abstinencijos sindromas – fizinių ir (arba) psichikos sutrikimų sindromas, kuris išsivysto priklausomiems nuo narkotikų (alkoholio) pacientams praėjus tam tikram laikui po vaisto (narkotinės medžiagos, alkoholio) vartojimo nutraukimo ar jo dozės sumažinimo.

Abstinencijos sindromas – pagirių sindromas, alkoholiko ar narkomano būsena, atsirandanti staiga nustojus gerti alkoholį ar vartoti kitą narkotiką; pagrindinis alkoholizmo ir kitų narkomanijų požymis.

Alkoholikui abstinencijos sindromas prasideda kitą dieną po išgėrimo: jam skauda galvą, džiūsta burna, dreba rankos, jis praranda apetitą, nuotaiką, ima bijoti, prakaituoti, sunkiai užmiega. Išgėrus truputį alkoholio, tie reiškiniai sumažėja arba visai išnyksta. Iš pradžių savijauta pagerėja ir nedaug išgėrus (pvz., bokalą alaus), vėliau alkoholio reikia vis daugiau. Dėl to pradedama girtauti ištisai arba su pertraukomis.

Narkomanui abstinencijos sindromas prasideda po kelių valandų, nustojus vartoti narkotikus. Trunka nuo keleto valandų iki kelių savaičių. Ligonis yra dirglus, jam užeina širdies plakimų, skausmų apie ją, kartais pakyla temperatūra. Vėliau jį apima nerimas, mirties baimė. Ligoniui skauda galvą, ji svaigsta, būna nepastovus kraujospūdis. Jis neturi apetito, jį pykina, jis vemia, sutrinka tuštinimasis, pila prakaitas, teka seilės, kamuoja nemiga, košmarai, krečia drebulys, skauda raumenis, sąnarius. Kartais ligonis būna agresyvus, susižaloja, mėgina nusižudyti.

Nuo sunkaus abstinencijos sindromo sutrinka sąmonė, būna traukulių, haliucinacijų. Pagal negalavimo požymius galima nustatyti, kokie narkotikai buvo vartojami.

Įtarus abstinencijos sindromą, reikia padėti ligoniui kuo greičiau kreiptis į gydytoją narkologą. Ligonis gydomas narkologinėje ligoninėje vaistais, įtaiga.