Amimija (gr. a…- neigimo priešdėlis + mimos – mėgdžiojimas) – veido raumenų išraiškingumo nebuvimas arba susilpnėjimas, t. y. mimikos nebuvimas, paprastai dėl veido nervų paralyžiaus, parkinsonizmo.

Veido išraiškos ir gestų nebuvimas, t. y. gebėjimo bendrauti, gebėjimo reikšti emocijas ir jausmus (dvasinę būseną)  gestais ir mimika praradimas, jos nebuvimas. Ligonio veidas būna be išraiškos, lyg sustingęs, kaip uždėta kaukė. Kartais amimija būdinga aklajam.

Dažniausiai pasitaiko dėl organinės neurologinės patologijos (parkinsonizmo, veido nervų pažeidimo, neurolepsinio sindromo, kt.) arba esant tam tikroms psichinės patologijos rūšims (apatija, depresija, katatoninis stuporas, ankstyvos vaikystės autizmo sindromai, šizofrenija ir kt.). Dažniausiai sutrikimas rodo rimtą emocinį deficitą. Ji gali atsirasti po galvos smegenų traumos, veido raumenų parezės ar paralyžiaus, kai pažeista galvos smegenų žievė ir požievis, kartais po nervinio išsekimo, nuovargio.

Kaip jau minėta, amimija gali atsirasti dėl kai kurių psichikos ligų ar liguistos psichikos būsenos (pvz., demencijos, haliucinacijų, kliedesio, katatonijos), kartais – nuo neuroleptikų vartojimo.

Kai yra paramimija, ligonis nesugeba suderinti veido mimikos raumenų veiklos; jo veide būna ir džiaugsmo, ir liūdesio išraiška. Kartais jis daro nuostabos, įniršio grimasas, visiškai neatitinkančias emocijų.

Daug dažniau pasireiškia raiškos (ekspresijos) gebėjimo susilpnėjimas ar apribojimas – hipomimija. Dėl hipomimijos ligoniui tik sumažėja veido išraiškingumas, o dėl hemimimijos – sumažėja arba išnyksta vienos veido pusės mimika. Šių amimijos formų simptomai padeda nustatyti, kokia nervų liga serga žmogus.