Demencija (lot. dementia beprotybė) – silpnaprotystė, ištinkanti normalios psichikos žmogų.

Demencijos priežastys – įvairios ligos ir liguistos būsenos, kurios galvos smegenų žievėje sukelia negrįžtamų pakitimų. ∆ dažniausiai pasitaiko dėl smegenų atrofijos, sergančiam galvos smegenų kraujagyslių liga (ypač ateroskleroze), nuomariu su dažnais traukulių priepuoliais, galvos smegenų uždegimu ar kita centrinės nervų sistemos liga, po sunkios galvos smegenų traumos.

Progresuojant ∆, vis labiau trinka atmintis, ligonis nesugeba įsiminti naujų įvykių, nebegali abstrakčiai mąstyti. Siaurėja jo interesų ratas, jis darosi nedarbingas, nebegali kritiškai vertinti vykstančių įvykių ir savo poelgių. Ilgainiui ligonis netenka įprastų įgūdžių ir žinių.

Kai būna pilna (totalinė) ∆, pakinta visos psichikos funkcijos; ligonis nebepaiso įprastų moralės ir etikos normų, tampa paviršutiniškas, ciniškas, pernelyg seksualus.

Kai būna dalinė (parcialinė) ∆, ligoniui dažniausiai menkėja atmintis, bunka dėmesys, jis nebesugeba skaičiuoti. Toks ligonis suvokia, kad jis nebegali dirbti, kritiškai vertina save ir aplinką, bet dar sugeba prisitaikyti prie esamų sąlygų, gali dirbti lengvesnį darbą. ∆ gilėjant, ligonis pasidaro psichiškai neįgalus, jam reikalinga slauga.

Gydant nuo ∆, reikia išaiškinti pagrindinę ligą ir ją gydyti. Svarbu sudaryti ligoniui sąlygas pritaikyti gyvenime išlikusias žinias ir įgūdžius.