Atrofija (gr. atrophia-nuvytimas) – žmogaus arba gyvūnų ląstelių, audinių ar organų apimties sumažėjimas arba visiškas sunykimas.

Per atrofiją sutrinka medžiagų apykaita, susilpnėja, nyksta ir organo funkcija. ∆ būna fiziologinė ir patologinė. Gali apimanti didžiąją dalį kūno arba tik kai kurią jos dalį.

Fiziologinę ∆ sukelia organizmo pakitimai dėl amžiaus, kai susilpnėja kurio nors organo funkcija (pvz., kramtymas, kai iškrinta dantys, lytinių liaukų veikla).

Patologinė ∆ susijusi su įvairiais pažeidimais ir ligomis, sukeliančiomis kokybinius organizmo ląstelių pakitimus, jų nykimą. Skirstomi į bendrąją ir vietinę (dalinę).

Bendrąją patologinę ∆ (išsekimą) sukelia ilgalaikis badavimas, lėtinės ligos (dizenterija, tuberkuliozė), belatakių liaukų ir centrinės nervų sistemos sutrikimai. Organizmo išsekimas yra laikoma būklė, kai netenkama 40 -50 % masės.  Badaujančios nėščios moters vaisius kurį laiką vystosi normaliai.

Vietinę (dalinę) patologinę ∆ sukelia organo neveiklumas ir dėl to susilpnėjusi jo funkcija (nejudinamos galūnės raumenų ∆), nepakankamas organo aprūpinimas krauju (galvos smegenų žievės ∆ dėl aterosklerozės), spaudimas (organą iš išorės spaudžia navikas, susikaupęs skystis), sutrikusi inervacija (dėl paralyžiaus atrofuoja galūnių oda).

Kartais, pašalinus atrofijos priežastis, organas ir jo funkcija atsigauna.