Psichoterapija - gydymas, veikiant ligonio psichiką kompleksiniu poveikiu. Gydymas pasireiškia psichinių, asmenybės, socialinių, emocinių ir psichosomatinių sutrikimų bei ligų gydymas psichologinių metodų visuma. Gydomi visi psichiniai žmogaus procesai, ypač emocijos, mąstymas, savimonė. Psichoterapeutas naudoja specialias technikas ir metodus. Psichoterapijos nereikėtų painioti su psichiatrija ir psichologija. Paprastai kalbant, psichoterapija (iš gr. psyche - siela, therapeia – gydymas) galima pavadinti sielos gydymu. Šiuo, ligonio gydymo metodu, siekiama suteikti psichologinę pagalbą (pvz., žodžiais, pokalbiais, diskusijomis, poelgiais, aplinka) esant įvairiems psichologiniams sutrikimams, o sielos sutrikimų (t. p. žinoma ir jos kūniškus pasireiškimus) gydymas pagrinde vyksta individualiai (žinoma gali būti ir grupinės gydymo formos). Gydymo metu stengiamasi paveikti vieno žmogaus psichiką (t. y. paciento) kito žmogaus (t. y. specialisto - psichoterapeuto) naudojamų metodų dėka: analitinės psichologijos metodu, įtikinėjimu, hipnoze, savitaiga, taipogi dietos, klimato, šeimos, aplinkos poveikiu ir kitais įvairiais būdais. Vienas iš pagrindinių psichoterapijos tikslų yra sunorminti psichinę žmogaus veiklą ir per ją - fiziologinius procesus. ∆ paprastai slopinamos organizmui kenksmingos stresinės būsenos arba sukeliamos jam naudingos, jo veiklą skatinančios stresinės būsenos. ∆ sugrąžina organizmo atsparumą ligoms, sutrikusią pusiausvyrą tarp organizmo gaminamų junginių (pvz., antikūnų, tam tikrų kraujo ląstelių, hormonų, raminamųjų ir stimuliuojamųjų medžiagų), sudaro sąlygas gydymui ir profilaktikai. Bendrąja ∆ per bendruosius psichikos procesus koreguojama asmenybės struktūra ir šalinami psichikos sutrikimai. Ligonis guodžiamas, skatinamas pasitikėti savimi, tobulėti. Tokią ∆ dažnai taiko kiekvienas gydytojas bet kuriai ligai gydyti. Specialiąja ∆ veikiama per tam tikrą…

Psichologija - mokslas tiriantis psichiką ir jos reiškinius. Tai yra mokslas apie žmogaus (žmonių grupės) psichinės veiklos dėsningumus, psichikos reiškinius ir procesus, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus; būdo, mąstymo, elgsenos ypatybės. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas ir koreliacinis tyrimas. Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu, testai. Pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologinis objektas, skiriamos psichologijos šakos. Kartais ∆ šakos skirstomos pagal tyrimo uždavinius, metodus, rezultatų pritaikymo sritis. Bendroji psichologija tiria bendriausias suaugusio sveiko žmogaus psichikos apraiškas ir jų dėsningumus, apibendrina kitų ∆ šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, ∆ sąvokas. Amžiaus tarpsnių psichologija tiria  psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio žmogaus ∆ ir gerontopsichologiją. Su fiziologija, medicina susijusios psichofiziologija (tiria psichinių procesų fiziologinius koreliatus). Neuropsichologija - tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir lokalizaciją smegenyse. Medicininė psichologija - tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai, ligonio psichiką. Patopsichologija - tiria psichinės veiklos, psichinio vystymosi sutrikimus. Specialioji ∆ tiria įvairių organizmo anomalijų (aklumo, kurtumo) įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą. Ši šaka skirstoma į tiflopsichologiją (aklųjų ∆), surdopsichologiją (kurčiųjų ∆), oligofrenopsichologiją (protiškai atsilikusių ∆). Su sociologija susijusi socialinė ∆ (tiria žmonių grupėms būdingus psichinius reiškinius). Su pedagogika - pedagoginė ∆ (tiria mokymo, auklėjimo psichologinius dėsningumus). Gausėja taikomosios ∆ šakų: sporto ∆, propagandos ∆, teisės ∆, kūrybos ∆, mokslo ∆ ir pan.

Angliavandeniai (sacharidai, karbohidratai) – monosacharidai, oligosacharidai (arba disacharidai) ir polisacharidai. Angliavandeniai yra polimerai , t. y. gamtiniai polimerai arba dar vadinami biopolimerai, kurie aptinkami gamtoje. Bendroji angliavandenių formulė: Cn(H2O)m. Gliukozė ir fruktozė yra labiausiai gamtoje paplitę angliavandeniai. Angliavandenių biologinė reikšmė žmogaus organizme yra pakankamai plati. Viena iš pagrindinių savybių žmogaus organizmui yra ta, kad angliavandeniai yra pagrindinė maisto medžiaga ir svarbiausias mūsų organizmo energijos šaltinis, beje, labiausiai paplitusi maisto medžiaga. Žmogus su maistu gauna paprastųjų ir sudėtingųjų angliavandenių (paprastieji angliavandeniai – tai monosacharidai: gliukozė, fruktozė, galaktozė ir kt.; sudėtingieji angliavandeniai – disacharidai: sacharozė, laktozė, maltozė ir polisacharidai: krakmolas ir glikogenas). Vykstant medžiagų apykaitai, ląstelėse sukuriamos energijos kiekis matuojamas kalorijomis. Organizmo sudegintas gramas angliavandenių išskiria maždaug 4 kilokalorijas. Oksiduojami organizme angliavandeniai skyla iki anglies dioksido ir vandens bei išskiria dalį energijos. Reikiamą cukraus kiekį kraujyje iš esmės palaiko angliavandeniai – iš kitų maisto medžiagų organizmas gali gauti tik labai ribotą cukraus kiekį. Tokiu atveju, angliavandeniai yra būtina mitybos dalis, viena pagrindinių energijos šaltinių. Angliavandenių gausūs šaltiniai: duona, ryžiai, makaronai, bulvės, javainiai, šviežūs ir džiovinti vaisiai, pupelės, žirniai, medus ir t.t. Kaip matome iš pavyzdžių, pagrindinis angliavandenių šaltinis yra augalinis maistas. Nesąžininga būtų angliavandeniams priskirti tik maistinę ir energetinę vertę, jie turi ir kitokių funkcijų. Keletą pagrindinių angliavandenių funkcijų: struktūrinė, pvz., ląstelių sudėtinė dalis; apsauginė, pvz., yra antikūnų sudėtinė dalis; katalizinė, pvz., dalyvauja fermentų aktyvavime; reguliacinė, pvz., reikalinga tam tikrų medžiagų…

Lipidai – organinių junginių grupė (skirtingos struktūros, bet panašių savybių junginiai), juos tiesiog galima pavadinti riebalais. Riebalai ar į riebalus panašios (artimos jiems medžiagos) polimerinės organinės medžiagos, sunkiai arba visai netirpstančios vandenyje, bet gerai tirpsta organiniuose tirpikliuose: eteryje, etanolyje, chloroforme. Lipidai yra didelė organinių medžiagų grupė, kuri skiriasi struktūra, funkcijomis ir cheminėmis savybėmis. Lipidai plačiai paplitę gyvojoje gamtoje, o pagal sandarą įprastai skirstomi į grupes: riebalai, vaškai, fosfolipidai ir steroidai. •Riebalai (trigliceridai) sudaryti iš glicerolio ir trijų riebalų rūgščių molekulių. Riebalai yra gyvūniniai (sudaryti iš glicerolio ir sočiųjų riebalinių rūgščių) ir augaliniai (sudaryti iš glicerolio ir nesočiųjų riebalinių rūgščių). Kambario temperatūroje augaliniai riebalai yra skysti (aliejai), o gyvūniniai yra kieti (taukai, sviestas, lajus). Biologinė reikšmė: energijos šaltinis – tiekia 25-30% organizmui reikalingos energijos. Visiškai suskilus 1 g riebalų išsiskiria 38,9 kJ energijos, tai yra beveik dukart daugiau, negu skylant angliavandeniams ir baltymams. Atsarginės maisto medžiagos – reikalui esant, gali suteikti energijos (žmogaus ir gyvūno organizme riebalai kaupiasi poodyje, riebaliniame audinyje; augalų sėklose sukaupti riebalai yra energijos šaltinis, kol daigas pradeda savarankiškai maitintis). Apsauginė funkcija – poodinis gyvūnų riebalų sluoksnis saugo nuo mechaninio sužalojimo ir šalčio, odos bei kai kurių liaukų išskiriami riebalai saugo odą, plaukus, plunksnas nuo drėgmės. (Plač. žr. Riebalai. (visas straipsnis)) •Vaškai sudaryti iš riebalinių rūgščių ir alkoholio molekulių. Kambario temperatūroje yra kieti. Ant lapų vaškai neleidžia per greitai garuoti vandeniui, dengia kai kurių augalų vaisius saugodami…

Boras - cheminis simbolis B; periodinės elementų sistemos III A grupės cheminis elementas; nemetalas; elemento pavadinimas kilęs iš žodžio bor (ax+carb)on - panašus į anglį; žemės plutoje yra ~9 ppm. Boras žinomas kaip daug bespalvių, pilkų arba raudonų kristalinių atmainų arba viena amorfinė (rudi milteliai). Yra žinoma daugiau nei 10 alotropinių boro modifikacijų, kurių susidarymą ir tarpusavio perėjimus lemia temperatūra, kurioje buvo gautas boras. Gamtoje randama poliboro rūgščių, kalcio ir magnio druskų, boro rūgšties (sasolino), natrio tetraborato (borakso ir kernito) sudėtyje. Boras labai sunkiai lydosi (tlyd 2180 °C), jo mažas tankis ir labai mažas elektrinis laidis. Borui būdingas didelis giminingumas deguoniui - tai lemia boratų gausą. Dėl atomo mažumo B sudaro daug kietųjų lydinių tipo metalų boridų. Boro junginių įvairovę lemia ir boro geba sudaryti šakotas ir nešakotas atomų grandines. Boras įeina į kompozitų, vartojamų aviacijoje ir kosminiuose laivuose, sudėtį. Boro junginiai skirstomi į 6 grupes: 1) metalų boridai; 2) hidridai ir jų dariniai; 3) halogenidai; 4) deguoniniai junginiai; 5) B-N junginiai; 6) B-S junginiai. Metalų boridai vartojami turbinų bei degimo kamerų išklotų plokštėms, raketų antgaliams, aukštų temperatūrų reaktoriuose, išgarinimo voniose, termoelementų apvalkalams. Iš metalų boridų ir boro karbido sudaromi skydai neutronams sulaikyti branduolinėje energetikoje. B4C, kaip abrazyviniais milteliais, poliruojama ir šlifuojama, iš jo ir iš berilio borido sudaroma lengva, nepramušama lėktuvų apsauginė danga. Boras su vandeniliu nereaguoja. Boro vandeniliai - boranai- gaunami netiesiogiai. Šiuo metu yra ištirtos kelios…

Biologija (gr. bios - gyvybė + logos - mokslas) - mokslas apie gyvybę, kaip ypatingą materijos judėjimo formą, jos dėsnius. Biologija tiria gyvybės kilmę, raidą ir įvairovę Žemėje, bendriausius jos reiškinius ir specifinius dėsnius, organizmų (mikroorganizmų, augalų, gyvūnų ir žmogaus) sandarą ir funkcijas, tarpusavio ryšius ir ryšius su negyvąja gamta. Kalbant paprasčiau, biologija yra mokslas, nagrinėjantis visus gyvus padarus, arba organizmus. Visi organizmai, nuo mažiausių iki didžiausių, turi bendrų požymių, kuriuos tiria ir nagrinėja biologija. Tokie požymiai yra: maitinimasis, vidinis kvėpavimas, medžiagų apykaita, medžiagų šalinimas, augimas, judėjimas, dirglumas arba reagavimas į aplinkos poveikius ir pokyčius, dauginimasis. Biologijos mokslai. Biologijos mokslų sistema yra labai įvairiapusiška. Biologijos mokslai gali būti skirstomi pagal tyrimo objektus, tikslus, metodus, gyvybės reiškimosi formas, lygmenis. Dėl to bet kuris biologijos skirstymas yra sąlyginis. Gyvūnus tiria zoologija, augalus - botanika, mikroorganizmus - mikrobiologija, organizmų sandarą - anatomija, funkcijas - fiziologija. Svarbiausius gyvybės reiškinius ir procesus be specialaus ryšio su viena ar kita organizmų grupe tiria bendroji biologija. Ji apibendrina visų biologijos mokslų tyrimų rezultatus ir matematiškai formuluoja biologinius dėsnius. Specialioji biologija tiria tam tikras organizmų grupes (pvz., žmones - fizinė antropologija, žuvis - ichtiologija, kirmėles - helmintologija, vabzdžius - entomologija, voragyvius - arachnologija, moliuskus - malakologija, roplius ir varliagyvius - herpetologija, paukščius - ornitologija, žinduolius - teriologija, dumblius - algologija, pirmuonis - protozoologija, grybus - mikologija ). Pagal specifinę aplinką (hidrobiologija - vandenų gyvybė, jūrų biologija -…

Riebalai (trigliceridai) – organiniai junginiai iš glicerolio ir riebalinių rūgščių, priklauso paprastųjų lipidų grupei. Riebalinės rūgštys būna trijų rūšių: sočiosios, nesočiosios ir polinesočiosios, pvz., gyvūniniai riebalai pagrinde yra sudaryti iš glicerolio ir sočiųjų riebalinių rūgščių, o augaliniai riebalai sudaryti iš glicerolio ir nesočiųjų riebalinių rūgščių. Žmogaus geros sveikatos palaikymui didžiausią reikšmę turi riebaluose esančios nesočiosios ir ypač polinesočiosios riebalinės rūgštys. Kambario temperatūroje augaliniai riebalai yra skysti (aliejai), o gyvūniniai yra kieti (taukai, sviestas ir pan). Kartu su angliavandeniais ir baltymais, riebalai yra viena iš pagrindinių ląstelės komponentų. Riebalai aktyviai dalyvauja formuojant ląstelių membraną, jungiamąjį audinį, fosfolipidus, lipoproteinus ir kt. Žmogaus organizme riebalai atlieka keletą funkcijų, bet prieš rezorbuojant į kraują pagrindinį riebalų komponentą triglicerido molekulės, virškinimo metu, yra suskaidomos. Viena iš pagrindinių riebalų biologinių reikšmių organizmui yra ta, kad jie yra organizmo energijos šaltinis – tiekia 25-30% organizmui reikalingos energijos. Visiškai suskilus 1 g riebalų išsiskiria 38,9 kJ energijos, tai yra beveik dukart daugiau, negu skylant angliavandeniams ir baltymams. Riebalai taipogi yra atsarginės maisto medžiagos – reikalui esant, gali suteikti energijos (žmogaus ir gyvūno organizme riebalai kaupiasi poodyje, riebaliniame audinyje; augalų sėklose sukaupti riebalai yra energijos šaltinis, kol daigas pradeda savarankiškai maitintis). Toliau galima paminėti riebalų apsauginę funkciją – poodinis gyvūnų riebalų sluoksnis saugo nuo mechaninio sužalojimo ir šalčio, odos bei kai kurių liaukų išskiriami riebalai saugo odą, plaukus, plunksnas nuo drėgmės. Ne ką mažiau svarbi riebalų funkcija organizme…