Nefropatija – (gr.nefro- – inkstas + gr. pathos – liga, kančia) dažniausiai terminas naudojamas kaip bendrinis, nusakant įvairios kilmės kai kurias inkstų ligas ar pažeidimus. Tai yra inkstų funkcinių ir morfologinių pakitimų sindromas.

Inkstų pažeidimas ir po to sekančios nefropatijos atsiradimas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis, sunkiųjų metalų (pvz., švino) ar jų druskų ilgalaikis poveikis, fermento ksantinoksidazės nepakankamumas, cukrinis diabetas, hipertenzija ir kt.

Nefropatija yra laikoma viena iš nėščiųjų toksikozių. Dažniau pasitaiko pirmą kartą gimdančioms jaunoms (<20 m.) arba vyresnėms (>40 m.) moterims, sergančioms inkstų, kepenų, širdies ir kraujagyslių, centrinės nervų sistemos ligomis, nutukusioms. Ligonei padidėja arterinis kraujospūdis, sutrinka inkstų veikla, šlapime padaugėja baltymų, sumažėja paros šlapimo kiekis, audiniuose susikaupia vandens; patinsta kūnas (sunkios formos nefropatija), pabrinksta ir ima tirpti veidas, rankos.

Anksti (iki 28-os nėštumo savaitės) atsiradusi ir laiku nepradėta gydyti nefropatija pavojinga vaisiui ir motinai: gali atsirasti eklampsija, prieš laiką nutrūkti nėštumas, atsiskirti placenta, sutrikti vaisiaus augimas, jis gali net žūti; galimos gimdymo komplikacijos.

Nefropatija gydoma ligoninėje. Ligonis privalo gulėti, jam būtina ramybė ir pakankamas miegas. mityba turi būti pilnavertė; ypač svarbu reguliuoti skysčių kiekį (kiek jų gerti, pataria gydytojas). Sunkiu atveju nefropatija gydoma kraujotaką reguliuojančiais vaistais.

Nefropatija gali atsirasti dėl cukrinio diabeto (diabetinė nefropatija), aukšto kraujospūdžio (hipertenzinė nefropatija). 30-35 % atvejų nefropatijos priežastis yra cukrinis diabetas. Nefropatijos yra dažniausia sergančių cukriniu diabetu žmonių invalidumo ir mirties priežastis, nes tai susiję su didėjančiu inkstų funkcijos nepakankamumu.

Nefropatija atsiranda apie 40 % žmonių, sergančių I tipo ir apie 20 % – II tipo cukriniu diabetu. Diabetinė nefropatija yra mikroangiopatija, kuri pasireiškia glomerulų arteriolių sienelių sustorėjimu ir sustandėjimu, glomerulų ir kanalėlių epitelio ląstelių pamatinių membranų sustorėjimu ir filtracijos, reabsorbcijos, sekrecijos ir ekskrecijos sutrikimais, diabetine glomeruloskleroze ir svarbia proteinurija, nefrogeniniais pabrinkimais, arterine hipertenzija ir uremija.