depresija (lot. depressio – prislėgtumas) – afektinė psichinė būsena – neigiamas emocinis fonas, pasyvumas, motyvacijos, pažintinių vaizdinių sutrikimas.
Žmogus išgyvena sunkias, kankinamas emocijas ir jausmus (blogą nuotaiką, liūdesį, neviltį), visą laiką galvoja apie nemalonius savo paties arba savo artimųjų gyvenimo įvykius ir jaučiasi dėl jų kaltas, nemato savo gyvenimo perspektyvos, save per menkai vertina, praranda iniciatyvą. Laikas jam tarsi sustoja. Sulėtėja mąstymas, valia, potraukiai būna užslopinti. elgesys pasidaro lėtas, žmogus greitai pavargsta, dėl to labai sumažėja jo darbo produktyvumas. Sunki, ilgai trunkanti ∆ kartais gali pastūmėti į savižudybę.
Skiriama funkcinė ∆ būsena, galinti apimti sveikus žmones, ir patologinė ∆, kaip vienas svarbiausių psichopatologinių sindromų. Patologinė ∆ būna endogeninė ir egzogeninė.
Endogeninę ∆ sukelia vidiniai organizmo pokyčiai. Reiškiasi vadinamąja triada: prislėgta, liūdna nuotaika, sulėtėjusiomis asociacijomis, užslopintais judesiais. Skirtingu paros metu endogeninės ∆ intensyvumas nevienodas: anksti rytą ligoniui labiausiai liūdna, vakare mažiau. Sumažėja bendras psichinis tonusas, pakinta mintys visur įžiūrimos blogybės, neigiamybės. Kartais apima vadinamasis skausmingas psichinis nejautrumas – žmogus nesugeba sielotis dėl artimųjų. Endogeninei ∆ būdinga ↑depersonalizacija, miego, lytiniai sutrikimai. Endogeninė ∆ būdinga sergantiems ↑maniakine depresine psichoze, ↑schizofrenija.
Egzogeninę ∆ sukelia išoriniai dirgikliai. Egzogeninė ∆ būna somatinė ir psichogeninė. Somatinė ∆ kyla dėl vidaus organų ligų (ypač lėtinių), galvos smegenų traumų, centrinės nervų sistemos pažeidimų. Psichogeninė (reaktyvioji) ∆ atsiranda po stiprių vienkartinių psichinių traumų arba dėl ilgai trunkančių išgyvenimų. Paprastai psichogeninė ∆ išnyksta pasibaigus traumuojančiai situacijai.
Būna dar vadinamoji slaptoji ∆. Ji reiškiasi kokios nors somatinės ligos simptomais. Sergantieji slaptąja ∆ skundžiasi dažniausiai bendru silpnumu, širdies ir kraujagyslių, virškinimo, kvėpavimo pakitimais, skausmais įvairiose kūno vietose.
Depresijos metu sulėtėja mąstymas, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla. ∆ – vienas dažniausių psichikos sutrikimų. ∆ patiria ~25% visų žmonių. ~10% visų ligonių, kurie kreipiasi į gydytoją, yra apimti ∆. Kaip jau minėta, ją gali sukelti įvairios priežastys: psichikos ar vidaus organų liga, psichinė trauma, išsekimas, senatviniai organizmo pakitimai. Dažniau ∆ apima jautrios psichikos žmogų, ypač dėl protinio pervargimo arba per klimaksą, sergantį neuroze, lėtiniu alkoholizmu.
Lengva, neilgai trunkanti ∆ forma vadinama distimija, arba hipotimija. ∆ gilėjant, ligonį dar labiau apima nerimas, neviltis, jis neranda sau vietos, rauda, blaškosi, „grąžo ir laužo sau rankas” (tai nerimastinga, arba ažituota ∆). Kartais, atvirkščiai, ligonis visiškai sustingsta, nustoja kalbėti, nereaguoja į aplinką (tai depresinis stuporas). Per ∆ ligonį paprastai kankina, slegia liūdesys. Dar sunkiau jam būna, kai apima ilgesys ir neviltis. Tuomet jis dažnai neturi noro gyventi, nieko daugiau nebesitiki, pamažu nyksta.
Sunkios ∆ apimtas ligonis jaučia ne tik dvasinį, bet ir fizinį skausmą: jam gelia širdį, spaudžia krūtinę, jis jaučiasi kaip sumuštas. Dėl ∆ aplinka atrodo pasikeitusi, nublankusi, ateitis nyki, gąsdinanti vien nemalonumais ir nelaimėmis. Ligonis prisimena tik liūdnus įvykius, pergalvoja savo klaidas, jį ypač slegia sunkus kaltės jausmas, apima nerimas ir baimė, kad už visa tai teks atsakyti ne tik jam, bet ir jo artimiesiems. Dėl sunkios ∆ ligonis pasidaro neveiklus, kartais visiškai nedarbingas. Neretai jis, nerasdamas išeities, bando nusižudyti. ∆ apimtą žmogų paprastai kamuoja dar nemiga, pablogėja jo apetitas, ima skaudėti galvą, skrandį. Ypač blogai ligonis jaučiasi rytais. Kai būna užmaskuota ∆, ligonis iš pradžių jaučia nesamos vidaus ligos požymių, tik vėliau pablogėja jo nuotaika, apima nerimas. Ilgiau trunka ir būna sunkesnė ∆, kilusi dėl senatvinių pakitimų.
Įtarus ∆, reikia nedelsiant (dėl savižudybės pavojaus) kreiptis į gydytoją psichiatrą arba psichologą. Gydoma antidepresantais ir kitokiais vaistais; kartais padeda psichoterapija. ∆ dažniausiai nepalieka jokių liguistų padarinių, pasveikęs žmogus vėl gali dirbti, gyventi pilnavertį gyvenimą.