Depersonalizacija (lot. de – neigimo priešdėlis + persona – asmenybė) – liguista psichikos būsena; ligonis jaučia, tarytum pasikeitė jo asmenybė.

Žmogaus paties mintys, jausmai, poelgiai jam atrodo svetimi. Neryški ∆ būna dėl psichinio susijaudinimo, nerimastingo laukimo, nemigos, didžiulio nuovargio. Dažniau tokia būsena pasitaiko psichasteninei, schizoidinei asmenybei, linkusiai abejoti, svarstyti, save analizuoti. Gali būti ir dėl apsinuodijimo. Ligoniui atrodo, kad pakito jo kvėpavimo, širdies, žarnyno veikla, miegas, apetitas.

Jį kamuoja savojo „Aš” pasikeitimas, svetimumo jausmas. Jis ypač pergyvena, kad nesugeba džiaugtis, užjausti kitus, liūdėti kartu su artimaisiais (atsiranda dvasinės nejautros būsena). Ryškesnė ∆ būna dėl neurozės, psichopatijos, depresijos, schizofrenijos.

Tokia būsena gali kilti sergant nuomariu; tuomet ji reiškiasi per aurą, priepuolį arba po priepuolio sutrikus sąmonei. Dėl ryškios ∆ ligoniui atrodo, kad jis susidvejinęs – tarsi jame yra du asmenys, kurie savaip suvokia aplinką, galvoja ir veikia. Kai būna ∆, paprastai ligoniui pablogėja nuotaika, apima nerimas. Dažnai ∆ būna kartu su drealizacija. Kai tokia būsena ilgai trunka arba ji kartojasi, reikia pasitarti su gydytoju psichiatru.