Purinas - turintis azoto organinis (heterociklinis) junginys; C5H4N4. Purinų molekulė sudaryta iš dviejų žiedų (iš imidazolo ir pirimidino žiedų). Purinui, panašiai kaip ir imidazolui, būdinga prototropinė tautomerija. Purinas – amfolitas, kadangi pasižymi bazinėmis [pKa (BH+) = 2.4] ir rūgštinėmis (pKa = 9.9) savybėmis. Purino (ir pirimidino) nukleotidai gali būti sintetinami de novo (iš aminorūgščių, CO2 ir NH3) arba iš esamų purino ir pirimidino bazių. Atsižvelgiant į organizmą, vieno ar kito sintezės kelio reikšmė gali būti skirtinga. Iš purino darinių svarbiausią reikšmę organizmų gyvybiniams procesams turi jo amino- ir hidroksidariniai: adeninas ir guaninas. Jie yra nukleino rūgščių struktūros komponentai (pvz., nukleorūgšties DNR sudėtyje yra purino bazės - adeninas ir guaninas, bei pirimidino bazės - timinas ir citozinas). Purinai, purino bazių pavidalu (nukleorūgštyse), įeina į visas gyvūnų, augalų ir mikroorganizmų ląsteles. Purinai įeina į daugelį biologiškai svarbių junginių, pvz., kofeiną, teobrominą, ksantiną, hipoksantiną ir kitus junginius, kurie yra labai reikšmingi organizmui. Adeninas įeina į kai kurių kofermentų: adenozintrifosfato (ATP) ir jo darinių ADP ir AMP sudėtį. Nukleotidas ATP yra būtinas energijos šaltinis organizmo gyvose ląstelėse. Alkaloido kofeino yra kavoje (1-1.5%) ir arbatžolėse (iki 5%). Nedideli jo kiekiai stimuliuoja širdies veiklą ir CNS. Žmogus (primatai, paukščiai, kai kurie ropliai) purinus skaido iki šlapimo rūgšties, kuri pašalinama su šlapimu. Šlapimo rūgštis - galutinis purino darinių metabolizmo junginys. Sutrikus purinų apykaitos procesams (pvz., šlapimo rūgšties metabolizmui) organizme gali sukelti tokius susirgimus kaip podagra ir…

Pirimidinas - 1,3-diazinas; C4H4N2; šešianaris heterociklinis organinis junginys, savo sudėtyje turintis azoto ir turi žiedinę molekulinę struktūrą. Pagal savo sandarą pirimidinas yra panašus į piridiną; pasižymi silpnomis bazinėmis savybėmis. Pirimidino žiedo bazės (uracilas, citozinas, timinas), kaip ir purino bazės, sudaro nukleotidus ir įeina į nukleorūgščių sudėtį (DNR, RNR, taip pat kai kurių kitų junginių, pvz., kofermentų, tiamino, barbamilo ir kt.). Pirimidinai, turėdami komplementarius ryšius su purinais (purino bazėmis), nukleorūgščių sudėtyje dalyvauja paveldimos (genetinės) informacijos saugojime ir perdavime. Heterociklinės bazės (pirimidino ir purino) turi amino- ir ketogrupes, todėl jų molekulių viduje labai lengvai vyksta oksidacijos ir redukcijos vyksmai. Pirimidino (ir purino) nukleotidai gali būti sintetinami de novo (iš aminorūgščių, CO2 ir NH3) arba iš esamų purino ir pirimidino bazių. Atsižvelgiant į organizmą, vieno ar kito sintezės kelio reikšmė gali būti skirtinga. Pirimidino nukleotidų sintezės de novo metu, iš pradžių sintetinamas uridino 5'monofosfatas, kuris yra kitų pirimidinų pirmtakas. Pirimidino žiedas sintetinamas iš trijų metabolinių pirmtakų: bikarbonato, glutamino aminogrupės, aspartato (jis pateikia žiedui kitus atomus). Pirimidino nukleotidų katabolizmas prasideda juos hidrolizuojant iki nukleozidų ir fosfato, veikiant nukleotidazei. Nukleozidai gali būti tiesiogiai skaidomi iki bazės ir ribozės arba paverčiami (veikiant atitinkamais fermentais) kitais nukleozidais. Galutiniai pirimidino bazių skilimo produktai yra acetil-KoA ir sukcinil-KoA. Taigi, pirimidino dariniai yra plačiai paplitę gyvoje gamtoje, kur dalyvauja daugelyje svarbių biocheminių procesų; įeina į nukleorūgščių sudėtį; pirimidino branduolys įeina į kai kurių B grupės (pvz., B1) vitaminų, kofermentų…

Šlapimo rūgštis - 2,6,8-purintriolis, (HO)3C5HN4; galutinis purinų apykaitos produktas žmogaus organizme. Ji lengvai filtruojama ir kartu su Na+ jonais artimajame (proksimaliajame) vamzdelyje pernešama abiem kryptimis, t. y. reabsorbuojama ir sekretuojama. Normaliai sekrecija yra didesnė už reabsorbciją, todėl esant labai koncentruotam šlapimui, uratų koncentracija šlapime gali būti 20-30 kartų didesnė negu plazmoje (0,25 mmol/l). Uratai blogai tirpsta vandenyje, iš jų gali susidaryti akmenys. Uratų koncentracijos didėjimas kraujyje - hiperurikemija. Ji atsiranda dėl fermentų sutrikimų arba dėl padidėjusio uratų susidarymo ir/ar sumažėjusio jų išsiskyrimo, gali sukelti podagrą. Jos metu urato kristalai kraujagyslėse pažeidžia ir kitus organus. Šlapimo rūgštis yra žmogaus (ir primatų) organizme purinų apykaitos galutinis produktas, susidaręs po ksantino oksidazės fermentinio oksidacinio poveikio į ksantiną. Jei kalbant kiek paprasčiau, tai šlapimo rūgštis yra galutinis nukleotidų (azoto turinčių medžiagų), skaidymosi produktas (arba metabolizmo metu susidaranti azotinė atlieka). Pas likusių kitų žinduolių (be primatų ir žmogaus) šlapimo rūgštis katalizuojama į alantoiną. Nedidelis šlapimo rūgšties kiekis yra audiniuose (smegenyse, kepenyse, kraujyje), taip pat žinduolių ir žmogaus šlapime ir prakaite. Šlapimo rūgštis yra pakankamai silpna rūgštis, žmogaus kraujo plazmoje jos yra 0.15-0.47 mmol/l. Šlapimo rūgštis kraujo plazmoje cirkuliuoja jonizuotoje formoje, kaip natrio uratas. Kadangi šlapimo rūgštis blogai tirpsta kraujo plazmoje ir esant kai kuriems medžiagų apykaitos sutrikimams, padidėjus šlapimo rūgšties sintezei arba sutrikus jos išsiskyrimui, didėja šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje ir šlapime. Tuomet gali atsirasti šlapimo rūgšties ir jos druskų (uratų) kaupimas organizme, t. y.…

Uratai - šlapimo rūgšties druskos. Padidėjus šlapimo rūgšties sintezei arba sutrikus jos išsiskyrimui, didėja šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje, šlapime ir susergama podagra. Šios ligos atveju daug netirpios šlapimo rūgšties natrio druskos (uratų) kristalų pavidalu kaupiasi inkstuose ir sąnariuose. Leukocitai fagocituoja uratų kristalus, kurie suardo lizosomų membranas. Lizosomų fermentai išsiskiria į citozolį ir susidarę katabolizmo produktai sukelia uždegimą. Uratų koncentracijos didėjimas kraujyje (hiperurikemija) atsiranda dėl fermentų sutrikimų arba dėl padidėjusio uratų susidarymo ir/ar sumažėjusio jų išsiskyrimo. Žmogaus organizme, vandenyje blogai tirpstantys uratai, gali kauptis inkstuose ir šlapimo takuose akmenų pavidalų, taip pat podagrinių darinių sankaupų pavidalų. Esant dideliam organizme uratų kristalų kiekiui prasideda jų nusėdimas (kaupimas) minkštuosiuose audiniuose, kur gali prasidėti podagrinių mazgelių (tofusų) susidarymas. Urato kristalai kraujagyslėse pažeidžia ir kitus organus.

Hiperurikemija - padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje. Šlapimo rūgštis yra galutinis purinų apykaitos produktas. Ji lengvai filtruojama ir kartu su Na+ jonais artimajame (proksimaliajame) vamzdelyje pernešama abiem kryptimis, t. y. reabsorbuojama ir sekretuojama. Normaliai sekrecija yra didesnė už reabsorbciją, todėl esant labai koncentruotam šlapimui, uratų koncentracija šlapime gali būti 20-30 kartų didesnė negu plazmoje (0,25 mmol/l). Uratai blogai tirpsta vandenyje, iš jų gali susidaryti akmenys. Uratų koncentracijos didėjimas kraujyje (hiperurikemija), kuris atsiranda dėl fermentų sutrikimų arba dėl padidėjusio uratų susidarymo ir/ar sumažėjusio jų išsiskyrimo, gali sukelti podagrą. Jos metu urato kristalai kraujagyslėse pažeidžia ir kitus organus. Hiperurikemijos atsiradimo priežastimi gali būti padidėjęs ir pagreitėjęs šlapimo rūgšties susidarymas, dėl medžiagų apykaitoje esančių purinų pertekliaus. Taip pat dėl nusilpusios inkstų veiklos ir nepakankamo šlapimo rūgšties išskyrimo per juos. Kaip atsiradimą ar susirgimą paaštrinančių veiksnių gali būti didelis, turinčių purinų, maisto produktų kiekio vartojimas (pvz., gyvulių mėsa, kepenys, liežuvis, kava). Taipogi nerekomenduojama vartoti daug didelio kaloringumo ir riebaus maisto, ar atvirkščiai - badauti. Badavimo metu energijai gauti yra ardomas organizmo raumeninis audinys, šio proceso metu yra atpalaiduojama daug purinų, kurie patenka į kraujotaką. Pirminė hiperurikemija gali būti esant įgimtam genetiniam tam tikro fermento stokai, kuris ardo šlapimo rūgštį. Hiperurikemijos  metu padidėjęs šlapimo rūgšties lygis yra galimas podagros atsiradimo veiksnys, o labai padidėjęs šlapimo rūgšties lygis - inkstų nepakankamumo. Dėl blogai tirpstančių susidariusių šlapimo rūgšties druskų (uratų) ir pačios šlapimo rūgšties susidaro uratiniai…

Reumatinis artritas (lot. arthritis rheumatoidea) - lėtinė liga, kuri daugiausia pažeidžia sąnarius; viena iš reumatinių ligų. Reumatoidiniu artritu dažniausiai serga vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys. 5-10% visų sergančiųjų vaikai, kurie gali susirgti dar per pirmuosius gyvenimo metus; jų reumatoidinis artritas vadinamas juveniliniu. Manoma, kad dažniau susergama, turint paveldėtą polinkį. Ligai prasidėti turi reikšmės mikrobai, ypač virusai. Dažniausiai susergama, kai sumažėja organizmo atsparumas: peršalus, pervargus, po traumos. Sergant reumatoidinis artritu, organizme vyksta sudėtingi imuniniai pakitimai, gaminasi tam tikri antiantikūnai (vad. reumatoidinis faktorius), kurių dažnai būna ligonio kraujyje; tai padeda diagnozuoti ligą. Sąnariuose prasideda uždegimas, juos skauda, jie patinsta, rytą būna sustingę, pasidaro nejudrūs, ilgainiui gali deformuotis. Silpsta ir nyksta gretimi raumenys. Reumatoidinis artritas gali pažeisti akis, vidaus organus (širdį, kepenis, inkstus, plaučius). ~50% ligonių, nuo ligos pradžios praėjus >5 m., tampa neįgaliais. Liga dažniau prasideda iš lėto: ilgą laiką būna pažeistas tik vienas sąnarys. Kai prasideda ūminė, ligonis ima karščiuoti, blogai jaučiasi, jam patinsta ir skauda kelis sąnarius. Ligos eiga dažniausiai banguota: po reumatoidinio artrito paūmėjimo sveikata vėl pagerėja. Paūmėjimų gali būti peršalus, susirgus infekcine liga, po psichikos traumos, sumušus ar sužeidus sąnarį. Vaikams kartais būna tam tikra reumatoidinio artrito forma (vadinamasis Stilio sindromas). Jie karščiuoja, jiems patinsta daugelis sąnarių, padidėja kepenys, blužnis, limfmazgiai. Dažnai pažeidžiamos akys, silpnėja rega. Sergantis reumatoidiniu artritu gydoma ilgai (kelis mėnesius ar net metus) priešuždegiminiais vaistais, imunostimuliatoriais, hormonų ir kt. preparatais. Kartais daroma sąnarių operacija.…

Artrozė (lot. arthrosis<gr. arthron - sąnarys) - lėtinė distrofinė sąnarių liga. Labai paplitusi: ja serga ~12% pasaulio gyventojų. Pirmine artroze dažniausiai suserga >40 m. žmonės (ypač nutukę), t. p. turintys paveldėtą polinkį, susilpnėjus skydliaukės ir lytinių liaukų funkcijai. Artrozė dažniau prasideda tuose sąnariuose, kuriems tenka didelis fizinis krūvis, kurie dažnai traumuojami, yra pakitę dėl ligos ar įgimtų defektų. Antrinė artrozė būna po sąnario traumos, infekcinės ar endokrininės ligos, dėl vystymosi sutrikimo. Sutrinka sąnario kremzlės mityba, dėl to kremzlė tampa mažai elastinga, supleišėja. Pakinta sąnario audiniai, susidaro kaulinių išaugų (osteofitų), prasideda osteosklerozė. Sąnariai, ypač rytais, yra sustingę, braška. Pradėjus judėti, ilgiau pabuvus nepatogioje padėtyje ar po sunkesnio fizinio krūvio, juos maudžiančiai skauda. Ligai progresuojant, skauda stipriau ir nuolatos. Sąnarys deformuojasi, tampa nelankstus. Gydoma antireumatiniais, stimuliuojančiais kremzlės regeneraciją, atpalaiduojančiais raumenų įtempimą ir kt. vaistais, šilumos procedūromis (pvz., parafinu, šildomaisiais kompresais, karštomis voniomis), gydomąja gimnastika, kartais operuojama. Sąnarius reikia saugoti nuo traumų, stengtis, kad jie nepervargtų, laiku taisyti stovėsenos sutrikimus, laikytis mitybos režimo (ypač linkusiems tukti).

Podagra (lot. podagra < gr. pus, kilm. podos - koja + gra - medžioklė), liga, kylanti sutrikus organizme šlapimo rūgšties apykaitai. Pirmine podagra dažniau serga 40-50 m. vyrai, ypač nutukę, valgantys daug purininių medžiagų turinčio maisto (pvz., riebios mėsos, žuvies), geriantys alkoholinius gėrimus, mažai judantys. Moterys (sudaro 5-10% visų ligonių) tokia podagra dažniausiai serga po menopauzės. Antrinė podagra (2-5% atvejų) būna sergant kai kuriomis kitomis ligomis (pvz., lėtine hemolizine mažakraujyste, leukoze, esant tikrajai policitemijai). Sergant podagra, šlapimo rūgštis kaupiasi kraujyje, jos druskos (uratai) telkiasi sąnariuose, inkstuose ir kt. organuose. Pagal eigą podagra gali būti ūminė ir lėtinė. Ūminės podagros priepuolis prasideda naktį (dažniausiai gausiai prisivalgius purininių medžiagų turinčio maisto, po traumos, nušalimo, pervargimo) - kyla labai ūmus vieno sąnario (paprastai kojos didžiojo piršto antrojo sąnario) uždegimas. Pažeistą sąnarį labai skauda, jis patinsta, parausta. Pakyla kūno temperatūra (iki 38 - 39 °C). Priepuolis trunka 3-4 d., gali kartotis po keleto mėnesių ar 1-2 m., ypač pavasarį. Gali būti pažeisti ir kiti sąnariai (kelių, čiurnų, pėdų, smulkieji rankų, alkūnių). Po 10-15 m. negydoma podagra tampa lėtine. Didžiojo kojos piršto antrasis sąnarys deformuojasi, pasidaro nejudrus. Ant didžiųjų kojos ir visų rankos pirštų, alkūnių, kelių, ausų kaušeliuose, kartais ir vidaus organuose (pvz., inkstuose) susidaro podagrinių mazgelių. Jie gali prakiurti, išsiskiria gelsva kreidinė masė. Susikaupus uratų inkstuose, gali prasidėti jų akmenligė. Sergant podagra, sutrinka lipidų apykaita, pažeidžiamos kepenys, dažniau susergama cukriniu diabetu, greičiau atsiranda…

Amfoteriškumas - chem., medžiagos gebėjimas prisijungti ir atskelti protonus, reaguoti ir su šarmais, ir su rūgštimis. Kadangi, didėjant perioduose atominiam skaičiui, elementų metališkosios ir nemetališkosios savybės kinta ne staigiai, o palengva, kiekviename periode yra elementų, kurie sudaro junginius, būdingus ir metalams, ir nemetalams. Tokie elementai, vadinami amfoteriniais (gr. amphoteros - abu) elementais, jie dažniausiai būna prie įstrižainės, skiriančios metalus nuo nemetalų. Antrame periode amfoteriškumu pasižymi berilis, trečiame - aliuminis. Laisvas aliuminis gali reaguoti ir su rūgštimis, ir su šarmais. Taigi, yra medžiagų, kurios gali turėti ir rūgštinių, ir bazinių savybių. Jos vadinamos amfoterinėmis. Pvz., vanduo gali būti ir rūgštis, ir bazė. Tai priklauso nuo to, su kuriomis medžiagomis jis reaguoja (pavyzdžiui, su druskos rūgštimi HCl ar su amoniaku NH3). Vanduo yra amfoterinis junginys. Būdingiausi amfoteriniai junginiai yra vandenyje netirpūs metalų (cinko, chromo, aliuminio, geležies) hidroksidai. Tokie hidroksidai vadinami amfoteriniais hidroksidais. Jų rūgštinės ir bazinės savybės išryškėja tik reaguojant su šarmais ir stipriomis rūgštimis.

Feromagnetikai - medžiaga, kuriai magnetiniuose domenuose būdinga lygiagrečioji molekulių ar jonų magnetinių momentų orientacija. Tai yra medžiagos, kurių vidinio magnetinio lauko indukcija šimtus ir tūkstančius kartų viršija išorinio magnetinio lauko indukciją. Feromagnetizmu vadinami reiškiniai, susiję su feromagnetikų įsimagnetinimu. Feromagnetikai yra tik kristaliniai kūnai. Feromagnetizmą lemia tik elektronų spininiai magnetiniai momentai.  Didelė magnetinė skvarba, siekianti tūkstančius, dėl to net labai silpname magnetiniame lauke feromagnetikai stipriai įsimagnetina.  Įmagnetėjimas palyginti silpname magnetiniame lauke pasiekia soties vertę. Feromagnetikai pasižymi liktiniu įmagnetėjimu, t. y. jų įmagnetėjimas gali būti nelygus nuliui ir nesant išorinio magnetinio lauko.  Feromagnetikams būdinga Kiuri temperatūra (tai temperatūra, kurioje išnyksta feromagnetinės savybės). Aukštesnėje temperatūroje feromagnetikas virsta paramagnetiku. Feromagnetikų magnetinė skvarba priklauso nuo magnetinio lauko stiprio. Feromagnetikuose pasireiškia histerezė (atsilikimas, vėlavimas). Diamagnetikų junginiai įsimagnetina dėl elektronų orbitinių magnetinių momentų orientacijos. Paramagnetikai – dėl atomų magnetinių momentų orientacijos, o feromagnetikai – dėl tam  tikrų mikrosričių magnetinių momentų orientacijos. Eksperimentiškai ir teoriškai yra įrodyta, kad feromagnetike yra savaiminio įmagnetinimo sritys, vadinamos domenais. Domenai susidaro dėl nesukompensuotų elektronų spinų. Feromagnetikai yra  magnetikai, kuriuose magnetinis laukas daug kartų sustiprėja. Feromagnetikais gali būti tik kieti kūnai: pvz.,plienas, nikelis, geležis, įvairūs geležies junginiai. (T. p. žr. term. Magnetikas.)