Ankilozė (gr. ankylosis - susirietimas, sulinkimas) - sąnario nejudrumas suaugus kaulų sąnariniams paviršiams. Ankilozė būna dėl sąnario traumos (pvz., lūžus sąnario kaulams), sąnario kremzlę suardančio uždegimo (pvz., osteomielito, gonorėjos, tuberkuliozės, artrozės), per ilgai sąnarį laikant sugipsuotą. Sąnariniai kaulo paviršiai gali suaugti jungiamuoju, kremzliniu arba kauliniu audiniu. Susiaurėja sąnario ertmė, sukietėja kapsulė ir raiščiai; sąnarys pasidaro nejudrus. Kai po traumos ar ligos ankilozė gali būti neišvengiama, gydytojas sąnarį imobilizuoja tokiu kampu, kad ligoniui būtų patogu dirbti. Lūžus sąnario kaulams, išvengti ankilozės padeda taisyklingas sąnario lūžgalių atitaisymas ir kuo anksčiau pradėta sąnario mankšta. Kartais ankilozė taisoma arba šalinama operacija.

Rigidiškumas - lot. rigidus – sustingęs. 1) Med., raumenų sustingimo būsena, jų įtampa, atsiradusi dėl nervų sistemos pokyčių, pvz., sprando raumenų. 2) Psichol., žmogaus psichinių procesų, veiksmų ir būsenų nepaslankumas, sulėtėjęs gebėjimas pakeisti veiklą, pvz., mąstymo rigidiškumas. 1) Medicinoje terminu apibrėžiama raumenų sustingimo būsena – dėl centrinės ir periferinės nervų sistemos pokyčių padidėjęs jų įtempimas. Žmogaus raumenys įsitempia apsinuodijus, hipnozės metu, sergant kai kuriomis ligomis. Kai dėl psichikos sutrikimo padidėja raumenų tonusas, būna vaškinis rigidiškumas. Decerebracinis rigidiškumas (staigus tiesiamųjų raumenų tonuso padidėjimas) dirbtinai sukeliamas eksperimentiniams gyvūnams. 2) Psichologijoje rigidiškunas reiškia žmogaus psichinių procesų (pavyzdžiui, suvokimo, dėmesio, mąstymo), veiksmų (pavyzdžiui, veiksmo pradėjimas ar stabdymas) ir būsenų (pavyzdžiui, emocinių išgyvenimų) nepaslankumas, sulėtėjęs gebėjimas pakeisti veiklą. Rigidiškumas yra nepakankamas žmogaus sugebėjimas (netgi visiškas negalėjimas) pakeisti savo numatytą veiklos programą, kai dėl susidariusių aplinkybių ją pakeisti yra būtina. Skiriamos 3 rigidiškumo rūšys: kognityvinis, afektinis ir motyvacinis. Kognityvinis rigidiškumas - tai sunkumai pertvarkyti suvokimą ir vaizdinius pasikeitus situacijai; afektinis rigidiškumas - afektinių (emocinių) reakcijų į kintančius objektus inertiškumas, sulėtėjusi išgyvenimų kaita; motyvacinis rigidiškumas - nepakankamai operatyvus motyvų keitimas, kai žmogui reikia būti lanksčiam, keisti savo elgesio pobūdį. Individui būdingo rigidiškumo lygį lemia asmenybės ypatybių ir aplinkos ypatybių sąveika, uždavinio sudėtingumas, patrauklumas, situacijos pavojingumas, stimuliacijos monotoniškumas. Rigidiškumui priskirtinas ir tų pačių veiksmų kartojimas (pavyzdžiui, kalbinės perseveracijos), negebėjimas keisti jų struktūros ar ritmo.

Sinkinezija (sin- + gr. kinesis - judesys) - nevalingas vieno ar kelių raumenų susitraukimas, kai asmuo atlieka kitą judesį. 1. Nevalingas vienos kūno dalies judesys, vykstantis vienu metu su valingu kitos kūno dalies judesiu. 2. Nevalingas sveiko raumens judesys, lydintis bandymą pajudinti paralyžiuotą raumenį priešingoje kūno pusėje. Pvz.: po veido nervo paralyžiaus bandant užsimerkti, kartu nevalingai pakyla lūpos kampas. Vaikams: rašant viena ranka, kita ranka lengvai juda - tai fiziologinė, normali sinkinezija. Po nervų pažeidimų, insulto ar traumų gali atsirasti nenormalūs sinchroniški judesiai. Atsiradimo priežastys. Galimos atsiradimo priežastys: dėl nervų pažeidimo ar kitokių priežasčių; dėl smegenų kompensacinių mechanizmų po pažeidimo; dėl normalaus vaikų motorikos vystymosi (fiziologinė sinkinezija). Sinkinezijos atveju nervų sistema aktyvina raumenis netinkamai, kurie normaliai turėtų dirbti atskirai. Viena iš galimų to priežasčių yra netaisyklingas nervo atsinaujinimas po pažeidimo (dažniausia priežastis, ypač veide). Rezultatas: kai smegenys siunčia signalą vienam raumeniui, kartu suaktyvėja ir kitas - nori užsimerkti trūkteli lūpa. Kitu atveju suteikimas gali atsirasti esant smegenų pažeidimui, pvz., insultas, galvos smegenų sužalojimas, navikas, hemoragija, encefalitas. Tokioje būklėje smegenys praranda gebėjimą tiksliai atskirti judesio programas, todėl vienas judesys “įjungia” kitą. Nervų laidumo sutrikimai. Kai kurie nervų sistemos sutrikimai sukelia nenormalų impulsų sklidimą, pvz., išsėtinė sklerozė, periferinės neuropatijos, nervų šaknelių pažeidimai. Įgimtos (fiziologinės) priežastys vaikams. Sinkinezija vaikams iki ~10 metų gali būti normali. Jų nervų sistema dar nevisiškai subrendusi, o motorinės grandinės yra labiau “susijusios”. Pvz.: rašant viena ranka, kita…

Vilsono-Konovalovo liga - hepatocerebrinė distrofija, hepatolentikulinė degeneracinė liga - pakankamai retas, įgimtas vario metabolizmo sutrikimas (atsiranda dėl per didelio vario kiekio organizme), sukeliantis sunkias paveldimas centrinės nervų sistemos ir vidaus organų ligas. Liga perduodama autosominiu recesyviniu būdu, jos atsiradimo priežastis yra žema arba nenormali baltymo ceruloplazmino, kuris perneša varį, sintezė. ATP7B genas, kurio mutacijos sukelia ligą, yra 13-oje chromosomoje. 1912 metais anglų neurologas S. Wilsonas aprašė galvos smegenų pakitimus, būdingus hepatocerebrinei distrofijai, nustatė nuolatinį kepenų cirozės buvimą, aprašė klinikinį naujos ligos vaizdą, kurį pavadino progresuojančia lęšiuko degeneracija. Vilsono Konovalovo liga yra įgimta aceruloplazminemija. Jos metu yra sutrikusi ceruloplazmino biosintezė. Labai sumažėja jo koncentracija arba sintetinamas anomalus apoceruloplazminas. Tada varis pro kraujagyslių sieneles išsiskiria į tarpkraujagyslines ertmes. Be to, varis kaupiasi smegenyse ir kepenyse, tai kliniškai sukelia neurologinius reiškinius, sutrikdo kepenų funkcijas. Kalbant kiek plačiau, sutrinka vario ekskrecija su tulžimi, didėja intraląstelinė vario koncentracija parenchiminiuose organuose ir atsiranda klinikiniai ligos požymiai (sukelia sunkius kepenų ir nervų sistemos pažeidimus). Esant šiai ligai, ligoniams netgi jauname amžiuje, gali būti diagnozuota kepenų cirozė. Trumpai kalbant apie ligos eigą reikia pasakyti, kad  genas ATP7B (P tipo adenozintrifosfatazė, dalyvaujanti vario transporte), kurio mutacija ir sukelia ligą, jis yra 13 chromosomos ilgojo peties viduryje. Varis organizme reikalingas daugeliui funkcijų, bet pagrinde jis yra kaip kofaktorius daugeliui fermentų (ceruloplazminas, citochromo c-oksidazė, dopamin beta hidroksilazė, superoksido dismutazė ir kt.). Varis yra  pasisavinamas virškinamojo žarnyno trakte, kur varis tam tikrų…

  Aceruloplazminemija - pakankamai reta paveldima liga (Vilsono Konovalovo liga), kuri atsiranda dėl tam tikro geno, koduojančio varį pernešančio baltymo (ceruloplazmino) sintezę, mutacijos. Sutrinkus ceruloplazmino biosintezei, sumažėja jo koncentracija, arba sintetinamas nenormalusis apoceruloplazminas. Ceruloplazmino pagrindinė funkcija yra vario transportavimas. Taip pat jis dalyvauja geležies metabolizme, todėl mutacijos sutrikdo šio baltymo funkcijas ir skatina kauptis toksinėms šių metalų sankaupoms smegenyse, kepenyse, kasoje. Varis pro kraujagyslių sieneles išsiskiria į tarpkraujagyslines ertmes ir kaip minėta jis kaupiasi smegenyse ir kepenyse. Kliniškai tai sukelia neurologinius reiškinius, sutrikdo kepenų funkciją, atsiranda cirozė. Aceruloplazminemijos atveju yra pastebima akies tinklainės degeneracija (žalios spalvos pigmentas apie rageną), cukrinis diabetas, būna neurologiniai ir psichikos sutrikimų simptomai, hiperkalciurija ir hiperfosfaturija ir kt.

Idiotija (lot. idiotia < gr. idioteia - nemokšybė) - sunkiausia įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas (oligofrenija). Idiotai dažniausiai neišmoksta net kalbėti, neapsitarnauja, jiems reikia nuolatinės priežiūros ir globos. Idiotijos požymių būna tik ką gimus arba jie pasireiškia vaikui per pirmuosius 3 m. Intelekto koeficientas (IQ) ≤ 20. Idiotas turi pojūčius, bet jų nesuvokia - jis būna nedėmesingas, nesugeba protauti. Jo emocijos daugiausia priklauso nuo fizinės būklės. Jis ištisas valandas sėdi ir linguoja. Beveik nereaguoja į aplinką, nesugeba išmokti žaisti, kalbėti, nesupranta kitų kalbos Neretai toks vaikas gimsta aklas, kurčias, paralyžiuotas. Idioto psichinė būklė negerėja, dažnai nesusidaro net savitarnos ar valyvumo įgūdžių. Kai idiotija būna neryški, vaikas gali išmokti vaikščioti, šiek tiek kalbėti, apsitarnauti. Idiotui reikia nuolatinės priežiūros, slaugos ir globos, todėl jis dažniausiai slaugomas specialiame internate.

Imbecilumas (lot. imbecilitas < imbecillus - bejėgis) - vidutinio sunkumo įgimta silpnaprotystė (protinis atsilikimas) - oligofrenija. Imbecilai nesugeba mokytis, įgyti darbo įgūdžių. Juos galima išmokyti tik elementariai apsitarnauti. Imbecilų intelekto koeficientas (IQ) 20-50. Kai vaikui būna dar ir paralyžius, sumažėjęs raumenų tonusas, imbecilumas išryškėja jau pirmaisiais gyvenimo metais, kai pažeista vien psichika - sulaukus 2-4 m. Imbecilas pasižymi mechanine atmintimi, stokoja abstraktaus mąstymo. Jis sunkiai kalba, nesugeba išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti, greitai nusilpsta jo dėmesys. Jis stokoja smalsumo, nesidomi aplinka, žaidžia primityviai ir monotoniškai. Dažnai imbecilas lengvai pasiduoda kitų įtaigai, būna meilus, nuoširdus, labai prisiriša prie artimųjų. Mokosi sunkiau negu debilas. Tėvams, auginantiems tokį vaiką, patartina puoselėti jo savarankiškumą, ugdyti valyvumo, savitarnos, bendravimo įgūdžius, supažindinti jį su įprastomis gyvenimo situacijomis ir pratinti prie jų. Svarbu nuolat konsultuotis su vaikų gydytoju psichiatru, vartoti vaistus. Dėl imbecilumo skiriama invalidumo pašalpa. Kartais imbecilai auklėjami specialiame internate.

Debilumas (lot. debititas < debilis - silpnas, bejėgis) - lengviausia įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas - oligofrenija. Jie sugeba mokytis specialiose pagalbinėse mokyklose, gali įgyti nesudėtingų darbo įgūdžių. Debilų intelekto koeficientas (IQ) 50-70 ir jie sudaro 3/4 visų protiškai atsilikusių vaikų. Pasireiškia sulaukus 3-4 metų. Debilas gali būti jaudrus, užsispyręs arba vangus. Jis nesavarankiškas, lengvai pasiduoda įtaigai, nors jo emocijos ir valia geriau susiformavusi negu kitų protiškai atsilikusių vaikų. Toks vaikas nesmalsus, stengiasi mėgdžioti kitus. Jis blogai supranta abstrakčias sąvokas, nesugeba logiškai protauti. Jo mąstymas lėtas, vien konkretus, menka erudicija. Dažnai debilas pasižymi mechanine atmintimi, gali sukaupti žinių, išmokti skaityti, rašyti, šiek tiek skaičiuoti. Svarbu tik jį tinkamai auklėti ir mokyti. Debilumas dažnai nustatomas tada, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą; jam būna per sunki bendrojo lavinimo programa. Mokomas pagalbinėje mokykloje, dažnai sugeba įsigyti profesiją ir vėliau prisitaikyti prie visuomenės bei gyvenimo sąlygų.

   Oligofrenija (lot. oligophrenia<  gr. oligos - mažas + phren - protas) - įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas. Apima didelę grupę liguistų būsenų ir ligų, trikdančių psichikos (atminties, mąstymo, ypač intelekto) vystymąsi. Oligofreniją sukelia chromosominės ligos, genų defektai (ligos), paveldimos medžiagų apykaitos ligos. Būna dėl gemalo ar vaisiaus pažeidimo (pvz., nėščiajai sergant toksoplazmoze, sifiliu, raudonuke, vartojant kai kuriuos vaistus), dėl nuodingų medžiagų poveikio, dėl vaiko persirgtų sunkių galvos smegenų ligų ir traumų. Būna 3 laipsnių: lengviausio (debilumas), vidutinio sunkumo (imbecilumas), sunkiausio (idiotija). Oligofreniją nustato vaikų psichiatras. Vaiko pažintines funkcijas psichometriniais testais tiria psichologas. Sunkaus laipsnio oligofrenija (paralyžius ar kiti dideli fiziniai defektai) nustatomi tik ką gimusiam. Lengviausias oligofrenijos laipsnis nustatomas pradėjusiam lankyti mokyklą. Sergančiam reikia tinkamos priežiūros; gali padėti psichologas. Kartais ligonį galima išmokyti elementarių higienos taisyklių, paprastų darbų, bendravimo. Geriausiai gali jį mokyti tėvai namie arba specialiuose internatuose. Lengvas protinis atsilikimas (debilumas). Šį protinį atsilikimą sunku diagnozuoti, ypač atskirti nuo apleistų, neauklėjamų, lėtinėmis ligomis sergančių vaikų. Debilai buityje paprastai būna normalūs, tačiau sumažėjusi jų geba mokytis. Jie nesugeba abstrakčiai mąstyti, neturi savikritikos, yra egocentriški, nesuvaldo savo potraukių, tačiau lengvai pasiduoda kitų įtakai. Tokiems žmonėms išduodamas vairuotojo pažymėjimas, jiems leidžiama tuoktis, teismo atveju jie yra pakaltinami. Vidutinis protinis atsilikimas (imbecilumas). Tokie vaikai visiškai nesugeba abstrakčiai mąstyti, skaičiuoti, tačiau kartais gali išmokti rašyti ir skaityti. Imbecilų atmintis trumpalaikė, mechaninė, jie nekoncentruoja dėmesio. Kartais gali būti grubūs, egocentriški. Gali išmokti paprastą darbą…

Spazmofilija (lot. spasmophilia < gr. spasmos - traukulys + philia - polinkis) - vaiko mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimas; reiškiasi traukuliais. Dažniau pasitaiko sergantiems rachitu, dirbtinai maitinamiems 6-15 mėn. kūdikiams žiemos pabaigoje ir pavasarį. Dėl ultravioletinių saulės spindulių poveikio organizme aktyvuojasi vitaminas D, todėl kalcio daugiau susikaupia kauluose, o kraujyje sumažėja; pakinta kalcio ir fosforo santykis. Tai padidina nervų sistemos dirglumą. Kai dėl kokios nors priežasties (pvz., karščiuojant, viduriuojant, ilgai verkiant) atsiranda alkalozė, nervų sistemos dirglumas dar padidėja ir gali atsirasti traukuliai. Esant slaptajai spazmofilijai stadijai, kūdikis būna irzlus, blogai miega, prakaituoja, kartais jam sutrinka virškinimas. Jei jis suserga ūmine virusine liga, ima karščiuoti, gali prasidėti ryškioji spazmofilijos stadija - atsiranda traukuliai ir gerklų spazmas. Lengvu atveju kūdikis tik išblykšta ir sustingsta. Kartais per traukulių priepuolį plaštakos ir pėdos įgauna neįprastą formą, ima trūkčioti veido, rankų ir kojų raumenys, galva atsilošia, kojos būna ištiestos. Traukuliai trunka nuo kelių sekundžių iki 20-30 min, gali būti keletą kartų per dieną. Dėl gerklų spazmo pasidaro sunku kvėpuoti; įkvepiama garsiai, panašiai į gaidžio giedojimą. Kartais balso plyšys visiškai susiaurėja (tai paprastai trunka keletą sekundžių), ligonis nesėkmingai bando įkvėpti, pamėlynuoja, netenka sąmonės. Prasidėjus spazmofilijos priepuoliui, būtina skubiai kviesti gydytoją. Jei atsirado gerklų spazmas, kol atvyks gydytojas, reikia bandyti kūdikiui sužadinti kvėpavimą: jį papurtyti, padirginti liežuvio šaknį, apipurkšti veidą šaltu vandeniu; jei ištiko traukuliai - atidaryti langą, saugoti, kad kūdikis nesusižeistų. Ligonis dažniausiai guldomas į ligoninę.