Sklerozė (gr. sklerosis – sukietėjimas) – audinio arba organo sustandėjimas, išvešėjus jungiamajam audiniui. Šis sutankėjimas ir sukietėjimas įvyksta dėl žuvusių funkcinių elementų pakeitimo jungiamuoju audiniu (paprastai fibroziniu). Taip būna daugelio ligų metu.

Sklerozė nėra atskiras savarankiškas susirgimas, bet yra patologinis kitos, pagrindinės ligos, pasireiškimas. Gali atsirasti dėl uždegimo (pvz., širdies vožtuvų sklerozė po endokardito, širdies raumens – po virusinio miokardito), dėl nepakankamo aprūpinimo krauju žuvus organų parenchimai, kartais – dėl neaiškių priežasčių (pvz., odos ir vidaus organų sklerozė sergant sklerodermija).

Sklerozė gali susidaryti širdies raumenyje (kardiosklerozė), inkstuose (nefrosklerozė), plaučiuose (pneumosklerozė), arterijose (arteriosklerozė), kepenyse (kepenų cirozė).

Organo sklerozė yra židininė (jungiamasis audinys veša židiniais) arba difuzinė (jungiamasis audinys veša tarp parenchimos elementų). Sklerozavęsis organas arba jo dalys sukietėja, susiraukšlėja. Dėl išlikusių struktūrų kompensacinio padidėjimo ar padaugėjimo pakinta jų sandara. Dažniausiai sutrinka sklerozavusio organo funkcija. Sutrikimo sunkumą lemia išvešėjusio jungiamojo audinio išplitimas ir vieta (pvz., išplitusi kardiosklerozė sukelia širdies nepakankamumą).

Centrinė nervų sistema yra sudaryta visiškai iš neuroektodermos ir joje nėra jungiamojo audinio elementų, todėl neuropatologijoje skleroze dar priimta laikyti, kai žuvusį nervinį audinį pakeičia glijos (neuroglijos), pvz., Piko liga.

Na, o liaudyje šnekamojoje kalboje, „skleroze” dažnai vadinama atminties sutrikimus (silpnaprotystė, demencija, lėtas mąstymas ir pan.), kuri kaip taisyklė yra susijusi su pagyvenusiu žmogaus amžiumi. Galimas dalykas, kad toks supratimas kilo iš galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozės – medicininė būklė, būdinga pagyvenusiems žmonėms amžiaus pokyčių eigoje.