Pielonefritas (lot. pyelonephritis < gr. pyelos – geldelė + nephros – inkstas) – inksto audinio, geldelių ir taurelių uždegimas.
Pasitaiko dažnai: iš šlapimo organų ligomis sergančių ligonių pielonefritu serga ~30%. Vaikams pielonefritas yra antra (po kvėpavimo takų ligų) pagal dažnumą pasitaikanti liga.
Pielonefritą sukelia įvairūs mikrobai, dažniausiai – žarninės lazdelės, paprastieji protėjai, klebsielės, pseudomonos, stafilokokai. Į inkstus pielonefrito sukėlėjai patenka su krauju, per šlapimą, pro šlapimtakio sienelę. Manoma, kad gali patekti ir su limfa.
Dažniau pielonefritas kyla, kai žmogus yra nusilpęs, serga lėtine liga. Ypač didelę įtaką prasidėti turi sutrikęs šlapimo nutekėjimas, atsiradęs dėl inkstų ir šlapimo takų įgimtų anomalijų, šlapimo takų akmenligės, padidėjusios priešinės liaukos, naviko.
Ūminis pielonefritas būna pirminis (kai inkstų ir šlapimo takų ligomis iki tolei nebuvo sirgta) ir antrinis (kai prasideda sergant kita šlapimo organų liga). Sergant pirminiu ūminiu pielonefritu, atsiranda bendrų negalavimų, iki 39-40 °C pakyla kūno temperatūra, krečia drebulys. Drebuliui praėjus, ligonis pradeda smarkiai prakaituoti, kūno temperatūra sumažėja. Toks drebulys ir temperatūros padidėjimas gali kartotis. Inkstus šiek tiek skauda, retai – diegia.
Dažniau pasitaiko antrinis ūminis pielonefritas. Jo priežastys: inkstų ir šlapimo takų įgimtos anomalijos, inkstų ir šlapimtakių akmenys, šlapimtakio susiaurėjimas, priešinės liaukos adenoma, nėštumas.
Liga prasideda inksto diegliais. Ilgainiui skausmas stiprėja, inkstas padidėja. Ligonis karščiuoja, junta bendrą silpnumą, vemia.
Lėtinis pielonefritas dažnai prasideda po ūminio. Jo priežastys: laiku nenustatytos ir nepašalintos kliūtys, trukdančios nutekėti šlapimui, neišgydytas ūminis pielonefritas, kai kurios lėtinės ligos. Dažniau serga vaikai, ypač mergaitės. Atsiranda bendras silpnumas, nuovargis, apetito stoka, troškulys. Pielonefritui progresuojant, pradeda pykinti, vemiama, skauda galvą, prasideda mažakraujystė, sausėja ir pleiskanoja oda, padidėja arterinis kraujospūdis, juntamas bukas juosmens skausmas, sutrinka šlapimo išsiskyrimas ir šlapinimasis, šlapimas yra drumstas.
Sergančiam pirminiu ūminiu pielonefritu reikia gulėti, daug gerti (iki 2,5 1 skysčių per parą); ypač tinka spanguolių sultys. Maiste turi būti daug angliavandenių ir baltymų. Gydoma 6-8 savaites antibiotikais, sulfanilamidais, nitrofuranais ir kt. antibakteriniais vaistais.
Sergančiam antriniu ūminiu pielonefritu pirmiausia atitaisomas sutrikęs šlapimo nutekėjimas. Kai pielonefrito priežastis yra šlapimtakį užkimšę akmenys, įkišamas ureterinis kateteris, pro jį išteka pūlingas šlapimas, ir ligonio būklė pagerėja. Po to gydoma antibakteriniais vaistais. Jei tai nepadeda ir per parą ligonio būklė nepagerėja, operuojama: pašalinamas akmuo.
Jei pielonefritas pūlinis – dar drenuojamas inkstas ir suardoma arba šalinama jo fibrozinė kapsulė. Jei yra dauginių pūlinių arba piktvočių, kartais šalinamas ir pats inkstas.
Gydant lėtinį pielonefritą, pirmiausia šalinamos priežastys, trikdančios šlapimo nutekėjimą ir inksto kraujotaką. Gydoma antibakteriniais ir imuninį reaktyvumą didinančiais vaistais, kartais operuojama. Antibakteriniais vaistais gydoma ilgiau kaip metus. Kartu vartojami augalinės kilmės diuretikai (vaistažolės).