Nekrozė (gr. nekros – miręs) – vietinė žūtis, gyvo organizmo ląstelių, audinių, organo arba jos dalies žuvimas (ląstelės žūtis be apoptozės ar autofagijos požymių). Nekrozė dar vadinama apmirimu, tai patologinis procesas, kuris pasireiškia vietine audinio žūtimi gyvame organizme nuo egzogeninio arba endogeninio pažeidimo.

Dažniausia priežastis – vietinės kraujotakos sutrikimas, kurį sukelia trombozė, embolija arba ilgalaikis kraujagyslių, maitinančių tą vietą, spazmas. Nekrozę gali sukelti t. p. fiziniai (karštis, šaltis, elektra), mechaniniai (sumušimas) veiksniai, chem. medžiagos, mikrobai, ypač virusai. Pažeistas audinys nustoja funkcionuoti, nekrozuotų audinių irimo produktai gali apnuodyti organizmą. Skiriamos trys nekrozės formos.

Per koaguliacinę, arba sausąją, nekrozę audiniai netenka vandens, standėja. Tokia nekrozė yra dažniausia (pvz., blužnyje, inkstuose, širdyje); nekrozavusi vieta yra pilkai gelsvos spalvos.

Kolikvazinė (šlapioji) nekrozė paprastai pažeidžia centrinę nervų sistemą. Žuvę audiniai suskystėja, susidaro panaši į košę pilkšva masė.

Kai pažeistuose audiniuose įsiveisia bakterijų, prasideda gangrena.

Nekrozei atsirasti daug įtakos turi organizmo audinių būklė. Išsekusių, sunkių ligonių audinių atsparumas sumažėja, ir spaudžiamose kūno vietose audiniai nekrozuoja – susidaro pragulos. Nekrozės metu aplinkiniuose audiniuose vyksta uždegimas. Granulocitų proteoliziniai fermentai tirpdo nekrozavusius audinius, kuriuose rezorbuoja makrofagai. Nekrozės židinys perauga granuliaciniu audiniu ir galiausiai virsta randu. Didesni nekrozės židiniai apauga jungiamuoju audiniu ir sukalkėja.

Smegenų kolikvazinės nekrozės židinių vietoje, rezorbavusis suskystėjusiam audiniui, lieka ertmė (cista). Nekrozavęs kaulas atsiskiria nuo gyvojo (sekvestruojasi). Negyvos ir atsidalijusios kaulo dalys gali pasišalinti pro angą, atsivėrusią minkštuosiuose audiniuose. Nekrozavusi galūnės dalis gali atsiskirti nuo gyvų audinių ir nukristi. Dažniausiai ją tenka pašalinti per operaciją.

Dažnai nekrozė laikoma atsitiktine, pasyvia ląstelės žūtimi, kuri ištinka ląstelę tuomet, kai žalingas poveikis būna labai stiprus ir viršija ląstelės galias išgyventi arba žūti tvarkingai. Tada plazminė membrana prakiūra ir citoplazma išsilieja už ląstelės ribų. Gyvame organizme to neturi būti, todėl kyla uždegimas, kurį skatina žuvusios ląstelės citoplazmoje buvusios uždegiminės molekulės.

Nekrozė, gyvame organizme, pasireiškia morfologiniais mirusių ląstelių pokyčiais – patinimas, pabrinkimas, denatūracija ir citoplazminių baltymų koaguliacija, citoplazmoje padaugėja pūslelių, ląstelinių organelių ir galų gale visos ląstelės irimas. Iš irstančių ląstelių atsiskyrę komponentai (tokie kaip nukleotidai, fermentai, struktūriniai baltymai ar kt.) patenka į kraują. Pavyzdžiui, žuvus kardiomiocitams iš jų atsipalaiduoja kreatinfosfokinazė, mioglobinas, nukleotidai, kuriuos kraujyje galima nustatyti jau pirmosiomis valandomis žuvus ląstelėms. Jie yra audinio nekrozės žymenys.

Neapoptozinės negyvos ląstelės paprastai laikomos nekrozinėmis, bet visada reikia turėti omenyje ir autofagijos galimybę. Taigi, nekrozė yra ląstelinė arba ląstelių ir audinių žūtis gyvame organizme, t. y. negrįžtamas jų funkcijų sustojimas, bet nekrozė yra ne tik patologinis procesas. Nekrozė, fiziologinės regeneracijos proceso metu, yra ir kaip būtinas normalus ląstelės ir audinių gyvavimo komponentas.