstelių membranas, yra filtruojami pro inkstų kamuolėlius, nėra lengvai rezorbuojami inkstų kanalėliuose, todėl greičiau pašalinami su šlapimu. Nuodingų medžiagų, susidariusių ksenobiotikų ir autobiotikų metabolizmo metu, detoksinimas apima skirtingas reakcijų grupes, kurios vadinamos biotransformacijos fazėmis: I fazė - metabolitų pokyčių fazė. Jos metu vyksta oksidacijos, redukcijos, hidrolizės reakcijos. Ksenobiotiko molekulėje atsiranda naujų funkcinių grupių…

Ksantino oksidazė - (ksantino oksidazė/dehidrogenazė; EC 1.17.3.2; EC 1.1.3.22) oksidoreduktazė, ksantino hidrataciją iki šlapimo rūgšties katalizuojantis fermentas. Fermento prostetinėje grupėje yra molibdeno ir geležies (Fe3+) jonai ir FAD. Panašiai kaip ir kitos oksidazės jis oksiduoja purinus susidarant vandenilio peroksidui, katalizuoja hipoksantino oksidaciją į ksantiną, o jį į šlapimo rūgštį. Žymūs jo kiekiai aptinkami tik kepenyse ir žarnyne. Ksantino oksidazė yra laikoma anomalia ksantino dehidrogenazės forma, kuri susidaro oksidacijos metu arba normalaus fermento dalinės proteolizės metu. Sutrikus purinų apykaitai, susidaro perteklinis šlapimo rūgšties kiekis, atsiranda podagrą. Tokia ligota būsena vadinama ksantinurija, ji atsiranda esant nepakankamam kiekiui ksantino oksidazės fermento, arba nepakankamam jo aktyvumui. Ksantinurija yra reta paveldima liga, kuri gali sukelti inkstų nepakankamumą. Gydant šią ligą, prie visų jos gydymo priemonių, yra įtraukiamas ir ksantino oksidazės (ir ksantino dehidrogenazės) inhibitorių vartojimas, kad sumažinti šlapimo rūgšties susidarymą.  Be to, ksantino oksidazės aktyvumas kraujyje yra naudojamas kaip rodiklis rodantis kepenų ląstelių irimą, kadangi šis fermentas yra ląstelinis ir niekada normaliose sąlygose neatsiranda kraujyje.

Hipoksantinas - Hyp, *6-purinolis, HOC5H3N4; natūralus azotinių purinų bazės darinys. Kartais būna nukleorūgščių sudėtyje,  kur yra tRNR antikodone nukleozido inozino formoje. Patekę su maistu nukleoproteinai skrandyje suyra iki baltymų ir nukleorūgščių, kurie dvylikapirštėje žarnoje hidrolizuojami į mononukleotidus. Plačiau nesiplečiant, visos skaidymo reakcijos vyksta katalizuojant tam tikriems specifiniams fermentams, kurios sekoje nukleorūgštys skaidomos į oligonukleotidus, jie į mononukleotidus, toliau į nukleozidus, o tie skaidomi į bazes - nukleotidus ir skaidymo produktus. Su maistu gautos bazės gali būti naudojamos organizmo nukleorūgščių sintezei. Panašiai nukleorūgštys yra skaidomos ir esančios ląstelėse, tačiau dalis bazių yra išsaugomos ir naudojamos nukleotidų resintezei. Hipoksantinas paverčiamas į inozino monofosfatą (IMP). Kalbant apie purino bazių katabolizmą organizme, jau žinome, kad laisvosios bazės susidaro organizme skaidant nukleorūgštis arba patenka iš virškinamojo kanalo. Primatai (tarp jų ir žmogus), paukščiai, kai kurie ropliai purinus skaido iki šlapimo rūgšties, kuri pašalinama su šlapimu. Organizmo nukleotidazės katalizuoja fosforo rūgšties pašalinimą nuo purino nukleotidų. IMP hidrolizuojamas iki inozino. Hipoksantinas, susidaręs iš inozino, yra oksiduojamas iki ksantino. Ksantino oksidacjos produktas yra šlapimo rūgštis. Šias abi reakcijas katalizuoja arba ksantino oksidazė, arba ksantino dehidrogenazė. Reakcijoje, katalizuojamoje ksantino oksidazės, elektronai pernešami ant molekulinio deguonies. Susidaro vandenilio peroksidas, kuris katalizuojant katalazei verčiamas H2O ir O2. Žinduolių ksantino oksidazė yra užląstelinis fermentas. Manoma, kad tai yra vidulastelinio fermento ksantino dehidrogenazės, pernešančios elektronus ir protonus ant NAD+, forma. Šių baltymų elektronų pernašos sistema sudaryta iš geležies ir sieros sankaupos, kofermento…

Nitrozoaminai (nitrozaminai) - N-nitrozoaminas R2NNO; cheminiai organiniai junginiai; labai toksiški junginiai, kancerogenai. Nitratams reaguojant su antriniais alifatiniais aminais, kurių daug organizmo baltymuose, susidaro įvairūs N-nitrozoaminai, jiems gausiai patenkant į organizmą yra pažeidžiamos kepenys, gali atsirasti kraujo išsiliejimai, traukuliai ar net nutikti koma. Bet dažniausiai minimas nitrozaminų neigiamas kancerogeninis poveikis yra mutageninės savybės, kurios gali sukelti įvairių organų navikų atsiradimą. Nitratai ir nitritai į organizmą patenka kartu su maistu. Pvz., daržovėmis, konservantais apdorota mėsa. Dalis nitratų organizme gali redukuotis iki nitritų, o nitritas paveiktas virškinimo sistemos fermentais virsti į nitrozaminus. Antrinių aminų ir nitritų yra maiste, todėl nitrozoaminai susidaro ruošiant maistą (kepant mėsą, žuvį). Nors kai kada daržovėse esančių nitratų kiekis gal būt ir yra didesnis negu mėsoje ir jos gaminiuose, bet mėsoje (ypač rūkytuose mėsos gaminiuose, dešrelėse, dešrose) gali būti pavojingesni. Kadangi apdorojant tokius gaminius atvira liepsna (pvz., kepant ant laužo) nitrozaminų susidarymo galimybė tik padidėja. O daržovės esantys vitaminai (ypač vit. C), kai kuria dalimi, gali stabdyti nitrozaminų susidarymą. Nitrozaminų metabolizmas mikrosominėje oksidacinėje sistemoje vyksta susidarant metildiazonio jonui, kuris gali metilinti ląstelių DNR ir lemti plaučių, skrandžio, virškinimo sistemos, kepenų ir inkstų piktybinių navikų atsiradimą.

Nitritai - azotinės rūgšties druskos (HNO2), nitritų jonų cheminė formulė NO2- , pvz., kalio nitritas KNO2, natrio nitritas NaNO2, kalcio nitritas Ca(NO2)2 ir kt. Dauguma nitritų tirpsta vandenyje ir yra vidutiniškai nuodingi. Kristalinėmis medžiagomis yra tik kalio, sidabro, kalcio ir bario nitritai. Kalio, natrio ir bario nitritai yra gerai tirpūs, mažai tirpūs yra sidabro ir vario nitritai. Kylant temperatūrai nitritų tirpumas didėja. Organiniuose tirpikliuose tirpsta blogai. Nitritai į žmogaus organizmą paprastai patenka tiesiogiai arba visų pirmą kaip nitratai (maisto produktų sudėtyje). Kurie žmogaus virškinimo trakte veikiant tam tikriems fermentams redukuojami į nitritus. Nitritai yra kraujo oksidacijos inhibitoriai ir sudaro rožinės spalvos kompleksus su hemoglobinu. Taigi jie kenksmingi žmogaus hemoglobinui, kadangi hemoglobinas gali virsti methemoglobinų, o tai tikėtina gali sukelti methemoglobinemiją. Tokių virsmų eigoje, raudonos spalvos hemoglobinas pakeičia atspalvį į tamsai rudą ir nebegali pernešti deguonį ir anglies dioksido (O2 ir CO2). Esant normaliai žmogaus fiziologinei būklei ir esant nitritų patekimui į organizmą ne daugiau kaip yra laikoma patvirtinta leistina norma (apie 0.1 mg/kg kūno masei),  žinoma išskyrus kūdikius, žmogaus organizme susidaro apie 2% methemoglobinų. Toks kiekis organizme susidaro tik todėl, kadangi suaugusio žmogaus eritrocitų reduktazės gali susidariusi methemoglobiną perdaryti atgal į hemoglobiną. Kai kurie maisto priedai žalingi žmogui, pavyzdžiui, E 249, E 250, E 251, E 252, nitratai ir nitritai, vartojami mėsos produktams konservuoti, raudonai spalvai paryškinti. Valgant tokį maistą žmogui stinga energijos. Todėl, nepaisant nuodingumo, šios medžiagos naudojamos…

Nitratai - azoto rūgšties druskos ir esteriai, molekulinėje formulėje turi neigiamai įkrautą anijoną (NO3-). Pvz.: natrio nitratas NaNO3, kalio nitratas KNO3. Gamtiniai amonio, kalcio, natrio nitratai, arba salietra - plačiai naudojama trąša. Dirvožemyje nitratai susidaro azoto junginius veikiant bakterijoms. Dirbtiniai nitratai - tai organiniai junginiai esteriai, gaunami azoto rūgštį veikiant alkoholiu. Nitratų perteklius pavojingas sveikatai. Seniau nitratus vadindavo tiesiog salietra, nitratų pavadinimas paprastai vartojamas įvardyti tam tikriems mineralų ar žemės ūkio trąšoms. Nitratai išgaunami veikiant metalus, oksidus, hidroksidus ir druskas azoto rūgštimi (HNO3). Praktiškai visi nitratai gerai tirpsta vandenyje; kietoje būsenoje yra pakankamai stiprūs oksidatoriai, bet skirtingai nei azoto rūgštis, nitratai tirpale praktiškai oksidacinių savybių neturi. Nitratai pakankamai plačiai naudojami pramonėje. Jie panaudojami gaminant sprogstamąsias medžiagas, signalines raketas, pirotechniką, degtukus, dažus, stiklą, veidrodžius, fotografinei šviesai jautriai emulsijai, naudojami vaistų gamyboje, yra raketinio kuro komponentas. Nitratai daugelyje šalių naudojami maisto pramonėje konservuojat mėsa ir jos produktus (nitratai ir nitritai yra naudojami kaip konservantai mėsos gaminiams - E - 249, 250, 251, 252). Medicinoje sidabro nitratas plačiai vartojamas kaip dirginanti medžiaga, taip pat juo plečiamos kraujagyslės sergantiems išemine širdies liga (nitroglicerinas). Nitratų aptikimas natūralioje gamtoje. Augalai azotą ir jo junginius panaudoja statant savo organizmo ląsteles. Azotiniai junginiai (pvz., nitratai) į dirvožemį patenka ar jame susidaro natūraliai, taip pat patenka kartu su mineralinėmis bei organinėmis (pvz., organinės atliekos, mėšlas) trąšomis. Nitratai dirvožemyje esančiomis bakterijomis yra perdirbami, tada augalai gali juos pasisavinti. Dėl…

Diagnozė (gr. diagnosis - pažinimas, nustatymas) - med., ligos nustatymas - gydytojo išvada dėl ligos esmės ir ligonio būklės, pagrįsta visapusišku ligonio ištyrimu. T. y. ligos pobūdžio, kilmės, aplinkybių ir ligonio būklės nustatymas, remiantis atliktais įvairiais medicininiais tyrimais. Gydytojas pirmiausia surenka anamnezę - apklausia ligonį arba jo artimuosius. Tada tiria ligonio kūną: apžiūri, apčiuopia, stuksena, išklauso. Po to matuojama ligonio kūno temperatūra, tikrinamas kraujas ir įvairios organizmo išskyros. Organų ir jų sistemų pakitimai nustatomi rentgenodiagnostikos, elektrokardiografijos, endoskopijos, biopsijos ir kt. būdais. Kiekvienu atveju nustatoma pagrindinė ir gretutinės ligos, komplikacijos. Pagal diagnozę skiriamas gydymas ir profilaktikos priemonės, prognozuojamas nedarbingumo laipsnis. Pomirtinė diagnozė nustatoma pagal mirusiojo skrodimo duomenis. Biolog.,diagnozė - organizmo pagrindinių požymių aprašymas, apibūdinantis kurią nors augalų arba gyvūnų sisteminę grupę, pvz., rūšį, šeimą, gentį ir pan.

Kancerogenas - cheminė medžiaga, sukelianti piktybinių navikų susidarymą, t. y. cheminiai junginiai, tam tikromis sąlygomis sukeliantys vėžį. Pirmąją kancerogeną - akmens anglių degutą - ištyrė ir 1775 m. aprašė Perisvalis Potas (Pott; D. Britanija); jis nustatė, kad ši kancerogeninė medžiaga sukelia kaminkrėčiams odos vėžį. 1928 m. iš akmens anglių deguto išskirtas grynas kancerogenas - dimetilbenzantracenas. Kancerogenas - supančios aplinkos faktoriai, kurių poveikis žmogaus ar gyvūno organizmui padidina ar skatina tikimybę atsirasti ir vystytis piktybiniams (vėžiniams) augliams (dariniams). Tokiu faktoriumi gali būti įvairios medžiagos. Jos gali turėti cheminę (įvairios cheminės medžiagos), fizinę (jonizuojančios spinduliuotės, ultravioletiniai spinduliai) arba biologinę (onkogeniniai virusai, kai kurios bakterijos) kilmę. Didžiosios dalies vėžinių darinių susidarymui turi įtakos būtent šie pateikti faktoriai. Kancerogenai, dėl savo fizinių ir cheminių savybių, gali sukelti negrįžtamą poveikį genome, medžiagų apykaitoje, biologiniuose procesuose ir pan., kas sukelia ar skatina susidaryti navikus. Žinoma keli šimtai kancerogenų, galinčių sukelti vėžį eksperimentiniams gyvūnams; iš jų >50 kenksmingų žmogui. Jų chem. sudėtis ir sandara įvairi. (Žr. lent. Kancerogeninės medžiagos.) Labiausiai ištirti yra policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (pvz., benzpirenas), asbestas, arseno junginiai, nitrozoaminai, aromatiniai aminai. Kancerogenų yra pramonės įmonių, vidaus degimo variklių išmetamosiose dujose, tabako dūmuose, dažuose, dervose, tepaluose. Jos susidaro ir pačiame organizme, kai jame sutrinka medžiagų apykaita. Ląstelėse kancerogenai sudaro kompleksus su dezoksiribonukleino rūgštimis ar su kitais ląstelių komponentais. Ląstelę veikia patys kancerogenai arba jų skilimo produktai. Kancerogeninės medžiagos. Cheminiais kancerogenais gali būti: nitratai ir nitritai…

Ksenobiotikai (gr. xenos - svetimas + bios - gyvybė) - tai bet kokios svetimos organizmui cheminės medžiagos, kurios gali trikdyti biologinių procesų eigą: vaistai, nuodai, maisto priedai, insekticidai, pesticidai, įvairūs gamtoje pasitaikantys teršalai ir kitos medžiagos. Yra žinoma daugiau kaip 200 000 tokių medžiagų. Ksenobiotikai yra medžiagos, užteršiančios maisto produktus įvairiais jų gaminimo etapais. Dauguma jų kenkia žmogaus sveikatai. Daugumoje atvejų, ksenobiotikai patekę į gyvą organizmą arba atlieką įvairių tiesioginį nepageidaują poveikį, arba sudaro toksiškus metabolitus, kurie sukelia toksines arba alergines reakcijas, silpnina imunitetą, sukelia specifinius susirgimus, sukelia medžiagų apykaitos sutrikimus ar sutrikdo natūralių procesų eigą. Šios medžiagos organizme detoksinamos, vykstant jų biocheminei transformacijai - biotransformacijai. Ksenobiotikų įvairovė. Prigimtimi arba kiekiu ksenobiotikai nebūdingi natūraliam maisto produktui. Tai organiniai ir neorganiniai junginiai, augaliniame maiste susidarę iš trąšų liekanų, gyvuliniame - iš pašarų, jų priedų ar konservantų, vaistų (pvz., antibiotikų, antihelmintinių vaistų, augimo stimuliatorių), kurių duodama gyvuliams. Ksenobiotikais yra ir įvairios medžiagos, patekusios į produktą iš įpakavimo, taros, indų, jei šie pagaminti iš netinkamų maistui laikyti metalų, polimerinių medžiagų, gumos. Toksinių medžiagų (pvz., benzpireno, policiklinių arom. angliavandenilių) produktuose gali susidaryti juos rūkant, kepant, fermentuojant, apšvitinus per didele jonizuojančiųjų spindulių doze. Kai nesilaikoma maisto atsargų ruošimo, laikymo, transportavimo sanitarinių reikalavimų, produktuose gali susidaryti grybelių gaminamų nuodingųjų medžiagų (mikotoksinų) arba bakterijų nuodų (pvz., botulizmo bakterijų, stafilokokų toksinų). Daug nuodingų medžiagų patenka į maistą iš aplinkos, užterštos pesticidais, sunkiaisiais metalais, sintetinėmis skalbimo priemonėmis, policiklininiais…