Antiseptika (gr. anti- – priešingybės priešdėlis + septikos – puvimo, pūdantis) – visuma priemonių mikrobams žaizdoje ir aplinkiniuose audiniuose, kūno paviršiuje bei ertmėse naikinti ir jų veiklai slopinti. Chirurgijoje antiseptika derinama su aseptika.
Antiseptikos pradininkas yra Džozefas Listeris (Lister; Anglija). Jis, remdamasis Luji Pastero (Pasteur; Prancūzija) darbais, 1867 paskelbė, kad mikrobus galima sunaikinti karbolio rūgštimi. Ja pradėjo dezinfekuoti operacinės patalpą, operacinį lauką, chirurgo rankas ir chirurginius instrumentus.
Antiseptikos rūšys.
Mechaninė antiseptika – mikrobų naikinimas ir jų dauginimosi stabdymas mechaninėmis priemonėmis. Atliekama per pirmąsias 6 h po sužeidimo, kol mikrobai daugiausia būna žaizdos paviršiuj. Tuomet išpjaunami jos kraštai, sutraiškyti ir apmirę audiniai, pašalinami į žaizdą patekę svetimkūniai (pvz., svetimkūniai, skeveldros ir pan.). Tokia antiseptika ypač svarbi ekstremaliose sąlygose, kai nėra galimybės greitai suteikti pagalbos, pvz., ją atlieka kariškiai, kai žaizdos tvarkomos lauko sąlygomis.
Fizinė antiseptika mikrobus naikina fizinėmis priemonėmis. Kad pūliuojanti žaizda valytųsi, t. y. kad iš jos ištekėtų sekretas su mikrobais, į žaizdą įstatomas guminis arba plastikinis vamzdelis – drenas. Ant žaizdos uždedamas tvarstis (dažniausiai hipertoninio tirpalo pavilgas), į kurį geriasi jos išskyros drauge su mikrobais. Jei galima, žaizda kuo dažniau perrišinėjama.
Kartais pažeista kūno vieta gydoma atviruoju būdu, nes džiūstančioje žaizdoje mikrobams sunkiau daugintis. Labai veiksminga fizinės antiseptikos priemonė yra žaizdos švitinimas ultravioletiniais (kvarco lempos, saulės) spinduliais.
Cheminė antiseptika – mikrobų naikinimas ir jų dauginimosi stabdymas tam tikromis cheminėmis medžiagomis, vadinamais antiseptikais (pvz., jodo, kalio permanganato, vandenilio peroksido tirpalu).
Biologinės antiseptikos priemonės – biologiškai aktyvūs preparatai. Jie mikrobo ląstelę ir jo nuodus veikia tiesiogiai (antibiotikai, bakteriofagai, antitoksinų serumai) arba per žmogaus organizmą, didindami pastarojo atsparumą (vakcinos, antitoksinai, imunoglobulinai).
Antiseptikų naudojimo būdai.
Pagal antiseptinių medžiagų naudojimo būdą antiseptika būna paviršinė, gilioji ir hematogeninė.
Labiausiai paplitusi paviršinė antiseptika: žaizda tvarstoma antiseptinio tirpalo pavilgu, barstoma antiseptiniais milteliais, tepama antiseptiniu tepalu. Jei pūliuoja rankos arba kojos žaizdos, daromos dezinfekuojančios vonelės – galūnė 10-15 min mirkoma karštame 0,2% kalio permanganato tirpale, įpiltame į sterilų indą.
Gilioji antiseptika atliekama, kai antiseptikai švirkščiami į audinius, esančius apie žaizdą, arba leidžiami į kūno ertmę.
Hematogeninė antiseptika – vaistai švirkščiami tiesiai į kraują arba juos ligonis geria, kad iš virškinamojo trakto patektų į kraują ir pasklistų po visą organizmą.