Afektas (lot. affectus-susijaudinimas) – ūmus, smarkus, trumpas susijaudinimas, jausmų protrūkis.
T. y. stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės. Sveikam žmogui būna iš džiaugsmo, pykčio, nevilties ar kurio kito pergyvenimo. Dažnai ∆ pagautas žmogus garsiai ir daug kalba, kvatoja arba verkia, grasina. Reiškiasi staigiais judesiais ir ryškiais vidaus organų funkcijų pokyčiais. Tačiau jis sugeba vertinti aplinkybes, nepraranda orientacijos, gali kontroliuoti savo elgesį. Tai yra atsakomoji reakcija į jau įvykusį įvykį ir paprastai ištinka įvykio pabaigoje.
Afektą sukelia žmogaus išgyvenamas vidinis konfliktas, atsiradęs iš prieštaravimo tarp žmogaus potraukių, siekių, norų arba reikalavimų, kuriuos jam kelia kiti arba jis pats, ir jų patenkinimo galimybių. ∆ plėtojasi sunkiomis, kritinėmis aplinkybėmis, kai žmogus nesugeba rasti tinkamos išeities iš pavojingos, dažniausiai netikėtai susidariusios padėties. Turi dominantės savybių: stabdo su juo nesusijusius psichinius procesus ir paskubina vienokį arba kitokį stereotipinį avarinį sprendimo būdą (sustingimą, sprukimą, agresiją), susiklosčiusį per biologinę evoliuciją ir todėl tinkamą tik tipinėmis biologinėmis aplinkybėmis.
Žmogus, jau patyręs ∆, įgyja specifinį patyrimą: susidaro vadinamieji ∆ pėdsakai (afektiniai kompleksai), kurie žmogų, susidūrusį su tam tikrais afektą sukėlusios situacijos elementais, perspėja, kad būsena gali pasikartoti. ∆ būsenai būdinga sąmonės susiaurėjimas: žmogaus dėmesys yra sutelktas vien į ∆ sukėlusias aplinkybes ir jo paskatintus veiksmus. Kartais sutrinka sąmonė, ir žmogus vėliau neatsimena kai kurių ∆ sukėlusio įvykio epizodų. Jeigu ∆ labai stiprus, žmogus gali netekti sąmonės ir visiškai prarasti atmintį.
Kadangi ∆ metu žmogus nebegali reguliuoti savo elgesio, psichologija ir psichoterapija rekomenduoja vengti ∆ sukeliančių situacijų, atlikti nuo jo atitraukiančius veiksmus, įsivaizduoti nepageidaujamus jo padarinius. Atsparumas afektui priklauso nuo asmenybės moralinės motyvacijos lygmens.
Patologinį afektą dažnai sukelia sunki netikėta psichikos trauma. Jis gali atsirasti po galvos smegenų traumos ar uždegimo, nervinio išsekimo, ilgos nemigos, nuovargio. Ligoniui palaipsniui sutrinka sąmonė, jis nesugeba vertinti aplinkybių, praranda orientaciją, negali kontroliuoti elgesio. ∆ dažniausiai reiškiasi pykčiu, įniršiu, baime, todėl toks ligonis gali būti agresyvus ir pavojingas. Po ∆ jis nurimsta, būna išsekęs, kartais užmiega. Atgavęs sąmonę, ligonis ∆ būsenos beveik arba visai neprisimena.
Tam tikrais atvejais (dažniausiai kvotos, tardymo, teismo pavedimu) patologinį ∆ nustato teismo psichiatrijos ekspertizė. Tokio ∆ apimtas žmogus pripažįstamas nepakaltinamu, už savo veiksmus jis neatsako.